Šio įrašo „kaltininkas“ yra kolega iš blogas.lt sistemos, rašantis tinklaraštį pavadinimu Pauliaus blogas. O jeigu būti konkretesniam, minčių geizeris trykštelėjo būtent tada, kai perskaičiau įrašą pavadinimu „Kiek metų Lietuvai?“. Trumpesnis šio klausimo atsakymas būtų: „O koks skirtumas?“, tačiau vėl nenoriu būti apkaltintas gebėjimu nusišnekėti ir savo atsakymą šiek tiek praplėsiu. Taip pat nenorėdamas, kad mane apkaltintų ryšiais su žydais (liaudis sako, kad tik žydai atsako klausimu į klausimą), stengsiuosi šiame išplėstame atsakyme palikti kuo mažiau klausiamosios formos sakinių.

Skaityti toliau »

Prisipažinsiu, – niekada nesitikėjau kad teks rašyti tokio pobūdžio įrašą. Man visada patiko pagrindinis atstovaujamosios demokratijos  principas – mes, piliečiai, sumetame mažus lapelius į urnas ir ramiausiai sau gyvename, nes mūsų atstovai ten, valdžioje, viskuo pasirūpins. Žinoma nereikia užmiršti išsirinkti žmones, kurių deklaruojamos vertybės labiausiai sutampa su mūsų vertybėmis ir interesais, o tam reikia perskaityti daug laikraščių, peržiūrėti daug analitinių laidų (jeigu vis dar tikėsime žiniasklaidos nešališkumu) ir visaip kitaip domėtis politika. Visa tai būtina padaryti prieš rinkimus, nes po rinkimų…

Skaityti toliau »

Panašiame daugiabutyje praleidau pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus. Vienintelis skirtumas – prie mūsų namo nebuvo statybinio keltuvo su kamera. Bet augom laimingi.

„Velnias slypi detalėse“ – pagalvojo jauna režisierė Giedrė Beinoriūtė, kai pradėjo kurti filmą „Balkonas“. Ir visą filmą paskyrė joms. Tikėtai ar netikėtai, tik jos ir lieka galvoje po filmo peržiūrėjimo.

Skaityti toliau »

Taip, pokalbiai apie krizę pastaruoju metu yra itin dažnas reiškinys Lietuvoje. Toje pačioje Lietuvoje, kurioje krizės dar net nėra. Kalbėti kokia baisi yra ekonominė situacija, gali tik tie, kurie savo kailiu patiria lėtėjimą arba kaip dabar populiaru sakyti jaučia recesiją. Tiesa, drįsčiau prikibti prie pastarojo žodžio. Štai jau Vasario mėnesį Paulius savo įraše „Recesija? Kokia recesija?“ rašo: „Recesija (arba lietuviškai nuosmukis) pagal vadovėlinius apibrėžimus yra tada, kai bendrasis vidaus produktas mažėja keletą ketvirčių iš eilės (lyginant su tais pačiais ketvirčiais ankstesniais metais). BVP augimo mažėjimas – dar ne recesija. Recesija Lietuvoje buvo 1999 metais, kai BVP smuktelėjo trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirtį maždaug po 5 procentus.“

Skaityti toliau »

Spalio 8 dieną Vilniuje, klube „Havana Social Club“ , kūrybinis susivienijimas „Du kavos“ surengė jau trečią humoro vakarų ciklo „Tribūna“ renginį. Jame garbės turėjau dalyvauti ir aš. Bet ką čia apie tai kalbėti – geriau pažiūrėkite patys.

Skaityti toliau »

1998 metų leidimo naujojo Izraelio šekelio kupiūra

Šiuo įrašu nesiekiu kurstyti tautinės neapykantos, tiesiog noriu su jumis pasidalinti mintimis, kurias perskaičiau Normano Finkelšteino knygoje „Holokausto industrija“. Už šios knygos parašymą ir kitas „antiizraelietiškas idėjas“, Finkelšteinas paskelbtas persona non grata savo gimtojoje šalyje – Izraelyje. Apie jį reikėtų žinoti vieną faktą. Abu jo tėvai buvo Varšuvos geto ir konclagerių kaliniai, o visi motinos ir tėvo giminės buvo nužudyti nacių. Tad nepamiršdami šio konteksto galime pradėti gilintis į tai, kas yra rašoma „Holokausto Industrijoje“. Noriu jus perspėti, kad tai nėra knygos recenzija, tiesiog ten perskaitytos mintys, kurios man leido  į holokaustą pažvelgti kiek kitu žvilgsniu, perleidžiamos per Žmogaus, turinčio ką pasakyti prizmę.

Skaityti toliau »

Išgalvotas pokalbis politinės organizacijos „Lietuvos rusų partija“ štabe. Data – 2008 metų pavasaris. (išgalvotas vertimas į lietuvių kalbą – autoriaus):

- Ponas Sergejau, šiemet rinkimai, tai reikia pradėti ruošti agitacinę medžiagą, dėl to reikėtų padaryti keletą nuotraukų su Jumis.
- Ką?.. Vėl?.. O kodėl mes negalim panaudoti nuotraukų nuo praėjusių rinkimų?
- Žmonės pastebės.
- Nieko jie nepastebės. Nėra pinigų. Krizė artėja. Nesifotografuosiu.

Skaityti toliau »

Mokės:

Nemokės:

Kol vieni skelbia, kad studentai mokės, o kiti nemokės, kol Kirkilis sakys: „Bus tų milijonų, nežinau iš kur, bet bus“, kol ŠU, KTU, VDU, KU, VGTU (gal šį kartą susirinksit šiukšles?) ir kiti galąs peilius, kol pusė studentų nežinos prieš ką čia reikia protestuoti, kol VU išdidžiai (o gal baikščiai?) stovės nuošalyje, kol valdžia spręs mylėti ar nemylėti studentus, tol ramybės Lietuvoje nebus…

Visuomet nemėgau sovietmečio – laiko, kai beveik visi visuomenės nariai laikėsi daugeliui priimtinų etikos normų (tos „etikos“, kurią primetė svetima valdžia). Žinoma ir tuomet buvo prieš sistemą nusiteikusių asmenų, kurie savo protestą išreikšdavo eidami „prieš srovę“. Nepaklysti toje ideologiškai „teisingoje“ tėkmėje paprastiems žmonėms padėdavo milicininkų bananai, pikti aplinkinių žvilgsniai ir iš visų pusių grūdama propaganda. Jeigu netyčia neplauki pasroviui, jeigu nesupranti sistemos sukurtų malonių rodyklių (arba su mumis arba prieš mus), tai tu labai daug kuo rizikuoji. Ta rizika daugelį ir atbaidydavo nuo bet kokio noro išsiskirti ir parodyti asmenybės triumfą („Aš išskirtinis!“- o tai gana didelis akmuo į visų žmonių lygybės (tam tikra prasme socializmo) daržą). Kaip visi žinome, 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta diegti ne tik kolūkių griovimo, technikos grobstymo, bet ir demokratinių vertybių sistema.

Skaityti toliau »

Prieš gerą mėnesį neturėdamas ką veikti pažiūrėjau visų konspiracijos teorijų fanų išgirtą filmą „Zeitgeist“. Žiūrėjau nusiteikęs gana skeptiškai, nes tikėti viskuo ką tau sako nėra pats protingiausias sprendimas ir nesvarbu, kad tas filmas lyg ir yra tos „tiesą sakančios“, „visus melus atskleidžiančios“ pusės atstovas. Išmeskime visas M.Mūro filmų lygio montažines akių dūmimo technologijas, pasakas apie neteisingą pradžios knygos interpretavimą ir kitus paistalus. Kas mums liks? Dar vienas holivudinis – bolivudinis filmas apie nieką? Na, ne visai.

Skaityti toliau »