Jeigu rinktume labiausiai lietuviškam humorui nusipelniusį žmogų, gana aukštą vietą rinkimuose užimtų Algis Ramanauskas. Žinoma, jeigu rinkimai vyktų kokiais 2000 metais. Nes, artėjant saulėlydžiui, Algutis, kaip švelniai aš jį vadinu pokalbiuose su draugais, pradėjo save ir savo tulžį dalinti visiems aplinkui. Prašomas ar neprašomas.
„Ar tik ne ten kažkas pasakė „bei“? (Delfi.lt nuotrauka)
Tarp brandžiame amžiuje Algučiui atsiradusių įpročių yra:
Kelyje Vilnius – Kaunas, prie ženklo, žyminčio Vilniaus miesto pradžią, metų pradžioje atsirado mažas stendelis ant kurio užrašyta „Europos kultūros sostinė“. Šis užrašas vilniečius ir miesto svečius džiugino kelis ilgus mėnesius, kol kažkokie vandalai jį negailestingai išbirbino ir visaip kitaip išdaužė. Nesupranta lietuvaičiai meno. Pastatai „Arką“ – per daug modernu, primėtai į Nerį gelžgalių – per daug paprasta, nieko nedarai – vėl blogai. Paprasčiausia, kas be ko, yra stoti į stendo birbintojų ir viskuo nepatenkintų žmonių frontą. Bet kas gali paneigti, kad jau minėtasis stendas nukentėjo ne nuo paprastų vaikėzų, o nuo itin protingų ir gerbiamų piliečių rankų, kuriems toks aktas buvo pati geriausia minčių išraiška – „Nuo 2009 metų sausio 1 neiškrito nei trupinėlis dangiškosios kultūros manos, tad Vilnius neturi teisės vadintis kultūros sostine!“.
Mielas Petrai,
žinau, kad senokai Jums rašiau, bet šįkart nebesusilaikiau. Negalėdamas nesižavėti Jūsų sugebėjimu brukti savo vertybes, kalbėti nesąmones ir nekęsti žmonių dėl to, kad lovos reikaluose užima kitokią poziciją, negu Jūs, sugalvojau susisiekti su Jumis dėl dalyko, kuris tobulai susumuoja Jūsų pastangas ir požiūrį – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.
Paklausite, kodėl Jūs, juk įstatymą inicijavo kiti žmonės (Valentinas Stundys – aut. past.). Atsakysiu paprastai – Jūs esate simbolis visos tos beprotybės, viso to dalbajobiškumo, viso to nedatiopizmo, kurį parodė visas Seimas.
Retai taip būna, kai vos kelių minučių filmukas sukelia pakankamai minčių kad atsirastų rimtas arba bent apyrimtis įrašas.
Retai taip nutinka, kad į rankas patekęs nežinomos ir dar neklausytos grupės albumas užkabintų taip, kad gerą mėnesį jis būtų labiausiai besisukantis mano grotuve ir kompiuteryje, iš asmeninių last.fm topų išstumtų „Joy Division“, „The Killers“ ir Bobą Dylaną, o viena iš albume esančių dainų per trumpą laiką taptų mano visų laikų klausomiausiu kūriniu. Taip nutinka, kai muzika paliečia asmeniškai. Užteko iš septynkės gauti čekų grupės „The Prostitutes“ albumą „Hometown Zombies“, ir supratau, kad nieko nebus – reikės rašyt apie tai į blogą. O kad nebūtų tai tik mano asmeninė nuomonė ir įspūdis, susisiekiau su grupe, ir uždaviau jai keletą banalių, ir keletą originalių klausimų.
„The Prostitutes“ judesy.
Šio super duper erdvėlaivio dėka atsirado daug minčių apie dabartines apokaliptines nuotaikas.
Nežinau pastebėjote ar ne, bet ztkp.lt gana ilgą laiką buvo nutilęs. Priežastis gana rimta – mirėme nuo naujojo 2009 metų gripo H1n1, kaip ir mirėme nuo paukščių gripo, o dar anksčiau nuo SARS. Kaip gali gyventi, kai visa tiek lietuviška, tiek užsienietiška media skelbia apie nekontroliuojamą gripą, kuriame susimaišė žmogaus, paukščių ir kiaulių gripo virusai? Ką apie šį virusą mano paprasti Lietuvos žmonės? Paskaičius komentarus lietuviškuose portaluose gali pasidaryti kur kas didesniu paranoiku už bet kurį „Zeitgeist“ judėjimo narį, bet kelti klausimus ir abejoti – pirmas žingnis į tiesą. Tačiau….„90 people get swine flu and everybody wearing face mask…but millions have AIDS and people still don’t wear condoms“ – ties čia prasilenkiame su logika.
Po krizės tokių dalykų nebepamatysime?
- Kas šiandien, Jūsų manymu, labiausiai kenkia visuomenės moralei? Ką reikėtų daryti? Ko turėtų imtis valstybė?
- Žmones demoralizuoja teisingumo stoka visuomenėje. Be to, žiniasklaida per daug publikuoja negatyvių žinių ir per mažai tokių, kurios žmones ugdytų, stiprintų jų viltį. Tarp didžiausių blogybių, kenkiančių visuomenės moralei, įvardinčiau pinigų kultą, perdėtą malonumų vaikymąsi ir alkoholizmą. (S. Tamkevičius, DELFI)
Tenka tik pritarti gerbiamam Sigitui Tamkevičiui. Tad šis atviras laiškas ne tik arkivyskupui, bet ir visiems skaitantiems ztkp.lt.
Istorija turi ypatybę kartotis. 1972 metais Česlovo Gedgaudo išleista knyga pavadinimu „Mūsų praeities beieškant“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Lietuviams nuo 1940 metų kentusiems sovietinę, fašistinę ir vėl sovietinę okupacijas, knyga apie šlovingą praeitį pasirodė itin vertingas žinių šaltinis. Iki to laiko lietuviai turėjo gana skurdų sąrašą veikalų, kuriuose stengtąsi istoriškai papasakoti Lietuvos istoriją, jos pernelyg nesuromantizuojant. Siekdamas prikelti prispaustą lietuvių tautą, Česlovas Gedgaudas padarė tai, už ką jis dabar vienų garbinamas, o kitų nekenčiamas – šaltinius pritempė prie savo sukurtos istorijos versijos. Lietuvos žmonės slapčia gavę knygos kopiją, matyt, itin godžiai rijo visą informaciją ir net nesusimąstė, kad kartais net ir knygose būna prirašyta melo. Tačiau tuo metu lietuviams itin reikėjo kažko tokio, kas sužadintų tautiškumą, pakeltų į kovą su okupantais, o Č. Gedgaudas davė tai, ko žmonės norėjo. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Č. Gedgaudo nebūtos praeities ieškojimų, istorijos mėgėją pakeičia inžinierius hidrotechnikas pagal specialybę, komunistas pagal vertybes, – Algirdas Brazauskas.
Šiandien Balsas.lt atsirado tokia spaudos konferencija:
Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos abitūros egzaminų užduotis – parašyti interpretaciją – ar Jūs ką nors parašytumėte? Aš asmeniškai beveik nieko nesupratau. Tiksliau, neradau jokios loginės reikšmės tarp atskirų Tomkaus ir co. pasisakymų ir jų sekos pačioje spaudos konferencijoje.
O liūdniausiai tai atrodo Kostas Smoriginas.
Jeigu nesijuokiate iš „Humoro klubo“, pažiūrėkite šitą šedevrą – lietuviškas humoras dar gyvas.
„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti. Jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.“ – 1952 metais straipsnyje, pavadinimu „Ar yra Dievas?“ rašė filosofas Bertrand’as Russell’as.
Apie