Po krizės tokių dalykų nebepamatysime?

- Kas šiandien, Jūsų manymu, labiausiai kenkia visuomenės moralei? Ką reikėtų daryti? Ko turėtų imtis valstybė?

- Žmones demoralizuoja teisingumo stoka visuomenėje. Be to, žiniasklaida per daug publikuoja negatyvių žinių ir per mažai tokių, kurios žmones ugdytų, stiprintų jų viltį. Tarp didžiausių blogybių, kenkiančių visuomenės moralei, įvardinčiau pinigų kultą, perdėtą malonumų vaikymąsi ir alkoholizmą. (S. Tamkevičius, DELFI)

Tenka tik pritarti gerbiamam Sigitui Tamkevičiui. Tad šis atviras laiškas ne tik arkivyskupui, bet ir visiems skaitantiems ztkp.lt.

Skaityti toliau »

Istorija turi ypatybę kartotis. 1972 metais Česlovo Gedgaudo išleista knyga pavadinimu „Mūsų praeities beieškant“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Lietuviams nuo 1940 metų kentusiems sovietinę, fašistinę ir vėl sovietinę okupacijas, knyga apie šlovingą praeitį pasirodė itin vertingas žinių šaltinis. Iki to laiko lietuviai turėjo gana skurdų sąrašą veikalų, kuriuose stengtąsi istoriškai papasakoti Lietuvos istoriją, jos pernelyg nesuromantizuojant. Siekdamas prikelti prispaustą lietuvių tautą, Česlovas Gedgaudas padarė tai, už ką jis dabar vienų garbinamas, o kitų nekenčiamas – šaltinius pritempė prie savo sukurtos istorijos versijos. Lietuvos žmonės slapčia gavę knygos kopiją, matyt, itin godžiai rijo visą informaciją  ir net nesusimąstė, kad kartais net ir knygose būna prirašyta melo.  Tačiau tuo metu lietuviams itin reikėjo kažko tokio, kas sužadintų tautiškumą, pakeltų į kovą su okupantais, o Č. Gedgaudas davė tai, ko žmonės norėjo. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Č. Gedgaudo nebūtos praeities ieškojimų, istorijos mėgėją pakeičia inžinierius hidrotechnikas pagal specialybę, komunistas pagal vertybes, – Algirdas Brazauskas.

Skaityti toliau »

Šiandien Balsas.lt atsirado tokia spaudos konferencija:

Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos abitūros egzaminų užduotis – parašyti interpretaciją – ar Jūs ką nors parašytumėte? Aš asmeniškai beveik nieko nesupratau. Tiksliau, neradau jokios loginės reikšmės tarp atskirų Tomkaus ir co. pasisakymų ir jų sekos pačioje spaudos konferencijoje.

O liūdniausiai tai atrodo Kostas Smoriginas.

Jeigu nesijuokiate iš „Humoro klubo“, pažiūrėkite šitą šedevrą – lietuviškas humoras dar gyvas.

„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti. Jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba ir  jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.“ – 1952 metais straipsnyje, pavadinimu „Ar yra Dievas?“ rašė filosofas Bertrand’as Russell’as.

Skaityti toliau »

Andriaus Kubiliaus vyriausybė verslui smogė dar kartą. Vasario 19-oji Lietuvos verslo metraščiuose bus pažymėta kaip juodoji susidorojimo su šalies BVP kuriančiomis įmonėmis diena. Tokiais skambiais žodžiais įrašą pradedu nė kiek neperdėdamas – „Maxima“ už prekybą nuodingais indais gavo milžinišką 300 litų baudą.

Skaityti toliau »

Pasaulyje, kuriame vertybės matuojamos valiuta, o žmonės vertinami pagal dėvimų drabužių etiketes, vietos mąstymui (tikrąjam, o ne primestiniui) nėra. Viską, ką turėtume žinoti, galime rasti čia pat, po ranka. Dienos įvykiai, sutraukti į penkiolikos minučių koncentratą mus kas kartą apšviečia ir atrodo kad nieko daugiau nebereikia. Tačiau žinoti ir suprasti, pamatyti ir matyti, klausytis ir išgirsti yra du skirtingi dalykai. Informacija, kuri mus atakuoja kiekviename žingsnyje formuoja pasaulio suvokimą, parodo ką turėtume mylėti, ko nekęsti, kokią muziką klausyti ir kokios neklausyti. Idėja, kad mes galime rinktis kuo būti, ko siekti ir ko norėti yra toks pats produktas kaip ir pienas parduotuvės lentynoje, tačiau skirtingai nuo pieno, jis yra nemokamas. Žinoma nemokamas tiek, kiek gali būti nemokamas produktas kapitalistiname pasaulyje. Būtent apie tai kas atsitinka, kai mumyse sužadinamas vartojimo siekis (taip pat kaip jis kuriamas), materialių daiktų troškimas ir norėčiau pakalbėti šiame ilgame įraše, žinoma neužmirštant paminėti kas tuos siekius ir troškimus sukūrė, kam visa tai atnešė naudos.
Įrašo pavadinimui idėją davė Platonas, vienas iš garsiausių graikų filosofų, parašęs veikalą „Valstybė“, jame davęs terminą „karščiuojanti visuomenė“ tokiai visuomenei, kuri yra dabar (susitelkia ne būtiniesiems darbams, o malonumams ir norams).

Skaityti toliau »

Riaušės Latvijoje. Reuters nuotrauka

Tinklaraštį ztkp.lt ilgiau skaitantys žmonės tikriausiai jau žino kokia mano nuomonė apie portalą lrytas.lt. Tačiau vakar pasirodęs Pauliaus Jurkevičiaus straipsnis „Manifestuoju, vadinasi, esu pilietis!“ , yra vienas iš tų nedaugelio dėmesio vertų straipsnių kraujo kupiname portale. Gal jis ir nėra toks provokuojantis, kandus ir kupinas neapykantos, kaip Rimvydo Valatkos apžvalgos, bet jame yra daug tiesos ir iš pirmo žvilgsnio paprastų, bet kartu labai teisingų pastebėjimų. Juos išskirsiu kursyvu.

Šis įrašas neatsirado iš niekur. Jeigu pastarąją savaitę skaitėte bent vieną internetinį naujienų portalą, ar žiūrėjote informacinę laidą, tikriausiai žinote apie vos prieš porą dienų Latvijoje ir Bulgarijoje nuvilnijusius mitingus, peraugusius į riaušes. Žmonės, stebintys visa tai iš šalies (tarp jų savaime suprantama esu ir aš), tokias akcijas vertina dvejopai. Vieni džiaugiasi, kad ir posovietinio bloko šalyse žmonės po truputį pradeda suprasti, kad susivienijus galima kažką pakeisti, o kiti baisisi gaivališku nevaldomos minios agresyvumu. Pažvelkime į abi nuomones kritiškai.

Skaityti toliau »

TV3 nuotrauka (aš t.y. Gytis, sėdžiu M.Mikutavičiaus kairėje)

„Renginys buvo tragiškas. Net ne baisus, o tragiškas <…> tai, kas rodoma ir kuriama, yra žemiau bet kokios kritikos ribos <…> baisu klausyt ir žiūrėt <…> dramos būrelio mokinukai ir tie geriau pasirodo“ (cha), „Lietuviskas humoras turetu buti pripazintas ir uzdraustas jei ne kaip masinio naikinimo ginklas, tai bent jau kaip vienas „rafinuociausiu“ kankinimo budu.“ (IQ),„susidaro yspudis kad zhmones scenoje vaidina-pasakoja ne savo noru, o varu uzhvaryti… lyg butu gave kokia prievole per vestuves nepazhystamus jaunavedzhius pasveikinti <…> ne visi gime Shapranauskais ( Shaprais ), bet daugelis panashiais gali tapti, jeigu atrastu savo stiliu, priesh pasirodyma ishlietu bent shaukshta prakaito berepetuojant ir nevaidintu “kieto” pasakotojo, o bent minimaliai ysijaustu y personazha (ayo)

Skaityti toliau »

Trumpai apie ztkp.lt skaičiais
Prenumeruoja: 433 žmonės
Apsilankiusiųjų: (Laikotarpyje nuo 2007-12-04 iki 2008-12-27, toliau visa statistika apims tą patį laikotarpį) 75,006
Unikalių apsilankiusiųjų: 47,335
Atverstų puslapių: 162,398
Vidutiniškai per dieną apsilanko 192.32 žmonės
Gytis (t.y aš) parašė: 113 įrašų
Paulius 41 įrašą

O dabar trumpai apie ztkp.lt žodžiais
2008 metais balandžio mėnesį ztkp.lt interneto ir tinklaraščių konferencijoje „Blogin“ buvo pripažintas perspektyviausiu tinklaraščiu, autoriams įteiktas paskatinamasis prizas – bilietas į Gruodžio 9 – 10 dienomis vykusią konferenciją Paryžiuje, „Le Web“ (apie tai straipsnis „Naujojoje komunikacijoje“, dar nežinau kada, sekite ztkp.lt mikro naujienas twitteryje), taip pat tais pačiais metais džiaugėmės pigu.lt dovana, testavome nokia N82, apie mus rašė 15 minučių, nuorodas į mūsų įrašus dėjo (ir vis dar deda, ačiū jiems) balsas.lt, skiltyje „Žodžiai tinkle“, su level.lt surengėme konkursą blogiausiu pasaulyje pavadinimu „Atspėk dainą“, skaitytojui Laurynui padovanojome filmą „Idiokratija“, rašėme apie filmus, muziką, gėjus, toleranciją, televizijas, laikraščius ir viską, kas tik papuolė į galvą ir nusipelnė išeiti į laisvę.

Labai ačiū prenumeratoriams, šiaip atklydusiems ir radusiems kažką naudingo, visiems komentavusiems ir išreiškusiems savo nuomonę.

Mieli skaitytojai ir kolegos, laimingų ateinančių 2009 – tųjų metų!

Gedimino pilis

Ilgą laiką tylėjau. Tylėjau kai aplink mane visi vapėjo apie kažkokį žmogų. Žmogų, kuris pasirodo tai vienur tai kitur ir neaišku ką daro. Žalią žmogų. Apie jį vapėjo ir lietuviškosios blogosferos grandai, gimę vakar ir nesuprantantys kad tai reklama, rašydami ir dar labiau populiarindami kirkinamosios (teaser) reklamos veidą. Taip, aš dabar darau lygiai tą patį, tačiau jūsų neklausiu kas tas žmogus ir kaip jaučiatės jį pamatę. Dabar jau žinome kas pasidarė puikią reklamą ir kam nubyrėjo keli litai į kišenę. Tačiau nežinome, o gal tiksliau nematome kas liko po šios reklamos. O liko tikrai daug. Keli (o gal keliolika) tūkstančiai plakatų didžiuosiuose Lietuvos miestuose, iš jų dauguma jau seniausiai permirkę nuo lietaus ir sniego, nudraskyti, apipaišyti ir kitaip „išgražinti“ mums kalba apie tai, kad žalias žmogus visus jau užkniso. Tarp jų ir mane.

Kiek „traukia“ mano atmintis, seniausia kirkinama reklama, kurią mačiau, buvo 90 kažkelintais (gal devintais) „Labas“ reklama. Tuomet buvo kažkas tokio „vau“, kai per TV rodydavo kažkokias neaiškias raides, o reklamos pabaigoje nebuvo nurodoma ką daryti ar ką pirkti. Taip, tuomet tai buvo novatoriška, tačiau dabar, sutikite, reikia kažko naujo. Jokiu būdu neteigiu, kad nemokamą dienraštį reklamuojanti reklama nebuvo kūrybiška. Taip, viskas buvo labai šaunu, tačiau kodėl po galais, jūs, prakeikti šūdlaikraštininkai, nesugebat sutvarkyti to, ką pridirbote? Nejaugi šiukšlinimas šiais laikais nėra nusikaltimas? Nusišlapinti ant prezidentūros yra kažkas amoralaus, o kabinti reklamas visiškai priimtina?

Tai, kas nutiko prieš kelias dienas, vienus privertė nusišypsoti, kitus pasibaisėti. Ant Gedimino pilies bokšto ištiestas plakatas „PARDUOTA“ privertė susimąstyti apie tai, kad Lietuvoje neliko nieko švento. Juk tikrai, net ir Gedimino pilis parduota. Visi tik perka, perka, perka ir nesusimąsto apie besaikį vartotojiškumą. Tik keli vyrukai, ištiesę plakatą ant Vilniaus simbolio, beldžia į mūsų sąžines, ragindami sustoti ir susimąstyti.

Bent taip atrodė iš pradžių. Neslėpsiu, jeigu ne toliau sekę įvykiai, šis įrašas būtų visiškai kitoks. Jis būtų apie tai, kaip keli jaunuoliai stojo prieš vartotojiškumą. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo – jie viso labo vibe.lt kekšės. Iš karto skubu paaiškinti, kad aš tų vyrukų neįžeidinėju, jie taip pasivadino patys (vibe.lt puslapyje), vis pranešdami apie savo „akciją“. Neaiškinsiu kas yra tas vibe.lt, nueikite į twitter.com ir pamatysite tą patį, ne apie tai šis įrašas.

Pradėjus plaukti pirmoms žinioms apie parduotą Gedimino pilį pamaniau kad tai dar viena socialinė akcija, kaip ir ta, kuomet aktyvistai užmaukšlino kelis plastikinius maišelius ant paminklų galvų. Bet ne visuomet tikslas pateisina priemones, ypač tada, kai tikslas yra išreklamuoti kažkokį projektėlį. Dėmesio, dėmesio, dėmesio! Sensacija! 15min.lt pavyko pakalbinti socialmeno (kaip jie patys vadina) akciją surengusius žmones! (ir visai nekaltai išaiškinti ką jie reklamuoja ir kuo jų projektas šaunus). Argi ne likimo ironija, kai toks tokį sutinka? „Tai buvo savotiška socialmeno akcija“ – sakė akcijos organizatorius, „Visa ši sumaištis mieste, už kurią policija tikrai nepagirs, sukelta siekiant išreklamuoti naująją svetainę“ – dar priduria. Už šį „gerą pokštą“ įstatymai numato baudą nuo 100 iki 300 litų, teismas gali skirti areštą iki 30 parų. Kas paskaičiuos kiek būtų reikėję pinigų, norint gauti tiek žiniasklaidos dėmesio?

Ir pabaigai. Iš interviu su vibe.lt vaduku:

ezg: Beje kaip manote: ar tokiems projektams reikalinga papildoma reklamas, ar geriausia reklama jums yra patenkinti vartotojai?
Tomas: Patenkinti vartotojai yra kolkas vienintelė mūsų reklama. O klausdamas “tokiems projektams” ką turi galvoje? vibe.lt ir ?

ezg: Turiu omenyje projektus kuriuose turinį kuria patys vartotojai..
Tomai jūs savo puslapyje prašote, kad vartotojai teiktų savo pasiūlymus. Ar sulaukiate didelio pasiūlymų kiekio? Ar dažnai randate tuose pasiūlymuose tinklapiui naudingų idėjų?
Tomas: Dėl papildomos reklamos. Manau, kad reklama, kaip tam tikros priemonės pritaikytos tam tikram segmentui yra reikalinga. Kitaip nei reklama priverčianti laukti (TV), trukdanti naršyti internete (iššokantys flash’iniai baneriai) arba nepageidaujama reklama (spam’as). Dėl spam’o vibe kolektyvas yra itin kategoriškas, esame sau pasižadėję “Jokio spam’o. Bloga karma.

Jokio spamo, tik įstatymų laužymas. Su tokia karma kitame gyvenime tik šūdvabaliu atgimti.