Šiandien į svečius atpūškavo Ežiukas Vilniuje. Savo pamąstymuose jis pateikia patarimų kaip išgarsėti. Uuu, atidžiai skaitom

Lauk iš blogosferos!

Kažkam patinka pim*alais matuotis, kažkam – sulaukti diskusijų komentaruose, kažkam – matyti kylančią kreivę Google Analytics grafikuose. Tai ką daryti, kad patenkintum šias užgaidas? Vienas iš pasiūlymų – lįsti lauk iš blogosferos. Nebeužtenka maltis tarp blogologų, blogeriai.lt, pasivaidenti blogoramose ir komentuoti vieni kitų rašinius. Reikia apie save papasakoti platesnei visuomenei. Norėčiau pasidalinti patirtimi, kaip iki šiol tai dariau ir ko išmokau.

Visų pirma, galėčiau suskirstyti galimas priemones į 3 kategorijas: tradicinės žiniasklaidos išnaudojimas, tiesioginė reklama ir kilnūs veiksmai.

Tradicinė žiniasklaida.

Vėlgi, galima būtų skirstyti į internetinę bei spaudą.

Internetinė žiniasklaida, tai visų pirma visi tie didieji delfiai, alfos ir lrytai. Jie be galo naudingi dėl didelio lankytojų srauto. Todėl galėtumėte džiaugtis, jei būsite kokiame nors straipsniuke paminėti (svarbiausia, kad būtų adresas). Paskui yra begalė teminių tinklalapių, kurie turi pakankami didelį lankytojų kiekį ir yra būtent jūsų rašomo tinklaraščio temos. Kartais tai dar geriau, nei įrašas delfyje vien dėl kokybiškų lankytojų – žinai, kad atėję žmonės bus ne šiaip žiopliai, o „į temą“. Pvz apie gyvūnus rašantiems labai neblogai būtų pasivaidenti pifas.lt, o apie kiną – cinema.lt. Beje, kartais tas pats delfis pasiima rašinius iš kitų mažesnių naujienų portalų, tad atsiranda šansas pabuvoti net ir ten.

Spauda – irgi neblogas dalykas, nes neretai pasiekia kitą auditoriją, nei interneto naujienų tarnybos. Nors skaitant laikraštį interneto dažniausiai šalia nebūna, bet blogo vardo žinomumui ir, ypač, apskritai tinklaraščių populiarinimui tai naudinga.

Kitas galimas skirstymas: tyčinis ir netyčinis patekimas žiniasklaidos akiratin.

Tyčinis tai toks, kai lendi žurnalistui į akis, su juo susisieki ir pasisiūlai būti aprašytas arba tiesiog susidraugauji ir natūraliai tampi domėjimosi objektu. Tai planuoju padaryti su Lietuvos Ryto priedu Sostinė ne už ilgo (susisiekti ir pasisiūlyti).

Netyčinis – netikėtai sulaukti mail su prašymu paimti interviu. Taip atsidūriau Vilniaus Dienoje.

Visais atvejais nerealiai gerai veikia „eksperto“ faktorius – kai blogas rašomas autorių traktuojant kaip savo srities ekspertą. Kai įrodysite savo vertę, pagaliau atsiras ir tradicinės žiniasklaidos atstovų, kurie panorės jus cituoti. O tai tinklaraščiui – pats geriausias dėmesys!

Tiesioginė reklama.

Gal apie neinternetinę tik. Tai štai, ką daryti, kai nesinori išleisti daug pinigų, bet norisi sulaukti dėmesio? Telieka viena – mąstyti kūrybiškai. Visų pirma, klausimas: apie ką tavo blogas? Tada: ką jo skaitytojai veikia, kur renkasi, kuo domisi? Štai maisto blogui gerai reklamuotis kokioje konditerijos krautuvėlėje, o rašančiam apie kiną – Skalvijoje. Tik kaip? O būdų begalės. Štai pastarajame kino teatre yra skelbimų lenta. Ten galima pasikabinti savo reklamėlę. Visada veikia paprasčiausia kreida ant betono, ant spalvotų balionų užrašai su markeriu, ryškus tekstas ant marškinėlių arba dar geriau – ant automobilio. Aš pasirinkinau tiesiog spausdintus lipdukus su anekdotais.

Kilnūs veiksmai

Tai tie, kurie turi kiek kitą tikslą, nei pasireklamuoti. Tačiau neleidžia žmonėms nepastebėti autoriaus. O kas svarbiausia – priverčia juos šnekėti. Tai gali būti daug kas: akcija surasti beglobiams gyvūnams namus, skatinimas rūšiuoti šiukšles (going green!), suorganizuoti įprastomis sąlygomis nerodomo kino filmo seansą arba pasiūlyti formuoti nemokamų WiFi hot-spot‘ų žemėlapį. Visa tai naudinga visuomenei. Tačiau tuo pačiu ir verčia ją kalbėti apie jus. Verslo įmonėse tai dar vadinama CSR, kas lietuviškai reikštų „socialiai atsakingas verslas“ – darymas daugiau, nei reikia. Neužmirštant apie tai pasakyti aplinkiniams.

Tai keletas būdų, kuriuos išbandžiau ir suveikė. Siūlau šiuo rašinuku pasinaudoti kaip įkvėpimo šaltiniu ir tieisog paeksperimentuoti. Ir beje, kiekvienas snapo iškišimas iš blogosferos mums yra be galo vertingas, nes juk siekiame, jog būtume pripažinti kaip vertingos ir patikimos informacijos skleidėjai. Tad nebijokime to parodyti tiems, kas dar apie mus net negirdėjo – netupėkime užsidarę dėžutėje!

Patiko Ežiuko įrašas? (man tai tikrai patiko). Jei dar neužsiprenumeravai ežiuko nuotykių Vilniuje, padaryk tai

Džiugu sulaukti svečių iš kitų tinklaraščių, šiandien svečiuose Justas iš Legitum

Iškelti klausimą, o po to jį atsakyti – toks yra, atrodytų, kiekvienos užrašyti mintis mėgstančios sielos tikslas bandant sukurpti bent kiek padoresnį, dėmesio ir gero įvertinimo verkiant šaukiantį tekstą. Save aš pats laikau giliai įklimpusiu į diletantizmo liūną. Grafomanu. Bet dėl to nesijaučiu nelaimingas. Anaiptol, nežinodamas, koks blogas rašeiva esu, nežinosiu ir kito, skaitančiojo manas mintis, kančios. Matyt, toks yra kiekvieno save įsimylėjusio gyvenimo tikslas: iškelti probleminį likimo klausimą „ar (iš tiesų) esu grafomanas?“ ir atsakyti į jį teigiamai. Jei išlieki sąmoningas, atsiribojęs nuo savo „kūrybos“. Grafomanizmo esmė: rašau, nes rašo ir kiti. O jei žiūrėtume plačiau, neatsimenu, kuris portugalų fotografas yra tą sakęs, tačiau yra svarbu, ką jis sakė: „Šiais laikais niekas nebenori skaityti, tik rašyti, nenori klausyti, tik dainuoti, nenori matyti, tik nori būti matomi.“

Jei rimtai, susiformuluotas teminis klausimas man atrodo kaip pats tyriausias bei tikriausias egoistinės prigimties sielos (o jos visos tokios; apie tai – kada nors vėliau) pamaloninimas. Mąstydamas apie save ir savo vidų, rasi atsakymus, kurių seniai ieškojai. Arba teigei ieškojęs. Iškasi savo vidaus dirvas, išravi visus gerumo daigus, išverti girias (Virgin forests), galiausiai patenkini save ir, jei esi pakankamai raštingas, dabar gali pamokyti ir kitus. Žodžiu, jei dabar man jau reikėtų atsakyti į sau užduotą klausimą, sakyčiau: „Todėl, kad esu tobulai išnagrinėjęs save, perpratęs žmonių padermę, sugebu nuspėti jos veiksmus ir galiu savo pažinimo vaisių mokyti kitus.“ Šiame atsakyme svarbiausias motyvas – didaktika. Kiekvienas žinome, kaip reikėtų elgtis, kaip reikėtų reaguoti. Turime genialių planų kitiems, kitų gyvenimams. Bet, kaip Bulgakovas rašė „Meistre ir Margaritoje“, žmogus negali būti savo likimo (tuo labiau kieno nors kito) valdovas. Bulgakovo veikėjo, Profesoriaus Volando, žodžiais tariant, „žmogus turėtų turėti planą gyvenimui bent tūkstantmečiui į priekį, tačiau jis net nežino, kada nusilauš koją, sugrius ir susižeis, taps neįgalus“. Kalbėdamas tokiomis mintimis, sakau sau ir jums: turiu ką pasakyti.

Žengiu gyvenimu, esu patyręs daug įvairų dalykų, daug dalykų padėjau ir kitiems patirti. O save laikydamas pakankamai raštingu, negalėdamas nerašyti, nes tik taip jaučiu, kad atskleidžiu save, galiu pripažinti, kad esu grafomanas. Nes, man taip atrodo, neparašau nieko vertingo. Jei atvirai, kalbėti apie savo vidaus arimus laikau juokingu užsiėmimu. Nemanau, kad kažkam įdomu būtų skaityti apie tai, ką jaučia mano siela, ieškodama tinkamo kelio (nekalbu hipotetiškai, kalbu apie save). Visa tai neturi prasmės tol, kol jaučiu (taip pat ir Jūs), kad stengiuosi mokyti. Nesame mokytojai. Pasaulis jau turėjo pakankamai mokytojų. Užteko ir Jėzaus, ir Mohameto, ir Budos, ir Gandžio, ir Lenono. Jei rašote, nes negalite nerašyti – esate tikrieji kūrėjai. Siela šaukia ir neleidžia elgtis priešingai. Turime talentus. Bet venkime didaktikos ir taip išlįsime iš grafomanizmo. Nebeliks tos kvailos etiketės.

Galiausiai – tikrasis atsakymas į klausimą: jaučiu, kad turiu galimybę realizuoti tą talentą, kurį paliečiau nežmogiško įsikišimo dėka, kurį jau pripažino kiti. O ką pasakyti turime mes visi. Tik ne visiems tą reikia daryti raštu. Ar iš viso daryti. Nedarykime to, ką daro visi. Darykime tai, ko tikrai norime patys. Mano susikurtas blogas – puiki saviraiškos erdvė, už ją esu dėkingas. Džiaugiuosi, kad susikūriau asmeninę erdvę.

Labai gerbiu tikrus blogerius, siekiančius atrasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, siekiančius pasidalinti mintimis, keičiančiomis gyvenimus. Aš pats tikrai visai neseniai supratau, kad yra verta viešinti savas mintis. Man tobulėti yra kur, bet jaučiu, kad turiu talentą.

Įsitikinimas cementuoja dinamiškąjį gyvenimą.

Patiko Justo mintys? Jei patiko nesidrovėkite, apsilankykite jo tinklaraštyje ir užsiprenumeruokime jo įrašus.