Retai taip būna, kai vos kelių minučių filmukas sukelia pakankamai minčių kad atsirastų rimtas arba bent apyrimtis įrašas.

„The global culture our children inherit will be vastly different that what it is today“ – tokiais grėsmingais žodžiais prasideda filmukas. Bet truputėlį pamąsčius, suima juokas. Nežinau kuri karta paveldėjo tokią pačią, nepakitusią kultūrą iš savo tėvų. Kada tai buvo? Neolite ar paleolite? Savaime suprantama kad greitai besivystančiame pasaulyje mūsų vaikai negyvens taip, kaip gyvename mes (žinoma mes negyvename taip, kaip gyveno mūsų tėvai ir t.t.). Ir nederėtų dėl to kaltinti nei radijo aparato, nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tiesiog yra toks dalykas kaip progresas, kurio pasekoje tobulėja prietaisai, įvairių priežasčių veikiami keičiasi papročiai ir gyvenimo būdas. Būtų galima suprasti, jeigu pokyčiais jo gyvenamu laikotarpiu stebėtųsi viduramžių žmogus, sulaukęs „garbingo“ amžiaus – kokių 40 metų, bet kai tuo stebisi įvairiausiais elektroniais prietaisais ir prietaisėliais apsikraustęs žmogus, be abejo stebina.

Jeigu technikos pažanga matoma daugeliui, tai giliau esantys procesai nėra taip lengvai ir taip greitai perprantami. Čia, skirtingai nuo technikos, labai retai būna tokių perversmų, kuriuos savo galingumu ir pastebimumu būtų galima prilyginti tarkime garo variklio sukūrimui. Tai yra dėl to, nes visuomenėse vykstantys procesai dažniausiai yra laipsniški (net ultradešiniųjų ir ultrakairiųjų idėjų išvešėjimo negalima vadinti staigiu, revoliuciniu proveržiu. Šių jėgų atstovai tiesiog pasinaudojo visuomenėje tvyrančiomis nuotaikomis, kurios brendo ilgą laiką). Taip mūsų tolimi protėviai nepastebėjo kaip pradėjo nuolat vaikščioti ant dviejų kojų, kooperuotis medžioklei, šildytis ugnimi…Taip antikos gyventojai nepastebėjo kaip sukūrė demokratiją… Taip viduramžių žmonės nepastebėjo, kaip tapo visiškai priklausomi nuo ponų ir t.t. Jeigu visi šie pavyzdžiai atrodo kiek nutolę nuo dabarties, tai prieš kelis šimtus metų vyravusi tautybės sąvoka, turėtų patvirtinti mano idėjas apie žmonių trumparegiškumą ir sugrąžinti prie įrašo temos.

Ogi viskas labai paprasta – prieš kelis šimtus metų niekam nerūpėjo toks darinys kaip „tauta“. Tik prasidėjus tautų pavasariui žmonės ėmė tapatinti save su viena ar kita tauta, o iki tol bene svarbiausiais prisiekimo valstybei ženklas buvo pilietybė (kadangi valstybės buvo formuojamos ne etniniu pagrindu, tai ir piliečių buvo visokiausių rūšių, bet piliečiu negalėjo būti joks valstietis, tai buvo tik bajorų privilegija).
O dabar, pamanykite, turime bijoti MUSULMONŲ, kurie atėję išskers mūsų vaikus ir išprievartaus mūsų moteris. Truputį neaišku ką filmuke tie musulmonai reiškia, vienoje vietoje jie po Turkijos vėliava (suprask turkai), kitoje įvardijami kaip islamo religijos išpažinėjai (būdamas turku nebūtinai turi būti musulmonu). Taip pat stebina tai, kad mečečių yra daugiau nei bažnyčių. Nuo kada išpažinti savo religiją tapo nuodėme? Netgi Lietuvoje kartas nuo karto pasigirsta dejonių, kad per tą prakeiktą imigraciją (nežinau kur ją paprasti žmonės įžvelgia), gražiosios Lietuvos bažnytėlės bus užstotos mečečių bokštų. Einame toliau, bus dar įdomiau. „Per 39 metus Prancūzija taps islamo respublika“. Kur čia logika? Ką reiškia „islamo respublika“? Ar po 39 metų Prancūziją valdys imamas? Kodėl tada dabar šios šalies nevaldo dievas arba bent Romos popiežius? Daug klausimų, o atsakymų nėra.

Ar matei kada benamį kiną? Ar matei kada japoną su neplautom kojom? Ne? O tada ar matei musulmoną, kuris nepjaustytų kitatikių galvų? Taigi, tokių nebūna (kaip ir benamių kinų ir japonų su neplautom kojom).

„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti. Jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba ir  jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.“ – 1952 metais straipsnyje, pavadinimu „Ar yra Dievas?“ rašė filosofas Bertrand’as Russell’as.

Net 84% lietuvių, per 2001 metų visuotinį gyventojų surašymą, į prieš pusę amžiaus užduotą Russell’o klausimą atsakė teigiamai. Logiškai mąstant po šio įrašo didžioji dauguma ztkp.lt skaitytojų (tiksliau 84 procentai) užvers mane kaltinimų ir grasinimų lavina. Tačiau jeigu to neįvyks, pasitvirtins mano spėjimas – lietuviai yra tik popieriniai teistai, ne patys atradę Dievą, o jį gavę tik kaip palikimą. Dažnas iš mūsų eina į maldos namus tik dėl to, kad tai darė tėvai, seneliai ir nenori nutraukti tokios gražios tradicijos. Būtent taip (žodžiu „tradicija“), galime įvardinti lietuvių tikėjimą į Dievą. Bet kuo verta tokia tradicija? Jeigu ta tradicija būtų daryti ką nors bloga, jos taip pat uoliai laikytumėmės?

Deja, taip ir yra. Tiek žudynių, persekiojimų ir baimės nėra sukėlęs nei vienas tironas, nei vienas diktatorius, nei viena totalitaristinė valstybė, kiek yra sukėlusi religija. Nedrįsčiau nueiti tiek toli, kiek yra nuėjęs Richard’as Dawkins’as, teigiantis kad religijoje slypi visos blogio šaknys (dokumentinis filmas „The Root of all evil?“Pirma dalis ir Antra dalis). Mano nuomone, šių šaknų derėtų ieškoti pačiame žmoguje, – būtent ten, kur atsirado Dievas. Žmogui religija reikalinga tik tiek, kiek kariui ginklas, siekiančiam įvykdyti užduotį. Skirtingose barikadų pusėse – tokie patys kariai, vienodai šventai tikintys savo veiksmų teisingumu ir tikslingumu, tikintys kad būtent jų Dievas yra tikriausias ir būtent taip (ir nekitaip !!!) reikėtų jį garbinti.

Argi tai ne absurdiška situacija? Tai, kas turėtų vienyti, skiria kaip niekas kitas. Jeigu būčiau Dievas, religija būtų pirmoje sąrašo „Pasakas, kurias reikėtų pašalinti“ vietoje. Bet net ir tai nepanaikintų amžinojo karo dėl tiksliausios tiesos, kuri kitas tiesas turėtų automatiškai eliminuoti (kaip per „Pietų parko“ seriją, kurioje ateistai kovojo dėl amžinojo klausimo – kaip turėtų vadintis ateistų susivienijimo organizacija). Kad ir kaip karštai ir įtikinamai kuri nors teistų ar ateistų grupė kalbėtų, vis tiek jų argumentus opozicija atmes ir suniekins. Dievu tikintys žmonės stebisi kaip iš viso atsiranda gėrio atmetėjai (suprask ateistai ir visi kiti, kurie Dievą vadina kitu vardu arba kitaip jam meldžiasi).

Labai džiaugiuosi, kad negyvenu viduramžiuose ir galiu iš dalies drąsiai skelbti savo mintis. Prisiminus istoriją ir tai, kaip buvo kovojama net ne su Dievo neigėjais, o norinčiais jį garbinti kitaip, nukrečia drebulys. Tuometinė katalikų bažnyčia save laikė teisia, remdamasi dar švento Augustino mintimis (būtent mintimis, o ne įrodymais) apie kankinimų, kaip greičiausios ir efektyviausios priemonės, atversti eretikus į tikėjimą, būtinumą ir teisumą. Prie tokių išvadų šventasis Augustinas priėjo po to, kai susidomėjo manicheizmu, kuris moko kad kiekviename žmoguje slypi dieviškoji kibirkštis, tačiau ją gniaužia šėtonas. Smagiausia yra tai, kad pats žmogus nežino apie užguitą Dievą, tad bet kokia pagalba (net jeigu jinai suteikiama neprašius ar netgi per prievartą) kankinimais, laužais ar pamovimais ant baslio yra būtina, pačio eretiko naudai.

Būtent tokios reakcijos susilaukia žmonės, nebijantys kalbėti racionaliai. Richard’as Dawkins’as nekalba kaip jis stipriai tiki evoliucija, tuo jis žinoma nusileidžia tikintiesiems, kurie visus atsakymus randa Biblijoje. Tik man įdomu kiek žmonių yra iš tikrųjų skaitę Knygų Knygą. Tiek sekso, kraujo, kančių, visiškai su logika prasilenkiančių pasakų nėra nei vienoje kitoje knygoje! Bet palaukite! Šventasis Augustinas turi atsakymą. Jeigu Biblijoje perskaitėte ką nors visiškai nesuprantamai brutalaus arba neįsivaizduojamo, tai reiškia tą vietą derėtų suprasti kitaip! Pavyzdžiui ta vieta, kai Adomas su Ieva susilaukia pirmagimio (Adomui tuomet buvo 130 metų, o mirė sulaukęs 930), tai reiškia tą vietą derėtų suprasti kitaip. Šioje vietoje kyla klausimas – „O kas jeigu ir viskas, kas parašyta apie VIEŠPATĮ yra viena didelė metafora?“ Juk šventasis Augustinas būtent tai ir skelbė, kad visa, kas prasilenkia su sveiku protu, turėtų būti suprantama kaip nors kitaip, taip, kad mūsų protas suprastų.

Na gerai, sakykime jokio Absoliuto nėra, tuomet dėl ko gyventi? Tai reiškia, kad mes turime pilną teisę žudyti ir sėti blogį? Ar Dievo nebuvimas tolygu gėrio nebuvimui? Jokiu būdu ne. Gyvenimą be Dievo aš suprantu kaip atsakomybę prieš save patį ir įsipareigojimą gėriui dėl gėrio. Pats tikėjimas į aukštesniąją būtybę dar tikrai negarantuoja dorovingo gyvenimo, kaip ir netikėjimas į ją nereiškia amoralaus gyvenimo siekio. Blogiausia būna tuomet, kai fanatiškoji  religijos dalis susiduria su patvirtintais ir moksliškai įrodytais faktais.  Pavyzdžiui kai kuriose mokyklose (daugiausiai J.A.V.) mokoma protingo sukūrimo teorijos (kreacionizmo), taip atmetant Charles’o Darwin’o evoliucijos teoriją. (tiesa, Vatikanas ginasi niekada neatmetęs C.Darwino teorijos)

Na gerai, sakykime Absoliutas yra. Bet tuomet kaip elgtis su viskuo, kas prieštarauja jo egzistavimui? Žiūrint iš tikinčiojo perspektyvos, tokio klausimo kaip Dievo egzistavimas iš viso nereikėtų kelti. „Dievas yra, nes… Jis yra“ – tai viskas, ką galima išpešti iš neišsilavinusio teisto. Bet koks bandymas mąstyti yra stipriai baudžiamas (religijos didžiausias priešas būtent ir yra mąstymas). Silpniausia religijos vieta – įrodymai. Dogmos, kurios buvo priimtos prieš 1700 metų yra nekvestionuojamos („dogmà 〈lot. dogma, kilm. dogmatis – tezė (filosofinė, vėliau teologinė) < gr. dogma – mokymas, teiginys, nuomonė〉: 1. teiginys, be įrodymų ir patikrinimo, laikomas privalomas ir neginčijamas;“ – tarptautinis žodžių žodynas). O kaip paneigti tai, kas yra neginčijamai teisinga be įrodymų?

Jeigu visata yra maždaug 6000 metų senumo, tuomet ką aš mokiausi praėjusį semestrą? Ar turėčiau E. Šatavičių ir A.Merkevičių, Lietuvos proistorės kurso dėstytojus, apšaukti melagiais? Pasak jų prieš 6000 metų (t.y. tada, kai Dievas sukūrė visatą) Lietuvoje jau buvo mezolitas (vidurinysis akmens amžius). Dvasininkai, prieštaraujantys eksperimentams su kamieninėmis ląstelėmis ir raginantiems nežaisti Dievo, tegul geriau paskelbia šventą karą prieš visus archeologus, skleidžiančius erezijas apie žemės amžių, nes tik Dievas žino visus atsakymus. Dievas, kurio vardas Žmogus.

Jeigu kokios nors aukštesniosios būtybės baimė, nesvarbu kas tai, porceliano arbatinukas, skrajojantis spageti monstras, Perkūnas ar Jėzus Kristus jus skatina elgtis dorovingai, tuomet puiku, tačiau…
“I like your Christ, I do not like your Christians. They are so unlike your Christ.” — Gandhi

عدد المتحدثين، وإحدى أكثر اللغات انتشاراً في العالم، يتحدثها إلا بإتقان بعض من كلمات هذه اللغة. والعربية هي أيضاً لغة طقسية رئيسية لدى عدد من الكنائحرفاً مكتوباً وتكتب من اليمين إلى اليسار – بعكس الكثي„ر من لغات العال وم
ن أعلى د، ولما يتغير في الحياة، فمثلاً لا يلاحظ الإنجليز تغير لغتهم من سنة إلى أخرى؛ ولكن إذا حاول الحاليون منهم قراءة نصوص إنجليزية قديمة فسيجدون أنها مختلفة عما يتحدثون به بقدر اختلاف الألمانية والدانماركية عنها، وهناك لغات تعتبر الآن ميتة رغم أنها أصول لبعض اللغات الحية لعدم وجو (BLOGin) د من يتكلم بها أو حتى يفهمها في الوقت الحالي، مثل السومرية، والبابلية، والحيثية، والأكادية،والمصريةالقديمة، والعربية الحميرية، وحتى نحن -معاشر العرب – توجد لغات عربية قديمة لا يمكننا قراءة أو فهم كلمة منها : اللغات المسندية: كالحميرية، والصفحة إلى أسفلهاك

Štai tokį kupiną neapykantos laišką gavau beveik prieš 1 valandą. Kovotojų grupelė pasivadinusi „Pasaulis be tinklaraščių“, skelbia pradėsianti džihadą prieš Lietuvą, kuri globoja savo tinklaraštininkus ir atsisako juos išduoti „Alacho teismui“. Tačiau nuo ko šis konfliktas prasidėjo?

Prieš metus, gruodžio 12 dieną buvo įvykdytas išpuolis prieš balt.net FTP serverį, siekiant pajuokauti (kaip buvo manyta iš pradžių), tačiau pagrindinis įsilaužėlių tikslas buvo įspėti Lietuvos tinklaraštininkus, kad savo įrašais jie šlovintų Alachą, o ne reklamas ir technologijas. Šis incidentas buvo greitai užmirštas, serveris atstatytas ir atrodė nieko blogo daugiau nebenutiks.

Mano žiniomis islamo fundamentalistai kas dieną perverčia po milijoną tinklaraščių įrašų visame pasaulyje. Nelaimingo atsitiktinumo dėka jie pastebėjo mažai kam žinomo lietuvio blogerio publikuotą, pranašą Mohamedą pašiepiančią karikatūrą, kuri jiems įjungė žalią šviesą pradėti šventą karą prieš Lietuvą ir jos tinklaraštininkus.

Būtent tą ir sako man atsiųstas laiškas „ Alacho vardu mes reikalaujame visiems tinklaraštininkams ištrinti savo tinklaraščius ir atsiversti į islamą. Jei neįvykdysite mūsų reikalavimų, per konferenciją BLOGin liesis kraujas“.
Bandžiau susisiekti su konferencijos organizatoriais, tačiau visų jų telefonai buvo išjungti. Kiek vėliau iš patikimų šaltinių sužinojau, kad dėl galimų išpuolių ilgai laukta konferencija neįvyks.

Kaip šį precedento neturintį įvykį vertina Egdūnas Račius, žmogus, kuris įgijo magistro laipsnį Artimųjų Rytų studijose Niujorko universitete, taip pat apgynė daktaro disertaciją Helsinkio universitete tema „The Multiple Nature of the Islamic Da‘wa“?

Egdūnas Račius: „Kadangi Kuranas, priešingai populiariam stereotipui, ragina musulmonus susilaikyti nuo spaudimo siekiant netikinčius atversti į islamą – „Religijoje nėra spaudimo“ (2:256), išeitų, kad labiausiai priimtinas būdas ką nors atversti į islamą yra įtikinti jį ar ją islamo pranašumu prieš kitus tikėjimus. O tai, kaip siūloma Kurane, musulmonai turėtų daryti išaiškinimu ir pavyzdžiu: „Kviesk į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu“ (16:125). Veikla, kuria siekiama atversti netikinčius į islamą, arabiškai vadinama „dava“, žodžiu, turinčiu bent kelias prasmes ir galinčiu reikšti kvietimą, siūlymą, kreipimąsi, prašymą, reikalavimą, paklausimą, garbinimą. Tačiau šis atvejis visiškai unikalus. Tai radikalų, savaip interpretuojančių Kuraną, darbas. Pastarųjų įsitikinimu, taikus kitatikių įkalbinėjimo atsiversti į islamą laikas jau baigėsi, dabar reikia imtis ryžtingesnių priemonių – grasinimo smurtu ar net smurto panaudojimo. Mano žiniomis, tai apskritai pirmasis tokio masto akibrokštas Lietuvoje. Tokiu atveju svarbiausiai nepanikuoti, nepasiduoti spaudimui ir šantažui. Ką? Konferencija neįvyks? (susiėmęs už galvos). Absurdas. Belieka užsikasti galvas po smėliu, kaip tai padarė Pietų parko gyventojai. (čia ir čia)

Labai tikiuosi, kad šio tinklaraščio skaitytojų rate nėra agresyviai nusiteikusių bobučių, dar vadinamų „megztomis beretėmis“. Atrodo savo nekorektiškumą būsiu išreiškęs visose srityse, kurios vienaip ar kitaip gali įžeisti skaitytojus. Tačiau tai atsitiks tik po šio įrašo. Šiandien po padidinamuoju stiklu daugiausiai karų ir daugiausiai neapykantos sukėlęs reiškinys – religija. Kodėl „reiškinys“? Todėl kad niekaip kitaip to nepavadinsi. Galima vadinti doktrina, tačiau tokiu atveju gaučiau nuo kelių mokytojų ir nuo pačio brolio per sprandą. Tad visas religijas grubiai vadinkime reiškiniu.

Niekas negali tiksliai atsakyti kodėl atsirado religijos. Žinoma žvelgiant iš šių laikų perspektyvos viskas aišku – nesugebėdami paaiškinti gamtos reiškinių, žmonės juos priskyrė antgamtiškoms galioms, kurias valdo Dievai. Pirmieji tikėjimai buvo vien pagoniški, apskritai monoteistinis tikėjimas atsirado palyginti visai neseniai (prieš 2000 metų). Kadangi gamtos reiškinių buvo galybė, tai ir dievų bei deivių kas dieną atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. O kaip religija vystėsi dabartinės Lietuvos teritorijoje?

Kaip ir visuomet – atsilikinėjome porą amžių. Turėjome kelis milijonus dievukų (kaip ir dabar) ir porą vyriausiųjų Dievų – Praamžių ir/arba Perkūną (dar žinomas Aukštėjaus,Andajaus, Sutvaro vardais). Be galo ir be krašto gerbėme visus keturis elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę.

Europa krikščioniškėjo, švietėsi, o mes vis dar meldėmės Perkūnui. Ir ką jūs manote? Taip! Gerieji krikščionybės skleidėjai, mūsų pačių labui, labai draugiškai grasino, siuntė ištisas kariuomenes, kad tik tai mes susiprotėtume priimti kryžių. Tiesa, ne viskas buvo taip niūru. Kartą misionierius Brunonas Bonifacas gerai gavo nuo baltų per galvą (nejuokinga, jis mirė), o kitas, dar nejuokingesnis žmogus apie tai užsiminė Kvedlinburgo analuose. Visa tai įvyko 1009 metais, kuomet prie galvos sutraiškymo fakto pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Priešinomės kiek tik galėjom, tačiau jėgos nebuvo lygios…Mes pralaimėjome. Ką turime dabar?

Ogi turime 2752447 Romos katalikus ir 1270 pagonių (2005m). Oho! Net 79 procentai Romos katalikų. Esame kažkur tarp Vatikano ir Lenkijos pagal šį kriterijų. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Ir tik čia prieinu prie teiginio, kuris įžūliai įsitaisė vietoj pavadinimo. Apgailėtina situaciją matau Lietuvoje, kurioje 4 iš 5 žmonių išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Bažnyčios net ne pustuštės, o tuščios. Taip, tai ta pati vieta, į kurią tereikia kartas nuo karto ateiti ir tu jau bendrauji su Dievu. Kodėl tuomet broliai lietuvaičiai, Romos katalikai taip šalinasi bažnyčios? Daugelis atsako, kad jiems bendrauti su Dievu tarpininkų nereikia, bet tai stipriai prasilenkia su tuo tikėjimu, kurį tie patys žmonės išpažįsta (bent jau taip skelbiasi). Žinoma situacija visiškai pasikeičia per laidotuves, gimus vaikui ar tuokiantis. Tuomet visi „katalikai“ strimgalviais lekia bažnyčion: mirusiam artimui skiria maldas, gimusią atžalą apkrikštija, Dievo akivaizdoje sumaino žiedus su savo išrinktuoju žmogumi.

Tad ką mes apgaudinėjame? Niekada nebuvome ir nebūsime Marijos žeme.