Retai taip būna, kai vos kelių minučių filmukas sukelia pakankamai minčių kad atsirastų rimtas arba bent apyrimtis įrašas.

Skaityti toliau »

„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti. Jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba ir  jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.“ – 1952 metais straipsnyje, pavadinimu „Ar yra Dievas?“ rašė filosofas Bertrand’as Russell’as.

Skaityti toliau »

عدد المتحدثين، وإحدى أكثر اللغات انتشاراً في العالم، يتحدثها إلا بإتقان بعض من كلمات هذه اللغة. والعربية هي أيضاً لغة طقسية رئيسية لدى عدد من الكنائحرفاً مكتوباً وتكتب من اليمين إلى اليسار – بعكس الكثي„ر من لغات العال وم
ن أعلى د، ولما يتغير في الحياة، فمثلاً لا يلاحظ الإنجليز تغير لغتهم من سنة إلى أخرى؛ ولكن إذا حاول الحاليون منهم قراءة نصوص إنجليزية قديمة فسيجدون أنها مختلفة عما يتحدثون به بقدر اختلاف الألمانية والدانماركية عنها، وهناك لغات تعتبر الآن ميتة رغم أنها أصول لبعض اللغات الحية لعدم وجو (BLOGin) د من يتكلم بها أو حتى يفهمها في الوقت الحالي، مثل السومرية، والبابلية، والحيثية، والأكادية،والمصريةالقديمة، والعربية الحميرية، وحتى نحن -معاشر العرب – توجد لغات عربية قديمة لا يمكننا قراءة أو فهم كلمة منها : اللغات المسندية: كالحميرية، والصفحة إلى أسفلهاك

Štai tokį kupiną neapykantos laišką gavau beveik prieš 1 valandą. Kovotojų grupelė pasivadinusi „Pasaulis be tinklaraščių“, skelbia pradėsianti džihadą prieš Lietuvą, kuri globoja savo tinklaraštininkus ir atsisako juos išduoti „Alacho teismui“. Tačiau nuo ko šis konfliktas prasidėjo?

Prieš metus, gruodžio 12 dieną buvo įvykdytas išpuolis prieš balt.net FTP serverį, siekiant pajuokauti (kaip buvo manyta iš pradžių), tačiau pagrindinis įsilaužėlių tikslas buvo įspėti Lietuvos tinklaraštininkus, kad savo įrašais jie šlovintų Alachą, o ne reklamas ir technologijas. Šis incidentas buvo greitai užmirštas, serveris atstatytas ir atrodė nieko blogo daugiau nebenutiks.

Mano žiniomis islamo fundamentalistai kas dieną perverčia po milijoną tinklaraščių įrašų visame pasaulyje. Nelaimingo atsitiktinumo dėka jie pastebėjo mažai kam žinomo lietuvio blogerio publikuotą, pranašą Mohamedą pašiepiančią karikatūrą, kuri jiems įjungė žalią šviesą pradėti šventą karą prieš Lietuvą ir jos tinklaraštininkus.

Būtent tą ir sako man atsiųstas laiškas „ Alacho vardu mes reikalaujame visiems tinklaraštininkams ištrinti savo tinklaraščius ir atsiversti į islamą. Jei neįvykdysite mūsų reikalavimų, per konferenciją BLOGin liesis kraujas“.
Bandžiau susisiekti su konferencijos organizatoriais, tačiau visų jų telefonai buvo išjungti. Kiek vėliau iš patikimų šaltinių sužinojau, kad dėl galimų išpuolių ilgai laukta konferencija neįvyks.

Kaip šį precedento neturintį įvykį vertina Egdūnas Račius, žmogus, kuris įgijo magistro laipsnį Artimųjų Rytų studijose Niujorko universitete, taip pat apgynė daktaro disertaciją Helsinkio universitete tema „The Multiple Nature of the Islamic Da‘wa“?

Egdūnas Račius: „Kadangi Kuranas, priešingai populiariam stereotipui, ragina musulmonus susilaikyti nuo spaudimo siekiant netikinčius atversti į islamą – „Religijoje nėra spaudimo“ (2:256), išeitų, kad labiausiai priimtinas būdas ką nors atversti į islamą yra įtikinti jį ar ją islamo pranašumu prieš kitus tikėjimus. O tai, kaip siūloma Kurane, musulmonai turėtų daryti išaiškinimu ir pavyzdžiu: „Kviesk į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu“ (16:125). Veikla, kuria siekiama atversti netikinčius į islamą, arabiškai vadinama „dava“, žodžiu, turinčiu bent kelias prasmes ir galinčiu reikšti kvietimą, siūlymą, kreipimąsi, prašymą, reikalavimą, paklausimą, garbinimą. Tačiau šis atvejis visiškai unikalus. Tai radikalų, savaip interpretuojančių Kuraną, darbas. Pastarųjų įsitikinimu, taikus kitatikių įkalbinėjimo atsiversti į islamą laikas jau baigėsi, dabar reikia imtis ryžtingesnių priemonių – grasinimo smurtu ar net smurto panaudojimo. Mano žiniomis, tai apskritai pirmasis tokio masto akibrokštas Lietuvoje. Tokiu atveju svarbiausiai nepanikuoti, nepasiduoti spaudimui ir šantažui. Ką? Konferencija neįvyks? (susiėmęs už galvos). Absurdas. Belieka užsikasti galvas po smėliu, kaip tai padarė Pietų parko gyventojai. (čia ir čia)

Labai tikiuosi, kad šio tinklaraščio skaitytojų rate nėra agresyviai nusiteikusių bobučių, dar vadinamų „megztomis beretėmis“. Atrodo savo nekorektiškumą būsiu išreiškęs visose srityse, kurios vienaip ar kitaip gali įžeisti skaitytojus. Tačiau tai atsitiks tik po šio įrašo. Šiandien po padidinamuoju stiklu daugiausiai karų ir daugiausiai neapykantos sukėlęs reiškinys – religija. Kodėl „reiškinys“? Todėl kad niekaip kitaip to nepavadinsi. Galima vadinti doktrina, tačiau tokiu atveju gaučiau nuo kelių mokytojų ir nuo pačio brolio per sprandą. Tad visas religijas grubiai vadinkime reiškiniu.

Niekas negali tiksliai atsakyti kodėl atsirado religijos. Žinoma žvelgiant iš šių laikų perspektyvos viskas aišku – nesugebėdami paaiškinti gamtos reiškinių, žmonės juos priskyrė antgamtiškoms galioms, kurias valdo Dievai. Pirmieji tikėjimai buvo vien pagoniški, apskritai monoteistinis tikėjimas atsirado palyginti visai neseniai (prieš 2000 metų). Kadangi gamtos reiškinių buvo galybė, tai ir dievų bei deivių kas dieną atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. O kaip religija vystėsi dabartinės Lietuvos teritorijoje?

Kaip ir visuomet – atsilikinėjome porą amžių. Turėjome kelis milijonus dievukų (kaip ir dabar) ir porą vyriausiųjų Dievų – Praamžių ir/arba Perkūną (dar žinomas Aukštėjaus,Andajaus, Sutvaro vardais). Be galo ir be krašto gerbėme visus keturis elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę.

Europa krikščioniškėjo, švietėsi, o mes vis dar meldėmės Perkūnui. Ir ką jūs manote? Taip! Gerieji krikščionybės skleidėjai, mūsų pačių labui, labai draugiškai grasino, siuntė ištisas kariuomenes, kad tik tai mes susiprotėtume priimti kryžių. Tiesa, ne viskas buvo taip niūru. Kartą misionierius Brunonas Bonifacas gerai gavo nuo baltų per galvą (nejuokinga, jis mirė), o kitas, dar nejuokingesnis žmogus apie tai užsiminė Kvedlinburgo analuose. Visa tai įvyko 1009 metais, kuomet prie galvos sutraiškymo fakto pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Priešinomės kiek tik galėjom, tačiau jėgos nebuvo lygios…Mes pralaimėjome. Ką turime dabar?

Ogi turime 2752447 Romos katalikus ir 1270 pagonių (2005m). Oho! Net 79 procentai Romos katalikų. Esame kažkur tarp Vatikano ir Lenkijos pagal šį kriterijų. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Ir tik čia prieinu prie teiginio, kuris įžūliai įsitaisė vietoj pavadinimo. Apgailėtina situaciją matau Lietuvoje, kurioje 4 iš 5 žmonių išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Bažnyčios net ne pustuštės, o tuščios. Taip, tai ta pati vieta, į kurią tereikia kartas nuo karto ateiti ir tu jau bendrauji su Dievu. Kodėl tuomet broliai lietuvaičiai, Romos katalikai taip šalinasi bažnyčios? Daugelis atsako, kad jiems bendrauti su Dievu tarpininkų nereikia, bet tai stipriai prasilenkia su tuo tikėjimu, kurį tie patys žmonės išpažįsta (bent jau taip skelbiasi). Žinoma situacija visiškai pasikeičia per laidotuves, gimus vaikui ar tuokiantis. Tuomet visi „katalikai“ strimgalviais lekia bažnyčion: mirusiam artimui skiria maldas, gimusią atžalą apkrikštija, Dievo akivaizdoje sumaino žiedus su savo išrinktuoju žmogumi.

Tad ką mes apgaudinėjame? Niekada nebuvome ir nebūsime Marijos žeme.