Straipsnio ir filmo „Birmos VJ“ herojus Džošua su vienuoliais Čiangmajaus mieste, Tailande.

Papasakok daugiau apie kasdienį gyvenimą Birmoje – mes čia, Lietuvoje, apie tai žinome labai labai mažai.

Birma, visų  pirma, yra iš dviejų dalių – gyvenimas, tų  kurie gyvena pagrindinėje Birmos dalyje ir tų, kurie gyvena kalnuose, smarkiai skiriasi. Aš pats esu iš pagrindinės Birmos dalies ir priklausau tai tautai, kuri Birmoje užima valdžią, dėl to gyvenu sąlyginai gerai. Bent jau Birmos standartais. Birmoje neįtikėtinai aukštas korupcijos lygis, todėl nemokėdamas kyšių čia ne tik kad negausi geresnių sąlygų, bet ir apskritai neišgyvensi. Valdininkai gauna labai mažus atlyginimus, todėl reikalauja kyšių, o per kyšius juos kontroliuoja ir aukštesnė valdžia – ji viską žino, bet nieko nedaro, bet kai reikia, ištraukia kyšių kortą ir kerta ja nepaklusniesiems tarnautojams, juos nubausdami arba priversdami daryti tai, ko valdžiai reikia. Žmonės kovoja dėl kiekvieno duonos kąsnio, gauna labai mažas pajamas, yra verčiami dirbti su valstybe susijusiomis įmonėmis, iš kurių valdžia kraunasi pelną. Labai korumpuota ir aukštojo mokslo sistema – universitetai yra ta vieta, kur išmoksti mokėti kyšius. Dėstytojai labai mažai uždirba, dėl to rengia privačias paskaitas, jeigu gali mokėti už jas – anksčiau gausi ir egzaminų užduotis. Žinoma, reikia žinoti, kam tiksliai mokėti, kitaip pinigai nueis veltui. To, ką išmokau universitete, nepavadinčiau išsilavinimu.

Patyrei šitą sistemą savo kailiu?

Taip, baigiau Rangūno universitetą, bet pačiame universitete beveik nesimokiau. Mokiausi už jo ribų, privačiai pas vieną profesorių, jis mane išmokė anglų kalbos ir kitų dalykų. Visus egzaminus išlaikiau neblogai, nes žinojau kiek ir kam mokėti. Tuo metu turėjau darbą ir galėjau mokėti ir už mokslą, ir už klausimus (juokiasi).

O kas tave patį paskatino užsiimti prieš valdantįjį režimą nukreipta politine veikla?

Nuo pat 17 – 18-os metų su draugais užsiiminėjom pogrindine politine veikla, nes buvom labai jauni (dabar pašnekovui yra 29-eri –  aut. past.), norėjom kažką reikšmingo nuveikti kaip ir studentai visame pasaulyje. Profesorius, pas kurį mokiausi, kai įstojau į universitetą, mus mokė kritinio mąstymo, per anglų kalbos paskaitas žiūrėjome dokumentinius filmus iš užsienio, sužinojome viską apie Berlyno sieną, Tarybų Sąjungą ir jos žlugimą. Matydami prieš save pavyzdžius, su kitais studentais pradėjome galvoti, ką čia padarius, kad situacija pasikeistų. Turėjome jau vieną pavyzdį – 1988-aisiais Birmoje vyko demonstracijos, kurias numalšino karinis režimas, žuvo trys tūkstančiai žmonių.

Ir kaip pradėjai savo karjerą?

Kartu su kitais studentais pradėjome leisti pogrindinius leidinius, bet mus greitai susekė, suėmė ir uždarė į kalėjimą. Ten buvome kankinami, bet buvome jauni ir pilni motyvacijos, todėl per daug mūsų tai neatbaidė. Kai mane išleido, nusprendžiau dirbti žurnalistinį darbą, naiviai tikėdamasis, kad galėsiu laisvai dirbti ir rašyti apie šalies negeroves. Būti žurnalistu Birmoje reiškia tiesiogiai prisidėti prie propagandos ir būti visada po padidinamuoju valdžios stiklu – kiekvienam straipsniui reikėjo gauti leidimą, jį nuodugniai peržiūrėdavo valdžios atstovai ir tik tada leisdavo arba uždrausdavo jį publikuoti.

Kai anksčiau kalbėjome, sakei, kad buvai priverstas išeiti iš  darbo. Kas nutiko?

Rangūne yra vienas rajonas, kurio žemių nori visi, nes tai labai strategiškai patogi vieta įvairiems namų statymo projektams, tačiau joje gyvena neturtingi žmonės. Vieną dieną visą rajoną nusiaubia gaisras ir žmonės iškeldinami į kitą vietą. Vėliau pasirodo, kad toje vietoje jau paruoštas projektas naujiems namams ir netrukus po gaisro prasideda darbai. Bet kuris žurnalistas visame pasaulyje supras, kad tai tikrų tikriausia naujiena, kurią verta aprašyti. Visuomenėje tyliai girdėjosi kaltinimai, kad vietovė buvo padegta tyčia, kad čia valdžios ir glaudžiai susijusio verslo sąmokslas, bet aš taip toli nenuėjau. Rašiau apie atmestinai dirbusius gaisrininkus, iškeldintus žmones, stengdamasis atspindėti visų pusių nuomonę. Tačiau šitas straipsnis niekad taip ir nebuvo Birmoje išspausdintas. Straipsnį išsiunčiau užsienio žiniasklaidai, bet mano kompiuteryje buvo įdiegta sekimo programa – laikraščio vadovai, sužinoję apie straipsnį, atleido mane iš darbo. Nuo tada esu visu etatu dirbantis „Democratic Voice of Burma“ (liet. „Demokratinis Birmos balsas“) korespondentas.

Papasakok apie šią organizaciją plačiau. Žinau, kad apie ją visas pasaulis sužinojo per 2007 metais vykusius protestus, kai organizacija iš šalies slapčia gabeno kasetes ir parodė likusiam pasauliui, kas iš tikrųjų vyksta Birmoje. Kaip viskas prasidėjo?

Tiesą  sakant, iki 2007 metų protestų buvome labiau politiniai aktyvistai, o ne žurnalistai. Iš pradžių leidome laikraštį, vėliau sukūrėme radiją, o dabar turime ir televiziją.

Kaip jūs sugebate dirbti tokiomis sąlygomis, kai viską kontroliuoja valdžia?

Sudėtingai (juokiasi). „Demokratinį Birmos balsą“ 1988 metais įsteigė „Studentų armija“, atsiradusi po protestų. Tuomet, nepatenkinti režimu ir valdžia, į gatves išėjo tūkstančiai studentų. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o dalis protestuotojų pasitraukė į džiungles. Per šiuos įvykius iškilo viena lyderė – Aung San Suu Kyi. Po poros metų ji suvaidino labai reikšmingą vaidmenį. 1990 metais valdžia leido pirmus laisvus rinkimus po ilgos pertraukos, o Aung San Suu Kyi vadovaujama „Nacionalinė demokratijos lyga“ surinko 82 proc. rinkėjų balsų ir triuškinama persvara laimėjo rinkimus. Kariniam režimui tai nepatiko, dėl to rinkimų rezultatai buvo anuliuoti, o Aung San Suu Kyi paskirtas namų areštas, kuriame ji yra iki šiol. 1991 metais ji gavo Nobelio Taikos premiją, bet apdovanojimuose Norvegijoje pati negalėjo dalyvauti. Norvegija buvo pirmoji šalis, skyrusi rimtą dėmesį Birmos problemoms, ir Osle, su vietinės valdžios pagalba, buvo įsteigtas „Demokratinis Birmos balsas“. Kaip jau sakiau, pradėjome nuo radijo, vėliau paleidome interneto tinklapį, o nuo 2005 metų transliuojame ir televizijos laidas.

Kaip visa tai veikia?

Visi operatoriai po priedanga dirba Birmoje – filmuojame kasdienį gyvenimą, renginius ir kitus svarbius įvykius. Tuomet perduodame kasetes kurjeriams, kurie jas išneša į Tailandą. Prie pat Birmos sienos esanti mūsų redakcija parengia reportažus, juos sumontuoja, įgarsina ir internetu išsiunčia į Norvegiją. Iš ten esančios būstinės palydovu viskas transliuojama atgalį Birmą. Kasdien parodome po dvi valandas naujų reportažų, o likusį laiką kartojame jau rodytus.

O kaip karinis režimas nesugeba Jūsų cenzūruoti arba uždrausti?

Mes naudojame kitą palydovinės transliacijos dažnį, negu jie gali kontroliuoti. Birmiečiai iš gretimų valstybių nusiperka palydovinius imtuvus, juos kontrabanda įveža į Birmą, sumoka kyšius, kam reikia ir juos naudoja. Pirmiausia tam, kad galėtų pažiūrėti futbolą, o kartu ir mūsų programas. Visoje Birmoje yra apie 2 milijonus tokių imtuvų, o kiekvienoje šeimoje yra nuo 5 iki 10 narių, kai kuriose vietovėse pažiūrėti televizijos susirenka daugybė žmonių. Spėjame, kad iš viso mus žiūri apie 10 milijonų žiūrovų kasdien. Iš viso Birmoje gyvena 55 milijonai, tai turime maždaug 20 proc. reitingus. Dabar dar daugiau žmonių domisi politika po 2007 metų demonstracijų, nes supranta, kad tik mes galime parodyti jiems, kas vyksta iš tikrųjų.

Kai buvau susitikime su tavimi, „Birma UK“  vadovu Marku Farmaneriu ir pabėgėle Zoya Phan, ji sakė  nesitikinti, kad per jos gyvenimą Birmoje kas nors pasikeis. Kaip tu manai?

Žinai, sunku ką nors pasakyti – keleri metai prieš sugriūnant Berlyno sienai, mažai kas tikėjosi, kad tai kada nors įvyks, tas pats ir su Tarybų Sąjunga. 2007 ar 2006 metais mes net nežinojom, kas yra Barakas Obama, ir asmeniškai netikėjau, kad kada nors juodaodis taps JAV prezidentu. Kiekvienoje politinėje situacijoje svarbiausios yra aplinkybės, ir reikia tik vienos kibirkšties, kad visi birmiečiai vėl išeitų į gatves ir šįkart niekas negalėtų jų sustabdyti.

Visas pasaulis matė, kaip 2007 metais Birmoje į  gatves išėjo vienuoliai, o paskui juos – ir paprasti gyventojai, apie tai pasakojama ir filme „Birmos VJ“. Kodėl ši demonstracija, nors ir žiauriai numalšinta, buvo tokia didelė ir masiška?

Vienuoliai turi labai stiprią ir gerai organizuotą bendruomenę visoje šalyje. Budizme galioja ir griežta ir gerai organizuota paklusimo sistema – jeigu aš tapau vienuoliu valanda anksčiau už tave – aš esu laikomas vyresniu ir tu privalai laikytis mano įsakymo. Vienuoliai turi stiprius lyderius, o tai yra labai svarbus dalykas, einant protestuoti į gatves. Be to, slaptiems valdžios agentams tarp jų labai sunku įsiskverbti – vienuoliai kiekvieną įtartiną asmenį apiberdavo klausimais apie religiją ir greit atskirdavo apsimetėlius. Per protestų dienas jie kasdien demaskuodavo po 15-20 tokių valdžios agentų.

2007 metų rugpjūtį-rugsėjį į gatves išėjo dešimtys tūkstančių budistų vienuolių, o paskui juos ir – beveik šimtas tūkstančių paprastų birmiečių.

Žinai, man atrodo, kad pasaulyje Tibeto ir Birmos laisvės klausimai yra gana skirtingai suvokiami – palaikyti Tibeto išlaisvinimo idėją yra progresyvu, kilniaširdiška ir netgi madinga, o apie Birmą, bent jau viešojoje erdvėje, kalbama daug mažiau.

Viskas dėl to, kad mes kovojame su savo valdžia, o Tibetas – su okupantais. Tibeto priešas yra Kinija – komunistinė valstybė, kuri ideologiškai ir istoriškai atrodo atstumianti. Tibeto rėmimas daugeliui yra tiesiog ideologinis sprendimas – ne „už Tibetą“, o „prieš Kiniją“. Be to, gali būti tikras, kad jeigu kovos už laisvą Tibetą, susilauksi ir daugiau žiniasklaidos dėmesio.

Ankstesniuose pokalbiuose minėjai, kad šalį  valdantys generolai turi ir verslo ryšių su Vakarais.

Taip. Birma iš tikrųjų nėra tokia skurdi šalis, kokia ją pavertė  valdžia – mes turime nemažai gamtinių išteklių. Birma yra pagrindinis regiono dujų eksportuotojas – parduodame js Kinijai, Prancūzijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Todėl kai kitos šalys, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, pradeda kelti ekonominių sankcijų Birmai klausimus, prancūzai iškart juos bando sustabdyti, nes Birmoje yra investavę labai labai daug pinigų, ir tos investicijos duoda nemažą pelną. Birmoje yra daugybė brangakmenių – apie 90 proc. viso pasaulio rubinų yra iš Birmos, turime nemažai nefrito ir perlų. Bet visas pelnas nusėda generolų kišenėse, žmonėms beveik nieko nelieka.

Taip pat girdėjau, kad nėra ginklų embargo Birmai. Tai netgi Vakarų valstybės gali parduoti ginklus Birmai?

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kinija juos net dovanoja! (juokiasi). O vėliau kariuomenė juos nukreipia į Birmos piliečius. Mūsų kariuomenė yra didžiausia ir galingiausia visoje Pietryčių Azijoje, nors niekas greičiausiai ir neketina mūsų pulti. Pagal mano turimą informaciją, kariuomenė stato didžiules požemines būstines prie sienos su Tailandu. Visos jos sujungtos šviesolaidiniais kabeliais, būstinėse yra tiek maisto ir visų komunikacijų, kad neišeidami į paviršių, tūkstantis kareivių jose galėtų praleisti ištisus aštuonis mėnesius. Iš kur pinigai tam? Žinoma, kad iš prekybos natūraliais ištekliais. Mes gauname iš užsienio šalių ir humanitarinę pagalbą, bet ją savinasi valdžia. Užsienio valstybės visiškai ramia sąžine investuoja į Birmą, nors ir puikiai žino, kam tie pinigai naudojami. Indija, Kinija, Australija – jos kiša čia didelius pinigus ir „draugauja“ su generolais. Iš tikrųjų, čia net ne ekonominis ir net ne politinis klausimas – čia moralinis klausimas. Šalis turi turėti tvirtus etinius ir vertybinius pagrindus ir nebendradarbiauti su nusikalstamais režimais. Dėl to ir atvykau čia – susitikti su Lietuvos žmonėmis ir papasakoti, kas iš tikrųjų vyksta Birmoje.

Gerai, Džošua, paskutinis klausimas. Ko, tavo nuomone dabar reiktų Birmai?

Labai paprasta. Reikia tik dviejų dalykų – išlaisvinti politinius kalinius ir surengti laisvus rinkimus. Ir, žinoma, po jų gerbti tautos valią. Visą kitą mes susitvarkysim.

Interviu paskelbtas 2010 m. gegužės mėn. „Verslo klasės“ numeryje.

Mielas Petrai,

žinau, kad senokai Jums rašiau, bet šįkart nebesusilaikiau. Negalėdamas nesižavėti Jūsų sugebėjimu brukti savo vertybes, kalbėti nesąmones ir nekęsti žmonių dėl to, kad lovos reikaluose užima kitokią poziciją, negu Jūs, sugalvojau susisiekti su Jumis dėl dalyko, kuris tobulai susumuoja Jūsų pastangas ir požiūrį – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Paklausite, kodėl Jūs, juk įstatymą inicijavo kiti žmonės (Valentinas Stundys – aut. past.). Atsakysiu paprastai – Jūs esate simbolis visos tos beprotybės, viso to dalbajobiškumo, viso to nedatiopizmo, kurį parodė visas Seimas.

Šiuo laišku nuoširdžiai noriu Jums padėkoti, kad daugiau ekranuose nebebus mišių (Dievo buvimas nėra moksliškai įrodytas), gėjų propagandos (beje, gal galite man parodyti tą kanalą, per kurį ji nuolat transliuojama, gal aš tiesiog jo neturiu), sporto (kartais net ir šachmatininkai prie lentos susimuša dėl kokios rokiruotės ar e2-e4), teleloto (per jį sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis) ir kitų panašių abejotinos vertės dalykų.

Tikiuosi, kad atėjus laikui Jūs sėdėsite visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš kur ateisite visų gyvų ir mirusiųjų teisti. O gal jau kartais jaučiatės ten esąs, šventas Petrai?

Nuoširdžiai Jūsų,

Paulius Ambrazevičius (galvojantis savo galva)

Prisegami dokumentai: Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas. Nors ką aš čia sau galvoju – Jūs juk kuriate įstatymus, o ne juos skaitote ir laikotės.

p.s. į miestą eisiu tik nuo 23 valandos, nes nebūdamas susituokęs propaguoju netinkamas šeimos vertybes.

p.p.s. tikiuosi ateities liaudies folklore išgirsti frazę: „Skaityk knygas, lavinkis, švieskis, o tai gražuliu pavirsi.“

Jeigu šio blogo skaitytojai pritaria išdėstytai pozicijai, pafeisbukinkite šitą įrašą (mygtukas žemiau). Ačiū.

Jeigu norite sužinoti pavardes žmonių, kurių nereikėtų gelbėti iš gaisro, jeigu atsidurtumėt tokioj situacijoj, jos yra čia.

Kovotojas už kažkieno teises atokvėpio valandėlę

Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos abitūros egzaminų užduotis – parašyti interpretaciją – ar Jūs ką nors parašytumėte? Aš asmeniškai beveik nieko nesupratau. Tiksliau, neradau jokios loginės reikšmės tarp atskirų Tomkaus ir co. pasisakymų ir jų sekos pačioje spaudos konferencijoje.

O liūdniausiai tai atrodo Kostas Smoriginas.

Jeigu nesijuokiate iš „Humoro klubo“, pažiūrėkite šitą šedevrą – lietuviškas humoras dar gyvas.

„Maximos gelbėjimo frontas“, kurį ką tik įkūriau, oficialiai pareiškia, kad nesitaikstys su tokiomis neteisybėmis ir neleis šiam prekybos tinklui bankrutuoti dėl trumparegiškų valdžios sprendimų.

„Mes negalime prarasti legendinės „Maximos“. Ištisai kartai, kuri su ja užaugo, „Maxima“ buvo pasipriešinimo užsienio kapitalui pavyzdys. Nei norvegai, nei prancūzai, nei belgai negalėjo nieko mūsų tautiniam prekybos tinklui padaryti. Tačiau, kaip dažniausiai būna, į pagalbą užsieniečiams atėjo savi – Lietuvos valdžia,“ – nusivylimo, nuoskaudos ir ironijos neslėpė vienas iš „Maximos gelbėjimo fronto“ narių, sceniniu Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo pseudonimu.

Iniciatyvinė grupė iškart ėmėsi aktyvių veiksmų ir paskelbė šiandien išleidžianti 1, 2, 5 ir 10 centų paramos lakštus, kuriuos įsigiję paremsite „Maximą“ atitinkama pinigų suma. Paremti nacionalinio pasididžiavimo vertą prekybos tautinio verslo žemčiūgą galite artimiausiuose prekybos centruose „Maxima“ (lyg būtų kitokių).

Sėdintys namie, tačiau neabejingi neteisybei galės paaukoti ir SMS žinute. Siųskite tekstą „Kirkilas nebūtų taip pasielgęs“ numeriu 16669, jeigu norite paaukoti 25 centus, arba „Įdomu, kaip šitą situaciją aprašys „Lietuvos rytas“, jeigu norite paaukoti 50 centų.

„Maximos gelbėjimo frontas“ taip pat planuoja kreiptis į užsienio lietuviu bendruomenes, apeliuodamas į jų tautiškumo jausmą. Ir maloniai reikalaudamas paaukoti dalį savo sunkiai uždirbtų pinigų.

Vienas iš „Maximos gelbėjimo frontų“ atstovų šiandien susitiks su visais, kiek įmanoma, ministrais, reikalaudamas perpirkti kontrolinį „Maxima“ akcijų paketą už 300 litų arba tiesiog užmesti baudai. Kartu svarstoma galimybė kreiptis į Europos Komisiją dėl prekybos tinklo pripažinimo Nacionaliniu ir visos Europos paveldu.

Išsaugokime „Maximą“! Jei jos neliks, kas tada apie viską pagalvos?..

p.s. Įdomu, kokią baudą „Maxima“ būtų gavusi, jeigu nuo indų būtų apsinuodiję ir mirę žmonės? 350 litų? 500 litų?

Tinklaraštį ztkp.lt ilgiau skaitantys žmonės tikriausiai jau žino kokia mano nuomonė apie portalą lrytas.lt. Tačiau vakar pasirodęs Pauliaus Jurkevičiaus straipsnis „Manifestuoju, vadinasi, esu pilietis!“ , yra vienas iš tų nedaugelio dėmesio vertų straipsnių kraujo kupiname portale. Gal jis ir nėra toks provokuojantis, kandus ir kupinas neapykantos, kaip Rimvydo Valatkos apžvalgos, bet jame yra daug tiesos ir iš pirmo žvilgsnio paprastų, bet kartu labai teisingų pastebėjimų. Juos išskirsiu kursyvu.

Šis įrašas neatsirado iš niekur. Jeigu pastarąją savaitę skaitėte bent vieną internetinį naujienų portalą, ar žiūrėjote informacinę laidą, tikriausiai žinote apie vos prieš porą dienų Latvijoje ir Bulgarijoje nuvilnijusius mitingus, peraugusius į riaušes. Žmonės, stebintys visa tai iš šalies (tarp jų savaime suprantama esu ir aš), tokias akcijas vertina dvejopai. Vieni džiaugiasi, kad ir posovietinio bloko šalyse žmonės po truputį pradeda suprasti, kad susivienijus galima kažką pakeisti, o kiti baisisi gaivališku nevaldomos minios agresyvumu. Pažvelkime į abi nuomones kritiškai.

Už mitingus ir riaušes
Mitingai yra natūralus demokratiškos šalies piliečių būdas pareikšti savo nuomonę. „Manifestuoju, vadinasi, išeinu iš namų, neslepiu savo veido ir atvirai sakau berluskoniams, sarkoziams, zapaterams, kubiliams, kad valstybė — ne tik jūs, sėdintys krėsluose. Valstybė — tai ir aš, stovintis gatvėje.“ O kai nuomonė, už kurią kovojama yra itin tvirta, bet jos niekas negirdi, nelieka nieko kito, kaip tik eiti prieš vieną iš svarbiausių sąlygų, būtinų demokratijos egzistavimui – nepaklusti valdžiai. Daug kam atrodo keista, kad riaušininkai kovoja su policija, „Jie juk nekalti“ – pasigirsta iš daugelio lūpų, bet tada kas kalti? Šiame pasaulyje nesurasi atsakingo žmogaus, kuris galėtų prisiimti kaltę. Padavėja teisinsis, kad ji maisto negamina, o tik priima užsakymus ir jį atneša; Mokytojai ir dėstytojai neigs, kad jie gali pakeisti švietimo sistemą, juk jie tik moko, t.y. dirba savo darbą pagal primestą sistemą. Tai kodėl tvarkos saugotojai labiausiai užkliūna tiems ramybės drumstėjams? Čia, manau, yra du atsakymai. Pirmasis yra visai logiškas ir paprastas – būtent policininkai saugo tuos žmones, prieš kuriuos yra protestuojama, kad visa tai neišaugtų į minios teismą ir jie yra vienintelė kliūtis, skirianti nuo teisybės atstatymo (jeigu kalbėsime apie pastaruosius Latvijos ir Bulgarijos protestus, kuomet protestuota prieš konkrečius žmones). O antrasis yra truputį gilesnis. Policija ar antiriaušiniai būriai, jei situacija pasidaro tikrai rimta, tiek sąmonėje, tiek pasąmonėje simbolizuoja jėga primestą tvarką ir nuomonę. O kaip kovoti prieš jėgą? Tik jėga. Šitoje vietoje yra dar vienas svarbus aspektas, tai savo priemonių pasiekti tikslui pateisinimas. Tramdantieji visada bus geriau apsiginklavę, apsisaugoję ir daug geriau organizuoti. Taip kiekvienas riaušėse dalyvaujantis individas save laikys narsiu kovotoju už tiesą, net jeigu ta tiesa bus materialaus pavidalo (alkoholis, cigaretės, pinigai).

Prieš mitingus ir riaušes

Išsiskirsčius taikiems protestuotojams, pradeda veikti chaoso siekiančios grupuotės, kurios neturi nieko bendro su mitingais. Jų tikslas plėšti, daužyti ir pasipelnyti. Didžioji dauguma – jauni, nuo alkoholio ar kitokių kvaišalų apsvaigę žmonės. Jie tiesiog smaginasi gąsdindami aplinkinius žmones. Jeigu prisiminsime kas atsitiko, kai Estijoje užpraeitais mėtais buvo perkelta sovietinio karo statula, prie riaušininkų tikslų galima pridėti ir užsienio jėgų interesus. Tada netvarką ir chaosą sėjo beveik vien tik rusakalbiai asmenys, mojuojantys Rusijos vėliavomis, o t.y. jie kovojo už svetimos ir šiuo metu net neegzistuojančios šalies interesus. Taip kad riaušės yra tik girtų jaunuolių pasismaginimas, o mitingai (ką tie mitingai?), tegul bobutės namuose pamitinguoja.

Jeigu aikštėje susirinko milijonas, valstybinės televizijos kanalas paskelbs, kad Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, žmonių buvo apie 450 tūkst.Jeigu per visą milijoną atsirado dešimt manifestantų, kurie padaugino vyno, manifestacija bus išvadinta siautėjančių girtuoklių minia.
Jeigu į gatvę išeis kostiumuoti ir skrybėlėti įstaigų tarnautojai, bus pasakyta, kad tai valstybės išlaikytinių šantažas Vyriausybei.
Jeigu protestuos jaunimas, bus tvirtinama, kad tai nebrendylų sambūris. Jeigu eisenoje žygiuos pensininkai, bus kalbama, kad čia žygiuoja dabartimi nepatenkinta praeitis.
Jeigu žmonės rinksis centrinėje aikštėje, bus suskaičiuoti viršvalandžiai, kuriuos teks dirbti miesto švaros tarnybai.
Jeigu taiki demonstracija išsilies į riaušes, bus kalbama apie bandymą įvykdyti valstybės perversmą.
Jeigu riaušių metu manifestantai bus žiauriai sumušti, vadinasi, valstybė buvo pavojuje.
Jeigu bus žuvusių manifestantų, tada bus gera proga pakeisti pasitikėjimą praradusį vidaus reikalų ministrą arba policijos komisarą.
Jeigu protesto manifestacijos kartosis pernelyg dažnai, atsiras tam tikrų konstitucinių galimybių griežtinti viešąją tvarką. Pavyzdžiui, paskelbti, kad demokratijai iškilo pavojus. Šiek tiek ją apriboti.“

P.S. Aš nesu lažybų bendrovė ir neklausiu į ką išvirs šiandieninis mitingas Vilniuje.
P.P.S. Sąmokslo teorijas mėgstantiems žmonėms – ištrauka iš „Kauno žiniose“ publikuoto straipsnio. Politologo Rodino Mihailo nuomonė apie riaušes: „Aš manau, kad čia neapsiėjo be pačios Vyriausybės, – sakė jis. – Ko gero, tai buvo bandymas sužaisti žaidimą su Tarptautiniu valiutos fondu (Fondas Latvijai suteikė milijardinę paskolą – red. past.). Jau ateina laikas mokėti, o Latvija tai padaryti neįstengs. Taigi buvo bandymas arba įvesti nepaprastąją padėtį, arba eilinį kartą ištraukti vidaus priešo kortą.“

Prisipažinsiu, – niekada nesitikėjau kad teks rašyti tokio pobūdžio įrašą. Man visada patiko pagrindinis atstovaujamosios demokratijos  principas – mes, piliečiai, sumetame mažus lapelius į urnas ir ramiausiai sau gyvename, nes mūsų atstovai ten, valdžioje, viskuo pasirūpins. Žinoma nereikia užmiršti išsirinkti žmones, kurių deklaruojamos vertybės labiausiai sutampa su mūsų vertybėmis ir interesais, o tam reikia perskaityti daug laikraščių, peržiūrėti daug analitinių laidų (jeigu vis dar tikėsime žiniasklaidos nešališkumu) ir visaip kitaip domėtis politika. Visa tai būtina padaryti prieš rinkimus, nes po rinkimų…

Po rinkimų anksčiau ar vėliau išvysime įvairaus plauko žmonių mitingus, su visą amžinybę nesikeičiančiais „gėdinančiais“ šūkiais: „Gėda, gėda!“ arba „vagys, vagys!“. Ir kas čia naujo? Ogi nieko, nes kiekviena valdžia yra savaip bloga ir korumpuota, bet tai, kas įvyko kelios dienos po rinkimų, privertė mane giliai susimąstyti. Tiesa pasakius jau pirmojo turo Seimo rinkimų naktis ir mįslingi A.Kubiliaus numykimai apie galimas koalicijas (su kuo TS-KD mato bendrą darbą Seime ir su kuo ne), nuteikė ne itin gerai. Buvau beveik ramus, kad paskutinė pagarbos verta partija Lietuvoje tikrai neis į koaliciją su Paksu, tačiau vis didėjantys skaičiukai prie Valinsko partijos grafos kėlė nervingą juoką – „Na nejaugi konservai eis su tuo kvaileliu?“. Žodžiai, kuriuos ištarė Vytautas Bruveris tą lemtingą rinkimų naktį per LTV, taip įstrigo man į galvą, kad atrodo jau niekada iš jos neišeis. Vertindamas galimas koalicijas tada jis sakė: „Aišku negalima atmesti koalicijos tarp konsevatorių ir Valinsko partijos, tačiau tai jau būtų Lietuvos politikos galas“.

Nuoširdžiai savęs paklauskite, ar kada nors gyvenime galvojote, kad sulauksite tokios dienos, kai Andrius Kubilius apie Arūną Valinską kalbės kaip apie dorą ir protingą žmogų, siekiantį kilnių tikslų? Aš tai tikrai negalvojau. Ne todėl, kad šitas pupų dėdė toks nebūtų, o todėl, kad tai suknistas Valinskas! Po galais, nejaugi čia man vienam toks jausmas kvailas, kai matau politikus ir šoumenus kalbančius kaip išspręsti ekonominę krizę? Norisi trenkt Kubiliui per jo plikę ir sušukt: „Atsibusk! Čia tau ne auksiniai svogūnai, kur reikia pasimeilint tam plikiui, kad gautum reklamos“, Nėra ką slėpti – niekada nemėgau Valinsko, jo lėkštų bajerių apie aną galą, jo draugelių, kurie neturi jokio talento, bet vistiek sugeba išvilioti paskutinius bobučių pinigus (ne todėl, kad jiems pavydėčiau tokio talento, bet todėl, kad tai amoralu), tačiau kol jie trynėsi pramogų versle, viskas buvo lyg ir gerai (na nebuvo gerai, bet bent nebuvo labai blogai) iki tol, kol šoumenai nusprendė Lietuvą prikelti ir eiti į politiką.

1. Neseniai savo akimis mačiau lankstinuką, raginantį nenusirašinėti universitete per egzaminus. Jis buvo išpuoštas šūkiais: „Ar norėtum, kad tave operuotų universitete nusirašinėjęs chirurgas“ ir t.t.
2. Berods socialdemokratai kilus studentų streikui dėl aukštųjų mokyklų finansavimo atšovė, kad pinigų nėra ir net jeigu jų būtų, studentai išlaikę egzaminus ir be akademinių skolų studijuojantys toliau, turėtų mokėti už mokslą, nes kitokiu atveju bet koks dundukas be akademinių skolų būtų laikomas pažangiu studentu, o užbaigęs universitetą ir pradėjęs dirbti, neturėtų reikiamos kompetencijos ir dėl to kentėtų visa visuomenė (pvz. jei toks žmogus dirbtų policininku, daktaru arba kokiu teisininku).
3. 186 629 Lietuvos žmonių mano, kad valstybę geriausiai patikėti šoumenams.
Mielieji, tai kas Lietuvai atneš daugiau žalos?

Manęs tikrai nenustebino tie beveik 200 tūkstančių žmonių, raštiškai patvirtinusių savo nevisprotystę, daug labiau  nustebino vienas žmogus, – Vytautas Landsbergis. Pamenate skandalingai išgarsėjusią šmeižikišką Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“, kuri profesoriui sukėlė ligą? Matyt neprisimenate, nes pats Landsbergis neprisimena (kuo susijęs Valinskas, jo partija ir „Durnių laivas“, – nuotrauka apačioje). Laikas pamiršti tiesioginius ir netiesioginius įžeidimus.

Durnių laivas bures pakėlė vakar. Sėkmės visai parsidavėliškai įgulai ir laivo kapitonui, durniausiam žmogui iš durniausių – Arūnui Valinskui. Gero vėjo. Vėjo! Vėjo! Vėjo!

- Ponas Sergejau, šiemet rinkimai, tai reikia pradėti ruošti agitacinę medžiagą, dėl to reikėtų padaryti keletą nuotraukų su Jumis.
- Ką?.. Vėl?.. O kodėl mes negalim panaudoti nuotraukų nuo praėjusių rinkimų?
- Žmonės pastebės.
- Nieko jie nepastebės. Nėra pinigų. Krizė artėja. Nesifotografuosiu.

Maždaug tokią situaciją įsivaizdavau šiandien, pastebėjęs vieną plakatą savo rinkimų apygardoje.

Atkreipęs dėmesį, kad plakate esantis kandidatas, Lietuvos rusų sąjungos steigėjas ir ilgametis jos pirmininkas Sergej Dmitrijev net nekandidatuoja šitoje apygardoje ir dėl to neturi teisės čia agituoti, nusprendžiau prieiti arčiau, tikėdamasis kažką įdomaus pastebėti. Pavyko.

Radau vieno banko prekinį ženklą, kurio pas mus jau senokai nematyti. Truputį panaršęs banko tinklalapyje radau , kad taip jis vadinosi iki 2005 metų balandžio 18 dienos, kai tapo „SEB Vilniaus banku“. Vadinasi, nuotrauka yra padaryta mažiausiai prieš trejus metus su trupučiu (beje, pagal adresą – Sedulinos 6 – galima spėti, kad tai yra Visagine).

Žinoma, tai nėra toks didelis liapsusas, kokį padarė valstiečiai, bet vis tiek praskaidrina liūdną rinkimų dieną.

Papildymas: visgi tai epic fail: šiemet Lietuvos rusų sąjungos numeris rinkimų sąraše yra 2, o pavaizduotame plakate – 12 (ir nubrauktas vienetas). Vadinasi, ne tik nuotrauka, bet ir visas plakatas buvo sukurtas kažkuriems ankstesniems rinkimams. Kadangi Vilniaus bankas SEB grupės nariu tapo 2000 metais, vadinasi, nuotrauka yra padaryta nuo 2000 iki kokių 2003 metų.

„Jei trokšti taikos, stenkis suprasti karą“
B. H. Liddell Hart

Vis dažniau pagalvoju apie karą. Tačiau mano nerimą dėl ateities ginkluotų konfliktų malšina politologai. Visi iki vieno. Sako: „ Gyvename XXI amžiuje, dabar vyksta kur kas rafinuotesni karai, naudojant gamtinius išteklius. Ateityje ginkluoti karai visiškai išnyks“(Ar kažkas panašaus). Žinoma čia gerbiami politologai kalba apie Rusijos ir Lietuvos santykius.

Nežinau kaip jums, bet man tokios mintys skamba labai naiviai. Po kiekvieno didesnio karinio konflikto, jau įsigalėjus paliauboms, girdisi kalbos apie amžiną taiką, filosofai pasamprotauja koks karas yra blogas, istorikai gilinasi į konfliktą, jį analizuoja, laimėjusi/os valstybės pasidžiaugia pergale ir žmonės gyvena taikoje. Tačiau taika yra tik mirksnis tarp karinių konfliktų. Žinoma galima kalbėti „make love, not war“ tonu, tačiau pasibaigus haliuciogeniniams grybams, tampa aišku – karai vyko ir vyks. Pasiekti taiką įmanoma tik po didesnių konfliktų, tačiau ir tai bus laikina. Nori taikos – ruoškis karui.

Karas luošina. Luošina visus. Nuo jame dalyvaujančių karių, iki niekuo dėtų civilių. Tačiau pamąsčius giliau, galima suprasti – net ir kareiviai yra niekuo dėti.

„Mes nesuprasime pūvančios visuomenės, jie – mūsų <…> Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių.“
Zigmas Stankus, „Kaip tampama albinosais“.

Šioje bibliografine retenybe tapusioje knygoje be užuolankų kalbama apie karą Afganistane, vykusį 1979 – 1989 metais, kuriame dalyvavo jos autorius. „Tik filmuose aktoriai vemia, nužudę žmogų, o kare jauti kažkokį tai malonumą, tarytum gerai užvožtum kumščiu ir nuo pirmo tavo smūgio priešininkas virsta“. Štai kuo virsta žmogus, įsuktas į mėsmalę. Karo vadams jie tik figūrėlės, kurias stumdo, permetinėja…

Antrojo pasaulinio karo padarinius jaučiame dar ir šiandien. Kai pagalvoji, kad dabartinė Lietuvos valstybė gyvuoja tik 18 metų, apima neviltis. Net tarpukariu Lietuvos valstybė egzistavo ilgiau, net 23 metus (jei nepriklausomybę skaičiuosime nuo 1918 vasario 16 Nepriklausomybės akto, iki 1940 metų birželio 15 SSRS okupacijos). Žinoma dabar priklausome NATO, mus saugo beveik visa Europa ir šiaurės Amerika, tačiau ar tai garantuoja taiką? 1944 metais, sovietams susigrąžinus Lietuvą, daug brolių ir sesių stojo ginti tėvynės. Dabar ištarus jų vardą galima išgirsti juoką arba žodžius „banditai, vagys“. Didžiosios šalys dėl SSRS okupuotų kraštų netgi šiek tiek supyko. Tačiau kam kelti klausimus, kurie gali suerzinti praūžusio karo sąjungininkę? Kas gali patikinti, kad kažko panašaus neįvyks šiame amžiuje? Tarkime Rusija įveda savo kariuomenę į Baltijos valstybes, žinoma turint svarų pasiteisinimą (kas jau kas, bet ši šalis tai moka daryti) ir kaip manote, kas atsitiks? NATO ims ginti savo nares? Ar jums tuomet nepakviptų Trečiuoju pasauliniu karu? Ir vėl, karas, karas, karas…

Ką aš noriu pasakyti? Karas bus. Ir ne vienas. Nesvarbu kas prieš ką kovos, bet jis bus. Žus daug žmonių, daug daugiau nei galima pagalvoti. Kuprotą sako tik grabas ištiesina, galbūt karas, kuris pareikalaus kelių milijardų žmonių gyvybių, ištiesins žmonių protus.

Ir vis dėl to, nereikia karo.

Net neabejoju, kad apie šį personažą vardu Algirdas Paleckis girdėjote beveik visi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis svaidosi tokiais pareiškimais, kad normalioje demokratinėje valstybėje tokie kakariekavimai būtų tuoj pat užtildyti ir ypač prisimenant kiek komunizmas mums atnešė gero… Tiesiog graudžiai juokinga yra nuotrauka, kurioje Algirdas su karine uniforma, apsuptas Che Guevaros plakatų groja elektrine gitara. O viskas prasidėjo nuo nekaltos dainos apie homoseksualizmą:

Aš tikiu jumis, vilniečiai, aš tikiu
mūsų miestas gražiausias iš visų
eikime pirmyn drauge, rankoje tvirta ranka
aš tikiu, jumis vilniečiai, aš tikiu

Savose kalbose Algirdas visada pažymi, kad jis yra tvirtos valdžios (tvirto vadovo) šalininkas. Taip šiame stulpelyje yra užslėpta labai gili mintis, kad net ir tvirtarankiai vyrai (suprask ir pats Algirdas) nori žengti pirmyn su savo partneriu susikabinęs už rankučių.

Oi už tokias dainas nepagirtų senelis, oi nepagirtų. Nors pats Algirdas viešai ne kartą sakė, kad jam didžiausias autoritetas – Justas Paleckis. Taip, tai tas pats žmogus, kuris labai sėkmingai koloboravo su sovietų valdžia ir prisidėjo prie šimtų tūkstančių lietuvių ištrėmimo ir nužudymo.

Taip pat Justas Paleckis nepagirtų savo anūko už Kubos draugų klubo sukūrimą. Kokia dar Kuba, kai šalia turime motiną Rusiją? Klubo tikslas – „plėtoti draugiškus Lietuvos piliečių santykius su Kubos žmonėmis, išreikšti solidarumą jų siekiui būti nepriklausoma valstybe, skatinti lietuvių keliones, kultūrinius ir sporto mainus, verslo bendradarbiavimą, politines diskusijas ir lobistinę veiklą.“. Kažin ar tai dar vienas pasiteisinimas kodėl būtinai reikia važiuoti į Kubą, norint sutvarkyti daug svarbių reikalų kuomet vyksta Vilniaus miesto savivaldybės darbas? Galima kelti milijonus tokių klausimų, tačiau aš nesurandu visiškai nieko bendra tarp Lietuvos ir Kubos P.S. negalėjau nepastebėti tokios ištaigingos svetainės.

Nuo tos dienos, kai buvo įkurtas jau minėtas klubas, Algirdas šneka vis aštriau, vis labiau mus ragina atkreipti dėmesį į klasių kovą – „Socialinė įtampa šalyje įkaito iki žarijų raudonumo <…> aš laimėsiu kovą už socialinį teisingumą“. Tačiau ačiū Dievui, kad mūsų šalyje gyvenimas yra pakenčiamas, kad mes stojamės ant kojų, nes sunkesniu metu piliečiai atsisuktų į tokį „revoliucingą“ vadą. Pats Algirdas savo klono, kuris bent slėpė simpatiją Rusijai, atsižada – „Žinom, matėm monus Pakso… Tai žiniuonės, tai „almakso“… Nei dienelės, nei dienos Vilnių Paksas… netapšnos“. Paleckiui netinka nei Paksas, nei demokratija nei kapitalizmas – „Prieš 20 metų Lietuvoje kartu su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe buvo restauruotas kapitalizmas… Pacituosiu ištrauką iš prieškarinės, Stepono Kairio rašytos LSDP programos: „Darbininkų gerovei yra du svarbiausi priešai – kapitalistai ir jų vyriausybė“.
Būtent tokių žmonių kaip Stepono Kairio aukštinimas ir parodo, kad jam arčiau širdies yra šlovinga Lietuvos praeitis, kuomet ji buvo okupuota priimta į sovietų sąjungą.

Tada senu įpročiu nusprendžiau patikrinti „Word“ dokumento „properties“. Ir vualia (kaip pasakytų prancūzai) – teksto autorius kažkoks „Dimitrijus Kucevičius“.

Dvi minutės su google.lt ir antras vualia – „mero pavaduotojo A. Paleckio padėjėjas Dimitrijus Kucevičius“. Viskas kaip ir stojasi į savo vietas. Tik klausimas, kas susižavės šitokiais populistiniais lozungais ir nueis palaikyti paleckiuko?..

Algirdai, Algirdai… Kokių dar desperatiškų priemonių turi užslėpęs savo arsenale?..

O mielieji tinklaraščio skaitytojai – visada tikrinkite siunčiamų dokumentų properties…