
Aheram
„Jei trokšti taikos, stenkis suprasti karą“
B. H. Liddell Hart
Vis dažniau pagalvoju apie karą. Tačiau mano nerimą dėl ateities ginkluotų konfliktų malšina politologai. Visi iki vieno. Sako: „ Gyvename XXI amžiuje, dabar vyksta kur kas rafinuotesni karai, naudojant gamtinius išteklius. Ateityje ginkluoti karai visiškai išnyks“(Ar kažkas panašaus). Žinoma čia gerbiami politologai kalba apie Rusijos ir Lietuvos santykius.
Nežinau kaip jums, bet man tokios mintys skamba labai naiviai. Po kiekvieno didesnio karinio konflikto, jau įsigalėjus paliauboms, girdisi kalbos apie amžiną taiką, filosofai pasamprotauja koks karas yra blogas, istorikai gilinasi į konfliktą, jį analizuoja, laimėjusi/os valstybės pasidžiaugia pergale ir žmonės gyvena taikoje. Tačiau taika yra tik mirksnis tarp karinių konfliktų. Žinoma galima kalbėti „make love, not war“ tonu, tačiau pasibaigus haliuciogeniniams grybams, tampa aišku – karai vyko ir vyks. Pasiekti taiką įmanoma tik po didesnių konfliktų, tačiau ir tai bus laikina. Nori taikos – ruoškis karui.
Karas luošina. Luošina visus. Nuo jame dalyvaujančių karių, iki niekuo dėtų civilių. Tačiau pamąsčius giliau, galima suprasti – net ir kareiviai yra niekuo dėti.
„Mes nesuprasime pūvančios visuomenės, jie – mūsų <…> Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių.“
Zigmas Stankus, „Kaip tampama albinosais“.
Šioje bibliografine retenybe tapusioje knygoje be užuolankų kalbama apie karą Afganistane, vykusį 1979 – 1989 metais, kuriame dalyvavo jos autorius. „Tik filmuose aktoriai vemia, nužudę žmogų, o kare jauti kažkokį tai malonumą, tarytum gerai užvožtum kumščiu ir nuo pirmo tavo smūgio priešininkas virsta“. Štai kuo virsta žmogus, įsuktas į mėsmalę. Karo vadams jie tik figūrėlės, kurias stumdo, permetinėja…
Antrojo pasaulinio karo padarinius jaučiame dar ir šiandien. Kai pagalvoji, kad dabartinė Lietuvos valstybė gyvuoja tik 18 metų, apima neviltis. Net tarpukariu Lietuvos valstybė egzistavo ilgiau, net 23 metus (jei nepriklausomybę skaičiuosime nuo 1918 vasario 16 Nepriklausomybės akto, iki 1940 metų birželio 15 SSRS okupacijos). Žinoma dabar priklausome NATO, mus saugo beveik visa Europa ir šiaurės Amerika, tačiau ar tai garantuoja taiką? 1944 metais, sovietams susigrąžinus Lietuvą, daug brolių ir sesių stojo ginti tėvynės. Dabar ištarus jų vardą galima išgirsti juoką arba žodžius „banditai, vagys“. Didžiosios šalys dėl SSRS okupuotų kraštų netgi šiek tiek supyko. Tačiau kam kelti klausimus, kurie gali suerzinti praūžusio karo sąjungininkę? Kas gali patikinti, kad kažko panašaus neįvyks šiame amžiuje? Tarkime Rusija įveda savo kariuomenę į Baltijos valstybes, žinoma turint svarų pasiteisinimą (kas jau kas, bet ši šalis tai moka daryti) ir kaip manote, kas atsitiks? NATO ims ginti savo nares? Ar jums tuomet nepakviptų Trečiuoju pasauliniu karu? Ir vėl, karas, karas, karas…
Ką aš noriu pasakyti? Karas bus. Ir ne vienas. Nesvarbu kas prieš ką kovos, bet jis bus. Žus daug žmonių, daug daugiau nei galima pagalvoti. Kuprotą sako tik grabas ištiesina, galbūt karas, kuris pareikalaus kelių milijardų žmonių gyvybių, ištiesins žmonių protus.
Ir vis dėl to, nereikia karo.