Su birmiečiu Džošua (tai vaikino slapyvardis, dėl savo veiklos jis atsisako atskleisti savo tikrąją tapatybę) susitikau dar 2009 metų pabaigoje, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą. Porą dienų prieš interviu mes jau buvome pasimatę, kai lankiausi Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute vykusioje diskusijoje ir dokumentinio filmo „Burma VJ“ („Birmos VJ“) peržiūroje. Jau tada įstrigo, kad nuo Džošua veido niekad nedingsta šypsena, nors iš jo lūpų skamba tokios baisios istorijos, kai kurias iš jų netgi sunku suvokti protu. Prisėdome, atsikimšome po buteliuką „Coca-Colos“ ir pradėjome pokalbį. Beje, viso pokalbio metu šalį vadinsime Birma, nes taip ją vadina ir pats Džošua.

Straipsnio ir filmo „Birmos VJ“ herojus Džošua su vienuoliais Čiangmajaus mieste, Tailande.

Skaityti toliau »

Mielas Petrai,

žinau, kad senokai Jums rašiau, bet šįkart nebesusilaikiau. Negalėdamas nesižavėti Jūsų sugebėjimu brukti savo vertybes, kalbėti nesąmones ir nekęsti žmonių dėl to, kad lovos reikaluose užima kitokią poziciją, negu Jūs, sugalvojau susisiekti su Jumis dėl dalyko, kuris tobulai susumuoja Jūsų pastangas ir požiūrį – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Paklausite, kodėl Jūs, juk įstatymą inicijavo kiti žmonės (Valentinas Stundys – aut. past.). Atsakysiu paprastai – Jūs esate simbolis visos tos beprotybės, viso to dalbajobiškumo, viso to nedatiopizmo, kurį parodė visas Seimas.

Skaityti toliau »

Šiandien Balsas.lt atsirado tokia spaudos konferencija:

Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos abitūros egzaminų užduotis – parašyti interpretaciją – ar Jūs ką nors parašytumėte? Aš asmeniškai beveik nieko nesupratau. Tiksliau, neradau jokios loginės reikšmės tarp atskirų Tomkaus ir co. pasisakymų ir jų sekos pačioje spaudos konferencijoje.

O liūdniausiai tai atrodo Kostas Smoriginas.

Jeigu nesijuokiate iš „Humoro klubo“, pažiūrėkite šitą šedevrą – lietuviškas humoras dar gyvas.

Andriaus Kubiliaus vyriausybė verslui smogė dar kartą. Vasario 19-oji Lietuvos verslo metraščiuose bus pažymėta kaip juodoji susidorojimo su šalies BVP kuriančiomis įmonėmis diena. Tokiais skambiais žodžiais įrašą pradedu nė kiek neperdėdamas – „Maxima“ už prekybą nuodingais indais gavo milžinišką 300 litų baudą.

Skaityti toliau »

Riaušės Latvijoje. Reuters nuotrauka

Tinklaraštį ztkp.lt ilgiau skaitantys žmonės tikriausiai jau žino kokia mano nuomonė apie portalą lrytas.lt. Tačiau vakar pasirodęs Pauliaus Jurkevičiaus straipsnis „Manifestuoju, vadinasi, esu pilietis!“ , yra vienas iš tų nedaugelio dėmesio vertų straipsnių kraujo kupiname portale. Gal jis ir nėra toks provokuojantis, kandus ir kupinas neapykantos, kaip Rimvydo Valatkos apžvalgos, bet jame yra daug tiesos ir iš pirmo žvilgsnio paprastų, bet kartu labai teisingų pastebėjimų. Juos išskirsiu kursyvu.

Šis įrašas neatsirado iš niekur. Jeigu pastarąją savaitę skaitėte bent vieną internetinį naujienų portalą, ar žiūrėjote informacinę laidą, tikriausiai žinote apie vos prieš porą dienų Latvijoje ir Bulgarijoje nuvilnijusius mitingus, peraugusius į riaušes. Žmonės, stebintys visa tai iš šalies (tarp jų savaime suprantama esu ir aš), tokias akcijas vertina dvejopai. Vieni džiaugiasi, kad ir posovietinio bloko šalyse žmonės po truputį pradeda suprasti, kad susivienijus galima kažką pakeisti, o kiti baisisi gaivališku nevaldomos minios agresyvumu. Pažvelkime į abi nuomones kritiškai.

Skaityti toliau »

Prisipažinsiu, – niekada nesitikėjau kad teks rašyti tokio pobūdžio įrašą. Man visada patiko pagrindinis atstovaujamosios demokratijos  principas – mes, piliečiai, sumetame mažus lapelius į urnas ir ramiausiai sau gyvename, nes mūsų atstovai ten, valdžioje, viskuo pasirūpins. Žinoma nereikia užmiršti išsirinkti žmones, kurių deklaruojamos vertybės labiausiai sutampa su mūsų vertybėmis ir interesais, o tam reikia perskaityti daug laikraščių, peržiūrėti daug analitinių laidų (jeigu vis dar tikėsime žiniasklaidos nešališkumu) ir visaip kitaip domėtis politika. Visa tai būtina padaryti prieš rinkimus, nes po rinkimų…

Skaityti toliau »

Išgalvotas pokalbis politinės organizacijos „Lietuvos rusų partija“ štabe. Data – 2008 metų pavasaris. (išgalvotas vertimas į lietuvių kalbą – autoriaus):

- Ponas Sergejau, šiemet rinkimai, tai reikia pradėti ruošti agitacinę medžiagą, dėl to reikėtų padaryti keletą nuotraukų su Jumis.
- Ką?.. Vėl?.. O kodėl mes negalim panaudoti nuotraukų nuo praėjusių rinkimų?
- Žmonės pastebės.
- Nieko jie nepastebės. Nėra pinigų. Krizė artėja. Nesifotografuosiu.

Skaityti toliau »

Aheram

„Jei trokšti taikos, stenkis suprasti karą“
B. H. Liddell Hart

Vis dažniau pagalvoju apie karą. Tačiau mano nerimą dėl ateities ginkluotų konfliktų malšina politologai. Visi iki vieno. Sako: „ Gyvename XXI amžiuje, dabar vyksta kur kas rafinuotesni karai, naudojant gamtinius išteklius. Ateityje ginkluoti karai visiškai išnyks“(Ar kažkas panašaus). Žinoma čia gerbiami politologai kalba apie Rusijos ir Lietuvos santykius.

Nežinau kaip jums, bet man tokios mintys skamba labai naiviai. Po kiekvieno didesnio karinio konflikto, jau įsigalėjus paliauboms, girdisi kalbos apie amžiną taiką, filosofai pasamprotauja koks karas yra blogas, istorikai gilinasi į konfliktą, jį analizuoja, laimėjusi/os valstybės pasidžiaugia pergale ir žmonės gyvena taikoje. Tačiau taika yra tik mirksnis tarp karinių konfliktų. Žinoma galima kalbėti „make love, not war“ tonu, tačiau pasibaigus haliuciogeniniams grybams, tampa aišku – karai vyko ir vyks. Pasiekti taiką įmanoma tik po didesnių konfliktų, tačiau ir tai bus laikina. Nori taikos – ruoškis karui.

Karas luošina. Luošina visus. Nuo jame dalyvaujančių karių, iki niekuo dėtų civilių. Tačiau pamąsčius giliau, galima suprasti – net ir kareiviai yra niekuo dėti.

„Mes nesuprasime pūvančios visuomenės, jie – mūsų <…> Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių.“
Zigmas Stankus, „Kaip tampama albinosais“.

Šioje bibliografine retenybe tapusioje knygoje be užuolankų kalbama apie karą Afganistane, vykusį 1979 – 1989 metais, kuriame dalyvavo jos autorius. „Tik filmuose aktoriai vemia, nužudę žmogų, o kare jauti kažkokį tai malonumą, tarytum gerai užvožtum kumščiu ir nuo pirmo tavo smūgio priešininkas virsta“. Štai kuo virsta žmogus, įsuktas į mėsmalę. Karo vadams jie tik figūrėlės, kurias stumdo, permetinėja…

Antrojo pasaulinio karo padarinius jaučiame dar ir šiandien. Kai pagalvoji, kad dabartinė Lietuvos valstybė gyvuoja tik 18 metų, apima neviltis. Net tarpukariu Lietuvos valstybė egzistavo ilgiau, net 23 metus (jei nepriklausomybę skaičiuosime nuo 1918 vasario 16 Nepriklausomybės akto, iki 1940 metų birželio 15 SSRS okupacijos). Žinoma dabar priklausome NATO, mus saugo beveik visa Europa ir šiaurės Amerika, tačiau ar tai garantuoja taiką? 1944 metais, sovietams susigrąžinus Lietuvą, daug brolių ir sesių stojo ginti tėvynės. Dabar ištarus jų vardą galima išgirsti juoką arba žodžius „banditai, vagys“. Didžiosios šalys dėl SSRS okupuotų kraštų netgi šiek tiek supyko. Tačiau kam kelti klausimus, kurie gali suerzinti praūžusio karo sąjungininkę? Kas gali patikinti, kad kažko panašaus neįvyks šiame amžiuje? Tarkime Rusija įveda savo kariuomenę į Baltijos valstybes, žinoma turint svarų pasiteisinimą (kas jau kas, bet ši šalis tai moka daryti) ir kaip manote, kas atsitiks? NATO ims ginti savo nares? Ar jums tuomet nepakviptų Trečiuoju pasauliniu karu? Ir vėl, karas, karas, karas…

Ką aš noriu pasakyti? Karas bus. Ir ne vienas. Nesvarbu kas prieš ką kovos, bet jis bus. Žus daug žmonių, daug daugiau nei galima pagalvoti. Kuprotą sako tik grabas ištiesina, galbūt karas, kuris pareikalaus kelių milijardų žmonių gyvybių, ištiesins žmonių protus.

Ir vis dėl to, nereikia karo.

Net neabejoju, kad apie šį personažą vardu Algirdas Paleckis girdėjote beveik visi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis svaidosi tokiais pareiškimais, kad normalioje demokratinėje valstybėje tokie kakariekavimai būtų tuoj pat užtildyti ir ypač prisimenant kiek komunizmas mums atnešė gero… Tiesiog graudžiai juokinga yra nuotrauka, kurioje Algirdas su karine uniforma, apsuptas Che Guevaros plakatų groja elektrine gitara. O viskas prasidėjo nuo nekaltos dainos apie homoseksualizmą:

Aš tikiu jumis, vilniečiai, aš tikiu
mūsų miestas gražiausias iš visų
eikime pirmyn drauge, rankoje tvirta ranka
aš tikiu, jumis vilniečiai, aš tikiu

Savose kalbose Algirdas visada pažymi, kad jis yra tvirtos valdžios (tvirto vadovo) šalininkas. Taip šiame stulpelyje yra užslėpta labai gili mintis, kad net ir tvirtarankiai vyrai (suprask ir pats Algirdas) nori žengti pirmyn su savo partneriu susikabinęs už rankučių.

Oi už tokias dainas nepagirtų senelis, oi nepagirtų. Nors pats Algirdas viešai ne kartą sakė, kad jam didžiausias autoritetas – Justas Paleckis. Taip, tai tas pats žmogus, kuris labai sėkmingai koloboravo su sovietų valdžia ir prisidėjo prie šimtų tūkstančių lietuvių ištrėmimo ir nužudymo.

Taip pat Justas Paleckis nepagirtų savo anūko už Kubos draugų klubo sukūrimą. Kokia dar Kuba, kai šalia turime motiną Rusiją? Klubo tikslas – „plėtoti draugiškus Lietuvos piliečių santykius su Kubos žmonėmis, išreikšti solidarumą jų siekiui būti nepriklausoma valstybe, skatinti lietuvių keliones, kultūrinius ir sporto mainus, verslo bendradarbiavimą, politines diskusijas ir lobistinę veiklą.“. Kažin ar tai dar vienas pasiteisinimas kodėl būtinai reikia važiuoti į Kubą, norint sutvarkyti daug svarbių reikalų kuomet vyksta Vilniaus miesto savivaldybės darbas? Galima kelti milijonus tokių klausimų, tačiau aš nesurandu visiškai nieko bendra tarp Lietuvos ir Kubos P.S. negalėjau nepastebėti tokios ištaigingos svetainės.

Nuo tos dienos, kai buvo įkurtas jau minėtas klubas, Algirdas šneka vis aštriau, vis labiau mus ragina atkreipti dėmesį į klasių kovą – „Socialinė įtampa šalyje įkaito iki žarijų raudonumo <…> aš laimėsiu kovą už socialinį teisingumą“. Tačiau ačiū Dievui, kad mūsų šalyje gyvenimas yra pakenčiamas, kad mes stojamės ant kojų, nes sunkesniu metu piliečiai atsisuktų į tokį „revoliucingą“ vadą. Pats Algirdas savo klono, kuris bent slėpė simpatiją Rusijai, atsižada – „Žinom, matėm monus Pakso… Tai žiniuonės, tai „almakso“… Nei dienelės, nei dienos Vilnių Paksas… netapšnos“. Paleckiui netinka nei Paksas, nei demokratija nei kapitalizmas – „Prieš 20 metų Lietuvoje kartu su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe buvo restauruotas kapitalizmas… Pacituosiu ištrauką iš prieškarinės, Stepono Kairio rašytos LSDP programos: „Darbininkų gerovei yra du svarbiausi priešai – kapitalistai ir jų vyriausybė“.
Būtent tokių žmonių kaip Stepono Kairio aukštinimas ir parodo, kad jam arčiau širdies yra šlovinga Lietuvos praeitis, kuomet ji buvo okupuota priimta į sovietų sąjungą.

Šiandien mane pasiekė dramatiškai atrodantis kvietimas. Cituoju: Ateikime į mitingą „PRIEŠ POLITIKUS, TARNAUJANČIUS OLIGARCHAMS“ sausio 15 d., antradienį, 16.00 prie „Draugystės“ viešbučio (M. K.Čiurlionio g. 84, Vilnius), kur Lietuvos Socialdemokratų partijos vadovybė rinksis politinio susidorojimo aktui.“ Iš karto pats tekstas atrodė kvailokas ir labai paskubom sumestas.

Tada senu įpročiu nusprendžiau patikrinti „Word“ dokumento „properties“. Ir vualia (kaip pasakytų prancūzai) – teksto autorius kažkoks „Dimitrijus Kucevičius“.

Dvi minutės su google.lt ir antras vualia – „mero pavaduotojo A. Paleckio padėjėjas Dimitrijus Kucevičius“. Viskas kaip ir stojasi į savo vietas. Tik klausimas, kas susižavės šitokiais populistiniais lozungais ir nueis palaikyti paleckiuko?..

Algirdai, Algirdai… Kokių dar desperatiškų priemonių turi užslėpęs savo arsenale?..

O mielieji tinklaraščio skaitytojai – visada tikrinkite siunčiamų dokumentų properties…