Ilgą laiką „Joy Division“ ir Ian’as Curtis’as man buvo tik dar viena eilutė muzikos istorijoje. Tiesa, kažkur buvau skaitęs, kad vokalistas nusižudė dar būdamas labai jaunas (23 metų), o per koncertus patirdavo epilepsijos priepuolius ir, kaip visi, buvau girdėjęs „Love Will Tear Us Apart“. Bet kai sužinojau, kad apie jo gyvenimą sukurtas filmas „Control“, kažkokia nematoma jėga mane pradėjo traukti link Ian’o Curtis’o biografijos. Galų gale, po ilgų kovų su savimi ir bakalauro darbu, vakar pagaliau pavyko šį filmą pažiūrėti.
Būtent tokia išvada kilo iš diskusijos su vienu draugu aptarinėjant LKL finalo seriją. Kažkuriuo momentu abu pajutom, kad viskas – vietinės lygos nebeveža ir žiūrėti finalą yra nebe taip malonu, kaip anksčiau.
Kokios priežastys tai lemia? Visų pirma – tas pats nusibodęs Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ varžymasis tarpusavyje. Kiek laiko tai dar gali tęstis? Šitas sezonas – jau dešimtas, kai viena prieš kitą dėl aukso žiedų susikauna tos pačios komandos. Netgi jau nebėra skirtumo, kas laimės. Laimi „Žalgiris“ – n-tą kartą tampa LKL čempionais, laimi „Lietuvos rytas“ – (n-x)-tąjį kartą tampa LKL čempionais. Ir tada vėl istorija kartojasi: diskusijos, kodėl laimėjo „Žalgiris“/“Lietuvos rytas“, tie patys trenerių komentarai iš serijos „pralaimėjome, nes varžovai buvo geresni“, tų pačių ekspertų komentarai, kurie nuo pernai metų skiriasi nebent žaidėjų pavardėmis. Kitais metais šiemet pralaimėjusi komanda bus piktesnė ir pasistengs atsilyginti (na, taip, dar kažkiek reikšmingi ir Eurolygos taškai, kurie skaičiuojami pagal kažkokį paslaptingą ir niekur viešai neskelbiamą reitingą).
Antra, ta pati priešprieša tvyro ne tik tarp komandų ir žaidėjų, bet ir tarp fanų. Ar Jums (jiems) dar nenusibodo kasmet tas pačias giesmeles giedot, a la Kaunas – kaimas, Vilnius – lenkai? Atrodo, kad mes tiesiog negalim gyventi be priešų ir didžiausiu priešu pavasarį tampa kitos komandos sirgaliai. Kartais tie skirtumai atrodo tokie fundamentalūs, kad beveik būtų galima įkurti „Žalgirio“ arba „Lietuvos ryto“ sirgalių partijas, kurios rinkimuose „susikaltų“ dar aršiau, nei per LKL finalą. Pats nuo pačios domėjimosi krepšiniu pradžios palaikau vilniečius (tada dar besivadinusius „Statyba – Lietuvos rytu“), bet paskutiniu metu darosi šlykštu nuo tų pačių žmonių, kurie, atrodytų, stovi toje pačioje barikadų pusėje kaip ir aš, veiksmų – komentarų internete, muštynių, grasinimų ir savo komandos kėlimu į padanges bei varžovų komandos niekinimo. Kažkada skaičiau tokią teoriją, kad žmones palaikyti sportininkus (ypač komandinėse sporto šakose) verčia savirealizacijos trūkumas ar savo paties svajonių neišsipildymas (ta pati jėga varo ir tėvus, verčiančius savo vaiką žaisti krepšinį, groti, dainuoti ir pan.). Tas labai aišku pasidaro Lietuvoje, kur kiekvienas yra pats geriausias krepšininkas arba bent jau treneris – sirgdami už komandą, susitapatiname su ja, ir kiekvieną jos pergalę priimame kaip asmeninį laimėjimą, nors į tai neįdėjome jokių pastangų, išskyrus kokius 8 butelius/stiklainius alaus prie televizoriaus ir komentarus kuriame nors krepšinio portale apie tai, kokia mano palaikoma komanda buvo jėga, o varžovai lochai.
Tik du dalykai dar šiek tiek gelbsti mano susidomėjimą šita sporto šaka: Eurolyga ir artėjanti Olimpiada.
Neseniai skaičiau apie brangiausią pasaulyje kavą. Įkvėptas įrašo ir turėdamas daugybę atliekamų pinigų, nusprendžiau pats paieškoti kokios nors brangiausios pasaulyje prekės. Ir man pavyko – RIMI radau brangiausių pasaulyje apelsinų.
Jau anksčiau rašiau apie vieną iš Lietuvoje vykusių „Roko maršų“. Kalbėjausi su vienu iš jo dalyvių – Andrium Mamontovu, o dabar eilė atėjo ir kitai, mažai žinomai, tačiau talentingai ir įdomiai asmenybei – Edžiui Punkriui iš Kanados. Edis buvo vienas iš tų užsienio lietuvių, kuriuos tuometinis Jaunimo centras pakvietė dalyvauti „Roko marše per Lietuvą“. Po šiek tiek užtrukusių paieškų, pavyko Edį rasti ir iš jo paimti išskirtinį interviu tinklaraščio „Žmogus, turintis ką pasakyti“ skaitytojams.
Edis Punkris su Andrium Mamontovu prieš keletą metų Vilniuje
Edi, kaip taip atsitiko, kad Tave, Kanados lietuvį, Lietuvos lietuviai išvydo „Roko marše“?
Viskas prasidėjo gana seniai. Aš, augdamas užsienyje, tiesiog buvau priverstas klausytis dar iš Lietuvos atsivežtų senų savo tėvų ir senelių dainuojamų dainų, bet man pačiam norėjosi kažko naujo, šviežesnio. Kadangi su muzika esu jau nuo mažens (lankiau pianino pamokas, vėliau pradėjau brazdinti gitara), pradėjau kurti dainas, keletą jų įrašiau. Vėliau Kanados lietuviai, važiuodami į Lietuvą, vis nusiveždavo ten plokštelių, kuriose buvo ir mano dainų. Taip jau nutiko, kad viena jų, pavadinimu „Kaime“, Lietuvoje labai išpopuliarėjo. Tuomet ir sulaukiau kvietimo iš „Jaunimo centro“ ir mane pakvietė dalyvauti „Roko marše“, nors aš net neįsivaizdavau, kas tai yra.
Kaip sekėsi koncertuoti Lietuvoje?
Iš tiesų galvojau, kad mes koncertuosime tik karčiamose, bet pasirodė, kad klydau. Netgi buvo toks juokingas nutikimas – mūsų autobuse nebuvo tualeto, tai kartą, kai keliaudami su muzikantais laukuose sustojom ir išlipom, pagalvojau, kad galiu padaryt savo „biznį“. Tada kažkas sako – „ką darai, mes gi čia grosim!“. Aš klausiu – kur, juk čia laukai. Tai sako – čia ir grosim. Aš visiškai nežinojau, koks didelis dalykas tie „Roko maršai“ yra. Bet buvo labai smagu. Aš savo muzikantų neturėjau, tai iš kitų grupių ir pažįstamų muzikantų Lietuvoje susirinkau grupę. Laiko repeticijoms beveik neturėjom, tai ir visi koncertai buvo labiau „jam session“ – nebuvo dviejų vienodų. Netgi susitarėm, kad jei vienam tą dieną geriau sekasi – griebk solo ir improvizuok. Vėliau manęs paprašė parašyti ir „Roko maršo“ himną, tai aš net nustebau, juk mano lietuvių kalba yra tokia kasdieninė, man sunkiau rašyti, nei lietuviams. Vis dėlto parašiau tą dainą, Mamontovas su Kaušpėdu ištaisė klaidas ir ją kelis kartus sugrojome. Gaila, kad tik nėra likę įrašo. Buvo ir kitokių nutikimų – dar 1976 metais, kai lankiausi Lietuvoje, nuvažiavom su pusbroliu prie Gedimino pilies ir aš pasakiau, kad kai kitą kartą čia atvažiuosiu, plazdės ta vėliava, kurią atsimena mūsų tėvai ir seneliai. Ir iš tikrųjų – prieš Vilniaus „Roko maršo“ koncertą pusbrolis mane ten vėl nusivežė ir ten pamačiau ten tikrąją Lietuvos vėliavą.
Ar dar bendrauji su kitais „Roko maršo“ dalyviais ar kitais Lietuvos atlikėjais?
Taip, susidraugavau su Mamontovu, Kaušpėdu, vėliau Stakėnu, nors jis ir nebuvo „Roko maršuose“ – su jais visais iki šiol bendrauju. Pažinojau Kernagį, jam netgi specialiai buvau parašęs dainą, kurią kartu įrašėme Toronte per jo kabareto „Tarp girnų“ gastroles. Beje, čia visai neseniai pusbrolis man iš Lietuvos atsiuntė Kernagio dainą „Gastrolės Amerikoje“, kurioje, pasirodo, esu ir aš paminėtas („..mažiukas Edis – televizijos bokštas…“). Buvo kartu ir džiugu ir liūdna, nes nuo Vytauto mirties buvo praėjęs tik keletas dienų…
O dabar ar dar randi laiko muzikai, dirbdamas nekilnojamojo turto prekybos srityje?
Tiesą sakant, neseniai vėl pradėjau kurti. Mano duktė Andreja, kuri yra dainininkė ir šokėja, paprašė, kad sukurčiau jai kokią nors dainą. Be to, su operos soliste Ligita Račkauskaite iš Vilniaus galbūt vasarą, mano viešnagės Vilniuje metu, įrašysiu vieną ar keletą dainų. Visai norėčiau dar ką nors įrašyti su Mamontovu.
Ačiū už pokalbį
Edis Punkris su dukra Andreja – perspektyvia dainininke ir šokėja, su kuria kontraktą ketina pasirašyti „Universal Music“
„Bentski šou“. Nieko nesako? Gerai, pabandom dar kartą. „Viengungių melodijos“. Irgi nieko? O „Radioshow“? Va, dabar matau, kad kažką jau pamenate. Pakalbėkime šiandien apie lietuvišką humorą. Atvirai ir be užuolankų.
Kažkodėl atrodo, kad dabartinis, Lietuvoje esantis humoras eina jau muzikos pramintu keliu – arba pilkoms masėms, arba kaimiečiams (kažkurioj vietoj šitos dvi tikslinės grupės susilieja). Toliau siūlau pažiūrėti, kokią humoro situaciją turime dabartinėse televizijose.
„Dviračio šou“. Palyginkime šią laidą prieš penkeris-septyneris metus ir dabar. Tai, kas liko, yra tik kažkokia pritempta imitacija, o ir kartais atrodo, kad šią laidą žmonės žiūri tik iš įpratimo. Mano nuomone, šitos laidos smukimas prasidėjo nuo tada, kai iš jos išėjo turbūt talentingiausias Lietuvos komikas ir apskritai puikus aktorius Rolandas Kazlas, o kūrybinė grupė susipyko su Arūnu Valinsku. Pastarasis vėliau nesėkmingai bandė kurti kažką panašaus kitoje televizijoje, tačiau jam nepavyko pasiekti net ir pusės to, kas buvo iki išsiskyrimo. „Dviračio šou“ niekada nebetapo tuo, kuo buvo anksčiau. Dabar juos nesėkmingai bando gelbėti peliukai politologai, tačiau ir jie baigia išsikvėpti.
„Radioshow“. Kažkada juos klausydavau ir žiūrėdavau vien tik dėl keiksmažodžių, tačiau vėliau supratau, kad jie turi tokį subtilų humoro jausmą, kad kitiems komikams iki šių velnio sėklos sėjėjų dar toli. Jų sugebėjimas tyčiotis iš lietuviško debilizmo, kompleksų ir ksenofobijos ne visada buvo suprantamas plačiosioms masėms, bet lojalus fanų ratelis tai labai vertino. Tiesa, maždaug TV laidos „Orbita“ viduryje jie pradėjo smukti, vėliau atsirado „Ragai“, padovanoję mums kultine tapusią frazę „Mes jamam šitą darbą“, bet tai jau nebebuvo tie „Radioshow“, kuriuos daugelis jų ištikimų fanų (tarp jų ir aš) mylėjo. Tiesa, trumpu saulės spindulėliu tapo jų kassavaitiniai blevyzgojimai „Užupio radijo“ bangomis, tačiau ir jie buvo uždaryti. O gaila, nes tai, ką dabar daro Algis Ramanauskas, yra kažkoks pasityčiojimas iš savęs – pradedant „Le Broniaus šou“, baigiant „Gerumo akcijų“ vedėjo darbu.
„Šapro šou/Šeštadienio šou“. Vytautas Šapranauskas nuėjo ilgą kelią nuo talentingo, subtilius ir sąmojingus pokštus laidančio laidos vedėjo iki visiškai marionetinio konferansjė, kalbinančio Wika, Kazimierą Danutą „Šatrijos raganą“ Prunskienę ar dar kažkokias durnas bobas vien dėl to, kad prodiuseriai ar aukštesnė kanalo vadovybė liepė. O mums, gero humoro mėgėjams taip ilgisi radijo mazgo „Puikioji“ su kultinėmis frazėmis „Tu durnas?!“, „Nh-tis nh-tis nh-tis, einam pėstute mes“, muzikantų Toto ir Pupo, galų gale Šinšilo apžvalgininko ar Manto Petruškevičiaus vyresniojo brolio dvynio, stilisto Diano.
„Viengungių melodijos“/“Aš su Jumis“/“Nekenčiu reklamos“. „Visi porom porom porom porom, porom – aš be poros“ – tokios ir kitokios dainos bei tarp jų pasakojami anekdotai ir šiaip juokingos gyvenimos situacijos, tuomet dar visai jaunus Rolandą Kazlą, Kęstutį Jakštą, Juozą Gaižauską ir Ramūną Rudoką iškėlė į žvaigždes. Natūraliai beveik visi jie vėliau perėjo į televiziją, kurioje turbūt didžiausias aukštumas pasiekė Rolandas Kazlas. Istorijos su Klemensu Labučiu, išsikasusiu sau tunelį į Europą, kandidatas į Lietuvos prezidentus Vytenis Bimba su žmona Vakare, padėjėjas Tomas – visa tai buvo Rolando Kazlo ir ypač talentingo scenaristo ir režisieriaus Augustino Griciaus (Gugos) fantazijos vaisius laidoje „Aš su Jumis“. Vėliau Rolandas Kazlas pradėjo vesti laidą „Nekenčiu reklamos“, kurioje jis turėjo pristatinėti juokingiausias reklamas iš viso pasaulio, tačiau jau po keleto laidų pasirodė, kad jis yra tiesiog per talentingas paprastam kažkokių reklamų pristatinėjimo darbui, todėl ir ši laida tapo autoriniu jo ir Augustino Griciaus šedevru. Kaip jau minėjau anksčiau, R. Kazlas išėjo į „Dviračio šou“, o vėliau – ir visai iš televizijos.
O dabar tiesiog paimkime ir palyginkime, ką turime šiuo metu: „Dzin“, „Puikusis šou“, „Lalaila“, tūkstantis skirtingų laidų per BTV ir TV3 apie tai, kaip kažkas parvirsta vestuvėse ir nusisuka kaklą ar maitinamas vaikas apvemia tėvus, „Le Broniaus šou“, „Baltish“, „Dviračio šou“, rusų humoro šou „Kreivas veidrodis“ ir t.t. Todėl siūlau – tam, kas įrodys, kad Lietuvoje yra likę gero humoro, pastatysiu alaus, degtinės ar sulčių (jei įrodys nepilnametis).
Pabaigai:
Radijo mazgas „Puikioji“
p.s. tai buvo šimtasis įrašas šiame tinklaraštyje.
Penktadienį turėjau garbės dalyvauti renginyje, turinčiu pretenziją tapti visos Lietuvos undergroundo metų renginiu – alternatyvios muzikos apdovanojimuose. Stengsiuosi pateikti kuo subjektyvesnį ir grynai iš mano vieno pozicijų matytą renginį, todėl visi, kurie jau mankština pirštus ir ketina pribarškinti klaviatūromis, kad tai, ką rašau, yra subjektyvu, galite kreiptis į artimiausią sieną. Arba skaityti apgailėtinos kokybės straipsnį portale Alfa.lt. Beje, straipsnyje nebus NĖ VIENOS nuotraukos – čia ne fotoblogas.
Renginio, vykusio Lenkų kultūros rūmuose, pradžia jau buvo daug žadanti. Ko vertos vien tos trys skirtingos eilės: prie įėjimo į pastatą, kuriame renginys vyko, prie rūbinės ir prie alaus. Paskutinioji eilė buvo tikrai verta mano kaip blogerio plunksnos. Ar esate kada su krūva metalistų, pankų ir šiaip neformalų stovėję gana prabangiame restorane prie alaus? Ir restorano pavadinimas ne bet koks, o lenkų-lietuvių draugystę simbolizuojantis „Pan Tadeusz“. Visai gali būti, kad Adamas Mickiewiczius dabar vartosi karste, žinodamas, kad jo poemos pavadinimas duotas tokiai įstaigai. Garbingai su kolega MC Katekizmu (žinoma, kad ėjome į renginį kaip grupė „Be laidų“, o ne kaip eiliniai lochai) atstovėję visas tris eiles, patraukėme link pagrindinės veiksmo vietos – atskiros patalpos, kurioje buvo scena. Tik įėję į vidų pastebėjome, kad sėkmingai praėjome vėmalais užminuotą taką prie įėjimo, ant kurio vėliau sėkmingai slidinėjo ir jaunas, ir senas. Tarp šių nelaimingųjų buvo ir vienas iš dviejų renginyje dalyvavusių Šakių metalistų, su kuriais vėliau pavyko persimesti keletu bereikšmių, bet gana linksmų frazių.
Taip bežiūrint į vėmaluose slidinėjančius lietuviškųjų subkultūrų atstovus nelauktai prasidėjo ir pats renginys. Pirmieji pasirodė gotai – „Mano juodoji sesuo“. Man, nepatyrusiam gotų kultūros žinovui tiesiog atrodė, kad kažkas nepiktai pajuokavo, sukryžmindamas Igorį Kofą su Dave’u Gahan’u iš „Depeche Mode“ ir paleisdamas šitą padarą ant scenos. Nulis įspūdžio. Na, nebent tai, kad būgnų mašina tvarkingai dirbo savo darbą, o ir gitaristas laikas nuo laiko perbraukdavo stygas, šiek tiek sudarė gyvai grojančios grupės įvaizdį.
Po gotiško pasirodymo atėjo eilė ir pirmajai nominacijais – geriausios roko grupės. Ją, kaip ir vėliau sekusį metų albumo apdovanojimą, laimėjo pastarojo mėnesio mano grojaraščio vieni favoritų, grupė „Skylė“. Gerai jiems. Iš karto po metų roko grupės buvo apdovanotas ir „Metų muzikinis vaizdas“. Kaip jau turbūt daugeliui buvo akivaizdu šimtas valandų prieš renginį, šitą nominaciją laimėjo geriausias lietuviškas klipas nuo BIX „Pressure“ laikų – „Happyendless“ superduperturbo hitas „Power forever“. Į sceną grįžęs Svaras pasakė blogą naujieną – netrukus koncertuos Alina Orlova. Išgirdę tai iš karto nusprendėme, kad gal būtų pats laikas papildyti senkančias alaus atsargas ir vėl patraukėme į „Pan Tadeusz“. Jame sutikę keletą gerų draugų smagiai išgėrėme alaus, padiskutavome apie muziką iki tol, kol gavau labai intriguojantį Alinos pasiklausyti likusio draugo SMSą: „Praleisit metų punk!“. Šito, žinoma, negalėjome sau leisti ir skubria žingine išrūkome iš pono Tado glėbio. Buvome pačiu laiku. „Metų punk grupe tapo Dr. Green!“, – arba kažką tokio bandė sušukti nusipenėjusi rokerio iškamša, kuri kažkada buvo žinoma Samo pseudonimu. Apdovanojimo į sceną atsiimti užlipęs mano (ir daugelio kitų) mėgstamiausias Vilniaus hardcore scenos veikėjas, „grynų“ vokalistas Domas pjūklo formos apdovanojimą perleido „Žiurkėms“, K.A.N.G.ams ir dar kažkam, kieno pavadinimo nepamenu („Be laidų“ nebuvo tarp jų…). Gerai jiems.
Maždaug tuo pačiu metu sukaupiau visą drąsą ir priėjau prie vieno žilstelėjusio vidutinio amžiaus vyriškio ir jam prisistačiau. Tas vyriškis – vardu Rytis ir tokia pačia pavarde kaip aš ir brolis, groja grupėje „Atalyja“ ir yra tikras mūsų tėtės pusbrolis, ir to pasekoje įvyko mažas giminės reunionas. Trumpai pasikalbėjome ir išsiskyrėme, o aš palinkėjau „Atalyjai“ tapti geriausia metų folk/etno grupe žinodamas, kad kategorijoje, kurioje yra dar kandidatuoja visų nučiūčinta, nučiupinėta (perkeltine prasme) ir mylima (tiesiogine prasme) mergaitė iš Visagino, laimėti nėra jokių šansų.
Specialų apdovanojimą laimėjo VU studentų sukurta radijo stotis „Start FM“. Žemai lenkiu galvą prieš juos vien dėl kiekvieną rytą nuo 6 iki 8 valandos grojamo pankroko. Tikrai padeda pabusti. Po šito apdovanojimo vėl pasišalinome. Truputį gaila, nes vėliau sužinojau, kad tada buvo teikiama metų hip-hop’o nominacija. Nors ir neklausau tokios muzikos, bet vis tiek su malonumu būčiau palaikęs mūsų draugus, su kuriais teko kartą groti, keletą kartų žaisti krepšinį ir dar daugiau kartų prasilenkti instituto koridoriuose – „Project Undersky“. Gerai bent tiek, kad mūsų palaikymo neprireikė – jie ir taip tapo geriausiais. Per šitą išėjimą praleidome kažkokį nesusipratimą su „Metų proveržio“ apdovanojimą atsiėminėjusiais „Flamingo“, bet nėra ko dėl to gailėtis.
Į salę grįžome, kai Svaras bandė pompastiškai skelbti, kad kitą nominaciją pristatys „pasaulio pilietis, kuris vieną dieną gali groti gitara Afrikoje, o kitą dieną – skintis kelią per Brazilijos džiungles.“ Bloga nuojauta manęs neapgavo – tai buvo Hokšila. Kai garsiai išreiškiau savo nuomonę žodžiais „O ne, tik ne Vytautas Kazlauskas!“, šalia stovėjęs jau anksčiau minėtas Domas prapliupo juokais. Man irgi buvo juokinga. Pradėjęs nuo pirmos nominacijos (metų folk/etno grupe tapo „Pievos“ – visgi dėl Alinos aš klydau ir dėl to džiaugiuosi), Vytautas įsivažiavo ir pristatė antrąją – metų funk. Kadangi iš šitos kategorijos klausęs buvau tik „Bites“, už juos ir sirgau. Nelaimėjo. Laimėjo „Magic Mushrooms“. Turbūt buvo vertesni, nesiimu spręst.
Iš karto po šio apdovanojimo į sceną išėję „Mountainside“ nustebino dviem dalykais. Visų pirma, jų bosistas/vokalistas bosine gitara grojo nykščiu, kas šiaip jau nėra labai dažnas reiškinys muzikos pasaulyje. O antra – iš pasirodymui skirtų 15 minučių gal pusę laiko užėmė kažkokia monotoniška ir ištęsta daina, po kurios nebesinorėjo šitų Kauno rokerių klausytis. „Birutės“ irgi turbūt negrojo. Vėl turbūt nieko nepraradau.
O tada, po dar vieno pašnekesio pas poną Tadą atėjo mano pats laukiamiausias vakaro pasirodymas – „Bora“! Vokalistas, pasibėdavojęs, kad tų 15 minučių, skirtų vienam pasirodymui, yra kaip reikiant per mažai, pradėjo tai, dėl ko „Borą“ labiausia gerbiu – BEPROTIŠKAIENERGINGĄPASIRODYMĄ. Tuoj pat nusiėmiau akinius, nusisegiau laikrodį ir šokau į patį moshpito įkarštį. Tiesa, jis nebuvo labai galingas, kadangi apdovanojimuose susirinkę pankai sudarė gal 5 proc. visos populiacijos, tačiau vis tiek neblogai pasistūsinom. Mano savimeilę paglostė ir tai, kad grupė patenkino mano išrėktą prašymą ir sugrojo „Propagandą“. Geras pasirodymas. Užskaitau. Mano skaudantis sprandas irgi.
Iki metų metalo nominacijos truko reabilitacija ir alaus gėrimas, stengiantis susigrąžinti visus prarastus skysčius. Metalo nominaciją pristatė kažkurių metų „Be tabu“ žmogus ir liūdnai pagarsėjęs „Švyturio“ vėliavėlių gynėjas Sėkla, kuris anksčiau buvo žinomas kaip koncertų organizatorius. Metų metalistais tapo „Argharus“, tarp konkurentų įveikę ir mergaičių numylėtinius, su Radžiu nesibodinčius groti „Wozu“.
Po metų renginio, kuriuo tapo „Mėnuo Juodaragis“, apdovanojimo, scenoje pasirodė „Grol“, kuriuos, prisipažinsiu, klausiau tik dėl to, kad ten būgnais muša buvęs mano draugės fizikos dėstytojas. Gana ilgai derinę, junginėję ir reguliavę gitaras „Grol“ pagrojo tą savo muziką, bet manęs nesužavėjo, todėl patraukėm prie rūbinių. Atstovėję paskutinėje tą vakarą eilėje su MC Katekizmu dar grįžom į Senamiestį kebabų. Iš Senamiesčio parėjau namo ir vakaras buvo baigtas.
Negaliu sakyti, kad buvo blogai. Gal tiesiog „Bora“ grojo per trumpai.
Apie ką Jūs pirmiausiai pagalvojote, išgirdę naujo „Pildyk“ plano pavadinimą „SM„? Žinoma, į galvą galėjo šauti mintis, kad tai kažkaip susiję su cheminio elemento samario pavadinimu ar legendiniu grupės „Metallica“ ir San Francisko simfoninio orkestro įrašytu albumu. Gaila, bet tarp tų žmonių manęs nebuvo. Tas pavadinimas man nuskambėjo tiesiog nepadoriai.
Ar markizas de Sade’as kada nors tikėjosi tapsiąs telekomunikacijų įmonės reklaminiu veidu?..
Kai šitie įvykiai Lietuvoje prasidėjo, dauguma šio tinklaraščio skaitytojų, tarp jų ir šito įrašo autorius, dar stačiomis vaikščiojo po stalu ar, geriausiu atveju, nedrąsiai mokyklos suole skiemenavo pirmus žodžius knygose.
Truputis istorijos: „Roko Maršu buvo vadinami festivaliai, vykę įvairiose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 metais, atnaujinti festivaliai vyko 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavymą visuomenės gyvenime.“ Tokį gana skurdų aprašymą pateikia lietuviškoji Wikipedia.
Šiandien vos nuo kėdės nenukritau, perskaitęs šitą trumpą žinutę:
„Litvakų kongreso dalis – iš Lietuvos žemių kilusių Nobelio premijos laureatų, pasaulinio garso litvakų viešnagė
2009 m. rugpjūtis
Renginys turėtų sulaukti daug vietinių gyventojų ir svečių dėmesio. Bus laukiama ir pasaulinio garso litvakų, tokių kaip Leonardas Cohenas su jo koncertine programa bei poezijos pristatymu.“
Taip pat planuojama, kad kongrese lankysis ir litvakai, Nobelio premijos laureatai. Apie juos visai neseniai rašė Gavelis.
O atrodo dar taip neseniai skaičiau „Wikipedia“ apie garsius litvakus ir stebėjausi, dėl ko anksčiau nežinojau apie kai kurių iš jų lietuvišką kilmę.
Tiems, kas mano, kad aš galbūt meluoju, informacija yra čia. Tiems, kas nežino Leonardo Coheno, informacija – čia. Dabar belieka tikėtis, kad planai bus įgyvendinti ir savo šalyje išvysime vieną garsiausių visų laikų pasaulio bardų.
Neseniai man į rankas pateko arbatos „Neuro-3″ dėžutė. Neslėpsiu – pirkau ją sau, kadangi paskutiniu metu kankina nemiga, todėl teko imtis kažkokių veiksmų. Taigi, pasiimu dėžutę ir matau užrašą: „25 pakeliai po 1,5 g“. Įjungiu savo loginio mąstymo aparatą ir staigiai sumoju, kad iš 25 pakelių arbatžolių išeina lygiai tiek pat standartinių puodelių arbatos.
Bet toli gražu – pasirodo, užplikyti vienam puodeliui reikia ne 1, o net 3 pakelių arbatos. Paskaičiuokime protingieji kurmiai – 25(pakeliai iš viso):3(pakelių vienam puodeliui)=8 1/3(puodelių nervus raminančios arbatos). Vadinasi, nusipirkęs vieną dėžutę arbatos, aš galiu rinktis – arba išgerti 8 puodelius arbatos ir vieną atliekantį pakelį išmesti, arba išgerti 9 puodelius, kurių paskutinis bus užplikytas tik iš vieno pakelio. Kadangi, ne paslaptis, esu iš Suvalkijos lygumų – krašto, kur žmonės net ir šulinį nakčiai rakina, – noriu arbatą išnaudoti maksimaliai, todėl turiu pirkti 3 tokias dėžutes, nes mažiausias bendrasis skaičių 3 ir 25 kartotinis yra 75.
Ar gaminančiai šias arbatas firmai „Acorus Calamus“ neapsimokėtų verčiau jau gaminti pakelius po 3 gramus arba bent jau į dėžutę dėti tokį skaičių arbatos pakelių, kurį iš 3 būtų įmanoma padalinti be liekanos?..
Turbūt tokie iškilę klausimai prisidėjo prie to, kad šita arbata mano nervų visai nenuramino…
Apie
ztkp.lt (Gytis)
ztkp.lt (Paulius)