Andriaus Kubiliaus vyriausybė verslui smogė dar kartą. Vasario 19-oji Lietuvos verslo metraščiuose bus pažymėta kaip juodoji susidorojimo su šalies BVP kuriančiomis įmonėmis diena. Tokiais skambiais žodžiais įrašą pradedu nė kiek neperdėdamas – „Maxima“ už prekybą nuodingais indais gavo milžinišką 300 litų baudą.
Panašiame daugiabutyje praleidau pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus. Vienintelis skirtumas – prie mūsų namo nebuvo statybinio keltuvo su kamera. Bet augom laimingi.
„Velnias slypi detalėse“ – pagalvojo jauna režisierė Giedrė Beinoriūtė, kai pradėjo kurti filmą „Balkonas“. Ir visą filmą paskyrė joms. Tikėtai ar netikėtai, tik jos ir lieka galvoje po filmo peržiūrėjimo.
Spalio 8 dieną Vilniuje, klube „Havana Social Club“ , kūrybinis susivienijimas „Du kavos“ surengė jau trečią humoro vakarų ciklo „Tribūna“ renginį. Jame garbės turėjau dalyvauti ir aš. Bet ką čia apie tai kalbėti – geriau pažiūrėkite patys.
Išgalvotas pokalbis politinės organizacijos „Lietuvos rusų partija“ štabe. Data – 2008 metų pavasaris. (išgalvotas vertimas į lietuvių kalbą – autoriaus):
- Ponas Sergejau, šiemet rinkimai, tai reikia pradėti ruošti agitacinę medžiagą, dėl to reikėtų padaryti keletą nuotraukų su Jumis.
- Ką?.. Vėl?.. O kodėl mes negalim panaudoti nuotraukų nuo praėjusių rinkimų?
- Žmonės pastebės.
- Nieko jie nepastebės. Nėra pinigų. Krizė artėja. Nesifotografuosiu.
Turbūt daugelis iš mūsų girdėjo apie katastrofą, kuri ištiko Kirgiziją (beje, šiuo metu joje yra pora mano gerų draugų, kurie keliauja ten su motociklais, jų nuotykius galite paskaityti čia arba čia.). Nelaimės mastai iš tiesų labai dideli, bet tegul apie tokius dalykus rašo lėktuvų ir avialinijų mėgėjas Simonas Bartkus. Man, kaip diplomuotam politologui, šiuo atveju pasirodė įdomesnė Lietuvos valdžios reakcija. Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos tarnyba tokiais atvejais beveik visada pareiškia šalies, kurioje nutiko tokia nelaimė, vadovui užuojautą: „Savo ir visų Lietuvos žmonių vardu Prezidentas išreiškė gilią užuojautą žuvusiųjų šeimoms, artimiesiems ir visiems XXX (įrašykite šalį) žmonėms.“
Nežinau, ar dar kas nors pamena, bet prieš tragiškai Lietuvos krepšinio rinktinei susiklosčiusį 2001 metų Europos krepšinio čempionatą Turkijoje kažkoks visiškai nežinomas (ir po to sėkmingai užmarštin nuėjęs) muzikinis susivienijimas sukūrė Lietuvos krepšinio himną, kuriame ir buvo eilutės, tapusios šio įrašo pavadinimu. Vakar (mintys išdėstytos po kažkurių LKL finalo rungtynių), žiūrėdamas krepšinio rungtynes (taip, žiūrėjau, bet praktiškai be jokių emocijų, veikiau iš sportinio intereso) susimąsčiau tokiu banaliu, bet kažkodėl paskutinėmis dienomis man vis aktualesniu tampančiu klausimu – ar mes tikrai esame krepšinio šalis? Nedarysiu jokių išvadų, tiesiog pateiksiu keletą mūsų meilės krepšiniui įrodymų.
Kaip jau turbūt pastebėjo šio tinklaraščio skaitytojai, beprotiškai mėgstu muziką. Ir tai dar ne viskas – kartu mėgstu ir žmones skirstyti į įvairias kategorijas, sudėti į stalčiukus ir spinteles. Kadangi pats koncertuose lankausi gana dažnai, jaučiuosi galįs sukurti gyvos muzikos susirenkančių paklausyti žmonių tipologizavimą. Tik prieš skaitydami atkreipkite dėmesį, kad šitoks skirstymas yra sąlyginis ir kai kuriose išskirtinėse personose gali susilieti keletas koncertų lankytojų tipų.
Kol "Dievų žiniasklaida" atostogauja , kiti, mažiau populiarūs blogai taikosi į šitą šiltą vietą ir bando rašyti apie verslo, politikos ir žiniasklaidos dievus bei jų santykius.
Turbūt nemažai daliai Lietuvos krepšinio gerbėjų šįryt suspurdėjo širdelės, kai buvo paskelbta, kad "Cleveland Cavaliers" nebedaro jokių kliūčių Žydrūnui Ilgauskui žaisti Olimpinėse žaidynėse. Ir koks nusivylimas aplankė tuos pačiu krepšinio gerbėjus, kai Lietuvos krepšinio federacija paskelbė, kad tai yra netiesa , o apie Ž. Ilgausko žaidimą paskelbęs laikraštis rėmėsi kažkokiais neaiškiais šaltiniais.
Jau pirmą kartą skaitant žinutę apie tai, kad Žydrūnas visgi prisijungs prie Lietuvos rinktinės, užkliuvo vienas sakinys. Cituoju: "Kategoriška Klivlando klubo pozicija neleisti anksčiau traumų kankinto vidurio puolėjo į nacionalinę komandą ėmė švelnėti po Lietuvos premjero Gedimino Kirkilo skambučio NBA komisarui." Taigi, tie, kurie dar nemato sąsajų tarp vienos valdančiųjų partijų ir vieno didžiausio (?) dienraščio lai meta į mane akmenį.
Ž. Ilgauskas pateko į politikos, verslo ir žiniasklaidos intrigų sūkurį
Visada žavėjausi Aurelijaus Katkevičiaus sugebėjimu į lietuviškus blogo įrašus įterpti lotyniškas frazes. Bet dabar ne apie tai. Aną dieną vienoje parduotuvėje užmačiau tokį įdomų dalyką. Tarp perkamiausių ten puikavosi knyga „Kenedžių klano prakeiksmas“. Tačiau suvis labiausiai mane sudomino knygos autorius – Vudas Pekeris. Bet kuris, bent kiek anglų kalboje prakutęs lietuvis (arba mėgstantis animacinius filmus) žino, kad „woodpecker“ yra ne kas kitas kaip genys. „Įdomus slapyvardis“, – suraukęs kaktą pagalvojau, – „nors ir nesulyginamas su Balio Sruogos išmone.“ Vien tik žmogiškojo smalsumo vedamas pačiupau knygą, pavarčiau ir į akis labiausiai krito tai, kad apie istorijos įvykius rašanti knyga nepamini nė vieno informacijos šaltinio ir nėra nurodytas originalus autorius (t.y. susidaro vaizdas, kad knyga yra autorinis Vudo Pekerio kūrinys). Žinoma, mano kritikai tuoj suskubs teigti, kad ši knyga nepretenduoja į objektyvios istorinės tiesos (kurios beje ir negali būti) atvaizdavimą, tai veikiau yra apybraiža, tačiau tuomet ši knyga yra ne ką vertingesnė už kokios nors jūros žinduolio parašytą „Mažojo Princo“ tęsinį. Tokios ir panašios mintys man nedavė ramybės iki pat namų, todėl buvau priverstas pagūglint. Rezultatai ir anksčiau žinoti faktai mane privertė iškelti tokią hipotezę.
Tarkime, yra leidykla A, kuri nori uždirbti litą kitą (normalus verslo motyvas). Kadangi gerai žinomų (=perkamų) autorių leidykla kaip ir neturi, kažkas iš jos sugalvoja – „o gal sukuriam fiktyvų autorių, prisirenkam medžiagos iš wikipedios, išverčiam ją į lietuvių kalbą, įvelkam į gražų rūbą ir pardavinėjam prekybos centruose po 5,99 Lt?..“ Taip atsiranda Vudo Pekerio knygos „FTB džimenai prieš nusikaltėlius“, „Amerikos banditas Nr. 1 Alvinas Karpis“, „Paskutinis diktatorius Fidelis Kastro“ ir kitos. Ir ko ne web 2.0 – „we do the content, they take the money“. O paskui prisiskaičiusios tokių knygų visokios vištos (neįžeidžiant šiį fantastiškai naudingų naminių paukščių) mano, kad žavisi istorija…
Vudai Pekeri – kas tu?..
Ilgą laiką „Joy Division“ ir Ian’as Curtis’as man buvo tik dar viena eilutė muzikos istorijoje. Tiesa, kažkur buvau skaitęs, kad vokalistas nusižudė dar būdamas labai jaunas (23 metų), o per koncertus patirdavo epilepsijos priepuolius ir, kaip visi, buvau girdėjęs „Love Will Tear Us Apart“. Bet kai sužinojau, kad apie jo gyvenimą sukurtas filmas „Control“, kažkokia nematoma jėga mane pradėjo traukti link Ian’o Curtis’o biografijos. Galų gale, po ilgų kovų su savimi ir bakalauro darbu, vakar pagaliau pavyko šį filmą pažiūrėti.
Apie