Po pergale pasibaigusių rungtynių Joe Gaetjensą neša brazilų sirgalių minia.

„Kažkur tolimoje šalyje futbolininkas įmuša įvartį, kuris vienu smūgiu patiesia futbolo milžiną. Niekas nežino, kas tas futbolininkas, net ir jo paties komandos draugai. Viskas, kas lieka – kelios nespalvotos nuotraukos: vienoje jų simpatiškas jaunuolis, priklaupęs prie kamuolio, kartu su komanda pozuoja bendrai nuotraukai, kitoje jį po lemtingojo įvarčio neša sirgalių minia, o pats Joe, tikriausiai nesuprasdamas, kas įvyko, kukliai šypsosi. Taip pat netikėtai kaip ir atsirado, jis dingsta. Pavirsta mitu. Mitas apauga legendomis,“ – taip apie futbolininką 2010-ųjų pradžioje rašė ESPN.com apžvalgininkas Leanderis Schaerlaeckensas.

1950-ųjų metų JAV futbolo rinktinė, švelniai tariant, atrodė pasmerkta tapti čempionato autsaidere. Komanda buvo surinkta prieš pat čempionatą, joje nebuvo nė vieno profesionalaus futbolininko – žaidė mokytojas, indų plovėjas, katafalko vairuotojas, paštininkas ir kitų profesijų atstovai. Kartu jie beveik nesitreniravo. Atrankos į Pasaulio futbolo čempionatą turnyre JAV pralaimėjo Meksikai 0:6 ir 2:6, tačiau įveikė Kubą 5:2, o kitą mačą su Kuba baigė lygiosiomis 1:1 ir pateko į pagrindinį turnyrą. 1948 metais JAV buvo dalyvavusi Olimpiadoje, tačiau pasirodymą joje baigė po pralaimėjimo Italija 0:9, o draugiškose rungtynėse Norvegijai ir Šiaurės Airijai pralaimėjo atitinkamai 0:11 ir 0:5.

1950-ųjų metų Anglija, priešingai – atrodė kaip nesustabdoma jėga. Lažybų punktuose už jų pergalę čempionate pastačius vieną dolerį, buvo galima laimėti tik tris, už amerikiečius pastatytas vienas doleris būtų atnešęs net penkis šimtus. Anglai buvo futbolo išradėjai, pirmasis istorijoje futbolo mačas vyko šioje šalyje, o 1950-ųjų metų čempionatas turėjo tapti šlovingu komandos debiutu pasauliniuose turnyruose. Anglų sudėtyje buvo tokie legendomis vėliau tapę futbolininkai kaip Alfredas Ramsey, Stanas Mortensenas ir Stanley Matthewsas.

Pirmosiose turnyro rungtynėse JAV rinktinė garbingai pasipriešino Ispanija, pralaimėdama tik 1:3, o Anglija įveikė Čilę 2:0. Anglijos ir JAV susidūrimą pavadinti Dovydo ir Galijoto dvikova būtų buvę gana neatsakinga – net ir Biblijoje prieš kovą Dovydas atrodė ne taip beviltiškai kaip futbolo ekspertų ir mėgėjų nuomone atrodė JAV rinktinė.

1950 metų JAV rinktinė: (iš kairės į dešinę, antra eilė): Jack Lyons, Joe Maca, Charlie Colombo, Frank Borghi, Harry Keough, Walter Bahr, Bill Jeffrey. (iš kairės į dešinę, pirma eilė): Frank Wallace, Ed McIlvenny, Gino Pariani, Joe Gaetjens, John „Clarkie“ Souza, Ed Souza.

Bet kai šios komandos susidūrė aikštėje, įvyko kažkas neįtikėtino. Kai naujienų agentūra „Reuters“ išplatino žinutę su rezultatu 1:0 JAV naudai, daugybė laikraščių tai priėmė kaip klaidą, todėl išspausdino rezultatą 10:1 arba 10:0 Anglijos naudai.

38-ą mačo minutę Edo McIlvenny iš užribio įmestą kamuolį priėmė Walteris Bahras, kuris bandė nukreipti kamuolį į tolimąjį vartų kampą. Anglų vartininkas šoko link kamuolio, kurį, atrodė, lengvai atmuš, tačiau lyg iš niekur prie kamuolio prišoko Joe Gaetjensas ir galva pasiuntė jį į vartų tinklą priešinga kryptimi, negu šoko vartininkas. J. Gaetjensas nepamatė savo įvarčio, nes iškart nukrito veidu žemyn ant vejos. Iki rungtynių pabaigos buvo likusi beveik valanda, tačiau anglai net ir per tokį ilgą laiką sugebėjo sukurti vos vieną kitą pavojingesnę progą. Anglija neišėjo iš grupės. Pirmas čempionatas – pirmas didelis nusivylimas (bet tikrai ne paskutinis).

Bet kas toks buvo tas Joe Gaetjensas, prie komandos prisijungęs tik dieną prieš kelionę į čempionatą? Kai kurie komandos draugai jį žinojo iš JAV futbolo lygos, tačiau, nors ir J. Gaetjensas buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas, į jį niekas rimtai nežiūrėjo.

Daugelis manė, kad jis buvo belgas, į JAV atvykęs dirbti juodų darbų, kiti sakė, kad jis buvo iš Haičio, ir netgi praktikavo Vudu religiją – šitas įsitikinimas buvo toks gajus, kad net 2005 metais Holivude pastatytame filme apie šią istorinę pergalę „The Game of Their Lives“ (angl. „Svarbiausios rungtynės jų gyvenime“) J. Gaetjensas buvo pavaizduotas kaip Vudu fanatikas. Be to, jo vaidmenį atliko juodaodis aktorius.

Tiesa buvo kiek kitokia – Joe Gaetjensas buvo baltaodis vokiečių kilmės haitietis, į JAV atvykęs studijuoti sąskaitybos Kolumbijos universitete, o šiek tiek kišenpinigių užsidirbdavo plaudamas indus vienoje kavinėje. Joe buvo katalikas, kaip ir nemažai haitiečių ir kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Jis buvo kilęs iš gana turtingos ir įtakingos šeimos Haityje (kas vėliau pasirodė lemtinga) – jo prosenelį Prūsijos karalius į Haitį išsiuntė megzti verslo ryšių tarp šių dviejų valstybių. Per keletą dešimtmečių J. Gaetjenso senelis jau buvo sukūręs milžinišką verslo imperiją, kuri sumažėjo per JAV okupaciją (gindama „savo ir užsienio valstybių interesus“ JAV Haitį buvo užėmusi 1915 – 1934 metais). Tačiau Gaetjensų giminė išlaikė savo įtaką šalyje.

1938 metais, būdamas keturiolikos, Joe prisijungė prie komandos „L’Etoile Haitienne“ (pranc. „Haičio žvaigždė“), su kuria du kartus – 1942 ir 1944 metais – laimėjo Haičio futbolo čempionatą. Bet iš futbolo J. Gaetjensas negalėjo pragyventi, todėl, sekdamas vyresniojo brolio Gerardo pėdomis, 1947 metais Joe išvyko studijuoti į JAV. Greta studijų ir indų plovimo, J. Gaetjensas prisijungė prie Niujorko „Brookhattan“ komandos, už vieną mačą jis gaudavo 25 dolerius.

Po JAV pergalės prieš Angliją, Anglijos spauda plačiai skelbė, kad JAV futbolo rinktinė buvo sudaryta iš imigrantų, neturinčių JAV pilietybės. Tai tik iš dalies tiesa – tiek J. Gaetjensas, tiek škotas, komandos kapitonas Edas McIlvenny, tiek Belgijoje gimęs Josephas Maca neturėjo JAV pilietybės, tačiau tuo metu galiojo tvarka, pagal kurią kiekviena šalis galėjo nuspręsti, pagal kokius pilietybės kriterijus žaidėjas tinka rinktinei. JAV nusprendė, kad šioje šalyje užteko būti kandidatu gauti pilietybę – tiek J. Gaetjensas, tiek kiti du „užsieniečiai“ šitą procedūrą jau buvo pradėję. Anglai nebeturėjo ką atsakyti.

Praėjus keletui mėnesių po JAV pergalės ir žiniai pasklidus pasaulyje, Joe Gaetjensas paliko Kolumbijos universitetą ir iškeliavo į Prancūziją, žaisti garsiajame Paryžiaus „Racing“ sporto klube. Tačiau nors J. Gaetjensas, laisvai kalbėjęs prancūziškai, angliškai ir ispaniškai vėliau pasakojo mėgavęsis gyvenimu ir žaidimu Prancūzijoje, jis nesugebėjo prisitaikyti prie klubo drausmės ir žaidė tik ketveriose rungtynėse bei pelnė du įvarčius. Nuolatinės kelių traumos Joe Gaetjensą dažnai išvesdavo iš rikiuotės, todėl „Racing“ klubas futbolininką pasiūlė žemesnėje lygoje žaidžiančiam klubui mainyti į jauną puolėją. Antros lygos klubas atsisakė, o J. Gaetjensas galų gale buvo išsiųstas į Aleso „Olympique“ – klubą, kuris žinomas tik dėl to, kad jame savo karjerą pradėjo dabartinės Prancūzijos rinktinės vienas lyderių Franckas Ribery. Šiame klube Joe sužaidė penkiolika rungtynių ir įmušė du įvarčius. Klubas kontrakto antriems metams nepratęsė.

Joe Gaetjensas ne vienintelis iškeliavo žaisti į Europą: Edas McIlvenny prisijungė prie „Manchester United“, o Josephas Maca – prie Belgijos trečiame divizione žaidžiančio „Racing White“ klubo. Jame, anot paties J. Maca daugelis žaidėjų buvo geresni, nei jo komandos draugai JAV rinktinėje.

Po trumpos karjeros Europoje, J. Gaetjensas grįžo į Haitį. Ten jį pasitiko minios žmonių, besidžiaugiančių savo tautiečio sėkme 1950-ųjų metų Pasaulio futbolo čempionate. Jis grįžo į „L’Etoile Haitienne“ – klubą, kuriame ir pradėjo savo karjerą. Komandos gerbėjai tikėjosi, kad J. Gaetjensas šitoje komandoje sužibės ir padės iškovoti daugybę titulų, tačiau, vos 29 metų amžiaus J. Gaetjensą pradėjo kamuoti nuolatinės traumos, nuo didelių krūvių nuolat pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Kadangi jis taip ir netapo pilnateisiu JAV piliečiu, sužaidė vienerias rungtynes ir už Haičio futbolo rinktinę atrankoje į 1954 metų Pasaulio futbolo čempionatą. Tų rungtynių jis nepabaigė dėl traumos. Tai buvo paskutinės oficialios 1950-ųjų JAV rinktinės didvyrio rungtynės.

1955 metais Joe Gaetjensas vedė savo pusseserę Liliane (Haityje tai buvo įprasta) ir su ja vėliau susilaukė trijų vaikų – du sūnus Leslie ir Gerry dar gyvi. Buvęs futbolininkas sukūrė sėkmingą verslą, savo sode augino rožes, o laisvalaikiu treniravo jaunus futbolininkus. Ypatingai jis buvo dosnus neturtingiems futbolą žaidžiantiems vaikams – pasakojama, kad jiems kasdien išdalindavo beveik visus kišenėse turimus pinigus.

Nors Joe buvo apolitiškas, jo giminė vis dar buvo įtakinga ir politiniame šalies gyvenime. 1957 metų rinkimus laimėjo gydytojas Francois „Papa Doc“ Duvalier. Gaetjensai tuose rinkimuose rėmė jo oponentą – Louis Dejoie, kuris buvo šeimos giminaitis. Po perversmo F. Duvalier tapo negailestingu diktatoriumi, ir pradėjo persekioti visus, kas rinkimuose palaikė jo oponentą. Daugybė haitiečių pabėgo iš šalies, tačiau Gaetjensai pasiliko, kadangi buvo susiję ir su F. Duvalier aplinka.Tačiau režimas pradėjo persekioti Joe vyresnįjį brolį Gerardą. Dar vėliau „Papa Doc“ sužinojo, kad du jaunesnieji Joe Gaetjenso broliai, gyvenantys Dominikos Respublikoje kartu su kitais išeiviais planuoja Haityje surengti perversmą ir nuversti diktatorių.

1964 metų liepos 7 dieną F. Duvalier pasiskelbė Haičio prezidentu iki gyvos galvos. Kitą dieną, 6 valandą ryto, sekdama draugiško policijos pareigūno patarimu, visa Gaetjensų šeima pasislėpė. Visi, išskyrus Joe – šis tikėjosi, kad jo apolitiškumas jį išgelbės. 10 valandą ryto į Gaetjensų namų duris pasibeldė policija ir suėmė Joe, kadangi negalėjo rasti kitų šeimos narių. Jis buvo paskelbtas atsakingu už savo šeimos veiksmu ir įkalintas. Tai buvo paskutinis kartas, kai kas nors Joe matė gyvą.

Joe kalėjo liūdnai pagarsėjusiame „Fort Dimanche“ kalėjime, kuriame kas naktį buvo nušaunama po vieną ar daugiau kalinių. Manoma, kad Joe mirties bausmė buvo įvykdyta 1964 metų liepos 10 naktį, o gaiduką paspaudė šeimos ir paties Joe artimas draugas, Haičio policijos vadas. Joe Gaetjensas, JAV futbolo didvyris ir mėgstamas Haičio pilietis tapo viena iš 30 tūkst. Francois Duvalier režimo aukų.

Kadras iš filmo „Superbombonešis: naikinti viską“.

O per paskutinius porą mėnesių tokių vertimų prisikaupė visas gražus sąrašiukas. Filmų pavadinimų nerašysiu, nes kai kurių net ir nežinau. Visi vertimai yra tikri, tik angliškos citatos gali šiek tiek skirtis nuo originalo, nes cituoju iš atminties. Keli, labiausiai įstrigę:

1. Situacija – karalius pakelia taurę su tauriu gėrimu ir sako angliškai: „Can I propose a toast?“. Lietuviškas vertimas – „Gal galiu pasiūlyti skrebutį?“. Be komentarų.

2. Lėktuvas nusileidžia Pekine, kažkas pasveikina atvykusius – „Welcome to Beijing!“. Lietuviškas vertimas – „Sveiki atvykę į Beidžingą!“. Nors šitą klaidą, kad ir kokia kvaila ji bebūtų, iš dalies suprantu – pamenu, kaip žmonės pasimetę 2008 metais klausinėjo – „o tai Olimpiada vyks Pekine ar kažkokam Beidžinge?“.

3. Veiksmo vieta: „Gulf of Aden“. Lietuviškas vertimas – „Adenos praraja“. Taip, „gulf“ viena iš reikšmių yra „praraja“, bet pagrindinė, kuria šitas žodis naudojamas geografijoje, vis tiek yra „įlanka“…

4. Vienas filmo veikėjas pasakoja kitam apie Serbiją: „There I bought some local shit, slivovitz, I think.“ Lietuviškas vertimas – „Nusipirkau kažkokio vietinio šūdo, atrodo, tai buvo Slivovičius“. Šiek tiek keista, nes lietuviai tą gėrimą vadina slivovica – slyvų degtine/brendžiu.

5. Mergina prašo dviejų vaikinų prisistatyti: „-Your names? -Buda and Pest.“ Lietuviškas vertimas: „Buda ir Maras“, nors net ir trečiokui būtų akivaizdu, kad tai juokelis apie Budapeštą.

6.  Veikėjas rodo kortą – kryžių (gilių) bartuką ir sako: „Jack of clubs“. Lietuviškas vertimas – „Džekas iš klubo“.

Laukiu nesulaukiu, kol kokiam nors filme išgirsiu frazę: „It’s not fair!“ ir ji bus išversta – „Tai ne mugė!“.

NB: Čia yra detalus kelionės aprašymas. Jeigu norite rasti trumpesnį, labiau pritaikytą šiuolaikiniam, visur skubančiam žmogui – vadybininkui, piarščikui, taksistui – pirkite liepos mėnesio „Playboy“. Ir šiaip – pirkite – aš noriu valgyti.

Nuotraukoje – visa daugybė Rouzės Varšuvoje, Bemovo oro uoste. Foto (c) – „Pauly blog“

Bet, likus mažiau nei 24 valandoms iki planuoto išvažiavimo, Tadas sužinojo, kad kitą dieną po koncerto jis turi egzaminą ir iki tos pačios dienos privalo parašyti vieną rašto darbą – kai studijuoji politikos mokslus, tokių dalykų neišvengsi. Ir pats puikiai tai žinau. Tadas abejojo, ar spės viską pasiruošti, bet galų gale išspaudė jau minėtą pradžioje trumpąją žinutę ir šveikiškai nusprendė – „Vis tiek kaip nors bus. Dar taip nebuvo, kad niekaip nebūtų“ ir naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį jau sėdėjome autobuse, kuris vežė į Varšuvą, Bemovo oro uostą – jame ir turėjo pasirodyti AC/DC.

Apie kelionę sužinojau iš metalistų forumo „Ferrum.lt“, todėl su Tadu turėjom pagrindo tikėtis, kad atsidursime vadinamajame alkobuse, kur kelionė į mėgstamos grupės koncertą laistoma didžiuliu kiekiu stipresnio ar silpno alkoholio. Apie tokius alkobusus sklando daugybė legendų – nuo to, kad kaip kiti autobusai stoja išleisti keleivius nusišlapinti, taip alkobusai stoja, nes keleiviai nori išsivemti, iki to, kad alkobuse geriau net nerizikuoti užmigti – nežinia, ką girtų metalistų minia nuveiks su tavo veidu, kūnu ar rūbais. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad AC/DC muzika yra per mažai brutali true metalistui, autobuse absoliuti dauguma buvo visiškai paprastų jaunuolių, kurie Jus aptarnauja mobiliųjų operatorių salonuose, kuria Jūsų įmonės reklamos ir rinkodaros strategijas ar draugauja su Jūsų dukterimis ar sūnumis.

Man tai turėjo būti pirmoji kelionė tokia transporto priemone, bet bičiulis Tadas tokį malonumą buvo turėjęs ir anksčiau, todėl pasakė man auksinę alkobuso taisyklę – JOKIO ALAUS. Turbūt ir arkliui aišku, kodėl. Žmonėms paaiškinsiu – alus pasižymi tokiomis savybėmis, dėl kurių į tualetą norisi daug ir dažnai.

Nereikėjo ilgai laukti, kol Tado išmintis davė savo vaisių. Keliavome iš Vilniaus, o pakeliui dar turėjome sustoti paimti žmonių iš Kauno ir jau netoli už Elektrėnų link alkobuso vairuotojo šniūrais pradėjo eiti piliečiai, vartojantys alų ir maldaujantys sustoti. Tokie pokalbiai tarp kai kurių keleivių ir vairuotojo tapo visos kelionės leitmotyvu – pilietis prašo sustoti, vairuotojas atsako, kad „stos greitai, gal už trijų valandų“. Kadangi sėdėjome beveik priekyje, tai po septinto tokio prašymo (dar nepasiekus Lenkijos sienos), jau norėjome į galą siųsti tuščius plastikinius butelius, tačiau apsižvalgėm, kad turime tik vieną… Ir dar artipilnį.

Varšuva dar buvo toli, dėl to nusprendėm su Tadu nusnausti. Esu porą kartų važiavęs autobusu liūdnai pagarsėjusiais Lenkijos keliais, ir kiekvieną kartą suprasdavau, kodėl jie taip liūdnai pagarsėję – siauri, duobėti, asfaltas su provėžomis, pilna agresyvių lietuvių vairuotojų… Todėl sprendimas numigti buvo laiku ir vietoj.

Pabudom jau Lenkijoje. Su mintimi, kad kažkas ne taip, kažkodėl nejauku ir norisi nusisukti arba ant kelių pasidėti kuprinę ar užsikloti striuke. Žemiau juosmens kūnas rodė, kad esam jauni, žavūs ir drąsūs. „Tai štai kodėl du heteroseksualūs vyrai negali miegoti vienas šalia kito,“ – turbūt tai šovė abiem į galvas.

Iki Varšuvos likus geram šimtui penkiasdešimt kilometrų, sustojome degalinėje – vienam iš autobusų (iš viso mūsų karavane jų buvo trys) nuleido padangą. Degalinėje Lenkijoje buvau lankęsis senokai – kažkada tarp „niekada“ ir „pirmo karto“, todėl iškart į akis krito tai, kad didesnę pusę spaudos stendo užima pornografiniai ir panašaus pobūdžio žurnalai – kai kurie netgi su DVD filmais! „Labai norėsim – parsisiųsim, nėr čia ko pinigus leist“ – suveikė suvalkietiška logika (Tadas iš Pilviškių, aš – iš Šakių), dėl to pinigus investavom daug tinkamiau – į dešrainius ir alų.

Iki Varšuvos važiavom dar kelias valandas, per kurias su Tadu spėjome aptarti artėjantį Pasaulio futbolo čempionatą ir futbolo situaciją Europoje ir pasaulyje apskritai (jis palaiko italus, aš – olandus). Šita kelionės atkarpa buvo rami ir gana tyli, ją praskaidrino tik keletas etatinių šlapimo nelaikytojų, kurie atėjo pas vairuotoją prašyti to paties, kaip ir prieš 2, 4 ar 6 valandas.

Bemove – Varšuvos priemiestyje, kuriame turėjo vykti koncertas – yra „McDonald‘s“. Ką būtume darę be jo? Nežinau – turbūt mirę iš bado. Užkirtę greito maisto (sąvoka „greitas“ praranda savo prasmę, kai stovi dar 30 lietuvių eilės gale), pasileidome tyrinėti miesto. Tadas pradžiugino, pasakęs, kad Lenkijoje iki šiol galima gerti viešoje vietoje, todėl pasiėmę po porą alaus, pradėjome ieškoti artimiausio parko arba bent jau suoliukų. Radome. Kažkokiame miegamajame rajone. Sėdėjome, kalbėjomės, ir viena akimi matėm, kaip ant gretimo suoliuko renkasi ne pačios draugiškiausios išvaizdos vyriškiai. Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų amžiaus, trumpai kirpti, vienas su sulaužyta koja gipse, kitas – su didžiuliu šunimi, kurį išsituštinti nuvedė prie pat vaikų sūpynių, trečias – su dviem dantimis – vienu viršutiniame žandikaulyje, kitu – apatiniame. Žodžiu, jei tai būtų Lietuvoje, atrodytų, kad pinigų jie turi, bet PSD nemoka.

Kaip ir buvo galima tikėtis, jie mūsų paprašė parūkyti. Aš nerūkau, bet Tadas rūko ir nešiojasi tabaką, iš kurio suka cigaretes savo rankomis. Šitiems mūsų kolegoms tai pasirodė kaip stebuklas – jie žiūrėjo į cigaretę sukančias Tado rankas ir tarpusavyje senąja ATR kalba čiauškėjo, koks tai stebuklas esąs. Tiesa, mūsų bendravimas buvo gana sudėtingas – jie kalbėjo tik lenkiškai, o mes tik lietuviškai, angliškai, po truputį rusiškai ir itališkai. Bet kažkaip sugebėjome susitarti, kad jie kviečiasi mus prie savo suoliuko ir siūlo išgerti alaus. Mes sutikom ir nusekėm paskui juos. Tiesa, šiek tiek nesusikalbėjome – pasirodė, kad tą alų, kurį jie kvietė gerti kartu, turėjome nupirkti mes. Kitaip sakant, prasmė pasiklydo vertime. Kažkaip sugebėjome paaiškinti, kad „niet zloty“ ir nusprendėme laikytis kuo atokiau nuo šitos vietos.

Internetu buvome nesinaudoję jau geras 12 valandų, todėl kitu tikslu tapo jo paieškos. Suveikė vyriška logika ir pradėjome žvalgytis bibliotekos. Radome. Bibliotekos tarnautojas nesutiko užleisti mus penkiolikai minučių prie kompiuterio, todėl – long story short – mano piniginėje puikuojasi Bemovo viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Žečpospolita ir Europos Sąjunga valdo!

Nenumaldomai artėjo laikas, kai į sceną turėjo žengti AC/DC. „Koncerto vietoje atsidūrėm gana anksti, bet laukimas neprailgo“ – taip rašyčiau, jeigu būtume sugalvoję pasiimti kortas ar bent jau ką nors skaitomo. Deja. Geras keturias valandas turėjome mėgautis vienas kito kompanija ir aplinkiniais. Dar vėliau – beveik valanda apšildančios Lenkijos grupės „Džem“ muzikos. Apie 21 valandą vietos laiku į sceną žengė AC/DC, apie 23 valandą vietos laiku nuo jos nužengė. Ką galiu pasakyti apie patį koncertą? Beveik nieko. Tiesiog geriausias koncertas mano gyvenime.

Kelionė atgal buvo tyli ir rami. Vilnių pasiekėm penktadienį ryte. Tadas egzaminą išlaikė, aš nuėjau miegot.

Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“ – jau knygynuose.

Andrius Užkalnis užčiupo aukso gyslą Lietuvoje – rašyti knygas! Pirmosios jo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ knygynuose, berods, tarpsta jau ketvirtas leidimas, todėl nauja jo knyga buvo neišvengiama. (Kiek žinau, prieš 2010 metų Kalėdas galime tikėtis dar vienos A. Užkalnio knygos apie Angliją). O kas jam belieka, kai rašyti mėgsta, o žurnalistu jis nėra ir niekad netaps, nes Lietuvoje žurnalistas yra tik vienas – Artūras Račas.

Pirma viltis, su kuria ėmiau „Kelionių istorijas“ į rankas – duokdie, kad A. Užkalniui pavyktų išvengti lietuviškuose rašymuose apie keliones vėžį varančių klišių kaip „nors ir pavargę, bet laimingi“, „lietuvį, kaip ir žvirblį sutiksi visur“ arba „visur gerai – bet namie geriausia“. Nuraminsiu, jeigu kas nors bijo to paties – šitoje knygoje net su „Duracell“ baterijomis varomomis „Osram“ lemputėmis tokių dalykų nerasite. Knygoje rasite gana asmeniškus pamąstymus apie beveik visą pasaulį – ne veltui knyga pristatoma kaip „kelionių dienoraštis“.

Bet griebkime pačias „Kelionių istorijas“ už puslapių. Kaip ir knygoje apie Angliją, A. Užkalnis čia truputį labiau atšipusiais dantimis, nei, tarkime, lrytas.lt spausdinamuose komentaruose arba „smulkiosios tautosakos“ tinklavietėse, tokiose kaip tviteris arba feisbukas. Šitoje knygoje galima rasti netgi tokį pasažą:

(apie gruzinišką vyną):

„Žinoma, jei patinka – tai ir ačiū Dievui, tegul visi į sveikatą geria tai, kas jiems skanu. Jei ką nors šios pastabos įžeidė ir rasis noro kaltinti neišmanymu, tegul: savo nuomonės turėti dar niekas neuždraudė“. (57 psl.)

Šitoje vietoje net išsižiojau iš netikėtumo. Gal A. Užkalnis paaugliškai įsimylėjo? Bet ne, bent jau iš pažiūros – laimingai vedęs vyras, o ir iki klimakso su motociklais ir dvidešimtmetėmis dar turi porą gerų metelių. Be to, tai atrodo kaip šioks toks nepasitikėjimas savimi ir išankstinis apsidraudimas nuo kritikos – kaip komiko, kuris užlipa ant scenos ir sako „gal čia Jums ir nebus juokinga, bet yra va toks dalykas“.

Tiesa, neprireikia labai daug skaityti, kol A. Užkalnio rašymo stilius išsiskleidžia visu gražumu. Atsiverčiame 101 puslapį, kur jis aprašo Delio oro uostą.

„Jei pats šėtonas sugalvotų pastatyti oro uostą pragare, jei jis tam darbui pasamdytų tamsiausias rusiškas kareivines projektavusius aklus stuobrius, jei išmaišęs visą pasaulį surastų labiausiai apsileidusius tinginius tarnautojus ir lieptų sukurti kuo ilgesnes eiles <…> jei iš požeminio pasaulio gelmių kruopščiai atrinktų bjauriausio būdo, labiausiai nesusigaudančias vėplas registratores <…> vis tiek turbūt nesugebėtų pralenkti Delio Indiros Gandi tarptautinio oro uosto.“

Įspūdinga, ar ne? O čia tik mažiau nei pusė viso aprašymo – nenorėjau sugadinti viso skaitymo malonumo, tik dalį jo.

Tiesa, truputį grįžkime į knygos pradžią. Pirmoji konkrečiau aprašoma valstybė yra Gana, tačiau tai man atrodo pati silpniausia knygos vieta. Bet neilgai galvojęs supratau, kodėl. Esu vienas iš tų laimingųjų, kuriems vis sekasi gauti Giedriaus Drukteinio rašomus laiškus iš įvairių Europos Sąjungos misijų, kuriose jis dirba rinkimų stebėtoju (net geriau nei iš jo straipsnių „Verslo klasėje“ ar kitur, Giedrių Drukteinį žmonės geriausiai žino iš jo dalyvavimo televizijos projekte „Humoro klubas“). Viena paskutiniųjų misijų buvo Sudane ir kažkaip norom nenorom tenka lyginti A. Užkalnį ir G. Drukteinį. Deja, A. Užkalnis čia gauna gana stipriai. (Beje, kiek esu girdėjęs, Giedrius turi minčių tuos laiškus sudėti į vieną knygą – jeigu taip bus, rekomenduoju visiems iš anksto, o kol kas įsigykite naujausią „Verslo klasės“ numerį, ten yra Giedriaus straipsnis apie tą patį Sudaną.)

Knygoje galima rasti netgi atsakymus į beveik niekam neįdomius klausimus. Kodėl juodaodžiai taip mėgsta vištieną? Kodėl gaisro atveju nėra labai didelio skirtumo, kuriame viešbučio aukšte – aštuntame ar dvidešimt penktame būsite? Kur nufilmuotas Lietuvos reklaminis klipas Albervilio olimpinėms žaidynėms? Bet kažkur knygos pabaigoje A. Užkalnis prisipažįsta, kodėl rašo tokius dalykus – jis tiesiog pasižymi aistra domėtis nelabai kam įdomiais ir reikalingais dalykais. Ją, beje, turiu ir aš…

Pats bendriausias įspūdis, kuris susidaro perskaičius knygą – Andrius Užkalnis keliauja visomis penkiomis juslėmis, todėl čia rasite tiek vaizdų, tiek kvapų, tiek skonio, tiek formų ir tiek garsų, kiek vienoje vietoje turbūt būna tik per kokį nors Europos dienos minėjimą Vilniaus Gedimino prospekte arba šiaip bordelyje.

p.s. už paminėjimą geruoju A. Užkalnis žadėjo „Maxima“ dovanų čekių ir honorarą. Nežinau, ar užsidirbau abu.

p.p.s. skaitant „Kelionių istorijas“ darosi labai ilgu žurnalo „Istorijos“, kuris vienu metu buvo vienu mano lietuviško spausdinto žodžio favoritų.

…ginčus, kas buvo UB40 vokalistas ir skambučius į 118 išsiaiškinti…

…tą kartą, kai kartu plėšėm Edinburgo „Hearts“ marškinėlius, nes ant jų buvo Ūkio banko logotipas. Pasirodo, praktiškai nuspėjai ateitį…

…už trijų veiksmų realaus absurdo pjesę „Parduodu močiutę“ – ji saugiai guli mano stalčiuj, reikės dar kartą paskaityti…

…už tą kartą, kai su tavimi, Justinu ir Domu per automobilio langus nuogais užpakaliais šiurpinom Švėkšnos gyventojus, prieš tai įveikę jų šeštokų rinktinę krepšinio aikštelėje…

…už straipsnį „Verslo klasėje“, po kurio akimirką norėjau pats grįžti į kaimą. Bent laikinai…

…už Mikos „My Interpretation“ kiekvieną kartą, kai kur nors važiuodavom. Pamenu, sakei, kad reikia būtinai skrist kur nors, kur pasirodys Mika, „nes lėktuvų bilietai dabar nebrangūs“. Mika šią vasarą atvažiuoja į Klaipėdą – nebūtų reikėję net skristi.

Click here to view the embedded video.

…ir už visą rokenrolą.

Paulius.

2009, kažkur pakeliui iš Švėkšnos. Antras iš kairės arba dešinės – Modestas.

Straipsnio ir filmo „Birmos VJ“ herojus Džošua su vienuoliais Čiangmajaus mieste, Tailande.

Papasakok daugiau apie kasdienį gyvenimą Birmoje – mes čia, Lietuvoje, apie tai žinome labai labai mažai.

Birma, visų  pirma, yra iš dviejų dalių – gyvenimas, tų  kurie gyvena pagrindinėje Birmos dalyje ir tų, kurie gyvena kalnuose, smarkiai skiriasi. Aš pats esu iš pagrindinės Birmos dalies ir priklausau tai tautai, kuri Birmoje užima valdžią, dėl to gyvenu sąlyginai gerai. Bent jau Birmos standartais. Birmoje neįtikėtinai aukštas korupcijos lygis, todėl nemokėdamas kyšių čia ne tik kad negausi geresnių sąlygų, bet ir apskritai neišgyvensi. Valdininkai gauna labai mažus atlyginimus, todėl reikalauja kyšių, o per kyšius juos kontroliuoja ir aukštesnė valdžia – ji viską žino, bet nieko nedaro, bet kai reikia, ištraukia kyšių kortą ir kerta ja nepaklusniesiems tarnautojams, juos nubausdami arba priversdami daryti tai, ko valdžiai reikia. Žmonės kovoja dėl kiekvieno duonos kąsnio, gauna labai mažas pajamas, yra verčiami dirbti su valstybe susijusiomis įmonėmis, iš kurių valdžia kraunasi pelną. Labai korumpuota ir aukštojo mokslo sistema – universitetai yra ta vieta, kur išmoksti mokėti kyšius. Dėstytojai labai mažai uždirba, dėl to rengia privačias paskaitas, jeigu gali mokėti už jas – anksčiau gausi ir egzaminų užduotis. Žinoma, reikia žinoti, kam tiksliai mokėti, kitaip pinigai nueis veltui. To, ką išmokau universitete, nepavadinčiau išsilavinimu.

Patyrei šitą sistemą savo kailiu?

Taip, baigiau Rangūno universitetą, bet pačiame universitete beveik nesimokiau. Mokiausi už jo ribų, privačiai pas vieną profesorių, jis mane išmokė anglų kalbos ir kitų dalykų. Visus egzaminus išlaikiau neblogai, nes žinojau kiek ir kam mokėti. Tuo metu turėjau darbą ir galėjau mokėti ir už mokslą, ir už klausimus (juokiasi).

O kas tave patį paskatino užsiimti prieš valdantįjį režimą nukreipta politine veikla?

Nuo pat 17 – 18-os metų su draugais užsiiminėjom pogrindine politine veikla, nes buvom labai jauni (dabar pašnekovui yra 29-eri –  aut. past.), norėjom kažką reikšmingo nuveikti kaip ir studentai visame pasaulyje. Profesorius, pas kurį mokiausi, kai įstojau į universitetą, mus mokė kritinio mąstymo, per anglų kalbos paskaitas žiūrėjome dokumentinius filmus iš užsienio, sužinojome viską apie Berlyno sieną, Tarybų Sąjungą ir jos žlugimą. Matydami prieš save pavyzdžius, su kitais studentais pradėjome galvoti, ką čia padarius, kad situacija pasikeistų. Turėjome jau vieną pavyzdį – 1988-aisiais Birmoje vyko demonstracijos, kurias numalšino karinis režimas, žuvo trys tūkstančiai žmonių.

Ir kaip pradėjai savo karjerą?

Kartu su kitais studentais pradėjome leisti pogrindinius leidinius, bet mus greitai susekė, suėmė ir uždarė į kalėjimą. Ten buvome kankinami, bet buvome jauni ir pilni motyvacijos, todėl per daug mūsų tai neatbaidė. Kai mane išleido, nusprendžiau dirbti žurnalistinį darbą, naiviai tikėdamasis, kad galėsiu laisvai dirbti ir rašyti apie šalies negeroves. Būti žurnalistu Birmoje reiškia tiesiogiai prisidėti prie propagandos ir būti visada po padidinamuoju valdžios stiklu – kiekvienam straipsniui reikėjo gauti leidimą, jį nuodugniai peržiūrėdavo valdžios atstovai ir tik tada leisdavo arba uždrausdavo jį publikuoti.

Kai anksčiau kalbėjome, sakei, kad buvai priverstas išeiti iš  darbo. Kas nutiko?

Rangūne yra vienas rajonas, kurio žemių nori visi, nes tai labai strategiškai patogi vieta įvairiems namų statymo projektams, tačiau joje gyvena neturtingi žmonės. Vieną dieną visą rajoną nusiaubia gaisras ir žmonės iškeldinami į kitą vietą. Vėliau pasirodo, kad toje vietoje jau paruoštas projektas naujiems namams ir netrukus po gaisro prasideda darbai. Bet kuris žurnalistas visame pasaulyje supras, kad tai tikrų tikriausia naujiena, kurią verta aprašyti. Visuomenėje tyliai girdėjosi kaltinimai, kad vietovė buvo padegta tyčia, kad čia valdžios ir glaudžiai susijusio verslo sąmokslas, bet aš taip toli nenuėjau. Rašiau apie atmestinai dirbusius gaisrininkus, iškeldintus žmones, stengdamasis atspindėti visų pusių nuomonę. Tačiau šitas straipsnis niekad taip ir nebuvo Birmoje išspausdintas. Straipsnį išsiunčiau užsienio žiniasklaidai, bet mano kompiuteryje buvo įdiegta sekimo programa – laikraščio vadovai, sužinoję apie straipsnį, atleido mane iš darbo. Nuo tada esu visu etatu dirbantis „Democratic Voice of Burma“ (liet. „Demokratinis Birmos balsas“) korespondentas.

Papasakok apie šią organizaciją plačiau. Žinau, kad apie ją visas pasaulis sužinojo per 2007 metais vykusius protestus, kai organizacija iš šalies slapčia gabeno kasetes ir parodė likusiam pasauliui, kas iš tikrųjų vyksta Birmoje. Kaip viskas prasidėjo?

Tiesą  sakant, iki 2007 metų protestų buvome labiau politiniai aktyvistai, o ne žurnalistai. Iš pradžių leidome laikraštį, vėliau sukūrėme radiją, o dabar turime ir televiziją.

Kaip jūs sugebate dirbti tokiomis sąlygomis, kai viską kontroliuoja valdžia?

Sudėtingai (juokiasi). „Demokratinį Birmos balsą“ 1988 metais įsteigė „Studentų armija“, atsiradusi po protestų. Tuomet, nepatenkinti režimu ir valdžia, į gatves išėjo tūkstančiai studentų. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o dalis protestuotojų pasitraukė į džiungles. Per šiuos įvykius iškilo viena lyderė – Aung San Suu Kyi. Po poros metų ji suvaidino labai reikšmingą vaidmenį. 1990 metais valdžia leido pirmus laisvus rinkimus po ilgos pertraukos, o Aung San Suu Kyi vadovaujama „Nacionalinė demokratijos lyga“ surinko 82 proc. rinkėjų balsų ir triuškinama persvara laimėjo rinkimus. Kariniam režimui tai nepatiko, dėl to rinkimų rezultatai buvo anuliuoti, o Aung San Suu Kyi paskirtas namų areštas, kuriame ji yra iki šiol. 1991 metais ji gavo Nobelio Taikos premiją, bet apdovanojimuose Norvegijoje pati negalėjo dalyvauti. Norvegija buvo pirmoji šalis, skyrusi rimtą dėmesį Birmos problemoms, ir Osle, su vietinės valdžios pagalba, buvo įsteigtas „Demokratinis Birmos balsas“. Kaip jau sakiau, pradėjome nuo radijo, vėliau paleidome interneto tinklapį, o nuo 2005 metų transliuojame ir televizijos laidas.

Kaip visa tai veikia?

Visi operatoriai po priedanga dirba Birmoje – filmuojame kasdienį gyvenimą, renginius ir kitus svarbius įvykius. Tuomet perduodame kasetes kurjeriams, kurie jas išneša į Tailandą. Prie pat Birmos sienos esanti mūsų redakcija parengia reportažus, juos sumontuoja, įgarsina ir internetu išsiunčia į Norvegiją. Iš ten esančios būstinės palydovu viskas transliuojama atgalį Birmą. Kasdien parodome po dvi valandas naujų reportažų, o likusį laiką kartojame jau rodytus.

O kaip karinis režimas nesugeba Jūsų cenzūruoti arba uždrausti?

Mes naudojame kitą palydovinės transliacijos dažnį, negu jie gali kontroliuoti. Birmiečiai iš gretimų valstybių nusiperka palydovinius imtuvus, juos kontrabanda įveža į Birmą, sumoka kyšius, kam reikia ir juos naudoja. Pirmiausia tam, kad galėtų pažiūrėti futbolą, o kartu ir mūsų programas. Visoje Birmoje yra apie 2 milijonus tokių imtuvų, o kiekvienoje šeimoje yra nuo 5 iki 10 narių, kai kuriose vietovėse pažiūrėti televizijos susirenka daugybė žmonių. Spėjame, kad iš viso mus žiūri apie 10 milijonų žiūrovų kasdien. Iš viso Birmoje gyvena 55 milijonai, tai turime maždaug 20 proc. reitingus. Dabar dar daugiau žmonių domisi politika po 2007 metų demonstracijų, nes supranta, kad tik mes galime parodyti jiems, kas vyksta iš tikrųjų.

Kai buvau susitikime su tavimi, „Birma UK“  vadovu Marku Farmaneriu ir pabėgėle Zoya Phan, ji sakė  nesitikinti, kad per jos gyvenimą Birmoje kas nors pasikeis. Kaip tu manai?

Žinai, sunku ką nors pasakyti – keleri metai prieš sugriūnant Berlyno sienai, mažai kas tikėjosi, kad tai kada nors įvyks, tas pats ir su Tarybų Sąjunga. 2007 ar 2006 metais mes net nežinojom, kas yra Barakas Obama, ir asmeniškai netikėjau, kad kada nors juodaodis taps JAV prezidentu. Kiekvienoje politinėje situacijoje svarbiausios yra aplinkybės, ir reikia tik vienos kibirkšties, kad visi birmiečiai vėl išeitų į gatves ir šįkart niekas negalėtų jų sustabdyti.

Visas pasaulis matė, kaip 2007 metais Birmoje į  gatves išėjo vienuoliai, o paskui juos – ir paprasti gyventojai, apie tai pasakojama ir filme „Birmos VJ“. Kodėl ši demonstracija, nors ir žiauriai numalšinta, buvo tokia didelė ir masiška?

Vienuoliai turi labai stiprią ir gerai organizuotą bendruomenę visoje šalyje. Budizme galioja ir griežta ir gerai organizuota paklusimo sistema – jeigu aš tapau vienuoliu valanda anksčiau už tave – aš esu laikomas vyresniu ir tu privalai laikytis mano įsakymo. Vienuoliai turi stiprius lyderius, o tai yra labai svarbus dalykas, einant protestuoti į gatves. Be to, slaptiems valdžios agentams tarp jų labai sunku įsiskverbti – vienuoliai kiekvieną įtartiną asmenį apiberdavo klausimais apie religiją ir greit atskirdavo apsimetėlius. Per protestų dienas jie kasdien demaskuodavo po 15-20 tokių valdžios agentų.

2007 metų rugpjūtį-rugsėjį į gatves išėjo dešimtys tūkstančių budistų vienuolių, o paskui juos ir – beveik šimtas tūkstančių paprastų birmiečių.

Žinai, man atrodo, kad pasaulyje Tibeto ir Birmos laisvės klausimai yra gana skirtingai suvokiami – palaikyti Tibeto išlaisvinimo idėją yra progresyvu, kilniaširdiška ir netgi madinga, o apie Birmą, bent jau viešojoje erdvėje, kalbama daug mažiau.

Viskas dėl to, kad mes kovojame su savo valdžia, o Tibetas – su okupantais. Tibeto priešas yra Kinija – komunistinė valstybė, kuri ideologiškai ir istoriškai atrodo atstumianti. Tibeto rėmimas daugeliui yra tiesiog ideologinis sprendimas – ne „už Tibetą“, o „prieš Kiniją“. Be to, gali būti tikras, kad jeigu kovos už laisvą Tibetą, susilauksi ir daugiau žiniasklaidos dėmesio.

Ankstesniuose pokalbiuose minėjai, kad šalį  valdantys generolai turi ir verslo ryšių su Vakarais.

Taip. Birma iš tikrųjų nėra tokia skurdi šalis, kokia ją pavertė  valdžia – mes turime nemažai gamtinių išteklių. Birma yra pagrindinis regiono dujų eksportuotojas – parduodame js Kinijai, Prancūzijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Todėl kai kitos šalys, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, pradeda kelti ekonominių sankcijų Birmai klausimus, prancūzai iškart juos bando sustabdyti, nes Birmoje yra investavę labai labai daug pinigų, ir tos investicijos duoda nemažą pelną. Birmoje yra daugybė brangakmenių – apie 90 proc. viso pasaulio rubinų yra iš Birmos, turime nemažai nefrito ir perlų. Bet visas pelnas nusėda generolų kišenėse, žmonėms beveik nieko nelieka.

Taip pat girdėjau, kad nėra ginklų embargo Birmai. Tai netgi Vakarų valstybės gali parduoti ginklus Birmai?

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kinija juos net dovanoja! (juokiasi). O vėliau kariuomenė juos nukreipia į Birmos piliečius. Mūsų kariuomenė yra didžiausia ir galingiausia visoje Pietryčių Azijoje, nors niekas greičiausiai ir neketina mūsų pulti. Pagal mano turimą informaciją, kariuomenė stato didžiules požemines būstines prie sienos su Tailandu. Visos jos sujungtos šviesolaidiniais kabeliais, būstinėse yra tiek maisto ir visų komunikacijų, kad neišeidami į paviršių, tūkstantis kareivių jose galėtų praleisti ištisus aštuonis mėnesius. Iš kur pinigai tam? Žinoma, kad iš prekybos natūraliais ištekliais. Mes gauname iš užsienio šalių ir humanitarinę pagalbą, bet ją savinasi valdžia. Užsienio valstybės visiškai ramia sąžine investuoja į Birmą, nors ir puikiai žino, kam tie pinigai naudojami. Indija, Kinija, Australija – jos kiša čia didelius pinigus ir „draugauja“ su generolais. Iš tikrųjų, čia net ne ekonominis ir net ne politinis klausimas – čia moralinis klausimas. Šalis turi turėti tvirtus etinius ir vertybinius pagrindus ir nebendradarbiauti su nusikalstamais režimais. Dėl to ir atvykau čia – susitikti su Lietuvos žmonėmis ir papasakoti, kas iš tikrųjų vyksta Birmoje.

Gerai, Džošua, paskutinis klausimas. Ko, tavo nuomone dabar reiktų Birmai?

Labai paprasta. Reikia tik dviejų dalykų – išlaisvinti politinius kalinius ir surengti laisvus rinkimus. Ir, žinoma, po jų gerbti tautos valią. Visą kitą mes susitvarkysim.

Interviu paskelbtas 2010 m. gegužės mėn. „Verslo klasės“ numeryje.

„Ar tik ne ten kažkas pasakė „bei“? (Delfi.lt nuotrauka)

Tarp brandžiame amžiuje Algučiui atsiradusių įpročių yra:

1. Trijų puslapių naująja lietuvių kanceliarine kalba surašyta sutartis, kurią jis kiša visiems žurnalistams, imantiems interviu. Trapų savo sintaksės pasaulėlį ((c) K. J.) akylai saugantis šoumenas reikalauja, kad jo atsiųstuose atsakymuose nė vienas kablelis nepakeistų savo vietos, nė viena dalelytė neatsistotų į žodžio pradžią, italic‘as liktų italic’u, o žodelio „bei“ jis bijo labiau nei velnias kryžiaus. Neduokdie, kas nors tokio nutiks – Algiui Ramanauskui priklausys 3 tūkst. litų iš žurnalisto darbovietės.

2. Skambutis savo nuomonę apie jį išsakiusiems žmonėms. Kol kas žinau du – Karolis Jachimavičius ir Martynas Snieganas. Išdrįsę pasakyti, kad karalius yra ne tik nuogas, bet ir dviveidis, negalintis gyventi be tikrų ar išsigalvotų priešų. Tarp keiksmažodžių pokalbio metu abu vaikinai sakė išgirdę ir lietuviškų žodžių.

3. Vedėjo darbas pačios žemiausios prabos televizijos laidose. Jeigu galvojote, kad „Baltish“ yra surogatas, įsijunkite naująjį Algučio šedevrą – laidą „Pričiupom“, kurioje jis veikia tai, ką „Lalailoj“ veikė Ramūnas Vyšniauskas.

4. Maždaug ties čia skaitytojas paklaus „O kur naujiena?“ ir „Kodėl tokia antraštė?“. O naujiena yra tokia. Tingintiems skaityti – LNK rodys kažką tokio kaip KVN – humoristų varžytuves, tik su tam tikrais prieskoniais. Nori nenori, tenka prisiminti tokius mūsų straipsnio lyrinio herojaus žodžius:

– Sakėte, jog „Radioshow“ dainos bei laida „Ragai“ nedemoralizuoja jaunimo. Kas, jūsų manymu, demoralizuoja?

- Demoralizuoja tas sovietinis raugas, taip įsiėdęs mums į smegenis. Visi tie siaubingi rusiški kriminaliniai serialai, ta absoliučiai klaiki rusiška „popmuzika“ (atliekama taip pat ir lietuvių atlikėjų lietuvių kalba), visa ta „vodkė“, tie klaikūs Rusijos kalėjimų anekdotai, tie susmirdę „KVN’ai“ („Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ – aut. pastaba), ta prakeikta juoda duona su riebia kiaulės mėsa, ta homofobija ir antisemitizmas, tie juodi, barzdoti ir beraščiai Pakso sektantai, paniekinantys sąvokas „tvarka“ ir „teisingumas“, ta nostalgija klaikios techninės ir moralinės kokybės sovietiniams „multikams“, tas urvinis antiamerikanizmas, tas lietuvių kalbos prievartavimas tais klaikiais pusžodžiais kaip „tūsas“, „prikolas“ ir pan. bei daugybė kitų dalykų. (šaltinis: „Panevėžio balsas“, 2007 metų spalis, paimta iš čia)(Esmines vietas paryškinau).

O aš dar atsimenu, kai per „Auksinę savaitės blykstę“ Algis Ramanauskas, kaltindamas Modestą Vaišnorą nesubtilumu, kalbant apie Nijolę Pareigytę, aiškino, kad per Užupio radiją Prunskienės gaktos plaukus aptarinėjo ne jis, o jo personažas…  Ir iš radijo išmetė ne jį, o jo personažą…

Siūlau komentaruose pažaisti du žaidimus:

1. Dabar jau neberodomas ir į TV žiūrovų užmarštį nuėjęs projektas „Humoro klubas“ ir visi, kas su juo susiję, yra šūdai ir iki Algio Ramanausko jiems kaip rakom da Kitajū.

2. Algis Ramanauskas kaip juokaujantis žmogus man žlugo (…) (skliaustų vietoje įrašykite metus, laidą arba įvykį).

Dar šiek tiek nuomonės apie Algį Ramanauską:

Algis Ramanauskas – bele “ir” ir ne “bei”

Action-reaction

Nepagrįsta

Informacinė visuomenė – tai internetas, mobilieji telefonai, komunikacinis bendravimas

Mielas Petrai,

žinau, kad senokai Jums rašiau, bet šįkart nebesusilaikiau. Negalėdamas nesižavėti Jūsų sugebėjimu brukti savo vertybes, kalbėti nesąmones ir nekęsti žmonių dėl to, kad lovos reikaluose užima kitokią poziciją, negu Jūs, sugalvojau susisiekti su Jumis dėl dalyko, kuris tobulai susumuoja Jūsų pastangas ir požiūrį – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Paklausite, kodėl Jūs, juk įstatymą inicijavo kiti žmonės (Valentinas Stundys – aut. past.). Atsakysiu paprastai – Jūs esate simbolis visos tos beprotybės, viso to dalbajobiškumo, viso to nedatiopizmo, kurį parodė visas Seimas.

Šiuo laišku nuoširdžiai noriu Jums padėkoti, kad daugiau ekranuose nebebus mišių (Dievo buvimas nėra moksliškai įrodytas), gėjų propagandos (beje, gal galite man parodyti tą kanalą, per kurį ji nuolat transliuojama, gal aš tiesiog jo neturiu), sporto (kartais net ir šachmatininkai prie lentos susimuša dėl kokios rokiruotės ar e2-e4), teleloto (per jį sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis) ir kitų panašių abejotinos vertės dalykų.

Tikiuosi, kad atėjus laikui Jūs sėdėsite visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš kur ateisite visų gyvų ir mirusiųjų teisti. O gal jau kartais jaučiatės ten esąs, šventas Petrai?

Nuoširdžiai Jūsų,

Paulius Ambrazevičius (galvojantis savo galva)

Prisegami dokumentai: Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas. Nors ką aš čia sau galvoju – Jūs juk kuriate įstatymus, o ne juos skaitote ir laikotės.

p.s. į miestą eisiu tik nuo 23 valandos, nes nebūdamas susituokęs propaguoju netinkamas šeimos vertybes.

p.p.s. tikiuosi ateities liaudies folklore išgirsti frazę: „Skaityk knygas, lavinkis, švieskis, o tai gražuliu pavirsi.“

Jeigu šio blogo skaitytojai pritaria išdėstytai pozicijai, pafeisbukinkite šitą įrašą (mygtukas žemiau). Ačiū.

Jeigu norite sužinoti pavardes žmonių, kurių nereikėtų gelbėti iš gaisro, jeigu atsidurtumėt tokioj situacijoj, jos yra čia.

Kovotojas už kažkieno teises atokvėpio valandėlę

„The Prostitutes“ judesy.

Sausus faktus apie „The Prostitutes“ galite paskaityti čia, o žemiau Jūsų laukia šiek tiek emocingesnis ir gyvesnis interviu su grupe.

Paulius: Žinau, kad nekenčiate palyginimų su “Joy Division”, todėl klausiu – su kuo norėtumėte būti lyginami? Kokios grupės Jums daro didžiausią įtaką, su kokiomis grupėmis norėtume stovėti greta?
Luk Santiago: Mums, kaip grupei, ir kiekvienam atskirai, įtaką daro daugybė grupių iš viso pasaulio – nuo Johhny Casho iki The Clash, per The Who, Depeche Mode, Visage, The Jam, The Smiths, Siouxsie and the Banshees ir, žinoma, The Beatles…

Paulius: ar įmanoma išgyventi Čekijoje, grojant tokią muziką?
Stevie LFO: Kol kas mes dar nesugebame, turime ir kasdienius darbus. Grupėje yra: reklamščikas, grafikos dizaineris, sociologas, toksikologas (turbūt jis reikalingiausias per pašėlusius rokenrolo vakarėlius – red. past.) ir garso inžinierius, todėl mes labiau dovanojame savo muziką, negu iš jos gyvename. Žinoma, tikimės, kad greitai viskas pasikeis, mes tapsim garsūs ir turtingi.

Paulius: kiek populiari yra indie muzika Čekijoje? Ką iš draugų/konkurentų išskirtumėte? Ar žmonės Jus atpažįsta gatvėje?
Stevie LFO: Keletą pastarųjų metų indie banga buvo labai stipri Čekijoje, nors mes ir ne visai priskiriame save prie tokių grupių. Sakykim, kad mes grojam rokenrolą. Draugaujame su daugybe Čekijos grupių, nepaisydami kokį stilių jos groja, ar kokia kalba dainuoja. Su kai kuriomis susitinkame ypač dažnai, nes repetuojame tame pačiame pastate. Jeigu reikia pavadinimų: Kill the Dandies!, Sunshine, Southpaw, Tata Bojs, Vypsana fixa, Priessnitz, Clou, On Air. Žmonės dažniausiai atpažįsta Adrianą (vokalistą) ir Martin Destroyer (gitaristą), nes jie yra matomiausi ant scenos ir kuria didžiausią šou.

Prostitutėms televizijos šviesos gal kiek ir per ryškios…

Paulius: Kas parašė titulinę naujo albumo dainą “Hometown Zombie”? Ji atrodo labai asmeniška ir  užgauna net  ir mano sielos jautriausią stygą. Pats esu iš mažo miestelio (iš tikrųjų tai iš kaimo, bet nenorėjau pasirodyt lochas prieš užsienietį – red. past.), ir kaskart, kai grįžtu, labai nuliūstu: veidai pilki, žmonės pikti, pavargę nuo gyvenimo ir įstrigę savo beprasmiškuose darbuose ir gyvenimuose…
Stevie LFO: Dainą parašė Adrianas, o tai, ką tu apibūdinai, yra lygiai tai, ką mes kartais jaučiame, todėl pagal ją pavadinome ir visą albumą. Mes galvojam, kad šitie potyriai gali būti perkelti praktiškai į bet kurią vietą – Prahą, Vilnių ar Adriano gimtajį Newcastle. Jeigu ir tu tai patiri, vadinasi, tai tikrai tiesa. Ką mes bandome šia daina pasakyti, tai priversti žmones atsistoti ir kažką daryti. Prieš mus stūkso didžiulis pasaulis, ir jeigu neišeisi iš savo keturių sienų, niekad nesužinosi, kaip gerai kitur gali būti. Mes patys nenorime tapti zombiais, todėl grojam ir bendraujam su visu aplinkiniu pasauliu.

Paulius: kaip “The Prostitutes” sukuria dainą?
Stevie LFO: 95 proc. Visų tekstų, esančių “Hometown Zombies” albume, parašė Adrianas. Dažniausiai didžioji dalis dainų gimsta mūsų namuose, visi sudedame savo idėjas ir parašome. Kai kurios atsiranda tiesiog improvizuojant per repeticijas. “Hometown Zombies” albumui turėjom įrašę 35 demo takelius ir aptarėm juos su mūsų prodiuseriu Dušanu Neuwerthu. Po diskusijos atrinkom 13 dainų, kurios ir pateko į albumą. “Go Back to Sleep” buvo sukurta studijoje ir iškart įrašyta per vieną bandymą.

Paulius: Jūsų pavadinimas skamba gana prieštaringai. Ar jis nesukelia Jums problemų? Kaip jis atsirado?
Stevie LFO: Iš pradžių repetavome ir kūrėme dainas be pavadinimo. Bet 2004 metų rudenį Adrianas mums atsiuntė žinutę su dviem pavadinimais – “The Prostitutes” ir “The Dolphins”. Pirmasis mums patiko labiau ir tapome prostitutėmis. Be abejo, jis kiek provokuojantis ir iš pradžių jis kėlė nemažai diskusijų, bet dabar tiek žmonės, tiek žiniasklaida jį priima be jokių problemų. Anksčiau turėjome šiokių tokių bėdų su koncertų organizatoriais ir vienu politiku – mes turėjome dalyvauti labdaros koncerte, tačiau tas politikas atsisakė būti paminėtas šalia mūsų viename plakate, todėl savo dalyvavimą atšaukėm.

Paulius: Ar dažnai turuojate? Kur labiau patinka groti – klubuose ar festivaliuose?
Luk Santiago: Iš pradžių daugiausiai grojome nedideliuose klubuose, bet labiau dėl to, kad didesnių koncertų organizatoriai paprasčiausiai mūsų nebuvo girdėję. Kai pradėjome groti didesnėse scenose, prireikė šiek tiek laiko, kad priprastume prie tos atmosferos, bet dabar jau jaučiamės visiškai pasirengę groti kad ir pačiuose didžiausiuose festivaliuose.
Stevie LFO: Tiesa, klubuose groti gal geriau yra dėl to, kad ten sulaukiame tikros “savo” publikos, o festivaliuose esame tik viena iš daugelio ten grojančių grupių…

Grupės gitaristas ir vokalistas Adrian T. Bell – tikras britas iš Newcastle. Tikriausiai didelis Alano Shearerio fanas.

Paulius: Mačiau, kad “Hometown Zombie” ir dar keletą Jūsų kūrinių galima nemokamai parsisiųsti iš last.fm svetainės. Koks Jūsų požiūris į muzikos atsisiuntimus?
Stevie LFO: “The Prostitutes” Čekijoje yra laikomi vienais nemokamo parsisiuntimo pionierių. Savo patį pirmąjį EP mes įdėjome 2005 metais į savo “MySpace” ir tai buvo puiki idėja, nes vienas muzikos žurnalistas mus ten atrado ir parašė apie tai straipsnį. Muzikos parsisiuntimai yra tai, su kuo neįmanoma kovoti, gaila, kad didieji leiblai to dar nesupranta. Reikia rasti naujas muzikos platinimo formas ir labiau susitelkti kitoms veikloms: intensyviam koncertavimui, firminės atributikos platinimui ir panašiai. Pavyzdžiui, albumas “Hometown Zombies” buvo nemokamai išplatintas su muzikos žurnalu “Filter”. Išplatinome apie 15 tūkst. albumo kopijų, ir žmonės jo klauso, apie jį diskutuoja. Jeigu naudotume tik įprastinius platinimo būdus, išplatintume tik dalį to, ką jau išplatinome. O mūsų, kaip muzikantų, pagrindinis tikslas – būti išgirstiems ir sulaukti klausytojų savo koncertuose. Ir tai pavyksta –  žmonės  ateina į mūsų koncertus, šoka, linksminasi, o išeidami nusiperka marškinėlius ar ženkliuką.

Paulius: Kokios Jūsų muzikinės ambicijos – pilnas Wembley stadionas, multiplatininiai albumų pardavimai, kas dar?..
Stevie LFO: Žinoma, kad turime ambicijų, bet stengiamės, kad jos būtų daugiau mažiau realios ir įgyvendinamos. Kai tik pradėjom groti, pirmiausiai norėjome pagroti daugiau nei keliems savo draugams. Kai tai pasiekėme, pradėjome galvoti apie albumą, kuris patiktų žmonėms ir žiniasklaida juo susidomėtų. Tas pats ir su festivaliais. Visko siekėme žingsnis po žingsnio, ir esame patenkinti tuo, ką pasiekėme. Dabar planuojame koncertus užsienyje. Bet taip, koncertas Wemblyje būtų neblogai. (šypsosi – red. past.).

Paulius: kurias iš savo dainų labiausiai mėgstate groti gyvai?
Luk Santiago: “Sunshine” būna paprastai viena paskutiniųjų dainų mūsų koncertuose, todėl aš jau būnu atsipalaidavęs ir be jokio nuovargio atmušu savo partiją. Tiesą sakant, mylime daugumą savo dainų, kurias grojame gyvai. Jeigu mums daina gyvai nepatinka, mes ją pakeičiame arba visai negrojame.

Paulius: Ir tradicinis, mažai lietuviškai savimeilei paglostyti skirtas klausimas – ar žinote ką nors apie Lietuvą ir lietuvius? Ar turite su jais kokių ryšių? Ar bus įmanoma kada “The Prostitutes” išvysti Lietuvoje?
Stevie LFO: Kol kas jokių muzikinių kontaktų su Lietuva nesame turėję, tik kartais matome, kad last.fm žmonės iš Lietuvos klausosi mūsų muzikos. Čia tu, Pauliau, po truputį mums atidarinėji duris į Lietuvą (hell yeah – red. past.). Žinoma, kad mus kada nors bus įmanoma pamatyti Lietuvoje. Mes mėgstame daryti savotiškus apsikeitimus – kviečiame grupes iš užsienio groti su mumis pagrindiniuose Čekijos klubuose ir vėliau keliaujame į tos grupės šalį. Tokį modelį jau naudojome su Ispanijos ir Vokietijos grupėmis, tai kodėl to negalėtume padaryti ir su lietuviais?

Paulius: Ačiū už pokalbį.

Ta proga parsisiųskite „The Prostitutes“ albumą „Hometown Zombies“. Jie nesupyks. Jeigu patiks – netrukus startuos jų e-shopas, iš kurio bus galima nusipirkti ir CD.

Į klausimus maloniai atsakė klavišininkas Stevie LFO:

Ir būgnininkas Luk Santiago:

Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos abitūros egzaminų užduotis – parašyti interpretaciją – ar Jūs ką nors parašytumėte? Aš asmeniškai beveik nieko nesupratau. Tiksliau, neradau jokios loginės reikšmės tarp atskirų Tomkaus ir co. pasisakymų ir jų sekos pačioje spaudos konferencijoje.

O liūdniausiai tai atrodo Kostas Smoriginas.

Jeigu nesijuokiate iš „Humoro klubo“, pažiūrėkite šitą šedevrą – lietuviškas humoras dar gyvas.