Jeigu rinktume labiausiai lietuviškam humorui nusipelniusį žmogų, gana aukštą vietą rinkimuose užimtų Algis Ramanauskas. Žinoma, jeigu rinkimai vyktų kokiais 2000 metais. Nes, artėjant saulėlydžiui, Algutis, kaip švelniai aš jį vadinu pokalbiuose su draugais, pradėjo save ir savo tulžį dalinti visiems aplinkui. Prašomas ar neprašomas.
„Ar tik ne ten kažkas pasakė „bei“? (Delfi.lt nuotrauka)
Tarp brandžiame amžiuje Algučiui atsiradusių įpročių yra:
Mielas Petrai,
žinau, kad senokai Jums rašiau, bet šįkart nebesusilaikiau. Negalėdamas nesižavėti Jūsų sugebėjimu brukti savo vertybes, kalbėti nesąmones ir nekęsti žmonių dėl to, kad lovos reikaluose užima kitokią poziciją, negu Jūs, sugalvojau susisiekti su Jumis dėl dalyko, kuris tobulai susumuoja Jūsų pastangas ir požiūrį – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.
Paklausite, kodėl Jūs, juk įstatymą inicijavo kiti žmonės (Valentinas Stundys – aut. past.). Atsakysiu paprastai – Jūs esate simbolis visos tos beprotybės, viso to dalbajobiškumo, viso to nedatiopizmo, kurį parodė visas Seimas.
Retai taip nutinka, kad į rankas patekęs nežinomos ir dar neklausytos grupės albumas užkabintų taip, kad gerą mėnesį jis būtų labiausiai besisukantis mano grotuve ir kompiuteryje, iš asmeninių last.fm topų išstumtų „Joy Division“, „The Killers“ ir Bobą Dylaną, o viena iš albume esančių dainų per trumpą laiką taptų mano visų laikų klausomiausiu kūriniu. Taip nutinka, kai muzika paliečia asmeniškai. Užteko iš septynkės gauti čekų grupės „The Prostitutes“ albumą „Hometown Zombies“, ir supratau, kad nieko nebus – reikės rašyt apie tai į blogą. O kad nebūtų tai tik mano asmeninė nuomonė ir įspūdis, susisiekiau su grupe, ir uždaviau jai keletą banalių, ir keletą originalių klausimų.
„The Prostitutes“ judesy.
Šiandien Balsas.lt atsirado tokia spaudos konferencija:
Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos abitūros egzaminų užduotis – parašyti interpretaciją – ar Jūs ką nors parašytumėte? Aš asmeniškai beveik nieko nesupratau. Tiksliau, neradau jokios loginės reikšmės tarp atskirų Tomkaus ir co. pasisakymų ir jų sekos pačioje spaudos konferencijoje.
O liūdniausiai tai atrodo Kostas Smoriginas.
Jeigu nesijuokiate iš „Humoro klubo“, pažiūrėkite šitą šedevrą – lietuviškas humoras dar gyvas.
Andriaus Kubiliaus vyriausybė verslui smogė dar kartą. Vasario 19-oji Lietuvos verslo metraščiuose bus pažymėta kaip juodoji susidorojimo su šalies BVP kuriančiomis įmonėmis diena. Tokiais skambiais žodžiais įrašą pradedu nė kiek neperdėdamas – „Maxima“ už prekybą nuodingais indais gavo milžinišką 300 litų baudą.
Panašiame daugiabutyje praleidau pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus. Vienintelis skirtumas – prie mūsų namo nebuvo statybinio keltuvo su kamera. Bet augom laimingi.
„Velnias slypi detalėse“ – pagalvojo jauna režisierė Giedrė Beinoriūtė, kai pradėjo kurti filmą „Balkonas“. Ir visą filmą paskyrė joms. Tikėtai ar netikėtai, tik jos ir lieka galvoje po filmo peržiūrėjimo.
Spalio 8 dieną Vilniuje, klube „Havana Social Club“ , kūrybinis susivienijimas „Du kavos“ surengė jau trečią humoro vakarų ciklo „Tribūna“ renginį. Jame garbės turėjau dalyvauti ir aš. Bet ką čia apie tai kalbėti – geriau pažiūrėkite patys.
Išgalvotas pokalbis politinės organizacijos „Lietuvos rusų partija“ štabe. Data – 2008 metų pavasaris. (išgalvotas vertimas į lietuvių kalbą – autoriaus):
- Ponas Sergejau, šiemet rinkimai, tai reikia pradėti ruošti agitacinę medžiagą, dėl to reikėtų padaryti keletą nuotraukų su Jumis.
- Ką?.. Vėl?.. O kodėl mes negalim panaudoti nuotraukų nuo praėjusių rinkimų?
- Žmonės pastebės.
- Nieko jie nepastebės. Nėra pinigų. Krizė artėja. Nesifotografuosiu.
Turbūt daugelis iš mūsų girdėjo apie katastrofą, kuri ištiko Kirgiziją (beje, šiuo metu joje yra pora mano gerų draugų, kurie keliauja ten su motociklais, jų nuotykius galite paskaityti čia arba čia.). Nelaimės mastai iš tiesų labai dideli, bet tegul apie tokius dalykus rašo lėktuvų ir avialinijų mėgėjas Simonas Bartkus. Man, kaip diplomuotam politologui, šiuo atveju pasirodė įdomesnė Lietuvos valdžios reakcija. Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos tarnyba tokiais atvejais beveik visada pareiškia šalies, kurioje nutiko tokia nelaimė, vadovui užuojautą: „Savo ir visų Lietuvos žmonių vardu Prezidentas išreiškė gilią užuojautą žuvusiųjų šeimoms, artimiesiems ir visiems XXX (įrašykite šalį) žmonėms.“
Nežinau, ar dar kas nors pamena, bet prieš tragiškai Lietuvos krepšinio rinktinei susiklosčiusį 2001 metų Europos krepšinio čempionatą Turkijoje kažkoks visiškai nežinomas (ir po to sėkmingai užmarštin nuėjęs) muzikinis susivienijimas sukūrė Lietuvos krepšinio himną, kuriame ir buvo eilutės, tapusios šio įrašo pavadinimu. Vakar (mintys išdėstytos po kažkurių LKL finalo rungtynių), žiūrėdamas krepšinio rungtynes (taip, žiūrėjau, bet praktiškai be jokių emocijų, veikiau iš sportinio intereso) susimąsčiau tokiu banaliu, bet kažkodėl paskutinėmis dienomis man vis aktualesniu tampančiu klausimu – ar mes tikrai esame krepšinio šalis? Nedarysiu jokių išvadų, tiesiog pateiksiu keletą mūsų meilės krepšiniui įrodymų.
Apie
