Įsivaizduokite, kad perskaitote knygą, kuri Jums visai patinka. Ką darote? Žinoma, galite išsitraukti išmanųjį telefoną ir feisbuke visiems pasiskelbti, kad ta ar ana knyga „yra OK“. Tačiau, jeigu turite knygos autorių tarp draugų tame pačiame feisbuke, galite parašyti jam asmeniškai. Gal Jums pasiseks taip pat, kaip ir man – ilgainiui tapsite kone oficialiu jo recenzentu ir geru virtualiu pažįstamu, ištraukos iš rašymų apie knygą ar knygas ilgainiui atguls ant galinių viršelių, pasipils pelningi finansiniai pasiūlymai, apsireiškiantys „Maximais“ dovanų kuponais, o socialinį gyvenimą papuoš apsilankymai skandalingiausiuose elito vakarėliuose.

Skaityti toliau »

2010 metų birželio 23 dieną Jungtinės Amerikos Valstijos šventė naujo sporto didvyrio gimimą – nedidukas futbolo puolėjas Landonas Donovanas savo įvarčiu per paskutines pridėto laiko sekundes su Alžyru išvedė JAV komandą į Pasaulio futbolo čempionato aštuntfinalį. Tačiau Landonas Donovanas nebuvo pirmasis. Prieš 60 metų JAV futbolo rinktinė Pasaulio futbolo čempionate Brazilijoje sukūrė stebuklą, o jo pagrindinis autorius buvo iš Haičio kilęs futbolininkas Joe Gaetjensas (Džo Geidžensas).

Po pergale pasibaigusių rungtynių Joe Gaetjensą neša brazilų sirgalių minia.
Skaityti toliau »

Kas mane pažįsta žino, kad labai dažnai mėgstu užsirašinėti įvairius juokingus filmų vertimus į lietuvių kalbą. Aš net nekalbu apie pavadinimų vertimo kuriozus – kaip „Stealth“ virsta „Superbombonešis: naikinti viską“ – man įdomūs ir pačių filmų turiniai – kvailai išverstos frazės, užrašai, slengas ir kiti dalykėliai. Kadangi pats šiek tiek vertėjauju, turbūt tai galima vadinti profesine liga – kaip krepšinio teisėjas visada atidžiau seka kolegos darbą, o melžėja negali atitraukti akių nuo kitos melžėjos.

Kadras iš filmo „Superbombonešis: naikinti viską“.

Skaityti toliau »

„Po***i. Važiuojam.“. Tokia SMS žinutė prižadino mane vieną trečiadienio rytą, apie 12:45 (esu bedarbis, todėl nei su Saule keliuose, nei su ja einu miegoti. Tuo labiau, kad dėl to supyktų mano mergina, kurią tėvai pavadino Lauryna, o ne Saule). Žinutė atėjo nuo bičiulio Tado, su kuriuo gerus tris mėnesius ketinome važiuoti į koncertą Varšuvoje, pažiūrėti, kaip atrodo senukai rokeriai AC/DC.

NB: Čia yra detalus kelionės aprašymas. Jeigu norite rasti trumpesnį, labiau pritaikytą šiuolaikiniam, visur skubančiam žmogui – vadybininkui, piarščikui, taksistui – pirkite liepos mėnesio „Playboy“. Ir šiaip – pirkite – aš noriu valgyti.

Nuotraukoje – visa daugybė Rouzės Varšuvoje, Bemovo oro uoste. Foto (c) – „Pauly blog“

Skaityti toliau »

Nesu didelis keliautojas ar kelionių mėgėjas. Nesu netgi skridęs lėktuvu, o šis faktas šiurpina visus aplinkinius, kurie vos ne mintinai žino visus „Ryanairo“ maršrutus ar leidžia savaitgalius milanuose, londonuose, o vasarą keliauja į ibizas. Tiesa, kai buvau kokių penkerių metų su tėčiu skridom kukurūzniku – pakilom iš Lukšių kolūkio, esančio netoli mano gimtųjų Liepalotų, aerodromo. Nelabai ką iš to pamenu – tik tiek, kad sėdėjom ant kažkokių sėdynių, kurios buvo panašios į unitazus. O ir žeme užsienin keliavau ne per daugiausiai – viena kelionė į rusyną, netoli kurio užaugau, gal ketvirtoj klasėj su teta važiavom į ekskursiją Lenkijoje, vėliau truputį lankiausi Briusely ir keletą kartų Rygoje. Tiesa, Lietuva išmaišyta skersai išilgai, bet ir tai tik paskutiniu metu, kai turėjau džiaugsmo su puikia kompanija, kuri vadinasi „Humoro klubas“, dalyvauti turuose per Lietuvą. Paradoksalu tai, kad knygą, apie kurią dabar rašau, baigiu skaityti kitoje kelionėje į Lenkiją – į ACDC koncertą.

Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“ – jau knygynuose.

Skaityti toliau »

„Mūsų darbas juokint, o anys tegu juokiasi“…
Modestas Vaišnoras, 1981-2010.

Šiandien neliūdžiu vienas. Liko draugai. Bet Modesto nebėra. Manau, pats laikas ir vieta tau, Mode, padėkoti už:

…ginčus, kas buvo UB40 vokalistas ir skambučius į 118 išsiaiškinti…

…tą kartą, kai kartu plėšėm Edinburgo „Hearts“ marškinėlius, nes ant jų buvo Ūkio banko logotipas. Pasirodo, praktiškai nuspėjai ateitį…

…už trijų veiksmų realaus absurdo pjesę „Parduodu močiutę“ – ji saugiai guli mano stalčiuj, reikės dar kartą paskaityti…

…už tą kartą, kai su tavimi, Justinu ir Domu per automobilio langus nuogais užpakaliais šiurpinom Švėkšnos gyventojus, prieš tai įveikę jų šeštokų rinktinę krepšinio aikštelėje…

…už straipsnį „Verslo klasėje“, po kurio akimirką norėjau pats grįžti į kaimą. Bent laikinai…

…už Mikos „My Interpretation“ kiekvieną kartą, kai kur nors važiuodavom. Pamenu, sakei, kad reikia būtinai skrist kur nors, kur pasirodys Mika, „nes lėktuvų bilietai dabar nebrangūs“. Mika šią vasarą atvažiuoja į Klaipėdą – nebūtų reikėję net skristi.

…ir už visą rokenrolą.

Paulius.

2009, kažkur pakeliui iš Švėkšnos. Antras iš kairės arba dešinės – Modestas.

Su birmiečiu Džošua (tai vaikino slapyvardis, dėl savo veiklos jis atsisako atskleisti savo tikrąją tapatybę) susitikau dar 2009 metų pabaigoje, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą. Porą dienų prieš interviu mes jau buvome pasimatę, kai lankiausi Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute vykusioje diskusijoje ir dokumentinio filmo „Burma VJ“ („Birmos VJ“) peržiūroje. Jau tada įstrigo, kad nuo Džošua veido niekad nedingsta šypsena, nors iš jo lūpų skamba tokios baisios istorijos, kai kurias iš jų netgi sunku suvokti protu. Prisėdome, atsikimšome po buteliuką „Coca-Colos“ ir pradėjome pokalbį. Beje, viso pokalbio metu šalį vadinsime Birma, nes taip ją vadina ir pats Džošua.

Straipsnio ir filmo „Birmos VJ“ herojus Džošua su vienuoliais Čiangmajaus mieste, Tailande.

Skaityti toliau »

Jeigu rinktume labiausiai lietuviškam humorui nusipelniusį žmogų, gana aukštą vietą rinkimuose užimtų Algis Ramanauskas. Žinoma, jeigu rinkimai vyktų kokiais 2000 metais. Nes, artėjant saulėlydžiui, Algutis, kaip švelniai aš jį vadinu pokalbiuose su draugais, pradėjo save ir savo tulžį dalinti visiems aplinkui. Prašomas ar neprašomas.

„Ar tik ne ten kažkas pasakė „bei“? (Delfi.lt nuotrauka)

Tarp brandžiame amžiuje Algučiui atsiradusių įpročių yra:

Skaityti toliau »

Mielas Petrai,

žinau, kad senokai Jums rašiau, bet šįkart nebesusilaikiau. Negalėdamas nesižavėti Jūsų sugebėjimu brukti savo vertybes, kalbėti nesąmones ir nekęsti žmonių dėl to, kad lovos reikaluose užima kitokią poziciją, negu Jūs, sugalvojau susisiekti su Jumis dėl dalyko, kuris tobulai susumuoja Jūsų pastangas ir požiūrį – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Paklausite, kodėl Jūs, juk įstatymą inicijavo kiti žmonės (Valentinas Stundys – aut. past.). Atsakysiu paprastai – Jūs esate simbolis visos tos beprotybės, viso to dalbajobiškumo, viso to nedatiopizmo, kurį parodė visas Seimas.

Skaityti toliau »

Retai taip nutinka, kad į rankas patekęs nežinomos ir dar neklausytos grupės albumas užkabintų taip, kad gerą mėnesį jis būtų labiausiai besisukantis mano grotuve ir kompiuteryje, iš asmeninių last.fm topų išstumtų „Joy Division“, „The Killers“ ir Bobą Dylaną, o viena iš albume esančių dainų per trumpą laiką taptų mano visų laikų klausomiausiu kūriniu. Taip nutinka, kai muzika paliečia asmeniškai. Užteko iš septynkės gauti čekų grupės „The Prostitutes“ albumą „Hometown Zombies“, ir supratau, kad nieko nebus – reikės rašyt apie tai į blogą. O kad nebūtų tai tik mano asmeninė nuomonė ir įspūdis, susisiekiau su grupe, ir uždaviau jai keletą banalių, ir keletą originalių klausimų.

„The Prostitutes“ judesy.

Skaityti toliau »