Būtent tokiais Kurto Cobaino – vienos iš garsiausių visų laikų muzikos grupių „Nirvana“ lyderio – žodžiais norėčiau pradėti šį įrašą. Atsiminti šią frazę privertė nesena diskusija su vienu draugu, kuris niekaip nesuprato, kodėl aš klausau muzikos, kurioje visiškai nesuprantu žodžių. Ne, ne žodžių esmės – tiesiog paties dainos teksto. Kas man beliko? Tik pasakyti – „music comes first, lyrics are secondary“…

Skaityti toliau »

Dėmesio, dėmesio, dėmesio. Su dideliu džiaugsmu noriu paskelbti, kad mes su broliu jums padovanosime ne tik neįkainojamą dovaną – daug įdomių skaitalų, bet ir tikrą, tokią kurią galima apčiupinėti.
Visų pirma noriu padėkoti level.lt, be jų šio konkurso nebūtų. Na gerai, jis būtų, tačiau tuomet jis būtų be prizų, o koks konkursas be prizų? Taigi apie prizus kol kas tiek, juk ne nugalėti svarbiausia, o dalyvauti. Galiu jus patikinti, kad prizas tikrai vertingas, apie jį – vėlesniuose įrašuose. O dabar apie patį konkursą.

Konkursas vadinasi „Jei atspėsi dainą TU, gausi daugel dovanų“.

Taisyklės:

1.Konkurso trukmė – dvi savaitės (gruodžio 11 – gruodžio 25). Konkurso nugalėtojas bus paskelbtas gruodžio 25 (antradienį)
2.Kiekvieną dieną (išskyrus savaitgalius) skyrelyje „Atspėk dainą“ (žiūrėti mygtukėlį dešinėje pusėje), atsiras po mažą gabalėlį dainos, kurią reikia atspėti. Taip pat bus duodama užuominų, kurios padės tai padaryti.
3.Vienas žmogus gali spėti ne daugiau 2 kartų. Jokių kitų amžiaus, lyties ar sėslumo cenzų nėra.
4.Jei teisingai atsakys mažiau nei 3 žmonės, laimės pirmasis atsiuntęs savo atsakymą. Jei atsakys daugiau nei 3 žmonės laimėtojas bus renkamas burtų keliu.
5.Aš ne kalėdų senelis, tad nesitikėkit su eilėraštuku prasisukt, čia reikės įdėti daug daugiau pastangų, bet užtat ir dovana geresnė.
6.Savo spėjimus siųskite zmogus.turintis.ka.pasakyti@gmail.com

Pranašumą turės tie dalyviai, kurie skaito šį blogą, nes jame jau dabar sėdi porą užuominų.
Pirmasis dainos gabaliukas jau rytoj skyrelyje „Atspėk dainą“.
Sėkmės!

Šią dainą perdainavo Chet Atkins, Judy Collins, Marianne Faithfull, Sam Cooke, Etta James, Neil Young, the Doodletown Pipers, Marlene Dietrich, Bobby Darin, Elvis Presley, Stevie Wonder, John Fogerty, The Hooters , Me First and the Gimme Gimmes, ir daugelis kitų, ji skambėjo pusšimtyje filmų. Kuo ši daina tokia ypatinga? Net pats Bobas Dylanas jai neteikia didelės reikšmės, nes ją sukurė vos per 10 minučių, sugalvodamas žodžius senai vergų dainai „No More Auction Block“.

1963 Vasario 13

Jaunas amerikiečių folk muzikos atlikėjas Bobas Dylanas svečiuojasi Didžiosios Britanijos laidoje „Madhouse On Castle Street“ ir pristato Blowing in the Wind :

Vykstant vietnamo karui daina suskamba milijonų hipių lūpose, taip jie išreiškia protestą prieš beprasmišką karą:
„Yes, ‘n’ how many deaths will it take till he knows
That too many people have died?“
(Kiek dar turi numirti, kad suprastume jog žuvo per daug?)

1975 metais Blowin’ in the wind mokyklose nagrinėjo Šri lankos mokiniai, tai sukėlė gana didelį nepasitenkinimą, nes Šekspyro kūryba buvo pakeista Dylano kūryba

1997 metais rugsėjo 27, Bolonijoje Dylanas šią dainą atliko per 23 eucharistinį suvažiavimą. Popiežius Jonas Paulius II po to sakė:
„Atsakymas į visus mūsų klausimus pučia vėjuje. Tai tiesa, tas vėjas yra mūsų širdies ir dvasios balsas“. Nors dabartinis popiežius taip pat ten dalyvavo, bet skeptiškai ją įvertino, jam ši daina pasirodė netinkama atlikti bažnytinėje aplinkoje.

1999 metais daina įtraukta į Grammy šlovės muziejų, 2004 metais žurnalo Rolling stones geriausių dainų 500-tuke užėmė 14 vietą.

Joan Baez:

Katie Melua:

Turbūt visi prisimenate tokį didelį vasaros pabaigoje vykusį festivalį „Be2gether“. Turėjau garbės ir aš jame apsilankyti kaip vieno muzikinio žurnalo žurnalistas. Jūsų teismui – mano užrašai iš šito festivalio.

Kaip jau įprasta festivalį aprašinėjusiai visai didžiulei Lietuvos žurnalistų bendruomenei, aš būsiu visiškai subjektyvus ir pasistengsiu kuo labiau pasmerkti „Bloodhound Gang“ ir eilinį kartą išaukštinti A. Mamontovą. Juokauju. Toliau Jūsų teismui pateikiu tiesiog užrašus iš festivalio apie paminėjimo vertas atskiras grupes ir atlikėjus.

1. „Bloodhound Gang“. Visų laikų labiausiai nesuprastas muzikinis pasirodymas Lietuvoje. Prisipažinsiu, pats jau beveik dešimt metų esu šitų vaikinų gerbėjas, todėl jų elgesys scenoje, daugumai davatkiškai-promamontoviškai nusiteikusių Lietuvos žurnalistų pasirodęs didžiausia šventvagyste, man tapo geriausiu šios vasaros reginiu. Lenkiu žemai galvą prieš „Bloodhound Gang“, kurie sugebėjo ne tik pasižiūrėti, kurioje žemėlapio vietoje yra Lietuva, bet ir sužinoti, kokios problemos kamuoja mūsų šalį ir kokie skandalai ją purto. Teko dalyvauti ne viename ir ne dviejuose užsienio žvaigždžių koncertuose Lietuvoje, bet tokio nuoširdaus (taip, jie buvo visiškai nuoširdūs) bendravimo su publika nepamenu. Gaila, kad dėl lietuviškų kompleksų ir nesugebėjimo pasijuokti iš savęs, ne visi apie „Be2gether“ rašę žurnalistai sugebėjo suprasti jų humorą ir ironiją. (Keletą jų groteskiško humoro pavyzdžių galite rasti čia.

2. Therapy?. Šie airiai buvo antroji grupė po „Bloodhound Gang“, dėl kurios važiavau į festivalį. Ir nenusivyliau nė trupučio – priešingai išankstinėms Lietuvos publikos prognozėms, „Therapy?“ pasirodymas buvo turbūt vienas iš geriausių visame festivalyje. Kokybiškas, melodingas sunkusis rokas ir komiški dainų tekstai (My girlfriend says/That I need help/My boyfriend says/I’d be better off dead – daina „Knives“) leido grįžti į 1996 metus, kai „Therapy?“ buvo viena iš kokių trijų geriausių pasaulio roko grupių, o tų metų albumas „Troublegum“ iki šiol laikomas vienu iš 10 geriausių praėjusio dešimtmečio albumų. Tiesa, buvo galima pajusti, kad muzikantai šiek tiek pavargę, tačiau ko tikėtis iš atlikėjų, kuriems pasirodymas Lietuvoje buvo paskutinis 18 mėnesių trukusio turo koncertas.

3. „Datarock“. Didžiausias asmeninis festivalio atradimas. Visada skeptiškai žiūriu į elektronikos ir roko maišymą, bet „Datarock“ parodė, kad galima tai padaryti labai kokybiškai ir su subtiliu humoru. Tokie gabalai kaip „Computer Camp Love“ ar superhitas „Fa-Fa-Fa“, net ir girdėti pirmą kartą, vertė kilnoti kojas aukštyn ir šokinėti kartu su raudonais treningais apsirengusių norvegų šutve.

4. IQ48. Maloniai nustebinę rap-rocker‘iai iš kaimyninės Baltarusijos įrodė, kad ir už tos naujosios geležinės uždangos, šalyje, kurią valdo paskutinis Europos diktatorius, muzikinė kultūra klesti ir kai kurios grupės lenkia Lietuvos lygį. Šiek tiek gaila, kad nesugebėjau suprasti to, ką jie kalbėjo tarp dainų (mano baltarusių kalbos žinios yra gana menkos), tačiau buvo justi ironija ir nesuprantant kalbos: ko verta vien frazė, kuri lietuviškai skambėtų maždaug „mes tokie tipo antiglobalistai, tai šita daina bus tokia tipo „fuck the system“ (laisvas vertimas).

5. Andrius Mamontovas. Lietuvių liūdesio dainius, ištisų kartų melancholijos stabukas, depresijos įvaizdžio palaikytojas viešajame Lietuvos muzikos diskurse festivalyje buvo liūdnas kaip visada. Važiuodami į festivalį su draugais juokavome, kad didžiausia festivalio žvaigždė yra A. Mamontovas, kadangi jo lietuviai klauso ir klausysis vien iš įpročio (dėl panašių priežasčių A. Brazauskas ilgą laiką buvo valdžioje). Kaip skaudu ir kartu liūdna buvo suprasti, kad mūsų pokštai virto pačia žiauriausia tiesa – A. Mamontovas nustelbė ir „Bloodhound Gang“, ir „Therapy?“, ir „Morcheeba“. Beje, su gimtadieniu, Andriau – tikiu, kad dar mažiausiai 40 metų žmonės pirks tavo liūdesį ir koncertuose kartu dainuos iki koktumo atsibodusias tas pačias „Foje“ dainas.

6. „RadioShow“. Geriausia kažkurių metų, „Radiocentro“ klausytojų nuomone, roko grupė, kurios priešaky neabejotinai stovi Algis Ramanauskas ir Rimantas Šapauskas, nepamiršo šito fakto nuolat priminti ir gana gausiai kaip pirmajam tos dienos koncertui susirinkusiai publikai. Be to, visiškai pritariu Budulio minčiai, kad „tą bičą, kuris per radiją mane kopijuoja“, reikia sumušti. Ne vien už plagiatą – dar ir už tai, kad lenda į krepšinio rungtynių transliacijas per televiziją ar pertraukėlių metu „linksmina“ „Siemens Arenoje“ susirinkusią publiką. (update – Saulėns yra nesąmonė, bet jį vaidinantis Mindaugas Stasiulis yra vienas linksmiausių ir geriausią humoro jausmą turinčių iš mano kada nors sutiktų žmonių)

7. „Morcheeba“. Lyriška, kaip ir buvo galima tikėtis. Geriausiai klausėsi sėdint ant žolės ir apsikabinus kažką brangaus… Tiesa, „Rome wasn‘t built in a day“ privertė truputį pajudėti ir prisiminti 2000 metus, kai bene kiekvienos radijo stoties garbės reikalas buvo bent penkis kartus per dieną pagroti šią dainą.

Vietoj post scriptum. Festivalis buvo tikrai geras. Kitais metais neabejotinai vėl važiuosiu, net jei ir dalyvaus A. Mamontovas. Beje, neoficialiuose pokalbiuose teko nugirsti, kad organizatoriai 2009 metais žada atsivežti patį Bertrand‘ą Cantat su „Noir Desir“, kuriam kaip tik turėtų būti pasibaigęs bausmės laikas…

Už nuotraukas dėkoju Slaver ir internetui.