NB: Čia yra detalus kelionės aprašymas. Jeigu norite rasti trumpesnį, labiau pritaikytą šiuolaikiniam, visur skubančiam žmogui – vadybininkui, piarščikui, taksistui – pirkite liepos mėnesio „Playboy“. Ir šiaip – pirkite – aš noriu valgyti.

Nuotraukoje – visa daugybė Rouzės Varšuvoje, Bemovo oro uoste. Foto (c) – „Pauly blog“

Bet, likus mažiau nei 24 valandoms iki planuoto išvažiavimo, Tadas sužinojo, kad kitą dieną po koncerto jis turi egzaminą ir iki tos pačios dienos privalo parašyti vieną rašto darbą – kai studijuoji politikos mokslus, tokių dalykų neišvengsi. Ir pats puikiai tai žinau. Tadas abejojo, ar spės viską pasiruošti, bet galų gale išspaudė jau minėtą pradžioje trumpąją žinutę ir šveikiškai nusprendė – „Vis tiek kaip nors bus. Dar taip nebuvo, kad niekaip nebūtų“ ir naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį jau sėdėjome autobuse, kuris vežė į Varšuvą, Bemovo oro uostą – jame ir turėjo pasirodyti AC/DC.

Apie kelionę sužinojau iš metalistų forumo „Ferrum.lt“, todėl su Tadu turėjom pagrindo tikėtis, kad atsidursime vadinamajame alkobuse, kur kelionė į mėgstamos grupės koncertą laistoma didžiuliu kiekiu stipresnio ar silpno alkoholio. Apie tokius alkobusus sklando daugybė legendų – nuo to, kad kaip kiti autobusai stoja išleisti keleivius nusišlapinti, taip alkobusai stoja, nes keleiviai nori išsivemti, iki to, kad alkobuse geriau net nerizikuoti užmigti – nežinia, ką girtų metalistų minia nuveiks su tavo veidu, kūnu ar rūbais. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad AC/DC muzika yra per mažai brutali true metalistui, autobuse absoliuti dauguma buvo visiškai paprastų jaunuolių, kurie Jus aptarnauja mobiliųjų operatorių salonuose, kuria Jūsų įmonės reklamos ir rinkodaros strategijas ar draugauja su Jūsų dukterimis ar sūnumis.

Man tai turėjo būti pirmoji kelionė tokia transporto priemone, bet bičiulis Tadas tokį malonumą buvo turėjęs ir anksčiau, todėl pasakė man auksinę alkobuso taisyklę – JOKIO ALAUS. Turbūt ir arkliui aišku, kodėl. Žmonėms paaiškinsiu – alus pasižymi tokiomis savybėmis, dėl kurių į tualetą norisi daug ir dažnai.

Nereikėjo ilgai laukti, kol Tado išmintis davė savo vaisių. Keliavome iš Vilniaus, o pakeliui dar turėjome sustoti paimti žmonių iš Kauno ir jau netoli už Elektrėnų link alkobuso vairuotojo šniūrais pradėjo eiti piliečiai, vartojantys alų ir maldaujantys sustoti. Tokie pokalbiai tarp kai kurių keleivių ir vairuotojo tapo visos kelionės leitmotyvu – pilietis prašo sustoti, vairuotojas atsako, kad „stos greitai, gal už trijų valandų“. Kadangi sėdėjome beveik priekyje, tai po septinto tokio prašymo (dar nepasiekus Lenkijos sienos), jau norėjome į galą siųsti tuščius plastikinius butelius, tačiau apsižvalgėm, kad turime tik vieną… Ir dar artipilnį.

Varšuva dar buvo toli, dėl to nusprendėm su Tadu nusnausti. Esu porą kartų važiavęs autobusu liūdnai pagarsėjusiais Lenkijos keliais, ir kiekvieną kartą suprasdavau, kodėl jie taip liūdnai pagarsėję – siauri, duobėti, asfaltas su provėžomis, pilna agresyvių lietuvių vairuotojų… Todėl sprendimas numigti buvo laiku ir vietoj.

Pabudom jau Lenkijoje. Su mintimi, kad kažkas ne taip, kažkodėl nejauku ir norisi nusisukti arba ant kelių pasidėti kuprinę ar užsikloti striuke. Žemiau juosmens kūnas rodė, kad esam jauni, žavūs ir drąsūs. „Tai štai kodėl du heteroseksualūs vyrai negali miegoti vienas šalia kito,“ – turbūt tai šovė abiem į galvas.

Iki Varšuvos likus geram šimtui penkiasdešimt kilometrų, sustojome degalinėje – vienam iš autobusų (iš viso mūsų karavane jų buvo trys) nuleido padangą. Degalinėje Lenkijoje buvau lankęsis senokai – kažkada tarp „niekada“ ir „pirmo karto“, todėl iškart į akis krito tai, kad didesnę pusę spaudos stendo užima pornografiniai ir panašaus pobūdžio žurnalai – kai kurie netgi su DVD filmais! „Labai norėsim – parsisiųsim, nėr čia ko pinigus leist“ – suveikė suvalkietiška logika (Tadas iš Pilviškių, aš – iš Šakių), dėl to pinigus investavom daug tinkamiau – į dešrainius ir alų.

Iki Varšuvos važiavom dar kelias valandas, per kurias su Tadu spėjome aptarti artėjantį Pasaulio futbolo čempionatą ir futbolo situaciją Europoje ir pasaulyje apskritai (jis palaiko italus, aš – olandus). Šita kelionės atkarpa buvo rami ir gana tyli, ją praskaidrino tik keletas etatinių šlapimo nelaikytojų, kurie atėjo pas vairuotoją prašyti to paties, kaip ir prieš 2, 4 ar 6 valandas.

Bemove – Varšuvos priemiestyje, kuriame turėjo vykti koncertas – yra „McDonald‘s“. Ką būtume darę be jo? Nežinau – turbūt mirę iš bado. Užkirtę greito maisto (sąvoka „greitas“ praranda savo prasmę, kai stovi dar 30 lietuvių eilės gale), pasileidome tyrinėti miesto. Tadas pradžiugino, pasakęs, kad Lenkijoje iki šiol galima gerti viešoje vietoje, todėl pasiėmę po porą alaus, pradėjome ieškoti artimiausio parko arba bent jau suoliukų. Radome. Kažkokiame miegamajame rajone. Sėdėjome, kalbėjomės, ir viena akimi matėm, kaip ant gretimo suoliuko renkasi ne pačios draugiškiausios išvaizdos vyriškiai. Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų amžiaus, trumpai kirpti, vienas su sulaužyta koja gipse, kitas – su didžiuliu šunimi, kurį išsituštinti nuvedė prie pat vaikų sūpynių, trečias – su dviem dantimis – vienu viršutiniame žandikaulyje, kitu – apatiniame. Žodžiu, jei tai būtų Lietuvoje, atrodytų, kad pinigų jie turi, bet PSD nemoka.

Kaip ir buvo galima tikėtis, jie mūsų paprašė parūkyti. Aš nerūkau, bet Tadas rūko ir nešiojasi tabaką, iš kurio suka cigaretes savo rankomis. Šitiems mūsų kolegoms tai pasirodė kaip stebuklas – jie žiūrėjo į cigaretę sukančias Tado rankas ir tarpusavyje senąja ATR kalba čiauškėjo, koks tai stebuklas esąs. Tiesa, mūsų bendravimas buvo gana sudėtingas – jie kalbėjo tik lenkiškai, o mes tik lietuviškai, angliškai, po truputį rusiškai ir itališkai. Bet kažkaip sugebėjome susitarti, kad jie kviečiasi mus prie savo suoliuko ir siūlo išgerti alaus. Mes sutikom ir nusekėm paskui juos. Tiesa, šiek tiek nesusikalbėjome – pasirodė, kad tą alų, kurį jie kvietė gerti kartu, turėjome nupirkti mes. Kitaip sakant, prasmė pasiklydo vertime. Kažkaip sugebėjome paaiškinti, kad „niet zloty“ ir nusprendėme laikytis kuo atokiau nuo šitos vietos.

Internetu buvome nesinaudoję jau geras 12 valandų, todėl kitu tikslu tapo jo paieškos. Suveikė vyriška logika ir pradėjome žvalgytis bibliotekos. Radome. Bibliotekos tarnautojas nesutiko užleisti mus penkiolikai minučių prie kompiuterio, todėl – long story short – mano piniginėje puikuojasi Bemovo viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Žečpospolita ir Europos Sąjunga valdo!

Nenumaldomai artėjo laikas, kai į sceną turėjo žengti AC/DC. „Koncerto vietoje atsidūrėm gana anksti, bet laukimas neprailgo“ – taip rašyčiau, jeigu būtume sugalvoję pasiimti kortas ar bent jau ką nors skaitomo. Deja. Geras keturias valandas turėjome mėgautis vienas kito kompanija ir aplinkiniais. Dar vėliau – beveik valanda apšildančios Lenkijos grupės „Džem“ muzikos. Apie 21 valandą vietos laiku į sceną žengė AC/DC, apie 23 valandą vietos laiku nuo jos nužengė. Ką galiu pasakyti apie patį koncertą? Beveik nieko. Tiesiog geriausias koncertas mano gyvenime.

Kelionė atgal buvo tyli ir rami. Vilnių pasiekėm penktadienį ryte. Tadas egzaminą išlaikė, aš nuėjau miegot.

„The Prostitutes“ judesy.

Sausus faktus apie „The Prostitutes“ galite paskaityti čia, o žemiau Jūsų laukia šiek tiek emocingesnis ir gyvesnis interviu su grupe.

Paulius: Žinau, kad nekenčiate palyginimų su “Joy Division”, todėl klausiu – su kuo norėtumėte būti lyginami? Kokios grupės Jums daro didžiausią įtaką, su kokiomis grupėmis norėtume stovėti greta?
Luk Santiago: Mums, kaip grupei, ir kiekvienam atskirai, įtaką daro daugybė grupių iš viso pasaulio – nuo Johhny Casho iki The Clash, per The Who, Depeche Mode, Visage, The Jam, The Smiths, Siouxsie and the Banshees ir, žinoma, The Beatles…

Paulius: ar įmanoma išgyventi Čekijoje, grojant tokią muziką?
Stevie LFO: Kol kas mes dar nesugebame, turime ir kasdienius darbus. Grupėje yra: reklamščikas, grafikos dizaineris, sociologas, toksikologas (turbūt jis reikalingiausias per pašėlusius rokenrolo vakarėlius – red. past.) ir garso inžinierius, todėl mes labiau dovanojame savo muziką, negu iš jos gyvename. Žinoma, tikimės, kad greitai viskas pasikeis, mes tapsim garsūs ir turtingi.

Paulius: kiek populiari yra indie muzika Čekijoje? Ką iš draugų/konkurentų išskirtumėte? Ar žmonės Jus atpažįsta gatvėje?
Stevie LFO: Keletą pastarųjų metų indie banga buvo labai stipri Čekijoje, nors mes ir ne visai priskiriame save prie tokių grupių. Sakykim, kad mes grojam rokenrolą. Draugaujame su daugybe Čekijos grupių, nepaisydami kokį stilių jos groja, ar kokia kalba dainuoja. Su kai kuriomis susitinkame ypač dažnai, nes repetuojame tame pačiame pastate. Jeigu reikia pavadinimų: Kill the Dandies!, Sunshine, Southpaw, Tata Bojs, Vypsana fixa, Priessnitz, Clou, On Air. Žmonės dažniausiai atpažįsta Adrianą (vokalistą) ir Martin Destroyer (gitaristą), nes jie yra matomiausi ant scenos ir kuria didžiausią šou.

Prostitutėms televizijos šviesos gal kiek ir per ryškios…

Paulius: Kas parašė titulinę naujo albumo dainą “Hometown Zombie”? Ji atrodo labai asmeniška ir  užgauna net  ir mano sielos jautriausią stygą. Pats esu iš mažo miestelio (iš tikrųjų tai iš kaimo, bet nenorėjau pasirodyt lochas prieš užsienietį – red. past.), ir kaskart, kai grįžtu, labai nuliūstu: veidai pilki, žmonės pikti, pavargę nuo gyvenimo ir įstrigę savo beprasmiškuose darbuose ir gyvenimuose…
Stevie LFO: Dainą parašė Adrianas, o tai, ką tu apibūdinai, yra lygiai tai, ką mes kartais jaučiame, todėl pagal ją pavadinome ir visą albumą. Mes galvojam, kad šitie potyriai gali būti perkelti praktiškai į bet kurią vietą – Prahą, Vilnių ar Adriano gimtajį Newcastle. Jeigu ir tu tai patiri, vadinasi, tai tikrai tiesa. Ką mes bandome šia daina pasakyti, tai priversti žmones atsistoti ir kažką daryti. Prieš mus stūkso didžiulis pasaulis, ir jeigu neišeisi iš savo keturių sienų, niekad nesužinosi, kaip gerai kitur gali būti. Mes patys nenorime tapti zombiais, todėl grojam ir bendraujam su visu aplinkiniu pasauliu.

Paulius: kaip “The Prostitutes” sukuria dainą?
Stevie LFO: 95 proc. Visų tekstų, esančių “Hometown Zombies” albume, parašė Adrianas. Dažniausiai didžioji dalis dainų gimsta mūsų namuose, visi sudedame savo idėjas ir parašome. Kai kurios atsiranda tiesiog improvizuojant per repeticijas. “Hometown Zombies” albumui turėjom įrašę 35 demo takelius ir aptarėm juos su mūsų prodiuseriu Dušanu Neuwerthu. Po diskusijos atrinkom 13 dainų, kurios ir pateko į albumą. “Go Back to Sleep” buvo sukurta studijoje ir iškart įrašyta per vieną bandymą.

Paulius: Jūsų pavadinimas skamba gana prieštaringai. Ar jis nesukelia Jums problemų? Kaip jis atsirado?
Stevie LFO: Iš pradžių repetavome ir kūrėme dainas be pavadinimo. Bet 2004 metų rudenį Adrianas mums atsiuntė žinutę su dviem pavadinimais – “The Prostitutes” ir “The Dolphins”. Pirmasis mums patiko labiau ir tapome prostitutėmis. Be abejo, jis kiek provokuojantis ir iš pradžių jis kėlė nemažai diskusijų, bet dabar tiek žmonės, tiek žiniasklaida jį priima be jokių problemų. Anksčiau turėjome šiokių tokių bėdų su koncertų organizatoriais ir vienu politiku – mes turėjome dalyvauti labdaros koncerte, tačiau tas politikas atsisakė būti paminėtas šalia mūsų viename plakate, todėl savo dalyvavimą atšaukėm.

Paulius: Ar dažnai turuojate? Kur labiau patinka groti – klubuose ar festivaliuose?
Luk Santiago: Iš pradžių daugiausiai grojome nedideliuose klubuose, bet labiau dėl to, kad didesnių koncertų organizatoriai paprasčiausiai mūsų nebuvo girdėję. Kai pradėjome groti didesnėse scenose, prireikė šiek tiek laiko, kad priprastume prie tos atmosferos, bet dabar jau jaučiamės visiškai pasirengę groti kad ir pačiuose didžiausiuose festivaliuose.
Stevie LFO: Tiesa, klubuose groti gal geriau yra dėl to, kad ten sulaukiame tikros “savo” publikos, o festivaliuose esame tik viena iš daugelio ten grojančių grupių…

Grupės gitaristas ir vokalistas Adrian T. Bell – tikras britas iš Newcastle. Tikriausiai didelis Alano Shearerio fanas.

Paulius: Mačiau, kad “Hometown Zombie” ir dar keletą Jūsų kūrinių galima nemokamai parsisiųsti iš last.fm svetainės. Koks Jūsų požiūris į muzikos atsisiuntimus?
Stevie LFO: “The Prostitutes” Čekijoje yra laikomi vienais nemokamo parsisiuntimo pionierių. Savo patį pirmąjį EP mes įdėjome 2005 metais į savo “MySpace” ir tai buvo puiki idėja, nes vienas muzikos žurnalistas mus ten atrado ir parašė apie tai straipsnį. Muzikos parsisiuntimai yra tai, su kuo neįmanoma kovoti, gaila, kad didieji leiblai to dar nesupranta. Reikia rasti naujas muzikos platinimo formas ir labiau susitelkti kitoms veikloms: intensyviam koncertavimui, firminės atributikos platinimui ir panašiai. Pavyzdžiui, albumas “Hometown Zombies” buvo nemokamai išplatintas su muzikos žurnalu “Filter”. Išplatinome apie 15 tūkst. albumo kopijų, ir žmonės jo klauso, apie jį diskutuoja. Jeigu naudotume tik įprastinius platinimo būdus, išplatintume tik dalį to, ką jau išplatinome. O mūsų, kaip muzikantų, pagrindinis tikslas – būti išgirstiems ir sulaukti klausytojų savo koncertuose. Ir tai pavyksta –  žmonės  ateina į mūsų koncertus, šoka, linksminasi, o išeidami nusiperka marškinėlius ar ženkliuką.

Paulius: Kokios Jūsų muzikinės ambicijos – pilnas Wembley stadionas, multiplatininiai albumų pardavimai, kas dar?..
Stevie LFO: Žinoma, kad turime ambicijų, bet stengiamės, kad jos būtų daugiau mažiau realios ir įgyvendinamos. Kai tik pradėjom groti, pirmiausiai norėjome pagroti daugiau nei keliems savo draugams. Kai tai pasiekėme, pradėjome galvoti apie albumą, kuris patiktų žmonėms ir žiniasklaida juo susidomėtų. Tas pats ir su festivaliais. Visko siekėme žingsnis po žingsnio, ir esame patenkinti tuo, ką pasiekėme. Dabar planuojame koncertus užsienyje. Bet taip, koncertas Wemblyje būtų neblogai. (šypsosi – red. past.).

Paulius: kurias iš savo dainų labiausiai mėgstate groti gyvai?
Luk Santiago: “Sunshine” būna paprastai viena paskutiniųjų dainų mūsų koncertuose, todėl aš jau būnu atsipalaidavęs ir be jokio nuovargio atmušu savo partiją. Tiesą sakant, mylime daugumą savo dainų, kurias grojame gyvai. Jeigu mums daina gyvai nepatinka, mes ją pakeičiame arba visai negrojame.

Paulius: Ir tradicinis, mažai lietuviškai savimeilei paglostyti skirtas klausimas – ar žinote ką nors apie Lietuvą ir lietuvius? Ar turite su jais kokių ryšių? Ar bus įmanoma kada “The Prostitutes” išvysti Lietuvoje?
Stevie LFO: Kol kas jokių muzikinių kontaktų su Lietuva nesame turėję, tik kartais matome, kad last.fm žmonės iš Lietuvos klausosi mūsų muzikos. Čia tu, Pauliau, po truputį mums atidarinėji duris į Lietuvą (hell yeah – red. past.). Žinoma, kad mus kada nors bus įmanoma pamatyti Lietuvoje. Mes mėgstame daryti savotiškus apsikeitimus – kviečiame grupes iš užsienio groti su mumis pagrindiniuose Čekijos klubuose ir vėliau keliaujame į tos grupės šalį. Tokį modelį jau naudojome su Ispanijos ir Vokietijos grupėmis, tai kodėl to negalėtume padaryti ir su lietuviais?

Paulius: Ačiū už pokalbį.

Ta proga parsisiųskite „The Prostitutes“ albumą „Hometown Zombies“. Jie nesupyks. Jeigu patiks – netrukus startuos jų e-shopas, iš kurio bus galima nusipirkti ir CD.

Į klausimus maloniai atsakė klavišininkas Stevie LFO:

Ir būgnininkas Luk Santiago:

1. „Profai“. Vaikšto dažniausiai po du, stengiasi atsistoti kuo arčiau garso operatoriaus lokacijos vietos ir nuolat tarpusavyje kalbėtis, kaip šūdinai koncertas yra įgarsintas ir kokie avigalviai sėdi prie pulto. Be to, stebėdami muzikantus tokie žiūrovai dažnai mėgsta dalintis savo erudicija. Tarpi tipinių pokalbio frazių yra : „ten gibsonas ar stratas?“ – „nežinau, iš skambesio lyg ir stratas, bet gitaristas groja kaip su gibsonu.“ Žinoma, profai negali dalintis savo mintimis prieš koncertą ar po jo, o tik per grupės grojamus kūrinius. Kadangi dažniausiai jie savęs negirdi, dėl to garsiomis kalbomis gadina koncertą kitiems žiūrovams min 4 metrų spinduliu. Dažniausiai tokiais žiūrovais tampa kitų, mažiau nusisekusių grupių nariai.

2. „Ar aš ne šaunuolis“. Tokio tipo žiūrovai yra gana aktyvūs – dažniausiai moka visas grupės ar atlikėjo dainas, jas kartu atlieka, groja „oro gitara“. Tiesa, tokie žiūrovai retai turi klausą, todėl stovėjimas šalia jų koncerto metu žmogui su muzikiniu išsilavinimu ar bent jau ritmo pojūčiu gali tapti tikru pragaru. Be to, tokie fanai mėgsta nuolat atsisukti atgal į kitus koncerto žiūrovus ir į juos kreiptis tokiomis frazėmis kaip: „Geras, matei, kaip pavarė?“, „O, šitas nerealus“, „Čia gi tas gabalas!“ ir, žinoma, „Nerealus koncas. Labas, aš Jonas (kur „Jonas“ – bet koks kitas vardas, red. past.). Blogiausias atvejis aplinkiniams – du tokie „ar mes ne šaunuoliai“, susipažįstantys per koncertą.

3. „Oldskūlas“. Metale jie vadinami „true“, tačiau tokių pakankamai būna ir tarp kitokių stilių koncertų lankytojų. Jeigu sugeba netrūkti nuo 14 bokalų alaus iki grupės pasirodymo, šaukia ant muzikantų, naudodami tokias frazes kaip „Pagrokit ką nors iš senų gabalų.“, „Sell-outs (parsidavėliai. Dažnai tokias replikas išgirsta grupės, kurios yra išleidusios albumus ne CD-r pavidalu ir daugiau nei 5 kopijomis – red. past.). Vėliau forumuose rašinėja, kad ta ar ana grupė gera buvo iki 198x ar 197x metų, o dabar yra tik savo pačių prasta kopija. Taip pat oldskūlas mano, kad muzikoje svarbiausia yra alus.

4. „Aktyvistai“. Tokie žiūrovai per visą koncertą nenustygsta vietoje kaip kokie energizer kiškučiai: mostaguoja rankomis, trypia kojomis, bando šokdinti visus aplink esančius skirtingų lyčių piliečius ir jaučia pareigą po kiekvieno muzikanto klausimo „Kaip jaučiatės/Kur Jūsų rankos/Ar Jūs dar gyvi“ ir pan. šaukti „TAIP!!!!!!!!“ ir raginti aplinkinius taip pat aktyviai į viską reaguoti. Paskutinis matytas ir įsiminęs egzempliorius – vyras, per „Pink Floyd tribute show“ kas keletą minučių energingai šaukęs „KAUNAS! NEMIEGAM“ ir energingai mojavęs skėčiu.

5. „Nekrofilai„. Eina į „Scorpions“, Bonnie Tyler, „Nazareth“ ir „Smokie“ koncertus, vedini nostalgijos savo jaunystės muzikai. Koncertu praktiškai be išimčių lieka nepatenkinti ir, kadangi dažnai yra biurų tarnautojai ar verslininkai, savo pyktį kitądien išlieja „Delfi“ komentaruose. Ir taip kasmet po kelis kartus (kadangi jau minėti atlikėjai vis tiek atvažiuoja po keliskart per metus).

6. „Visi kiti“. Viską, ką daro aukščiau paminėti žiūrovai, „visi kiti“ daro, tačiau su saiku.

O koks koncerto žiūrovas esate Jūs?

p.s. iki „Metallicos“ liko mažiau nei 3 savaitės.

]]> http://ztkp.lt/2008/06/30/koncerte-visada-sutiksi-juos/feed/ 21 http://ztkp.lt/2008/05/10/meile-mus-isskirs/ http://ztkp.lt/2008/05/10/meile-mus-isskirs/#comments Sat, 10 May 2008 09:52:35 +0000 ztkp.lt (Paulius) http://ztkp.lt/2008/05/10/meile-mus-isskirs/ Ilgą laiką „Joy Division“ ir Ian’as Curtis’as man buvo tik dar viena eilutė muzikos istorijoje. Tiesa, kažkur buvau skaitęs, kad vokalistas nusižudė dar būdamas labai jaunas (23 metų), o per koncertus patirdavo epilepsijos priepuolius ir, kaip visi, buvau girdėjęs „Love Will Tear Us Apart“. Bet kai sužinojau, kad apie jo gyvenimą sukurtas filmas „Control“, kažkokia nematoma jėga mane pradėjo traukti link Ian’o Curtis’o biografijos. Galų gale, po ilgų kovų su savimi ir bakalauro darbu, vakar pagaliau pavyko šį filmą pažiūrėti.

Žinoma, nesu nei koks Simonas Bartkus ar netgi ne Paulius „G-taškas“ Rymeikis, todėl nesistengiu pasiūlyti Jums šio filmo recenzijos, tiesiog pateiksiu keletą dalykų, kurie man iš jo labiausiai įstrigo.

Grupė. Bet prieš pradedant kalbėti apie filmą, reikėtų ir trumpai pristatyti grupę. „Joy Division“ buvo 8 dešimtmečio pabaigoje atsiradusio post-punk’o žanro vieni vėliavnešių. Nors „Joy Division“ir nebuvo pati komerciškai sėkmingiausia savo laiku, jos įtaka jaučiama iki šiol. Jais žavėjosi galybė jų amžininkų ir pasekėjų – pradedant U2, „The Cure“ ir baigiant „Interpol“, „Bloc Party“ ar „The Editors“. Iki vokalisto Ian’o Curtis’o mirties 1980 metų gegužės 18 dieną grupė spėjo išleisti tik vieną studijinį albumą – „Unknown Pleasures“. Likę grupės nariai vėliau persivadino „New Order“ ir tapo viena populiariausių new wave grupių.

Režisierius. „Control“ yra pirmas pilno metro blynas visame pasaulyje garsaus muzikantų fotografo ir vaizdo klipų režisieriaus Anton’o Corbijn’o karjeroje. Tačiau toli gražu neprisvilęs. Išgarsėjęs savo bendradarbiavimu su „Depeche Mode“, U2 ir „Nirvana“, A. Corbijn’as dirbo dar su keletu tuzinų daugiau ar mažiau žinomų muzikantų, tarp kurių buvo ir tuomet dar visai jauna grupė iš Mančesterio „Joy Division“. Visai nenuostabu, kad būtent jis ėmėsi darbo režisuoti biografinį šios grupės vokalisto filmą. Nelaikau savęs net filmų mėgėju (veikiau atsitiktiniu žiūrovu), todėl komentarus apie režisieriaus darbą pasiliksiu užantyje, o visą kompetentingų kritikų sudarytą apdovanojimų sąrašą galite rasti čia.

Aktorių panašumas. Kitas dalykas, kuris mane sužavėjo, tai tinkamas aktorių parinkimas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, mažai žinomas britų aktorius ir muzikantas Sam’as Riley yra neįtikėtinai panašus į Ian’ą Curtis’ą. S. Riley netgi neblogai pamėgdžioja „Joy Division“ vokalisto dainavimo manieras ir išskirtinį balsą – abu jie dainuoja bosu/baritonu, nors kalba daug aukštesniu balsu. Kitas įdomus dalykas – visi grupės narių vaidmenis atliekantys aktoriai specialiai savo vaidmenims išmoko groti instrumentais ir visi filme esantys pasirodymai yra atliekami gyvai.

Kairėje – Sam’as Riley, dešinėje – Ian’as Curtis’as. Nuotrauka iš „Walrus Music Blog“.

Garso takelis. Kaip ir turėtų būti filme apie muzikantą, čia skamba daugybė geros muzikos – pradedant Davidu Bowie, „The Buzzcocks“ (iš kurių pavadinimo „Joy Division“ nariai tyčiojasi) baigiant Iggy Pop’u, kurio muzikos Ian’as klausosi prieš pat pasikardamas savo namų virtuvėje.

Patarimas pabaigai. Jei žiūrėsite filmą – darykite tai su mylimaisiais, nes šiaip ar taip – „Love will tear us apart“…

Kas labiausiai vienija, bet kartu ir skaldo žmones? Ne, tai ne religija ir ne krepšinis. Tai muzika! Lietuviška muzika. Jau dabar matau jūsų perkreiptus veidus ir sarkastiškas mintis – kaip galima rašyti apie tai, ko nėra? Puikiai pamenu mūsų liūdesio angelo – Andriaus Mamontovo pareiškimą :„Popsas užkniso juodai“. O ar lietuviška muzika užkniso juodai? Ar Lietuva – tik šūdino popso šalis?

Stop! Geros lietuviškos muzikos tikrai yra! Tik ją „dusina“ vienadieniai atlikėjai ir grupės, kurių klausantis nereikia mąstyti. Taip tikrai talentingiems muzikantams nelieka eterio laiko nei radijose, nei televizijose. Deivydas Zvonkus: „Radijas ir Televizija yra verslo struktūros. Jos transliuoja tai, kuo pelno reitingus. Pagal tai ir renkasi repertuarą. Reitingai valdo. Ne kartą girdėjau, kaip TV laidų juodadarbiai yra prodiuserių APRĖKIAMI dėl prasto laidos reitingo.“ Taigi atlikėjai tampa dar viena masinio vartojimo preke, jei savo prekine išvaizda nieko nepatraukia, jei groja ir dainuoja „neformatą“ – tikėtis pasiekti klausytojų ausis ir širdis yra beprasmiška. Ir visai nesvarbu, kad tie patys atlikėjai, tos pačios grupės ištisai šmėžuoja televizoriuje, lyg kiti atlikėjai neegzistuotų. Eglė Sirvydytė: „Radijas ir televizija mane piktina iš esmės. Nepaisant mažyčių išlygų (tam tikrų televizijos programų ar radijo stočių), jie suka tą patį per tą patį, rodos, nė trupučio nesistengdami atsigręžti į tą, kuris iš tiesų domisi muzika. Kiek gi galima transliuoti paskutinių dešimtmečių hitus. Gi jau koktu. Ir veidai tie patys etery sukasi, nieko naujo, nieko gyvo. Lietuviai toli gražu nėra buki, gi yra šimtai tūkstančių gyvenančių muzika, ja besidominčių, kuriems baigiasi kantrybė ir jie galop su visam išjungia televizorių“.

D.Razauskas

Ar iš tiesų viskas taip blogai? Aš pats asmeniškai tiesiog nežiūriu lietuviškų TV kanalų, nesiklausau lietuviškų radijo stočių, tačiau klausau daug lietuvių atlikėjų. Domantas Razauskas: „Manęs kažkada klausė, ką praranda neskaitantis žmogus. Atsakiau, kad nieko nepraranda, nes visiškai neturi nieko tokio vertingo, ko būtų gaila netekti. Panašiai ir su tais atlikėjais (geroji priešingybė šiam siaubingam žodžiui yra kūrėjas). Ar jie bus, ar ne, – niekas net nepastebės. O Lietuvoje yra daugybė gerų kūrėjų, į kurių koncertus susirenka pilnos salės, nors jų veidų nerodo TV, o dainų netransliuoja komercinės radijo stotys.“

Domantas Razauskas ir Eglė Sirvydytė priklauso tiems geriesiems kūrėjams, kurių veidų nepamatysite žydruosiuose ekranuose ir tuo labiau jų dainų neišgirsite per RC ar M-1. Tačiau kad ir kur jie bekoncertuotų, pilna salė žmonių garantuota. Ir ne tik patogiai sėdinčių ant kėdžių, bet ir stovinčių, tupinčių, gulinčių… Būtent dainuojamosios poezijos žanras, kuriam priklauso abu šie atlikėjai, dabar išgyvena patį didžiausią pakilimą ir visai gali būti, kad netolimoje ateityje pamatysite kokį nors bardą per „Puikųjį šou“. Juokauju. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokio turinio laidų neliks. Tačiau kol muzikos prodiuseriai nepasisotins pinigų, mano svajonei nebus lemta išsipildyti.

Haroldas Šklėrius

Ar pamenate tokį realybės šou „Kelias į žvaigždes“? Būtent ten ir gimė daugiausiai vienadienių atlikėjų. Bet ar jie kalti dėl dainų, kurias atliko? Jie tik dainavo tai, ko žmonės nori…Haroldas Šklėrius: „Yra daug Lietuvoje „muzikos kritikų“, kurie bando nustatyti, kokia muzika yra gera ir kokia bloga. Mano nuomone, jei kažkokia muzika yra ir jos žmonės klauso – reiškia jos reikia. Yra grupių ar atlikėjų, kurių kompakto neužsidėčiau niekada gyvenime, bet man jie gyvent netrukdo. Darau tai kas man patinka, dainuoju dainas, kuriomis tikiu ir atsiriboju nuo man nepatinkančios muzikos. “ Nemeluosiu, uždavęs klausimą „Ką manote apie lietuvišką muziką?“ kitokio atsakymo ir nesitikėjau. Taip sako daugelis atlikėjų, kurie supranta ko reikia liaudžiai ir ką liaudis pirks. Tačiau tokio atvirumo iš Haroldo nesitikėjau: „Jei žiūrėtume į realybės šou dalyvių dainas – visiškai greitai padarytas, neturintis išliekamosios vertės produktas. Nors pats prieš tris metus tokias dainas dainavau, atvirai pasakysiu, nesigailiu. Vien todėl, kad tai suteikė galimybes man dabar daryti tai , kas patinka.“ Manau komentarų nereikia.

Vadinasi „Kelias žvaigždes“ mus maitino greitai paruošiamais, skaniais užkandžiais (dėl skonio nesiginčijama). Tačiau dėl tokio maisto ankščiau ar vėliau skandis suges ir jį reiks gydyti. Kuo gydysime – roku, džiazu, bliuzu ar hip-hopu nėra svarbu. Tačiau anksčiau ar vėliau jį gydyti turėsime.

Pirmoji, tų alternatyvių vaistų dozė – Domantas Razauskas ir Eglė Sirvydytė, „Saulele Motule“:

Edis Punkris su Andrium Mamontovu prieš keletą metų Vilniuje

Edi, kaip taip atsitiko, kad Tave, Kanados lietuvį, Lietuvos lietuviai išvydo „Roko marše“?
Viskas prasidėjo gana seniai. Aš, augdamas užsienyje, tiesiog buvau priverstas klausytis dar iš Lietuvos atsivežtų senų savo tėvų ir senelių dainuojamų dainų, bet man pačiam norėjosi kažko naujo, šviežesnio. Kadangi su muzika esu jau nuo mažens (lankiau pianino pamokas, vėliau pradėjau brazdinti gitara), pradėjau kurti dainas, keletą jų įrašiau. Vėliau Kanados lietuviai, važiuodami į Lietuvą, vis nusiveždavo ten plokštelių, kuriose buvo ir mano dainų. Taip jau nutiko, kad viena jų, pavadinimu „Kaime“, Lietuvoje labai išpopuliarėjo. Tuomet ir sulaukiau kvietimo iš „Jaunimo centro“ ir mane pakvietė dalyvauti „Roko marše“, nors aš net neįsivaizdavau, kas tai yra.

Kaip sekėsi koncertuoti Lietuvoje?
Iš tiesų galvojau, kad mes koncertuosime tik karčiamose, bet pasirodė, kad klydau. Netgi buvo toks juokingas nutikimas – mūsų autobuse nebuvo tualeto, tai kartą, kai keliaudami su muzikantais laukuose sustojom ir išlipom, pagalvojau, kad galiu padaryt savo „biznį“. Tada kažkas sako – „ką darai, mes gi čia grosim!“. Aš klausiu – kur, juk čia laukai. Tai sako – čia ir grosim. Aš visiškai nežinojau, koks didelis dalykas tie „Roko maršai“ yra. Bet buvo labai smagu. Aš savo muzikantų neturėjau, tai iš kitų grupių ir pažįstamų muzikantų Lietuvoje susirinkau grupę. Laiko repeticijoms beveik neturėjom, tai ir visi koncertai buvo labiau „jam session“ – nebuvo dviejų vienodų. Netgi susitarėm, kad jei vienam tą dieną geriau sekasi – griebk solo ir improvizuok. Vėliau manęs paprašė parašyti ir „Roko maršo“ himną, tai aš net nustebau, juk mano lietuvių kalba yra tokia kasdieninė, man sunkiau rašyti, nei lietuviams. Vis dėlto parašiau tą dainą, Mamontovas su Kaušpėdu ištaisė klaidas ir ją kelis kartus sugrojome. Gaila, kad tik nėra likę įrašo. Buvo ir kitokių nutikimų – dar 1976 metais, kai lankiausi Lietuvoje, nuvažiavom su pusbroliu prie Gedimino pilies ir aš pasakiau, kad kai kitą kartą čia atvažiuosiu, plazdės ta vėliava, kurią atsimena mūsų tėvai ir seneliai. Ir iš tikrųjų – prieš Vilniaus „Roko maršo“ koncertą pusbrolis mane ten vėl nusivežė ir ten pamačiau ten tikrąją Lietuvos vėliavą.

Ar dar bendrauji su kitais „Roko maršo“ dalyviais ar kitais Lietuvos atlikėjais?
Taip, susidraugavau su Mamontovu, Kaušpėdu, vėliau Stakėnu, nors jis ir nebuvo „Roko maršuose“ – su jais visais iki šiol bendrauju. Pažinojau Kernagį, jam netgi specialiai buvau parašęs dainą, kurią kartu įrašėme Toronte per jo kabareto „Tarp girnų“ gastroles. Beje, čia visai neseniai pusbrolis man iš Lietuvos atsiuntė Kernagio dainą „Gastrolės Amerikoje“, kurioje, pasirodo, esu ir aš paminėtas („..mažiukas Edis – televizijos bokštas…“). Buvo kartu ir džiugu ir liūdna, nes nuo Vytauto mirties buvo praėjęs tik keletas dienų…

O dabar ar dar randi laiko muzikai, dirbdamas nekilnojamojo turto prekybos srityje?
Tiesą sakant, neseniai vėl pradėjau kurti. Mano duktė Andreja, kuri yra dainininkė ir šokėja, paprašė, kad sukurčiau jai kokią nors dainą. Be to, su operos soliste Ligita Račkauskaite iš Vilniaus galbūt vasarą, mano viešnagės Vilniuje metu, įrašysiu vieną ar keletą dainų. Visai norėčiau dar ką nors įrašyti su Mamontovu.

Ačiū už pokalbį

Edis Punkris su dukra Andreja – perspektyvia dainininke ir šokėja, su kuria kontraktą ketina pasirašyti „Universal Music“

Pabaigai – garsioji „Kaime“

Ir power ballad „Kareivėli“

Renginio, vykusio Lenkų kultūros rūmuose, pradžia jau buvo daug žadanti. Ko vertos vien tos trys skirtingos eilės: prie įėjimo į pastatą, kuriame renginys vyko, prie rūbinės ir prie alaus. Paskutinioji eilė buvo tikrai verta mano kaip blogerio plunksnos. Ar esate kada su krūva metalistų, pankų ir šiaip neformalų stovėję gana prabangiame restorane prie alaus? Ir restorano pavadinimas ne bet koks, o lenkų-lietuvių draugystę simbolizuojantis „Pan Tadeusz“. Visai gali būti, kad Adamas Mickiewiczius dabar vartosi karste, žinodamas, kad jo poemos pavadinimas duotas tokiai įstaigai. Garbingai su kolega MC Katekizmu (žinoma, kad ėjome į renginį kaip grupė „Be laidų“, o ne kaip eiliniai lochai) atstovėję visas tris eiles, patraukėme link pagrindinės veiksmo vietos – atskiros patalpos, kurioje buvo scena. Tik įėję į vidų pastebėjome, kad sėkmingai praėjome vėmalais užminuotą taką prie įėjimo, ant kurio vėliau sėkmingai slidinėjo ir jaunas, ir senas. Tarp šių nelaimingųjų buvo ir vienas iš dviejų renginyje dalyvavusių Šakių metalistų, su kuriais vėliau pavyko persimesti keletu bereikšmių, bet gana linksmų frazių.

Taip bežiūrint į vėmaluose slidinėjančius lietuviškųjų subkultūrų atstovus nelauktai prasidėjo ir pats renginys. Pirmieji pasirodė gotai – „Mano juodoji sesuo“. Man, nepatyrusiam gotų kultūros žinovui tiesiog atrodė, kad kažkas nepiktai pajuokavo, sukryžmindamas Igorį Kofą su Dave’u Gahan’u iš „Depeche Mode“ ir paleisdamas šitą padarą ant scenos. Nulis įspūdžio. Na, nebent tai, kad būgnų mašina tvarkingai dirbo savo darbą, o ir gitaristas laikas nuo laiko perbraukdavo stygas, šiek tiek sudarė gyvai grojančios grupės įvaizdį.

Po gotiško pasirodymo atėjo eilė ir pirmajai nominacijais – geriausios roko grupės. Ją, kaip ir vėliau sekusį metų albumo apdovanojimą, laimėjo pastarojo mėnesio mano grojaraščio vieni favoritų, grupė „Skylė“. Gerai jiems. Iš karto po metų roko grupės buvo apdovanotas ir „Metų muzikinis vaizdas“. Kaip jau turbūt daugeliui buvo akivaizdu šimtas valandų prieš renginį, šitą nominaciją laimėjo geriausias lietuviškas klipas nuo BIX „Pressure“ laikų – „Happyendless“ superduperturbo hitas „Power forever“. Į sceną grįžęs Svaras pasakė blogą naujieną – netrukus koncertuos Alina Orlova. Išgirdę tai iš karto nusprendėme, kad gal būtų pats laikas papildyti senkančias alaus atsargas ir vėl patraukėme į „Pan Tadeusz“. Jame sutikę keletą gerų draugų smagiai išgėrėme alaus, padiskutavome apie muziką iki tol, kol gavau labai intriguojantį Alinos pasiklausyti likusio draugo SMSą: „Praleisit metų punk!“. Šito, žinoma, negalėjome sau leisti ir skubria žingine išrūkome iš pono Tado glėbio. Buvome pačiu laiku. „Metų punk grupe tapo Dr. Green!“, – arba kažką tokio bandė sušukti nusipenėjusi rokerio iškamša, kuri kažkada buvo žinoma Samo pseudonimu. Apdovanojimo į sceną atsiimti užlipęs mano (ir daugelio kitų) mėgstamiausias Vilniaus hardcore scenos veikėjas, „grynų“ vokalistas Domas pjūklo formos apdovanojimą perleido „Žiurkėms“, K.A.N.G.ams ir dar kažkam, kieno pavadinimo nepamenu („Be laidų“ nebuvo tarp jų…). Gerai jiems.

Maždaug tuo pačiu metu sukaupiau visą drąsą ir priėjau prie vieno žilstelėjusio vidutinio amžiaus vyriškio ir jam prisistačiau. Tas vyriškis – vardu Rytis ir tokia pačia pavarde kaip aš ir brolis, groja grupėje „Atalyja“ ir yra tikras mūsų tėtės pusbrolis, ir to pasekoje įvyko mažas giminės reunionas. Trumpai pasikalbėjome ir išsiskyrėme, o aš palinkėjau „Atalyjai“ tapti geriausia metų folk/etno grupe žinodamas, kad kategorijoje, kurioje yra dar kandidatuoja visų nučiūčinta, nučiupinėta (perkeltine prasme) ir mylima (tiesiogine prasme) mergaitė iš Visagino, laimėti nėra jokių šansų.

Specialų apdovanojimą laimėjo VU studentų sukurta radijo stotis „Start FM“. Žemai lenkiu galvą prieš juos vien dėl kiekvieną rytą nuo 6 iki 8 valandos grojamo pankroko. Tikrai padeda pabusti. Po šito apdovanojimo vėl pasišalinome. Truputį gaila, nes vėliau sužinojau, kad tada buvo teikiama metų hip-hop’o nominacija. Nors ir neklausau tokios muzikos, bet vis tiek su malonumu būčiau palaikęs mūsų draugus, su kuriais teko kartą groti, keletą kartų žaisti krepšinį ir dar daugiau kartų prasilenkti instituto koridoriuose – „Project Undersky“. Gerai bent tiek, kad mūsų palaikymo neprireikė – jie ir taip tapo geriausiais. Per šitą išėjimą praleidome kažkokį nesusipratimą su „Metų proveržio“ apdovanojimą atsiėminėjusiais „Flamingo“, bet nėra ko dėl to gailėtis.

Į salę grįžome, kai Svaras bandė pompastiškai skelbti, kad kitą nominaciją pristatys „pasaulio pilietis, kuris vieną dieną gali groti gitara Afrikoje, o kitą dieną – skintis kelią per Brazilijos džiungles.“ Bloga nuojauta manęs neapgavo – tai buvo Hokšila. Kai garsiai išreiškiau savo nuomonę žodžiais „O ne, tik ne Vytautas Kazlauskas!“, šalia stovėjęs jau anksčiau minėtas Domas prapliupo juokais. Man irgi buvo juokinga. Pradėjęs nuo pirmos nominacijos (metų folk/etno grupe tapo „Pievos“ – visgi dėl Alinos aš klydau ir dėl to džiaugiuosi), Vytautas įsivažiavo ir pristatė antrąją – metų funk. Kadangi iš šitos kategorijos klausęs buvau tik „Bites“, už juos ir sirgau. Nelaimėjo. Laimėjo „Magic Mushrooms“. Turbūt buvo vertesni, nesiimu spręst.

Iš karto po šio apdovanojimo į sceną išėję „Mountainside“ nustebino dviem dalykais. Visų pirma, jų bosistas/vokalistas bosine gitara grojo nykščiu, kas šiaip jau nėra labai dažnas reiškinys muzikos pasaulyje. O antra – iš pasirodymui skirtų 15 minučių gal pusę laiko užėmė kažkokia monotoniška ir ištęsta daina, po kurios nebesinorėjo šitų Kauno rokerių klausytis. „Birutės“ irgi turbūt negrojo. Vėl turbūt nieko nepraradau.

O tada, po dar vieno pašnekesio pas poną Tadą atėjo mano pats laukiamiausias vakaro pasirodymas – „Bora“! Vokalistas, pasibėdavojęs, kad tų 15 minučių, skirtų vienam pasirodymui, yra kaip reikiant per mažai, pradėjo tai, dėl ko „Borą“ labiausia gerbiu – BEPROTIŠKAIENERGINGĄPASIRODYMĄ. Tuoj pat nusiėmiau akinius, nusisegiau laikrodį ir šokau į patį moshpito įkarštį. Tiesa, jis nebuvo labai galingas, kadangi apdovanojimuose susirinkę pankai sudarė gal 5 proc. visos populiacijos, tačiau vis tiek neblogai pasistūsinom. Mano savimeilę paglostė ir tai, kad grupė patenkino mano išrėktą prašymą ir sugrojo „Propagandą“. Geras pasirodymas. Užskaitau. Mano skaudantis sprandas irgi.

Iki metų metalo nominacijos truko reabilitacija ir alaus gėrimas, stengiantis susigrąžinti visus prarastus skysčius. Metalo nominaciją pristatė kažkurių metų „Be tabu“ žmogus ir liūdnai pagarsėjęs „Švyturio“ vėliavėlių gynėjas Sėkla, kuris anksčiau buvo žinomas kaip koncertų organizatorius. Metų metalistais tapo „Argharus“, tarp konkurentų įveikę ir mergaičių numylėtinius, su Radžiu nesibodinčius groti „Wozu“.

Po metų renginio, kuriuo tapo „Mėnuo Juodaragis“, apdovanojimo, scenoje pasirodė „Grol“, kuriuos, prisipažinsiu, klausiau tik dėl to, kad ten būgnais muša buvęs mano draugės fizikos dėstytojas. Gana ilgai derinę, junginėję ir reguliavę gitaras „Grol“ pagrojo tą savo muziką, bet manęs nesužavėjo, todėl patraukėm prie rūbinių. Atstovėję paskutinėje tą vakarą eilėje su MC Katekizmu dar grįžom į Senamiestį kebabų. Iš Senamiesčio parėjau namo ir vakaras buvo baigtas.

Negaliu sakyti, kad buvo blogai. Gal tiesiog „Bora“ grojo per trumpai.

Desertui – „Propaganda“

Truputis istorijos: „Roko Maršu buvo vadinami festivaliai, vykę įvairiose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 metais, atnaujinti festivaliai vyko 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavymą visuomenės gyvenime.“ Tokį gana skurdų aprašymą pateikia lietuviškoji Wikipedia.

Asmeninį mano susidomėjimą „Roko maršais“, ir ypač vykusiu 1989 metais, pažadino į rankas patekęs albumas „Roko maršas per Lietuvą’89″, kuriame šalia tokių, visiems beveik iki skausmo žinomų vardų kaip „Antis“ ar „Foje“, radau tokias grupes kaip Edžio Punkrio grupė, Dariaus Polikaičio grupė ar grupė „Naujas kraujas“. Suraukiau antakius ir pasileidau toliau ieškoti, kadangi, laikydamas save šiokiu tokiu muzikos gurmanu, negaliu sau leisti nežinoti tokių įvykių dalyvių. Galų gale išsiaiškinau, kad visos šios trys grupės yra lietuvių, tačiau gyvenančių už Atlanto. Edžio Punkrio grupė buvo iš Kanados, Dariaus Polikaičio – Čikagos, o grupę „Naujas kraujas“ įkūrė Andrius Kulikauskas (ne tas garbanotas), išeivis iš JAV, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje. Genamas smalsumo ir tikėjimo, kad ir skaitytojams Sąjūdžio metais vykę kultūriniai įvykiai gali būti įdomūs, susisiekiau su šio maršo dalyviais ir pradedu straipsnių ciklą „Užmirštas Roko maršas“.

Pirmasis mintimis apie tą „Roko maršą“, išskirtinai su tinklaraščio „Žmogui, turinčiam ką pasakyti“ lankytojais, dalijasi „Foje“ gitaristas ir vokalistas Andrius Mamontovas.

Žtkp: Kokie buvo skirtumai tarp Lietuvos grupių ir tų, kurios atvyko iš užsienio?

Andrius M.: Visų pirma, tai jie turėjo labai gerus muzikos instrumentus, apie kokius tuo metu mes galėjome tik pasvajoti. Skyrėsi ir jų muzika, kuri skambėjo kaip mūsų tėvų tuo metu mėgstamos estrados melodijos. Be to, jie ir atrodė truputį ne taip, kaip kad mes tikėjomės.

Žtkp: O ko jūs tikėjotės?

Andrius M.: Na, tais laikais mes įsivaizduodavome JAV piliečius labiau „rokeriškos “ išvaizdos, o jie buvo tiesiog normalūs, draugiški, geri ir paprasti žmonės. Jie labai stengėsi būti labai lietuviški. Kita vertus, muzikantai, iš kokios jie bebūtų šalies, visada randa bendrą kalbą ir labai greitai peržengia bet kokius kultūrinius skirtumus.

Žtkp: Kaip sekėsi su jais bendrauti?

Andrius M.: Nors ir mes, ir jie, sutikome kitokius žmones, nei kad tikėjomės, bet labai greitai suradome bendrą kalbą. Maršo pabaigoje buvo sunku išsiskirti ir mes surengėme net kelis atsisveikinimo vakarėlius. Su visais „Roko maršo“ dalyviais iki šiol palaikau labai draugiškus ir šiltus ryšius. Visada susitinku su jais, jei tik būna proga, kai aplankau JAV ar Kanadą.

Žtkp: Koncertai vyko Nepriklausomybės priešaušryje. Koks buvo maršuose dalyvavusių muzikantų požiūris į tuo metu vykstantį tautinio išsivadavimo judėjimą?

Andrius M.: Nepriklausomybės idėja buvo labai stipri, ji tiesiog tvyrojo ore. Apskritai kalbant, tai buvo ypatingas vienybės jausmu nuspalvintas metas, visi didžiavomės savo šalimi ir šaknimis, ir tikėjomės, kad jau greit atgausime Nepriklausomybę.

Ačiū už pokalbį.

Pabaigai siūlau „Foje“ kūrinį „Aš gimsiu rytoj“ iš albumo „Roko maršas per Lietuvą’89″.

Bus daugiau…

„Litvakų kongreso dalis – iš Lietuvos žemių kilusių Nobelio premijos laureatų, pasaulinio garso litvakų viešnagė
2009 m. rugpjūtis

Renginys turėtų sulaukti daug vietinių gyventojų ir svečių dėmesio. Bus laukiama ir pasaulinio garso litvakų, tokių kaip Leonardas Cohenas su jo koncertine programa bei poezijos pristatymu.“

Taip pat planuojama, kad kongrese lankysis ir litvakai, Nobelio premijos laureatai. Apie juos visai neseniai rašė Gavelis.

O atrodo dar taip neseniai skaičiau „Wikipedia“ apie garsius litvakus ir stebėjausi, dėl ko anksčiau nežinojau apie kai kurių iš jų lietuvišką kilmę.

Tiems, kas mano, kad aš galbūt meluoju, informacija yra čia. Tiems, kas nežino Leonardo Coheno, informacija – čia. Dabar belieka tikėtis, kad planai bus įgyvendinti ir savo šalyje išvysime vieną garsiausių visų laikų pasaulio bardų.

„Suddenly the night has grown colder…“

Puikiai atsimenu pirmąją pažintį su juo (žinoma, per visagalį „Youtube“). Scenoje sėdi simpatiškas, gerų akių vaikinas su gitara ir pradeda lyrišką dainą. Dainuoja „I’m lying next to her in bed, she’s the kind of girl I’d like to wed, nevermind the fact, that she’s DEAD, it turns me on…“. Toliau – dar juodžiau: Stephenas dainuoja apie tai, kaip jo mylimajai slenka plaukai ir oda, o žvilgsnis išlikęs labai baisus. „Po velnių“,- pagalvojau, šitas vaikinas kažką tokio turi. Toliau naršiau po tą patį „Youtube“ ir vieną po kito klausiau jo dainų apie mirštantį senelį, seksualinį priekabiavimą, psichiškai neįgalius vaikystės draugus ir Jėzaus brolį Craigą.

Vaikinas gitarą valdo tikrai neblogai (brolis paliudys), turi tikrai puikų balsą, kuris gali būti ir saldus, ir žiaurus, o apie jo dainų rašymą išvis galima atskirą knygą sukurti, pilną fantastiškų pavyzdžių. Vien ko vertas „Lullaby (Divorce song)“ antras stulpelis: „cause daddy likes porno and $10 whores, daddy gets wasted and robs liquor stores, daddy likes rubbing against little boys on the bus, I think that’s why your mommy left us…“. Tobula.

Vienas bruožas yra bendras visoms dainoms – visos pradedamos lėtai, gražiai ir lyriškai, o vėliau tampa mažais juodojo humoro šedevriukais. Beje, vienas patarimas – jei sumanysite įsigytų jo albumų, geriau rinkitės „gyvai“ įrašytus – juose atsiskleidžia visas Stepheno Lyncho humoras, be to, smagu girdėti ir žiūrovų reakciją. Ypač rekomenduočiau pasižiūrėti visą koncertą „Live at El Rey“. Jį rasite čia.

Patiks, jeigu: patinka „South Park“ tipo humoras.
Nepatiks, jeigu: nemokate anglų kalbos, turite kažkokių tabu.

Siūlau pažiūrėti keletą fantastiškų Stephen Lyncho atliekamų kūrinių.

„Special Ed“

„Talk to me“

„If I were gay“

Kiti mano herojai: Andy Kaufmanas ir Ricky Gervaisas.

p.s. apie Stepheną Lynchą jau truputį rašė ir kiti Lietuvos blogeriai.