„Po***i. Važiuojam.“. Tokia SMS žinutė prižadino mane vieną trečiadienio rytą, apie 12:45 (esu bedarbis, todėl nei su Saule keliuose, nei su ja einu miegoti. Tuo labiau, kad dėl to supyktų mano mergina, kurią tėvai pavadino Lauryna, o ne Saule). Žinutė atėjo nuo bičiulio Tado, su kuriuo gerus tris mėnesius ketinome važiuoti į koncertą Varšuvoje, pažiūrėti, kaip atrodo senukai rokeriai AC/DC.
NB: Čia yra detalus kelionės aprašymas. Jeigu norite rasti trumpesnį, labiau pritaikytą šiuolaikiniam, visur skubančiam žmogui – vadybininkui, piarščikui, taksistui – pirkite liepos mėnesio „Playboy“. Ir šiaip – pirkite – aš noriu valgyti.
Nuotraukoje – visa daugybė Rouzės Varšuvoje, Bemovo oro uoste. Foto (c) – „Pauly blog“
Retai taip nutinka, kad į rankas patekęs nežinomos ir dar neklausytos grupės albumas užkabintų taip, kad gerą mėnesį jis būtų labiausiai besisukantis mano grotuve ir kompiuteryje, iš asmeninių last.fm topų išstumtų „Joy Division“, „The Killers“ ir Bobą Dylaną, o viena iš albume esančių dainų per trumpą laiką taptų mano visų laikų klausomiausiu kūriniu. Taip nutinka, kai muzika paliečia asmeniškai. Užteko iš septynkės gauti čekų grupės „The Prostitutes“ albumą „Hometown Zombies“, ir supratau, kad nieko nebus – reikės rašyt apie tai į blogą. O kad nebūtų tai tik mano asmeninė nuomonė ir įspūdis, susisiekiau su grupe, ir uždaviau jai keletą banalių, ir keletą originalių klausimų.
Kaip jau turbūt pastebėjo šio tinklaraščio skaitytojai, beprotiškai mėgstu muziką. Ir tai dar ne viskas – kartu mėgstu ir žmones skirstyti į įvairias kategorijas, sudėti į stalčiukus ir spinteles. Kadangi pats koncertuose lankausi gana dažnai, jaučiuosi galįs sukurti gyvos muzikos susirenkančių paklausyti žmonių tipologizavimą. Tik prieš skaitydami atkreipkite dėmesį, kad šitoks skirstymas yra sąlyginis ir kai kuriose išskirtinėse personose gali susilieti keletas koncertų lankytojų tipų.
Ilgą laiką „Joy Division“ ir Ian’as Curtis’as man buvo tik dar viena eilutė muzikos istorijoje. Tiesa, kažkur buvau skaitęs, kad vokalistas nusižudė dar būdamas labai jaunas (23 metų), o per koncertus patirdavo epilepsijos priepuolius ir, kaip visi, buvau girdėjęs „Love Will Tear Us Apart“. Bet kai sužinojau, kad apie jo gyvenimą sukurtas filmas „Control“, kažkokia nematoma jėga mane pradėjo traukti link Ian’o Curtis’o biografijos. Galų gale, po ilgų kovų su savimi ir bakalauro darbu, vakar pagaliau pavyko šį filmą pažiūrėti.
Kas labiausiai vienija, bet kartu ir skaldo žmones? Ne, tai ne religija ir ne krepšinis. Tai muzika! Lietuviška muzika. Jau dabar matau jūsų perkreiptus veidus ir sarkastiškas mintis – kaip galima rašyti apie tai, ko nėra? Puikiai pamenu mūsų liūdesio angelo – Andriaus Mamontovo pareiškimą :„Popsas užkniso juodai“. O ar lietuviška muzika užkniso juodai? Ar Lietuva – tik šūdino popso šalis?
Stop! Geros lietuviškos muzikos tikrai yra! Tik ją „dusina“ vienadieniai atlikėjai ir grupės, kurių klausantis nereikia mąstyti. Taip tikrai talentingiems muzikantams nelieka eterio laiko nei radijose, nei televizijose. Deivydas Zvonkus: „Radijas ir Televizija yra verslo struktūros. Jos transliuoja tai, kuo pelno reitingus. Pagal tai ir renkasi repertuarą. Reitingai valdo. Ne kartą girdėjau, kaip TV laidų juodadarbiai yra prodiuserių APRĖKIAMI dėl prasto laidos reitingo.“ Taigi atlikėjai tampa dar viena masinio vartojimo preke, jei savo prekine išvaizda nieko nepatraukia, jei groja ir dainuoja „neformatą“ – tikėtis pasiekti klausytojų ausis ir širdis yra beprasmiška. Ir visai nesvarbu, kad tie patys atlikėjai, tos pačios grupės ištisai šmėžuoja televizoriuje, lyg kiti atlikėjai neegzistuotų. Eglė Sirvydytė: „Radijas ir televizija mane piktina iš esmės. Nepaisant mažyčių išlygų (tam tikrų televizijos programų ar radijo stočių), jie suka tą patį per tą patį, rodos, nė trupučio nesistengdami atsigręžti į tą, kuris iš tiesų domisi muzika. Kiek gi galima transliuoti paskutinių dešimtmečių hitus. Gi jau koktu. Ir veidai tie patys etery sukasi, nieko naujo, nieko gyvo. Lietuviai toli gražu nėra buki, gi yra šimtai tūkstančių gyvenančių muzika, ja besidominčių, kuriems baigiasi kantrybė ir jie galop su visam išjungia televizorių“.
Ar iš tiesų viskas taip blogai? Aš pats asmeniškai tiesiog nežiūriu lietuviškų TV kanalų, nesiklausau lietuviškų radijo stočių, tačiau klausau daug lietuvių atlikėjų. Domantas Razauskas: „Manęs kažkada klausė, ką praranda neskaitantis žmogus. Atsakiau, kad nieko nepraranda, nes visiškai neturi nieko tokio vertingo, ko būtų gaila netekti. Panašiai ir su tais atlikėjais (geroji priešingybė šiam siaubingam žodžiui yra kūrėjas). Ar jie bus, ar ne, – niekas net nepastebės. O Lietuvoje yra daugybė gerų kūrėjų, į kurių koncertus susirenka pilnos salės, nors jų veidų nerodo TV, o dainų netransliuoja komercinės radijo stotys.“
Domantas Razauskas ir Eglė Sirvydytė priklauso tiems geriesiems kūrėjams, kurių veidų nepamatysite žydruosiuose ekranuose ir tuo labiau jų dainų neišgirsite per RC ar M-1. Tačiau kad ir kur jie bekoncertuotų, pilna salė žmonių garantuota. Ir ne tik patogiai sėdinčių ant kėdžių, bet ir stovinčių, tupinčių, gulinčių… Būtent dainuojamosios poezijos žanras, kuriam priklauso abu šie atlikėjai, dabar išgyvena patį didžiausią pakilimą ir visai gali būti, kad netolimoje ateityje pamatysite kokį nors bardą per „Puikųjį šou“. Juokauju. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokio turinio laidų neliks. Tačiau kol muzikos prodiuseriai nepasisotins pinigų, mano svajonei nebus lemta išsipildyti.
Haroldas Šklėrius
Ar pamenate tokį realybės šou „Kelias į žvaigždes“? Būtent ten ir gimė daugiausiai vienadienių atlikėjų. Bet ar jie kalti dėl dainų, kurias atliko? Jie tik dainavo tai, ko žmonės nori…Haroldas Šklėrius: „Yra daug Lietuvoje „muzikos kritikų“, kurie bando nustatyti, kokia muzika yra gera ir kokia bloga. Mano nuomone, jei kažkokia muzika yra ir jos žmonės klauso – reiškia jos reikia. Yra grupių ar atlikėjų, kurių kompakto neužsidėčiau niekada gyvenime, bet man jie gyvent netrukdo. Darau tai kas man patinka, dainuoju dainas, kuriomis tikiu ir atsiriboju nuo man nepatinkančios muzikos. “ Nemeluosiu, uždavęs klausimą „Ką manote apie lietuvišką muziką?“ kitokio atsakymo ir nesitikėjau. Taip sako daugelis atlikėjų, kurie supranta ko reikia liaudžiai ir ką liaudis pirks. Tačiau tokio atvirumo iš Haroldo nesitikėjau: „Jei žiūrėtume į realybės šou dalyvių dainas – visiškai greitai padarytas, neturintis išliekamosios vertės produktas. Nors pats prieš tris metus tokias dainas dainavau, atvirai pasakysiu, nesigailiu. Vien todėl, kad tai suteikė galimybes man dabar daryti tai , kas patinka.“ Manau komentarų nereikia.
Vadinasi „Kelias žvaigždes“ mus maitino greitai paruošiamais, skaniais užkandžiais (dėl skonio nesiginčijama). Tačiau dėl tokio maisto ankščiau ar vėliau skandis suges ir jį reiks gydyti. Kuo gydysime – roku, džiazu, bliuzu ar hip-hopu nėra svarbu. Tačiau anksčiau ar vėliau jį gydyti turėsime.
Pirmoji, tų alternatyvių vaistų dozė – Domantas Razauskas ir Eglė Sirvydytė, „Saulele Motule“:
Jau anksčiau rašiau apie vieną iš Lietuvoje vykusių „Roko maršų“. Kalbėjausi su vienu iš jo dalyvių – Andrium Mamontovu, o dabar eilė atėjo ir kitai, mažai žinomai, tačiau talentingai ir įdomiai asmenybei – Edžiui Punkriui iš Kanados. Edis buvo vienas iš tų užsienio lietuvių, kuriuos tuometinis Jaunimo centras pakvietė dalyvauti „Roko marše per Lietuvą“. Po šiek tiek užtrukusių paieškų, pavyko Edį rasti ir iš jo paimti išskirtinį interviu tinklaraščio „Žmogus, turintis ką pasakyti“ skaitytojams.
Edis Punkris su Andrium Mamontovu prieš keletą metų Vilniuje
Edi, kaip taip atsitiko, kad Tave, Kanados lietuvį, Lietuvos lietuviai išvydo „Roko marše“?
Viskas prasidėjo gana seniai. Aš, augdamas užsienyje, tiesiog buvau priverstas klausytis dar iš Lietuvos atsivežtų senų savo tėvų ir senelių dainuojamų dainų, bet man pačiam norėjosi kažko naujo, šviežesnio. Kadangi su muzika esu jau nuo mažens (lankiau pianino pamokas, vėliau pradėjau brazdinti gitara), pradėjau kurti dainas, keletą jų įrašiau. Vėliau Kanados lietuviai, važiuodami į Lietuvą, vis nusiveždavo ten plokštelių, kuriose buvo ir mano dainų. Taip jau nutiko, kad viena jų, pavadinimu „Kaime“, Lietuvoje labai išpopuliarėjo. Tuomet ir sulaukiau kvietimo iš „Jaunimo centro“ ir mane pakvietė dalyvauti „Roko marše“, nors aš net neįsivaizdavau, kas tai yra.
Kaip sekėsi koncertuoti Lietuvoje?
Iš tiesų galvojau, kad mes koncertuosime tik karčiamose, bet pasirodė, kad klydau. Netgi buvo toks juokingas nutikimas – mūsų autobuse nebuvo tualeto, tai kartą, kai keliaudami su muzikantais laukuose sustojom ir išlipom, pagalvojau, kad galiu padaryt savo „biznį“. Tada kažkas sako – „ką darai, mes gi čia grosim!“. Aš klausiu – kur, juk čia laukai. Tai sako – čia ir grosim. Aš visiškai nežinojau, koks didelis dalykas tie „Roko maršai“ yra. Bet buvo labai smagu. Aš savo muzikantų neturėjau, tai iš kitų grupių ir pažįstamų muzikantų Lietuvoje susirinkau grupę. Laiko repeticijoms beveik neturėjom, tai ir visi koncertai buvo labiau „jam session“ – nebuvo dviejų vienodų. Netgi susitarėm, kad jei vienam tą dieną geriau sekasi – griebk solo ir improvizuok. Vėliau manęs paprašė parašyti ir „Roko maršo“ himną, tai aš net nustebau, juk mano lietuvių kalba yra tokia kasdieninė, man sunkiau rašyti, nei lietuviams. Vis dėlto parašiau tą dainą, Mamontovas su Kaušpėdu ištaisė klaidas ir ją kelis kartus sugrojome. Gaila, kad tik nėra likę įrašo. Buvo ir kitokių nutikimų – dar 1976 metais, kai lankiausi Lietuvoje, nuvažiavom su pusbroliu prie Gedimino pilies ir aš pasakiau, kad kai kitą kartą čia atvažiuosiu, plazdės ta vėliava, kurią atsimena mūsų tėvai ir seneliai. Ir iš tikrųjų – prieš Vilniaus „Roko maršo“ koncertą pusbrolis mane ten vėl nusivežė ir ten pamačiau ten tikrąją Lietuvos vėliavą.
Ar dar bendrauji su kitais „Roko maršo“ dalyviais ar kitais Lietuvos atlikėjais?
Taip, susidraugavau su Mamontovu, Kaušpėdu, vėliau Stakėnu, nors jis ir nebuvo „Roko maršuose“ – su jais visais iki šiol bendrauju. Pažinojau Kernagį, jam netgi specialiai buvau parašęs dainą, kurią kartu įrašėme Toronte per jo kabareto „Tarp girnų“ gastroles. Beje, čia visai neseniai pusbrolis man iš Lietuvos atsiuntė Kernagio dainą „Gastrolės Amerikoje“, kurioje, pasirodo, esu ir aš paminėtas („..mažiukas Edis – televizijos bokštas…“). Buvo kartu ir džiugu ir liūdna, nes nuo Vytauto mirties buvo praėjęs tik keletas dienų…
O dabar ar dar randi laiko muzikai, dirbdamas nekilnojamojo turto prekybos srityje?
Tiesą sakant, neseniai vėl pradėjau kurti. Mano duktė Andreja, kuri yra dainininkė ir šokėja, paprašė, kad sukurčiau jai kokią nors dainą. Be to, su operos soliste Ligita Račkauskaite iš Vilniaus galbūt vasarą, mano viešnagės Vilniuje metu, įrašysiu vieną ar keletą dainų. Visai norėčiau dar ką nors įrašyti su Mamontovu.
Ačiū už pokalbį
Edis Punkris su dukra Andreja – perspektyvia dainininke ir šokėja, su kuria kontraktą ketina pasirašyti „Universal Music“
Penktadienį turėjau garbės dalyvauti renginyje, turinčiu pretenziją tapti visos Lietuvos undergroundo metų renginiu – alternatyvios muzikos apdovanojimuose. Stengsiuosi pateikti kuo subjektyvesnį ir grynai iš mano vieno pozicijų matytą renginį, todėl visi, kurie jau mankština pirštus ir ketina pribarškinti klaviatūromis, kad tai, ką rašau, yra subjektyvu, galite kreiptis į artimiausią sieną. Arba skaityti apgailėtinos kokybės straipsnį portale Alfa.lt. Beje, straipsnyje nebus NĖ VIENOS nuotraukos – čia ne fotoblogas.
Renginio, vykusio Lenkų kultūros rūmuose, pradžia jau buvo daug žadanti. Ko vertos vien tos trys skirtingos eilės: prie įėjimo į pastatą, kuriame renginys vyko, prie rūbinės ir prie alaus. Paskutinioji eilė buvo tikrai verta mano kaip blogerio plunksnos. Ar esate kada su krūva metalistų, pankų ir šiaip neformalų stovėję gana prabangiame restorane prie alaus? Ir restorano pavadinimas ne bet koks, o lenkų-lietuvių draugystę simbolizuojantis „Pan Tadeusz“. Visai gali būti, kad Adamas Mickiewiczius dabar vartosi karste, žinodamas, kad jo poemos pavadinimas duotas tokiai įstaigai. Garbingai su kolega MC Katekizmu (žinoma, kad ėjome į renginį kaip grupė „Be laidų“, o ne kaip eiliniai lochai) atstovėję visas tris eiles, patraukėme link pagrindinės veiksmo vietos – atskiros patalpos, kurioje buvo scena. Tik įėję į vidų pastebėjome, kad sėkmingai praėjome vėmalais užminuotą taką prie įėjimo, ant kurio vėliau sėkmingai slidinėjo ir jaunas, ir senas. Tarp šių nelaimingųjų buvo ir vienas iš dviejų renginyje dalyvavusių Šakių metalistų, su kuriais vėliau pavyko persimesti keletu bereikšmių, bet gana linksmų frazių.
Taip bežiūrint į vėmaluose slidinėjančius lietuviškųjų subkultūrų atstovus nelauktai prasidėjo ir pats renginys. Pirmieji pasirodė gotai – „Mano juodoji sesuo“. Man, nepatyrusiam gotų kultūros žinovui tiesiog atrodė, kad kažkas nepiktai pajuokavo, sukryžmindamas Igorį Kofą su Dave’u Gahan’u iš „Depeche Mode“ ir paleisdamas šitą padarą ant scenos. Nulis įspūdžio. Na, nebent tai, kad būgnų mašina tvarkingai dirbo savo darbą, o ir gitaristas laikas nuo laiko perbraukdavo stygas, šiek tiek sudarė gyvai grojančios grupės įvaizdį.
Po gotiško pasirodymo atėjo eilė ir pirmajai nominacijais – geriausios roko grupės. Ją, kaip ir vėliau sekusį metų albumo apdovanojimą, laimėjo pastarojo mėnesio mano grojaraščio vieni favoritų, grupė „Skylė“. Gerai jiems. Iš karto po metų roko grupės buvo apdovanotas ir „Metų muzikinis vaizdas“. Kaip jau turbūt daugeliui buvo akivaizdu šimtas valandų prieš renginį, šitą nominaciją laimėjo geriausias lietuviškas klipas nuo BIX „Pressure“ laikų – „Happyendless“ superduperturbo hitas „Power forever“. Į sceną grįžęs Svaras pasakė blogą naujieną – netrukus koncertuos Alina Orlova. Išgirdę tai iš karto nusprendėme, kad gal būtų pats laikas papildyti senkančias alaus atsargas ir vėl patraukėme į „Pan Tadeusz“. Jame sutikę keletą gerų draugų smagiai išgėrėme alaus, padiskutavome apie muziką iki tol, kol gavau labai intriguojantį Alinos pasiklausyti likusio draugo SMSą: „Praleisit metų punk!“. Šito, žinoma, negalėjome sau leisti ir skubria žingine išrūkome iš pono Tado glėbio. Buvome pačiu laiku. „Metų punk grupe tapo Dr. Green!“, – arba kažką tokio bandė sušukti nusipenėjusi rokerio iškamša, kuri kažkada buvo žinoma Samo pseudonimu. Apdovanojimo į sceną atsiimti užlipęs mano (ir daugelio kitų) mėgstamiausias Vilniaus hardcore scenos veikėjas, „grynų“ vokalistas Domas pjūklo formos apdovanojimą perleido „Žiurkėms“, K.A.N.G.ams ir dar kažkam, kieno pavadinimo nepamenu („Be laidų“ nebuvo tarp jų…). Gerai jiems.
Maždaug tuo pačiu metu sukaupiau visą drąsą ir priėjau prie vieno žilstelėjusio vidutinio amžiaus vyriškio ir jam prisistačiau. Tas vyriškis – vardu Rytis ir tokia pačia pavarde kaip aš ir brolis, groja grupėje „Atalyja“ ir yra tikras mūsų tėtės pusbrolis, ir to pasekoje įvyko mažas giminės reunionas. Trumpai pasikalbėjome ir išsiskyrėme, o aš palinkėjau „Atalyjai“ tapti geriausia metų folk/etno grupe žinodamas, kad kategorijoje, kurioje yra dar kandidatuoja visų nučiūčinta, nučiupinėta (perkeltine prasme) ir mylima (tiesiogine prasme) mergaitė iš Visagino, laimėti nėra jokių šansų.
Specialų apdovanojimą laimėjo VU studentų sukurta radijo stotis „Start FM“. Žemai lenkiu galvą prieš juos vien dėl kiekvieną rytą nuo 6 iki 8 valandos grojamo pankroko. Tikrai padeda pabusti. Po šito apdovanojimo vėl pasišalinome. Truputį gaila, nes vėliau sužinojau, kad tada buvo teikiama metų hip-hop’o nominacija. Nors ir neklausau tokios muzikos, bet vis tiek su malonumu būčiau palaikęs mūsų draugus, su kuriais teko kartą groti, keletą kartų žaisti krepšinį ir dar daugiau kartų prasilenkti instituto koridoriuose – „Project Undersky“. Gerai bent tiek, kad mūsų palaikymo neprireikė – jie ir taip tapo geriausiais. Per šitą išėjimą praleidome kažkokį nesusipratimą su „Metų proveržio“ apdovanojimą atsiėminėjusiais „Flamingo“, bet nėra ko dėl to gailėtis.
Į salę grįžome, kai Svaras bandė pompastiškai skelbti, kad kitą nominaciją pristatys „pasaulio pilietis, kuris vieną dieną gali groti gitara Afrikoje, o kitą dieną – skintis kelią per Brazilijos džiungles.“ Bloga nuojauta manęs neapgavo – tai buvo Hokšila. Kai garsiai išreiškiau savo nuomonę žodžiais „O ne, tik ne Vytautas Kazlauskas!“, šalia stovėjęs jau anksčiau minėtas Domas prapliupo juokais. Man irgi buvo juokinga. Pradėjęs nuo pirmos nominacijos (metų folk/etno grupe tapo „Pievos“ – visgi dėl Alinos aš klydau ir dėl to džiaugiuosi), Vytautas įsivažiavo ir pristatė antrąją – metų funk. Kadangi iš šitos kategorijos klausęs buvau tik „Bites“, už juos ir sirgau. Nelaimėjo. Laimėjo „Magic Mushrooms“. Turbūt buvo vertesni, nesiimu spręst.
Iš karto po šio apdovanojimo į sceną išėję „Mountainside“ nustebino dviem dalykais. Visų pirma, jų bosistas/vokalistas bosine gitara grojo nykščiu, kas šiaip jau nėra labai dažnas reiškinys muzikos pasaulyje. O antra – iš pasirodymui skirtų 15 minučių gal pusę laiko užėmė kažkokia monotoniška ir ištęsta daina, po kurios nebesinorėjo šitų Kauno rokerių klausytis. „Birutės“ irgi turbūt negrojo. Vėl turbūt nieko nepraradau.
O tada, po dar vieno pašnekesio pas poną Tadą atėjo mano pats laukiamiausias vakaro pasirodymas – „Bora“! Vokalistas, pasibėdavojęs, kad tų 15 minučių, skirtų vienam pasirodymui, yra kaip reikiant per mažai, pradėjo tai, dėl ko „Borą“ labiausia gerbiu – BEPROTIŠKAIENERGINGĄPASIRODYMĄ. Tuoj pat nusiėmiau akinius, nusisegiau laikrodį ir šokau į patį moshpito įkarštį. Tiesa, jis nebuvo labai galingas, kadangi apdovanojimuose susirinkę pankai sudarė gal 5 proc. visos populiacijos, tačiau vis tiek neblogai pasistūsinom. Mano savimeilę paglostė ir tai, kad grupė patenkino mano išrėktą prašymą ir sugrojo „Propagandą“. Geras pasirodymas. Užskaitau. Mano skaudantis sprandas irgi.
Iki metų metalo nominacijos truko reabilitacija ir alaus gėrimas, stengiantis susigrąžinti visus prarastus skysčius. Metalo nominaciją pristatė kažkurių metų „Be tabu“ žmogus ir liūdnai pagarsėjęs „Švyturio“ vėliavėlių gynėjas Sėkla, kuris anksčiau buvo žinomas kaip koncertų organizatorius. Metų metalistais tapo „Argharus“, tarp konkurentų įveikę ir mergaičių numylėtinius, su Radžiu nesibodinčius groti „Wozu“.
Po metų renginio, kuriuo tapo „Mėnuo Juodaragis“, apdovanojimo, scenoje pasirodė „Grol“, kuriuos, prisipažinsiu, klausiau tik dėl to, kad ten būgnais muša buvęs mano draugės fizikos dėstytojas. Gana ilgai derinę, junginėję ir reguliavę gitaras „Grol“ pagrojo tą savo muziką, bet manęs nesužavėjo, todėl patraukėm prie rūbinių. Atstovėję paskutinėje tą vakarą eilėje su MC Katekizmu dar grįžom į Senamiestį kebabų. Iš Senamiesčio parėjau namo ir vakaras buvo baigtas.
Negaliu sakyti, kad buvo blogai. Gal tiesiog „Bora“ grojo per trumpai.
Kai šitie įvykiai Lietuvoje prasidėjo, dauguma šio tinklaraščio skaitytojų, tarp jų ir šito įrašo autorius, dar stačiomis vaikščiojo po stalu ar, geriausiu atveju, nedrąsiai mokyklos suole skiemenavo pirmus žodžius knygose.
Truputis istorijos: „Roko Maršu buvo vadinami festivaliai, vykę įvairiose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 metais, atnaujinti festivaliai vyko 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavymą visuomenės gyvenime.“ Tokį gana skurdų aprašymą pateikia lietuviškoji Wikipedia.
Šiandien vos nuo kėdės nenukritau, perskaitęs šitą trumpą žinutę:
„Litvakų kongreso dalis – iš Lietuvos žemių kilusių Nobelio premijos laureatų, pasaulinio garso litvakų viešnagė
2009 m. rugpjūtis
Renginys turėtų sulaukti daug vietinių gyventojų ir svečių dėmesio. Bus laukiama ir pasaulinio garso litvakų, tokių kaip Leonardas Cohenas su jo koncertine programa bei poezijos pristatymu.“
Taip pat planuojama, kad kongrese lankysis ir litvakai, Nobelio premijos laureatai. Apie juos visai neseniai rašė Gavelis.
O atrodo dar taip neseniai skaičiau „Wikipedia“ apie garsius litvakus ir stebėjausi, dėl ko anksčiau nežinojau apie kai kurių iš jų lietuvišką kilmę.
Tiems, kas mano, kad aš galbūt meluoju, informacija yra čia. Tiems, kas nežino Leonardo Coheno, informacija – čia. Dabar belieka tikėtis, kad planai bus įgyvendinti ir savo šalyje išvysime vieną garsiausių visų laikų pasaulio bardų.
Lietuvoje dainuojamojo humoro žanras yra miręs. Nepaisydamas kai kurių bardų pastangų kurti humoristines dainas, mirtį galiu konstatuoti visiškai drąsiai ir atvirai. O aš, kaip žmogus, mėgstantis ir humorą, ir muziką, dažnai ieškau, kaip šituos du žanrus suderinti. Kartais pavyksta rasti tokių muzikantų, kurie vėliau tampa vienais mėgstamiausių. Šį kartą Jūsų teismui pristatau Stepheną Lynchą – saldžiabalsį juodojo humoro gigantą.
Apie
