Įsivaizduokite, kad perskaitote knygą, kuri Jums visai patinka. Ką darote? Žinoma, galite išsitraukti išmanųjį telefoną ir feisbuke visiems pasiskelbti, kad ta ar ana knyga „yra OK“. Tačiau, jeigu turite knygos autorių tarp draugų tame pačiame feisbuke, galite parašyti jam asmeniškai. Gal Jums pasiseks taip pat, kaip ir man – ilgainiui tapsite kone oficialiu jo recenzentu ir geru virtualiu pažįstamu, ištraukos iš rašymų apie knygą ar knygas ilgainiui atguls ant galinių viršelių, pasipils pelningi finansiniai pasiūlymai, apsireiškiantys „Maximais“ dovanų kuponais, o socialinį gyvenimą papuoš apsilankymai skandalingiausiuose elito vakarėliuose.

Skaityti toliau »

Nesu didelis keliautojas ar kelionių mėgėjas. Nesu netgi skridęs lėktuvu, o šis faktas šiurpina visus aplinkinius, kurie vos ne mintinai žino visus „Ryanairo“ maršrutus ar leidžia savaitgalius milanuose, londonuose, o vasarą keliauja į ibizas. Tiesa, kai buvau kokių penkerių metų su tėčiu skridom kukurūzniku – pakilom iš Lukšių kolūkio, esančio netoli mano gimtųjų Liepalotų, aerodromo. Nelabai ką iš to pamenu – tik tiek, kad sėdėjom ant kažkokių sėdynių, kurios buvo panašios į unitazus. O ir žeme užsienin keliavau ne per daugiausiai – viena kelionė į rusyną, netoli kurio užaugau, gal ketvirtoj klasėj su teta važiavom į ekskursiją Lenkijoje, vėliau truputį lankiausi Briusely ir keletą kartų Rygoje. Tiesa, Lietuva išmaišyta skersai išilgai, bet ir tai tik paskutiniu metu, kai turėjau džiaugsmo su puikia kompanija, kuri vadinasi „Humoro klubas“, dalyvauti turuose per Lietuvą. Paradoksalu tai, kad knygą, apie kurią dabar rašau, baigiu skaityti kitoje kelionėje į Lenkiją – į ACDC koncertą.

Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“ – jau knygynuose.

Skaityti toliau »

Visada žavėjausi Aurelijaus Katkevičiaus sugebėjimu į lietuviškus blogo įrašus įterpti lotyniškas frazes. Bet dabar ne apie tai. Aną dieną vienoje parduotuvėje užmačiau tokį įdomų dalyką. Tarp perkamiausių ten puikavosi knyga „Kenedžių klano prakeiksmas“. Tačiau suvis labiausiai mane sudomino knygos autorius – Vudas Pekeris. Bet kuris, bent kiek anglų kalboje prakutęs lietuvis (arba mėgstantis animacinius filmus) žino, kad „woodpecker“ yra ne kas kitas kaip genys. „Įdomus slapyvardis“, – suraukęs kaktą pagalvojau, – „nors ir nesulyginamas su Balio Sruogos išmone.“ Vien tik žmogiškojo smalsumo vedamas pačiupau knygą, pavarčiau ir į akis labiausiai krito tai, kad apie istorijos įvykius rašanti knyga nepamini nė vieno informacijos šaltinio ir nėra nurodytas originalus autorius (t.y. susidaro vaizdas, kad knyga yra autorinis Vudo Pekerio kūrinys). Žinoma, mano kritikai tuoj suskubs teigti, kad ši knyga nepretenduoja į objektyvios istorinės tiesos (kurios beje ir negali būti) atvaizdavimą, tai veikiau yra apybraiža, tačiau tuomet ši knyga yra ne ką vertingesnė už kokios nors jūros žinduolio parašytą „Mažojo Princo“ tęsinį. Tokios ir panašios mintys man nedavė ramybės iki pat namų, todėl buvau priverstas pagūglint. Rezultatai ir anksčiau žinoti faktai mane privertė iškelti tokią hipotezę.

Tarkime, yra leidykla A, kuri nori uždirbti litą kitą (normalus verslo motyvas). Kadangi gerai žinomų (=perkamų) autorių leidykla kaip ir neturi, kažkas iš jos sugalvoja – „o gal sukuriam fiktyvų autorių, prisirenkam medžiagos iš wikipedios, išverčiam ją į lietuvių kalbą, įvelkam į gražų rūbą ir pardavinėjam prekybos centruose po 5,99 Lt?..“ Taip atsiranda Vudo Pekerio knygos „FTB džimenai prieš nusikaltėlius“, „Amerikos banditas Nr. 1 Alvinas Karpis“, „Paskutinis diktatorius Fidelis Kastro“ ir kitos. Ir ko ne web 2.0 – „we do the content, they take the money“. O paskui prisiskaičiusios tokių knygų visokios vištos (neįžeidžiant šiį fantastiškai naudingų naminių paukščių) mano, kad žavisi istorija…

Vudai Pekeri – kas tu?..

„Skaitymas – keistas procesas, daug kuo primenantis žiūrėjimą į debesis. Norėdamas paskaityti, kaip ir žiūrėti į debesis, turi rasti nuošalią vietą ir būti nusiteikęs neskubėti“ – yra pasakęs garsus literatūrologas Džeimsas Erlas. Ir iš tikrųjų, greitėjant gyvenimo tempui, nebelieka laiko žvilgtelėti į debesis. Tačiau su knygų skaitymu yra visiškai kitaip. Knygos išgyvena renesansą! (kaip ir daugelis jau primirštų daiktų, nuo rankinių laikrodžių iki gitaros barškinimo).

Pastaruoju metu jaučiamas knygų pirkimo bumas, tą gali patvirtinti daugelis knygynų. Žinoma, skaito ne visi. Pesimistas pusiau pripiltoje stiklinėje mato, kad ji yra pusiau tuščia, o optimistas tą pačią stiklinę mato kaip pusiau pilną. Taip ir su knygų skaitymu. Pesimistas matys pusę neskaitančių žmonių, o optimistas – pusę skaitančių. Tarp pesimistų garsiausiai rėkia mokytojai: „Šiuolaikinė karta tragiškai neskaito! Viskas, kas jiems rūpi – kompiuteris ir draugai. “ Žinoma JŲ laikais visi skaitė Kostą Kubilinską ir Petrą Cvirką… Geri buvo laikai. Tai tokie laikai, kai už kitokią nuomonę galėjai gauti kelialapį į motinos Rusijos pakraštį. Tai tokie laikai, kai visi privalėjo būti vienodi. Net ir skaitydami. Partija pasakydavo: „Darbininkai šiandien skaito“, darbininkai ir skaitydavo. Ir neduok Dieve suabejosi S. Nėries talentu…

Man asmeniškai juokingai skamba raginimas skaityti knygas. Jei žmogus nenori, tai ir neskaito. Kiekvienas sau esame diktatorius ir niekas negali priversti mūsų daryti to, ko nenorime, o bet koks nuomonės brukimas gali būti prilyginamas totalitarizmui. Net ir geri raginimai, tarkime taupyti elektrą. Gerai, jei žmogus nori, tegul taupo, tačiau tai dar nereiškia, kad į tokius raginimus dėmesio nekreipiančiam žmogui turime pilną teisę užvažiuoti per smakrą.

Iš statistinių duomenų matome – net 99,7 procentai lietuvių yra raštingi, t.y. potencialūs skaitytojai. Bet ar tai reiškia, kad raides pažįstantis individas turėtų tuoj pat griebti „Altorių šešėly“? Ne! Ką skaito vaikai? Taip, jie „skaito“ tokią literatūrą, kurioje teksto yra itin mažai, o didžiąją dalį užima nuotraukos ir paveikslėliai. Tad kam yra brukama intelektuali literatūra, kurios nesupranta daugiau žmonių, nei supranta?

Ką aš noriu pasakyti? Nereikėtų visus žmones skatinti skaityti, juk evoliucija viskuo pasirūpino, išlieka tik stipriausi ir protingiausi. Kvailas žmogus nepasidarys protingesniu jei perskaitys „Bembį“, apie rimtesnį kūrinį net nėra kalbos. Skaityti ir tobulėti, kažko pasisemti, gali tik protu apdovanoti žmonės. Taip, tai žiauru. Taip, tai neteisinga. Bet nederėtų pamiršti, kad mes visi esame gyvūnai ir čia galioja gamtos dėsniai. Žinoma, mes tai seniausiai užmiršę, dabar gyvūnų vardais apsisvaidome tik stipriai susipykę. O iki to laiko nešiojame savo kaukes, cituojame I. Kantą, grožimės V. A. Mocarto kūryba…

Tikrasis žmogaus veidas pasirodo tik ekstremaliomis sąlygomis. Tą gali patvirtinti Balys Sruoga, penkerius metus kalintas Štuthofo koncentracijos lageryje ir ten parašęs „Dievų mišką“. Tuomet sugrįžęs jis sakė:„Sudeginkit visas knygas!“. Argi ne ironiškas išsireiškimas universiteto dėstytojui? Štuthofo lageryje Sruogai buvo nepaprastai sunku išgyventi, nes didžiąją laiko dalį visi kaliniai dirbdavo, o profesoriui tokia veikla buvo lyg akmuo po kaklu. Nepadėjo jam nei išsilavinimas, nei šimtai perskaitytų knygų… Tuomet jis ir suprato – gyvenimas knygose ir tikrovėje skiriasi kaip diena ir naktis. Tad kuriems velniams tos knygos?

Tomas More’as, XVI a. britų teisininkas ir rašytojas savo novelėje „De Optimo Reipublicae Statu deque Nova Insula Utopia“ (liet. šis kūrinys vadinamas tiesiog „Utopija“), iškėlė tobulos valstybės ir visuomenės idėją. Utopijos saloje nevyksta karai, nėra tironijos, o socialinis teisingumas yra įgyvendintas praktiškai. Gana greitai pats utopijos terminas prigijo ir juo buvo pradėta vadinti praktiškai neįgyvendinami, nerealūs sumanymai.
Skaityti toliau »