1. Žiniasklaida. Kiek krepšinio šalyje yra leidinių, skirtų vien tik krepšiniui? Teisingai, visas vienas. Kiek turime vien tik krepšiniui skirtų televizijos laidų? (neskaitant Roberto Petrausko paplepėjimų su „ekspertu“ Linu Kvedaravičium per Eurolygos rungtynių pertrauką ir „show“ ekstremalus krepšinis, kuriame nematau nei ekstremalumo, nei krepšinio.) Taip, visą vieną – legendinio Vido Mačiulio „Krepšinio pasaulyjeeeeee“, kuri rengiama principu „sam tancūjū, sam pajū, sam biliety pradajū“ ir rodoma per visokias B kategorijos televizijas. Kiek krepšinio rungtynių per televiziją matome kas savaitę? Kai nėra Eurolygos – vienerias (LKL arba BBL šeštadieniais), kai yra Eurolyga – 3 (kitais metais turbūt bus taip – 1 Eurolyga, 1 ULEB taurė, 1 LKL/BBL)

2. Infrastruktūra. Krepšinio šalyje turime 2 aukščiausio lygio arenas, vieną prieštvaninę (seni žmonės kalba, kad Kauno Sporto halėje pagaliu buvo užmuštas Brunonas Bonifacas) ir gerą saują vidurinės mokyklos lygio „arenų“. Jei taip ir toliau, 2011 metų Europos krepšinio čempionatų grupės varžybos galės vykti lauko aikštelėse.

3. Esame garsūs pasaulyje. Taip, krepšinis mus garsina pasaulyje, kurį sudaro Ispanija, buvusi Jugoslavija, dalis Italijos, koks nors Libanas, Filipinai ir keletas miestų JAV. Nereikia net įrodinėti, kad krepšinis pasaulyje geriausiu atveju patenka į populiariausių sporto šakų dešimtuką, kuriame karaliauja futbolas ir lengvoji atletika.

4. Kultūriniai dalykai. Aš, kaip muzikos mėgėjas, negaliu patylėti ir apie dainas krepšiniui. Dar senais laikais (tiksliau nepamenu kada, bet spėju, kad maždaug 1996 metais) jau minėta laida „Krepšinio pasaulyje“ (tiksliau, Vidas Mačiulis) surengė dainos krepšiniui konkursą. Dalyvių tikrai buvo nemažai, bet daugelis jų neišlipo iš tokių sauskelnių. Situaciją bent kiek išgelbėjo „Trys milijonai“, bet ten labiau apskritai sporto, o ne krepšinio himnas. Turėjome ir tokių gėdingų pavyzdžių kaip ŽAS „Fortūna“ (išpopuliarėjo tik dėl sėkmingo komandos žaidimo), avarijos iš didžiosios „B“ kūrinys „Mums jūra iki kelių“ ar net tas pats „kūrinys“, kurio populiarumo apogėjus turbūt buvo pasiektas, kai eilutė iš jo tapo šito įrašo pavadinimu.

Nesu linkęs rašyti apie krepšinį, tačiau perskaitęs straipsnį šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ negalėjau tylėti. Apie krepšinį ir nerašysiu, tiesiog pateiksiu savo pastebėjimus apie J.Vainausko ir dienraščio „Lietuvos rytas“ poziciją kare su Sharonu Druckeriu, buvusiu krepšinio komandos „Lietuvos rytas“ treneriu.

Pradėkime nuo pat pradžių. 2006 metų birželio septintą dieną, „Lietuvos rytas“ skelbia apie naujo trenerio atėjimą. Tuomet S.Druckeris pakeitė kroatą N.Spahija. Išsiskyrimo su šiuo treneriu detalės neskelbiamos, tik pranešama: „Kroatas turėjo galiojančią sutartį su „Lietuvos rytu“, tačiau klubas sutiko netrukdyti 43 metų treneriui priimti viliojantį Eurolygos vicečempionų pasiūlymą“. Kas vyko toliau, daugelis žino. Nesigilinsiu į šį ginčą, kur kas įdomesnis jau minėto trenerio iš Izraelio, kaip mėgsta rašyti „Lietuvos rytas“, bendravimas su buvusia komanda.

Pirmaisiais mėnesiais viskas klostėsi kuo puikiausiai:
„Lietuvos ryto“ treneris Sh.Druckeris: „Mėgstu, kai žaidėjai mąsto aikštėje“
„Man priimtinas solidus iššūkis „Lietuvos ryte“
Sh.Druckeris: „Tikiu proto galia“
Nepraėjus nei pusei metų – Naujasis „Lietuvos ryto“ treneris – slovėnas Z.Sagadinas.

Tuomet klubo direktorius Jonas Vainauskas sakė:
„Dėkojame Sh.Druckeriui už darbą. Tačiau nesutapo jo ir klubo vadovybės požiūriai į lietuvių ir legionierių vaidmenį komandoje. Sh.Druckerio propaguojama krepšinio filosofija pasirodė Lietuvoje neįprasta: daugiau dėmesio puolimui, o gynyba -tarsi antraeilis dalykas. Tą, manau, pastebėjo ir sirgaliai. Susiklosčius tokioms aplinkybėms belieka skirtis“.

Ir kas įdomiausia: „Z.Sagadinas pakeis Sharoną Druckerį, kontraktas su kuriuo nutrauktas abipusiu susitarimu“. Nekreipiant dėmesio į klaidą, susidaro įspūdis, kad „Lietuvos ryto“ ir Druckerio keliai išsiskyrė draugiškai. Bet kur tau. Prasidėjo neaiškūs ginčai, dėl nesumokėto atlyginimo. Perskaičius šį straipsnį, susidaro įspūdis, kad tas „draugiškas“ išsiskyrimas buvo ne visai draugiškas. Kyla klausimas, kam J.Vainauskui reikėjo meluoti apie išsiskyrimą. Ar nematote skirtumo tarp: „Z.Sagadinas pakeis Sharoną Druckerį, kontraktas su kuriuo nutrauktas abipusiu susitarimu“ ir „Krepšinio specialistas iš Izrelio Vilniaus klubą savavališkai paliko 2006 metų lapkričio 16-ąją“? Panašumas yra tik vienas – klaidos, o skirtumų…

Ir tik dabar prieinu prie straipsnio, kuris paskatino parašyti įrašą. Jis išspausdintas 2008 metų birželio 16 dienos „Lietuvos ryte“, skiltyje „Sportas“:

Vietoj milijonų – 6 dienų alga

Sharono Druckerio planai pasipelnyti subliūško. Nors buvęs „Lietuvos ryto“ treneris iš Vilniaus klubo teisme reikalavo net 1,8 mln. litų, 40 metų žydui nepavyko Lietuvos krepšinio sąskaita patenkinti beribio savo apetito. Vilniaus apygardos teismo sprendimu Sh.Druckeriui sostinės klubas turi sumokėti 16,5 tūkstančių litų. Dalį šios sumos – 4,5 tūkst. litų – Izraelio pilietis dar privalės skirti teismo išlaidoms padengti. Nors atkakliai su Vilniaus klubu bylinėjęsis Sh.Druckeris vylėsi pralobti pateikęs milžinišką ieškinį, teismas patenkino tik tris procentus jo reikalavimų. Krepšinio specialistas iš Izraelio 2006 m. rugpjūčio 4 d. tapo „Lietuvos ryto“ komandos treneriu. Tačiau padirbęs vos kelis mėnesius jau 2006 metų lapkričio 16-ąją jis savavališkai paliko Vilniaus ekipą ir netrukus sudarė sutartį su Ostendės „Telindus“ (Belgija) klubu. Beje, pasirašydamas sutartį su Lietuvos komanda Sh.Druckeris buvo įsipareigojęs du sezonus nedirbti jokiame kitame klube. Tačiau tapęs „Telindus“ treneriu jis nusprendė su „Lietuvos rytu“ pradėti teisminį karą, reikalaudamas iš vilniečių kompensacijos už du sezonus. Žydo argumentai neįtikino teismo Sh.Druckeris gaus atlygį tik už 6 darbo dienas. Kadangi pagal kontraktą su „Lietuvos rytu“ atlyginimas treneriui buvo mokamas kiekvieno mėnesio 10-ąją, teismas priteisė sumokėti tik nuo lapkričio 10 iki 16 dienos priklausančią sumą – 16,5 tūkst. litų. „Jeigu treneris būtų kreipęsis tiesiai į klubą dėl tų 6 dienų, nebūtų kilę jokių problemų. Mes būtume jam iš karto sumokėję. Tačiau jis, regis, turėjo kitų tikslų“, – sakė Vilniaus klubo generalinis direktorius Martynas Purlys. Sh.Druckerį vilioja ne tik Lietuvos klubo pinigai. Pergalėmis ne aikštėje, o už jos ribų siekiantis pagarsėti Izraelio treneris nutarė Europoje atidaryti „antrąjį frontą“. Vos prieš mėnesį jo pasamdytų advokatų taikiniu tapo ir Bolonijos „Fortitudo“ klubas. Žydas tvirtina, kad šią vasarą jau buvo suderėjęs su šia italų komanda.
Anot Bolonijos žiniasklaidos, Sh.Druckeris net spėjo pasirašyti milijono eurų per tris sezonus sutartį. Bet naujuoju „Fortitudo“ generaliniu vadybininku tapęs Zoranas Savičius nenori nieko girdėti nei apie pirmtakų parašus, nei apie skandalingą trenerį.

Nežinau kaip pavadinti šią rašliavą. Tokio stipraus siekio S.Druckerį pavaizduoti godžiu žydu dar nesu matęs. Kam net kelis kartus kartoti iš kur jis yra? Ko verti tokie straipsniai, kur apšviečiami tik vienos pusės argumentai? Tokie išsireiškimai kaip: „planai pasipelnyti subliūško, žydui nepavyko Lietuvos krepšinio sąskaita patenkinti beribio savo apetito“, skamba ne itin profesionaliai.

„Naktinių kirmėlių“ purvas teršia Lietuvos garbę. O kažin ką teršia Vainausko purvas?

Turbūt nemažai daliai Lietuvos krepšinio gerbėjų šįryt suspurdėjo širdelės, kai buvo paskelbta, kad "Cleveland Cavaliers" nebedaro jokių kliūčių Žydrūnui Ilgauskui žaisti Olimpinėse žaidynėse. Ir koks nusivylimas aplankė tuos pačiu krepšinio gerbėjus, kai Lietuvos krepšinio federacija paskelbė, kad tai yra netiesa , o apie Ž. Ilgausko žaidimą paskelbęs laikraštis rėmėsi kažkokiais neaiškiais šaltiniais.

Jau pirmą kartą skaitant žinutę apie tai, kad Žydrūnas visgi prisijungs prie Lietuvos rinktinės, užkliuvo vienas sakinys. Cituoju: "Kategoriška Klivlando klubo pozicija neleisti anksčiau traumų kankinto vidurio puolėjo į nacionalinę komandą ėmė švelnėti po Lietuvos premjero Gedimino Kirkilo skambučio NBA komisarui." Taigi, tie, kurie dar nemato sąsajų tarp vienos valdančiųjų partijų ir vieno didžiausio (?) dienraščio lai meta į mane akmenį.

Ž. Ilgauskas pateko į politikos, verslo ir žiniasklaidos intrigų sūkurį

Kokios priežastys tai lemia? Visų pirma – tas pats nusibodęs Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ varžymasis tarpusavyje. Kiek laiko tai dar gali tęstis? Šitas sezonas – jau dešimtas, kai viena prieš kitą dėl aukso žiedų susikauna tos pačios komandos. Netgi jau nebėra skirtumo, kas laimės. Laimi „Žalgiris“ – n-tą kartą tampa LKL čempionais, laimi „Lietuvos rytas“ – (n-x)-tąjį kartą tampa LKL čempionais. Ir tada vėl istorija kartojasi: diskusijos, kodėl laimėjo „Žalgiris“/“Lietuvos rytas“, tie patys trenerių komentarai iš serijos „pralaimėjome, nes varžovai buvo geresni“, tų pačių ekspertų komentarai, kurie nuo pernai metų skiriasi nebent žaidėjų pavardėmis. Kitais metais šiemet pralaimėjusi komanda bus piktesnė ir pasistengs atsilyginti (na, taip, dar kažkiek reikšmingi ir Eurolygos taškai, kurie skaičiuojami pagal kažkokį paslaptingą ir niekur viešai neskelbiamą reitingą).

Antra, ta pati priešprieša tvyro ne tik tarp komandų ir žaidėjų, bet ir tarp fanų. Ar Jums (jiems) dar nenusibodo kasmet tas pačias giesmeles giedot, a la Kaunas – kaimas, Vilnius – lenkai? Atrodo, kad mes tiesiog negalim gyventi be priešų ir didžiausiu priešu pavasarį tampa kitos komandos sirgaliai. Kartais tie skirtumai atrodo tokie fundamentalūs, kad beveik būtų galima įkurti „Žalgirio“ arba „Lietuvos ryto“ sirgalių partijas, kurios rinkimuose „susikaltų“ dar aršiau, nei per LKL finalą. Pats nuo pačios domėjimosi krepšiniu pradžios palaikau vilniečius (tada dar besivadinusius „Statyba – Lietuvos rytu“), bet paskutiniu metu darosi šlykštu nuo tų pačių žmonių, kurie, atrodytų, stovi toje pačioje barikadų pusėje kaip ir aš, veiksmų – komentarų internete, muštynių, grasinimų ir savo komandos kėlimu į padanges bei varžovų komandos niekinimo. Kažkada skaičiau tokią teoriją, kad žmones palaikyti sportininkus (ypač komandinėse sporto šakose) verčia savirealizacijos trūkumas ar savo paties svajonių neišsipildymas (ta pati jėga varo ir tėvus, verčiančius savo vaiką žaisti krepšinį, groti, dainuoti ir pan.). Tas labai aišku pasidaro Lietuvoje, kur kiekvienas yra pats geriausias krepšininkas arba bent jau treneris – sirgdami už komandą, susitapatiname su ja, ir kiekvieną jos pergalę priimame kaip asmeninį laimėjimą, nors į tai neįdėjome jokių pastangų, išskyrus kokius 8 butelius/stiklainius alaus prie televizoriaus ir komentarus kuriame nors krepšinio portale apie tai, kokia mano palaikoma komanda buvo jėga, o varžovai lochai.

Tik du dalykai dar šiek tiek gelbsti mano susidomėjimą šita sporto šaka: Eurolyga ir artėjanti Olimpiada.

Ar aš normalus?