Būtent tokia išvada kilo iš diskusijos su vienu draugu aptarinėjant LKL finalo seriją. Kažkuriuo momentu abu pajutom, kad viskas – vietinės lygos nebeveža ir žiūrėti finalą yra nebe taip malonu, kaip anksčiau.
Kokios priežastys tai lemia? Visų pirma – tas pats nusibodęs Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ varžymasis tarpusavyje. Kiek laiko tai dar gali tęstis? Šitas sezonas – jau dešimtas, kai viena prieš kitą dėl aukso žiedų susikauna tos pačios komandos. Netgi jau nebėra skirtumo, kas laimės. Laimi „Žalgiris“ – n-tą kartą tampa LKL čempionais, laimi „Lietuvos rytas“ – (n-x)-tąjį kartą tampa LKL čempionais. Ir tada vėl istorija kartojasi: diskusijos, kodėl laimėjo „Žalgiris“/“Lietuvos rytas“, tie patys trenerių komentarai iš serijos „pralaimėjome, nes varžovai buvo geresni“, tų pačių ekspertų komentarai, kurie nuo pernai metų skiriasi nebent žaidėjų pavardėmis. Kitais metais šiemet pralaimėjusi komanda bus piktesnė ir pasistengs atsilyginti (na, taip, dar kažkiek reikšmingi ir Eurolygos taškai, kurie skaičiuojami pagal kažkokį paslaptingą ir niekur viešai neskelbiamą reitingą).
Antra, ta pati priešprieša tvyro ne tik tarp komandų ir žaidėjų, bet ir tarp fanų. Ar Jums (jiems) dar nenusibodo kasmet tas pačias giesmeles giedot, a la Kaunas – kaimas, Vilnius – lenkai? Atrodo, kad mes tiesiog negalim gyventi be priešų ir didžiausiu priešu pavasarį tampa kitos komandos sirgaliai. Kartais tie skirtumai atrodo tokie fundamentalūs, kad beveik būtų galima įkurti „Žalgirio“ arba „Lietuvos ryto“ sirgalių partijas, kurios rinkimuose „susikaltų“ dar aršiau, nei per LKL finalą. Pats nuo pačios domėjimosi krepšiniu pradžios palaikau vilniečius (tada dar besivadinusius „Statyba – Lietuvos rytu“), bet paskutiniu metu darosi šlykštu nuo tų pačių žmonių, kurie, atrodytų, stovi toje pačioje barikadų pusėje kaip ir aš, veiksmų – komentarų internete, muštynių, grasinimų ir savo komandos kėlimu į padanges bei varžovų komandos niekinimo. Kažkada skaičiau tokią teoriją, kad žmones palaikyti sportininkus (ypač komandinėse sporto šakose) verčia savirealizacijos trūkumas ar savo paties svajonių neišsipildymas (ta pati jėga varo ir tėvus, verčiančius savo vaiką žaisti krepšinį, groti, dainuoti ir pan.). Tas labai aišku pasidaro Lietuvoje, kur kiekvienas yra pats geriausias krepšininkas arba bent jau treneris – sirgdami už komandą, susitapatiname su ja, ir kiekvieną jos pergalę priimame kaip asmeninį laimėjimą, nors į tai neįdėjome jokių pastangų, išskyrus kokius 8 butelius/stiklainius alaus prie televizoriaus ir komentarus kuriame nors krepšinio portale apie tai, kokia mano palaikoma komanda buvo jėga, o varžovai lochai.
Tik du dalykai dar šiek tiek gelbsti mano susidomėjimą šita sporto šaka: Eurolyga ir artėjanti Olimpiada.
Ar aš normalus?
Apie
