Lietuviai: katalikų tauta, netikinti Dievą
Gytis, Istorija, Religija 2008-03-18
Labai tikiuosi, kad šio tinklaraščio skaitytojų rate nėra agresyviai nusiteikusių bobučių, dar vadinamų „megztomis beretėmis“. Atrodo savo nekorektiškumą būsiu išreiškęs visose srityse, kurios vienaip ar kitaip gali įžeisti skaitytojus. Tačiau tai atsitiks tik po šio įrašo. Šiandien po padidinamuoju stiklu daugiausiai karų ir daugiausiai neapykantos sukėlęs reiškinys – religija. Kodėl „reiškinys“? Todėl kad niekaip kitaip to nepavadinsi. Galima vadinti doktrina, tačiau tokiu atveju gaučiau nuo kelių mokytojų ir nuo pačio brolio per sprandą. Tad visas religijas grubiai vadinkime reiškiniu.
Niekas negali tiksliai atsakyti kodėl atsirado religijos. Žinoma žvelgiant iš šių laikų perspektyvos viskas aišku – nesugebėdami paaiškinti gamtos reiškinių, žmonės juos priskyrė antgamtiškoms galioms, kurias valdo Dievai. Pirmieji tikėjimai buvo vien pagoniški, apskritai monoteistinis tikėjimas atsirado palyginti visai neseniai (prieš 2000 metų). Kadangi gamtos reiškinių buvo galybė, tai ir dievų bei deivių kas dieną atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. O kaip religija vystėsi dabartinės Lietuvos teritorijoje?
Kaip ir visuomet – atsilikinėjome porą amžių. Turėjome kelis milijonus dievukų (kaip ir dabar) ir porą vyriausiųjų Dievų – Praamžių ir/arba Perkūną (dar žinomas Aukštėjaus,Andajaus, Sutvaro vardais). Be galo ir be krašto gerbėme visus keturis elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę.
Europa krikščioniškėjo, švietėsi, o mes vis dar meldėmės Perkūnui. Ir ką jūs manote? Taip! Gerieji krikščionybės skleidėjai, mūsų pačių labui, labai draugiškai grasino, siuntė ištisas kariuomenes, kad tik tai mes susiprotėtume priimti kryžių. Tiesa, ne viskas buvo taip niūru. Kartą misionierius Brunonas Bonifacas gerai gavo nuo baltų per galvą (nejuokinga, jis mirė), o kitas, dar nejuokingesnis žmogus apie tai užsiminė Kvedlinburgo analuose. Visa tai įvyko 1009 metais, kuomet prie galvos sutraiškymo fakto pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Priešinomės kiek tik galėjom, tačiau jėgos nebuvo lygios…Mes pralaimėjome. Ką turime dabar?
Ogi turime 2752447 Romos katalikus ir 1270 pagonių (2005m). Oho! Net 79 procentai Romos katalikų. Esame kažkur tarp Vatikano ir Lenkijos pagal šį kriterijų. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
Ir tik čia prieinu prie teiginio, kuris įžūliai įsitaisė vietoj pavadinimo. Apgailėtina situaciją matau Lietuvoje, kurioje 4 iš 5 žmonių išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Bažnyčios net ne pustuštės, o tuščios. Taip, tai ta pati vieta, į kurią tereikia kartas nuo karto ateiti ir tu jau bendrauji su Dievu. Kodėl tuomet broliai lietuvaičiai, Romos katalikai taip šalinasi bažnyčios? Daugelis atsako, kad jiems bendrauti su Dievu tarpininkų nereikia, bet tai stipriai prasilenkia su tuo tikėjimu, kurį tie patys žmonės išpažįsta (bent jau taip skelbiasi). Žinoma situacija visiškai pasikeičia per laidotuves, gimus vaikui ar tuokiantis. Tuomet visi „katalikai“ strimgalviais lekia bažnyčion: mirusiam artimui skiria maldas, gimusią atžalą apkrikštija, Dievo akivaizdoje sumaino žiedus su savo išrinktuoju žmogumi.
Tad ką mes apgaudinėjame? Niekada nebuvome ir nebūsime Marijos žeme.



