Labai tikiuosi, kad šio tinklaraščio skaitytojų rate nėra agresyviai nusiteikusių bobučių, dar vadinamų „megztomis beretėmis“. Atrodo savo nekorektiškumą būsiu išreiškęs visose srityse, kurios vienaip ar kitaip gali įžeisti skaitytojus. Tačiau tai atsitiks tik po šio įrašo. Šiandien po padidinamuoju stiklu daugiausiai karų ir daugiausiai neapykantos sukėlęs reiškinys – religija. Kodėl „reiškinys“? Todėl kad niekaip kitaip to nepavadinsi. Galima vadinti doktrina, tačiau tokiu atveju gaučiau nuo kelių mokytojų ir nuo pačio brolio per sprandą. Tad visas religijas grubiai vadinkime reiškiniu.

Niekas negali tiksliai atsakyti kodėl atsirado religijos. Žinoma žvelgiant iš šių laikų perspektyvos viskas aišku – nesugebėdami paaiškinti gamtos reiškinių, žmonės juos priskyrė antgamtiškoms galioms, kurias valdo Dievai. Pirmieji tikėjimai buvo vien pagoniški, apskritai monoteistinis tikėjimas atsirado palyginti visai neseniai (prieš 2000 metų). Kadangi gamtos reiškinių buvo galybė, tai ir dievų bei deivių kas dieną atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. O kaip religija vystėsi dabartinės Lietuvos teritorijoje?

Kaip ir visuomet – atsilikinėjome porą amžių. Turėjome kelis milijonus dievukų (kaip ir dabar) ir porą vyriausiųjų Dievų – Praamžių ir/arba Perkūną (dar žinomas Aukštėjaus,Andajaus, Sutvaro vardais). Be galo ir be krašto gerbėme visus keturis elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę.

Europa krikščioniškėjo, švietėsi, o mes vis dar meldėmės Perkūnui. Ir ką jūs manote? Taip! Gerieji krikščionybės skleidėjai, mūsų pačių labui, labai draugiškai grasino, siuntė ištisas kariuomenes, kad tik tai mes susiprotėtume priimti kryžių. Tiesa, ne viskas buvo taip niūru. Kartą misionierius Brunonas Bonifacas gerai gavo nuo baltų per galvą (nejuokinga, jis mirė), o kitas, dar nejuokingesnis žmogus apie tai užsiminė Kvedlinburgo analuose. Visa tai įvyko 1009 metais, kuomet prie galvos sutraiškymo fakto pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Priešinomės kiek tik galėjom, tačiau jėgos nebuvo lygios…Mes pralaimėjome. Ką turime dabar?

Ogi turime 2752447 Romos katalikus ir 1270 pagonių (2005m). Oho! Net 79 procentai Romos katalikų. Esame kažkur tarp Vatikano ir Lenkijos pagal šį kriterijų. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Ir tik čia prieinu prie teiginio, kuris įžūliai įsitaisė vietoj pavadinimo. Apgailėtina situaciją matau Lietuvoje, kurioje 4 iš 5 žmonių išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Bažnyčios net ne pustuštės, o tuščios. Taip, tai ta pati vieta, į kurią tereikia kartas nuo karto ateiti ir tu jau bendrauji su Dievu. Kodėl tuomet broliai lietuvaičiai, Romos katalikai taip šalinasi bažnyčios? Daugelis atsako, kad jiems bendrauti su Dievu tarpininkų nereikia, bet tai stipriai prasilenkia su tuo tikėjimu, kurį tie patys žmonės išpažįsta (bent jau taip skelbiasi). Žinoma situacija visiškai pasikeičia per laidotuves, gimus vaikui ar tuokiantis. Tuomet visi „katalikai“ strimgalviais lekia bažnyčion: mirusiam artimui skiria maldas, gimusią atžalą apkrikštija, Dievo akivaizdoje sumaino žiedus su savo išrinktuoju žmogumi.

Tad ką mes apgaudinėjame? Niekada nebuvome ir nebūsime Marijos žeme.

1945 metai, Balandžio pabaiga. Berlynas apsuptas sąjungininkų, trečiasis reichas pasmerktas pražūčiai. Diena po dienos sovietai iš rytų, amerikiečiai, anglai ir prancūzai iš vakarų, po gabalėlį daužo paskutines arijo Adolfo Hitlerio svajones.

Tą Balandžio 30 – osios naktį fiureris nusprendžia nepasiduoti gyvas. Vienu metu praryja nuodų kapsulę ir nusišauna. Tačiau prieš tai savo pavaldiniams jis duoda vieną išmintingiausių įsakymų – paprašo, kad jį kremuotų (t.y. sudegintų).
Nacistinė Vokietija kapituliuoja, Berlynas užimtas. Pasaulis džiūgauja – Hitleris miręs. Tačiau kur kūnas? Kūno nėra.

Toliau viskas vyksta kaip filme – atsiranda vis daugiau žmonių, tikinančių, kad jie matė fiurerio lėktuvą pakylantį visai prieš Berlyno apsuptį. Nejaugi šis padugnė sugebėjo pabėgti? Kur jis? Pasigirsta galimos jo buvimo vietos – Šveicarijos alpės, Čilė, Grendlandija, Antarktida, net J.A.V… Ši šmėkla klaidžiojo net 7 mėnesius, kol galutinai buvo prieita prie išvados, kad fiureris bus vienas iš tų neatpažįstamai sudegusių kūnų, rastų prie Führerbunker’io. Ką pasiekė Hitleris, pasiprašęs, kad jį sudegintų?

Nusikelkime į šių dienų pasaulį. 2008 metų kovo 11 diena, Lietuva mini 18 – ąsias nepriklausomybės metines. Visi minėjimai praeina be didesnių incidentų, tačiau vakarėjant Gedimino prospektu pražygiuoja būrys nacionaldiotų. Skanduoja šūkius – „Lietuva lietuviams“, „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“ ir „Juden Raus“. Lietuva lietuviams? Gerai. Ant kalno mūrai? Žinoma, kodėl gi ne, tačiau Juden Raus?

Štai ką pasiekė Adolfas Hitleris – jo idėjos išliko gyvos. Nors jo gyvo nebėra, tačiau nėra nei kapo, nei urnos, kuri rodytų apie jo mirtingumą. Adolfas gyvas – žmonių, kuriems vis dar reikia Dievo žemėje širdyse (jeigu jie tokius organus turi).

Kai šitie įvykiai Lietuvoje prasidėjo, dauguma šio tinklaraščio skaitytojų, tarp jų ir šito įrašo autorius, dar stačiomis vaikščiojo po stalu ar, geriausiu atveju, nedrąsiai mokyklos suole skiemenavo pirmus žodžius knygose.

Truputis istorijos: „Roko Maršu buvo vadinami festivaliai, vykę įvairiose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 metais, atnaujinti festivaliai vyko 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavymą visuomenės gyvenime.“ Tokį gana skurdų aprašymą pateikia lietuviškoji Wikipedia.

Skaityti toliau »

Kadangi nuo ankstesnės pamokos daugelis iš jūsų nusiplovė, tai padariau išvadą – nedaryti pamokų apie taiką ir panašius dalykus (et, kad ir mokykloje taip būtų). Žmonės ištroškę įdomiosios istorijos. Taigi, šiandien įrašas, kuris bus įdomus visiems (bent aš taip tikiuosi) – tarpukario Italija.

Skaityti toliau »

Tai antroji istorijos pamoka. Kadangi pirmojoje rašiau apie Pirmąjį pasaulinį karą, tai antrojoje nusprendžiau parašyti apie sunkumus (ir pakilimus), užklupusius jam pasibaigus. Tai tik pirmoji dalis apie tarpukarį (planuoju trilogiją ar net daugiau). Šį kartą – J.A.V. ir Europa po Pirmojo pasaulinio karo.

Skaityti toliau »

Turbūt ne vienas iš mūsų neseniai girdėjo istoriją, kaip Kaune vedė 102 metų senolis. Jei kas nepamena – galite viską sužinoti čia. Atrodytų – nuostabu, kad net ir tokio garbaus amžiaus žmogus randa savo meilę. Tačiau ar jis jums neatrodo jaunesnis ir šiek tiek guvesnis, nei turėtų būti šimtą metų perkopęs vyras? O gal jis tiesiog padarė tai, kas buvo populiaru apie 1941 metus, tik prasidėjus sovietų okupacijai?

Skaityti toliau »

Grigorijus Jefimovičius Rasputinas – viena galingiausių, bet kartu ir mistiškiausių XX amžiaus asmenybių.
Kas jis? Šventasis mistikas, aiškiaregys, hileris, pranašas ar apsišaukėlis?

Skaityti toliau »

Pirmosios pamokos buvo truputį pagražintos (na gerai, ne truputį, o daug), dabar nusprendžiau padaryt tikrą istorijos pamoką. Rėmiausi daug šaltinių, nuo savo žinių iki wikipedijos. Jei įdomu, skaitom toliau

Skaityti toliau »