Istorija turi ypatybę kartotis. 1972 metais Česlovo Gedgaudo išleista knyga pavadinimu „Mūsų praeities beieškant“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Lietuviams nuo 1940 metų kentusiems sovietinę, fašistinę ir vėl sovietinę okupacijas, knyga apie šlovingą praeitį pasirodė itin vertingas žinių šaltinis. Iki to laiko lietuviai turėjo gana skurdų sąrašą veikalų, kuriuose stengtąsi istoriškai papasakoti Lietuvos istoriją, jos pernelyg nesuromantizuojant. Siekdamas prikelti prispaustą lietuvių tautą, Česlovas Gedgaudas padarė tai, už ką jis dabar vienų garbinamas, o kitų nekenčiamas – šaltinius pritempė prie savo sukurtos istorijos versijos. Lietuvos žmonės slapčia gavę knygos kopiją, matyt, itin godžiai rijo visą informaciją  ir net nesusimąstė, kad kartais net ir knygose būna prirašyta melo.  Tačiau tuo metu lietuviams itin reikėjo kažko tokio, kas sužadintų tautiškumą, pakeltų į kovą su okupantais, o Č. Gedgaudas davė tai, ko žmonės norėjo. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Č. Gedgaudo nebūtos praeities ieškojimų, istorijos mėgėją pakeičia inžinierius hidrotechnikas pagal specialybę, komunistas pagal vertybes, – Algirdas Brazauskas.

Pastaruoju metu šis politikos ex-mohikanas itin dažnas premjero ir prezidento svečias, nes jam nuoširžiai rūpi įtvirtinti Lietuvos valstybės klausimą („Tai yra ne prabangos klausimas, tai yra mūsų valstybės įtvirtinimo reikalas“ (3:03 minutė)). Atrodo jau nuo 1990 metų esame laisvi, bet kas galėjo pamanyti, kad įtvirtinsime savo valstybę tik pastatę didelį namą katedros aikštėje? Istorijos mylėtojai ir tikri patriotai šitoj vietoj stos piestu ir šauks – „Čia mūsų Valdovų Rūmai, o ne kažkoks namas!“. Jeigu jų neįtikino A. Bumblauskas ir A. Nikžentaitis, siūlę atsisakyti tradicinio „negyvo“ muziejaus idėjos, mažai tikėtina, kad patikės kažkokiu diletantu tinklaraštininku. Kaip sakoma šunys loja, karavanas eina, o A. Brazausko mauzoliejus tik kyla, kyla…

Būkime biedni, bet teisingi – A. Brazausko saulelė eina vakarop. Neįtikino jis, kad ir tuomet (sovietmečiu) dirbo Lietuvai, neįtikino kad savarankiška Lietuvos valstybė yra nerealus siekis („Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ - Tarybinis laikraštis „Argumenty i fakty“, 1989 m.), neįtikino kad apsiginti galime ir be sovietų pagalbos („Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ – Apie okupacinės kariuomenės išvedimą, 1990 m.), neįtikino kad be sovietų sąjungos žūsime („Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“ – Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą. 2004 11 23 Slaptai.lt), net neįtikino kad sutrukdyti kalbėti gali kažkoks skuduras („Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ – Išsireiškimas apie trispalvę Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988 m.), bet kad įtikino dėl valdovų rūmų svarbos – matome savo akimis. Gal tai senelio noras įsiamžinti, kaip kokiam faraonui? Kai kurie priešiškai nusiteikę obskurantai niekina architektūrinį stebuklą sostinės širdyje ir prikišinėja, kad už valdovų rūmus gremėzdiškesnis tik pats AMB. Gal jie ir teisūs. Gal šie rūmai daugiau fantazijos vaisius, nei realus istorinio objekto atkūrimas, gal žalvario spalvos bokštas ir panašus į minaretą, gal ir per brangiai jie kainavo, gal ir praplovė kelioliką milijonų litukų, gal ateities kartos ir nugriaus jį, suvokusios mūsų pamišimą, gal šie rūmai ir atrodo kaip šašas ant katedros aikštės veido, tačiau… žodžio „tačiau“ čia nėra. O dabar pamirškime kiek visa tai kainavo ir kiek dar kainuos, pasigilinkime į pačią valdovų rūmų atstatymo problemą.

„Dabartinėje Lietuvos paveldosaugos sistemoje pastebima painiava vartojant sąvokas. Paveldosaugos teisėje įsigalėjusi atkūrimo sąvoka, skirta apibrėžti tikslų nebeegzistuojančio objekto atkūrimą, tampa komplikuota perkėlus ją į praktiką. Dažnai tikslus (visiškas ar dalinis) objekto atstatymas įvardijamas rekonstrukcijos, restauracijos, reabilitacijos, revitalizavimo, regeneracijos, istorinio įvaizdžio atkūrimo sąvokomis, griežtai neskiriant jų skirtingų prasmių“ – rašo A. Bumblauskas studijoje „LDK valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“. Taip ir „rekonstruojame“ valdovų rūmus. Niekas nepaneigs kad tarp to, ką matome dabar ir to, kas buvo iš tikrųjų yra labai mažai kas bendro. Net ir labai norint atstatyti šiuos rūmus, niekaip neišeis net priartėti prie to, kas buvo, – neturime jokių brėžinių. Iš pradžių atstatymo šalininkai teigė, kad yra surinkta visa reikalinga informacija, tačiau vėliau turėjo pripažinti, kad turima tik 20 – 25 procentų informacijos. Mokykloje toks „žinių bagažas“ sulauktų atitinkamo mokinio įvertinimo (Sėsk, du), bet čia ne mokykla, čia Lietuvos valstybės įtvirtinimo klausimas.

Skirtingai nei kiti sugriauti ir vėliau atstatyti Lietuvai brangūs simboliai, kaip senųjų Trakų pilis, valdovų rūmai neturėjo jokių rimtesnių tyrimų, pasibaigusių tradicine akademine forma – monografija. Buvo pasakyta kad jų reikia, vadinasi jų reikia. Toks gremėzdiškas svetimkūnis ateities kartoms parodys kaip mes desperatiškai ieškojome savo identiteto ir kaip supratome, kad ne pastatuose slypi tautos jėga (antroji dalis tikiuosi išsipildys man dar esant gyvam).

Išsamiau šia tema galite pasiskaityti „LDK valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“.

Šio įrašo „kaltininkas“ yra kolega iš blogas.lt sistemos, rašantis tinklaraštį pavadinimu Pauliaus blogas. O jeigu būti konkretesniam, minčių geizeris trykštelėjo būtent tada, kai perskaičiau įrašą pavadinimu „Kiek metų Lietuvai?“. Trumpesnis šio klausimo atsakymas būtų: „O koks skirtumas?“, tačiau vėl nenoriu būti apkaltintas gebėjimu nusišnekėti ir savo atsakymą šiek tiek praplėsiu. Taip pat nenorėdamas, kad mane apkaltintų ryšiais su žydais (liaudis sako, kad tik žydai atsako klausimu į klausimą), stengsiuosi šiame išplėstame atsakyme palikti kuo mažiau klausiamosios formos sakinių.

Daugelis iš jūsų tikriausiai esate girdėję apie tai, kad artėja Lietuvos vardo tūkstantmetis. 2009 metais sueis tūkstantis metų nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo. „Sanctus Bruno qui cognominantur Bonifacius archiepiscopus et monachus XI suae conversionis anno in confinio Rusicae et Lituae a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII Id. Martii petijt coelos.“ (1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų).

Būtent šis sakinys, parašytas Kvedlinburgo analuose leidžia daryti prielaidą, kad ir prieš 1000 metų buvo Lietuva. Taip, Lietuva buvo, tačiau ar tikrai tokia, kokią Paulius ir daugelis lietuvių įsivaizduoja? „Ir jei paaiškėja, jog tai neginčijamas tekstas [Kvedlinburgo analai], neginčijama jo data? Suprantame, jog Lietuvai – ne 1000, o 1300 metų. O mes kaip kokie kvaileliai švenčiame Lietuvos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose antrą kartą tūkstantmetį“. – rašo Paulius.
Visų pirma norėčiau pažymėti, kad yra švenčiamas ne Lietuvos tūkstantmetis (kaip galima klaidingai suprasti, kai yra sutrumpinama iš „Lietuvos vardo tūkstantmetis“ į „Lietuvos tūkstantmetis“), o visų antra norėčiau pažymėti tai, kad tautinė valstybės idėja, kai valstybės pagrindas yra tauta, yra visai naujas reiškinys. „Šiuo metu [XIX amžiuje], demokratinei laisvei aistriai susijungus su tautiniu jausmu, tautos „praregėjo“ save, susidomėdamos savo praeitimi ir drauge užsidegdamos tautinės laisvės mintimi. Abstrakčiai suvokiamą valstybę pakeitė tautinės valstybės mintis. Ši mintis įžiebė XIX a. ištisą eilę tautinių revoliucijų ir vadovavo susivienijimo sąjūdžiui Vokietijoje ir Italijoje. Nors beveik visos tautinės revoliucijos buvo paskandintos kraujuje, tautų laisvės mintis vis giliau ir plačiau skleidėsi žmonių sąmonėje“ – rašo Juozas Girnius.

1341 metais, didžiajam kunigaikščiui Gediminui, kaip rašo istorikas A.Nikžentaitis, antru mėginimu nepavykus apsikrikštyti, teko nuryti karčią pralaimėjimo piliulę. Kaip manote, ką jis tuomet padarė? O taip, užsidarė savo kambaryje ir tris dienas, tris naktis graudžiai verkė. Ar įsivaizduojate mūsų laikų Gediminą (tą su akiniais), tris paras verkiantį dėl kokios nors nesėkmės? Aš neįsivaizduoju, nes:

1.Gediminą (tą su akiniais) partinėje mokykloje primokino kaip neverkti ir aiškinti kad viskas yra gerai, kai viskas yra blogai.
2.Šiais laikais viešumoje ašaras rodo tik itin EMOcionalūs žmonės.

O XIV amžiuje tai, kad valdovas verkia, buvo visai natūralu, nes viduramžiais jausmai nebuvo slepiami. Atleiskite už šį ekskursą, tačiau jis puikiai iliustruoja mūsų ir tų anų laikų skirtingumą. Kaip jau esu rašęs, laikas gali pridaryti įvairiausių šunybių, net ir iškreipti tiesą, taip praeityje gyvenusius asmenis iškeldamas ne pagal nuopelnus. Jeigu tarkime kalbėtume apie Lietuvos karalių Mindaugą, kuris dabar yra kone nacionalinis didvyris, tai iš šiandienos perspektyvos viskas puiku, tačiau jeigu sugrįžtume į tą gūdų XIII amžių, pamatytume, kad Mindaugas, kaip yra pasakęs prof.E.Gudavičius, buvo žiaurus žmogus, jėga, karais ir krauju suvienijęs mūsų kraštą.

Viduramžiais žmonės dažniausiai tapatino save su miestu, kuriame jie gyvena. Tarkime vilniečio, paklausus kas jis yra, visų pirma sulauktume atsakymo – „vilnietis“, o tik po to – „lietuvis“. Bet tai dar nereiškia, kad toks lietuvis kalbės lietuviškai. Tuo laiku kalbos nemokėjimas nebuvo kliūtis laikyti save vienos ar kitos valstybės piliečiu. Tad netaikykime šiandieninio valstybės supratimo gairių viduramžių valstybėms ir nepaisykime niekų apie tūkstantmetę Lietuvą, nes Lietuva, kurioje gyvena lietuviai, kalbantys lietuviškai ir save tapatinantys su Lietuva, – visai nesenas reiškinys.

Šiuo įrašu nesiekiu kurstyti tautinės neapykantos, tiesiog noriu su jumis pasidalinti mintimis, kurias perskaičiau Normano Finkelšteino knygoje „Holokausto industrija“. Už šios knygos parašymą ir kitas „antiizraelietiškas idėjas“, Finkelšteinas paskelbtas persona non grata savo gimtojoje šalyje – Izraelyje. Apie jį reikėtų žinoti vieną faktą. Abu jo tėvai buvo Varšuvos geto ir konclagerių kaliniai, o visi motinos ir tėvo giminės buvo nužudyti nacių. Tad nepamiršdami šio konteksto galime pradėti gilintis į tai, kas yra rašoma „Holokausto Industrijoje“. Noriu jus perspėti, kad tai nėra knygos recenzija, tiesiog ten perskaitytos mintys, kurios man leido  į holokaustą pažvelgti kiek kitu žvilgsniu, perleidžiamos per Žmogaus, turinčio ką pasakyti prizmę.

„Holokaustas – sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) nacių vykdytas Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.)“ – mums sako laisvoji internetinė enciklopedija Wikipedia. Bet iš tiesų, kas pirmiausiai iškyla galvoje, išgirdus tą žodį? Žinoma, kad žydų holokaustas. Tačiau holokaustą patyrė kur kas daugiau tautų, tarkime kad ir romai, kurie nukentėjo ne ką mažiau nei žydai. Bet užteks matuoti tautų skausmą. Net ir vienas žmogus, nužudytas vien dėl to, kad jis yra žydas, čigonas ar slavas, yra per daug. Truputį anksčiau jau rašiau, kaip žmonės uždirba pinigus iš maišto, taigi dabar atėjo metas parašyti apie tai, kaip uždirbama iš holokausto. Žydų holokausto.

„Žydų holokaustas yra išskirtinis, nes patys žydai yra išskirtiniai“ – rašo N.Finkelšteinas ir tenka jam pritarti. Nepaprastai versliems žmonėms pasinaudoti lengva proga užsidirbti pinigų būtų neatleistina. Kam dirbti, kai sukūrus atitinkamą industriją ir apšaukus ką nors „holokausto neigėju“ (ang. Holocaust denial) ar neonaciu, išsireikalauti pinigų. Kiek milijonų, o gal ir milijardų susižėrė žydų kančias eksplotuojančios organizacijos (tokios kaip ADL ir Wiesenthalio centras) neatsakys niekas. Jeigu į klausimą „kiek“ atsakymo nėra, tai į klausimą „kada“ yra. Tai 1967 metai birželio mėnuo. Būtent tada Izraelis parodė savo milžinišką karinę galią prieš arabus, o Amerikos žydai prisiminė jų tautos holokaustą Antrojo pasaulinio karo metu.

O kas jiems beliko? Visi į Izraelį žiūrėjo neigiamai, reikėjo kaip nors nuvalyti tą kruviną dėmę nuo šlovingo vardo. „Kenčiantiems – dangus“ – sako patarlė. Kažin ar tikrai tų kenčiančių buvo tiek daug? „Jeigu kiekvienas žmogus, teigiantis išgyvenęs koncentracijos stovyklas, iš tikrųjų yra juos išgyvenęs, tai ką tada nužudė Hitleris?” – dažnai kartodavo N.Finkelšteino mama. Tokių apsimetėlių yra ir Lietuvoje, pasakojančių savo menamas kančias. Įdomu kiek tokių „aukų“ atsirastų, jei Sovietų sąjungos kalčių paveldėtoja Rusija netyčia prisimintų padarytus nusikaltimus aneksuotose valstybėse ir nuspręstų grąžinti 80 milijardų litų, kaip atlygį už finansinę ir moralinę žalą? Galima spėti tik vieną, – tikrai daug daugiau, nei jų buvo iš tikrųjų, būtent tai dabar ir daro daug žydų.

Izraelio žurnalistas D.Rubinsteinas: „Amerikos žydų veikėjams Izraelio reikia tik kaip žiauraus arabų puolimo aukos. Tokiam Izraeliui galima parūpinti pagalbą, aukotojų, pinigų. Visiems žinomos sumos, kurias, paminint Izraelio vardą, Amerikoje surenka United Jewish Appeal, beveik pusė tos sumos atitenka Amerikos žydų organizacijoms. Ar gali būti didesnis cinizmas? („Atgimimas“ 2004 m. balandžio 23-29 d. Nr. 16 (793)).

Jeigu apie žydų holokaustą norite sužinoti daugiau, siūlau pažiūrėti: „Schindler’s List“, „The Pianist“, „Anne Frank – The Whole Story“, „Uprising“, „Europa Europa“, „Night and Fog – Criterion Collection“, „Life Is Beautiful“, „The Grey Zone“, „Into The Arms Of Strangers – Stories Of The Kindertransport“, „Shoah“, „Escape From Sobibor“, „Conspiracy“, „Holocaust“ ir t.t.

Jeigu domina kitų etninių, religinių ir tautinių grupių holokaustas, pasiūlyti negaliu nieko, nes google, kaip ir daugelis paprastų žmonių, nesupranta, kad holokaustas tai terminas, apibūdinantis ne tik žydų naikinimą.

Niekada nemylėjau matematikos. Nuo kokios penktos klasės matematikos pamokos man asocijavosi su skaičiavimais, kurie neduoda jokios realios naudos. Laikui bėgant ši tiesa vis stiprėjo ir stiprėjo, kol visa tai peraugo į skaičių paranoją. Nežinau ar yra tokia liga, bet skaičių aš tikrai bijau. Gal ne pačių skaičių, kiek su jais susijusių veiksmų. Sudėti, atimti, padauginti ar padalinti man visai neturi jokios reikšmės. Savo ateitį kursiu ten, kur nereikės iš devynių iksų surasti aštuoniolika rombo kampų. Kaip jau supratote iš manęs matematikas ne koks. Save matau beveik priešingoje barikadų pusėje, apie kurią dabar ir norėčiau pasidalinti savo mintimis.

Visi esame girdėję žodį istorija. Tai gali būti tiek mokslas, tiek pasakojimas kaip kažkas kažkur kažką matė girtą kažkokiame skersgatvyje. Iš pirmo žvilgsnio šie du variantai yra visiškai priešingi, bet ar tikrai taip yra? Tikrai ne. Tarp istorijos mokslo ir kažkur girdėtų istorijų ar pasakojimų yra daug daugiau bendrų sąlyčio taškų, nei tarp dviejų kačių rujos metu. Jeigu istorikai ginčijasi dėl įvykių, kurie vyko prieš 50, 20, ar žiūrėk ir prieš 10 metų vertinimo, tai kodėl gi jų visų nepavadinus paskalų rinkėjais ir pletkų bobomis/diedais, kurie kovoja ne dėl tiesos „iškasimo“, o dėl to, kad patenkintų savo milžiniškus ego? Juk kiekviena pletkų boba džiaugiasi, kuomet jos paleistas „pletkas“ pasklinda po visą svietą.

Nieko negali būti įdomiau, kaip klausyti dviejų istorikų ginčo. Logiškai mąstant yra tik viena tiesa, bet pasakyk tu tai istorikui, tai tave šaltiniais užmėtys. Man labai keista kaip iš viso galima interpretuoti dokumentus, čia juk ne eilėraštis, kurį galima suprasti kaip tik nori, čia istoriniai faktai, datos… Na gerai, nesikabinėju dėl įvykių, kurie vyko prieš kelis tūkstančius ar kelis šimtus metų vertinimo, tačiau ginčytis dėl pavyzdžiui sovietmečio laikotarpio, švelniai tariant yra gėdinga.

p.s. Vilniaus universitete studijuoju istoriją.

Kadangi praėjusiame įraše leidau sau truputį pablevyzgoti ir iškeikti niekuo dėtus žmones, tai šiame įraše norėčiau pakalbėti kiek rimtesne tema. Pamenate mano įrašą, pavadinimu „Ar mirtis visada žymi pabaigą“ ? Jame aš išdėsčiau savo nuomonę apie jau anapilin išėjusius žmones, kurie net ir po mirties sugeba „kalti“ pinigus ir toliau garsėti. Tuomet komentaruose užvirė įdomi diskusija apie pomirtinį gyvenimą, lyg ir nustumdama mano įraše išdėstytas mintis. Daug kas liko nepasakyta tiek iš mano, tiek iš jūsų pusės. Tad dabar sugrįžtu prie tos pačios temos, tik kiek iš kito kampo.

Po mirties išgarsėti gali ne tik dori, kūrybingi, turtingi ar talentingi žmonės. Išgarsėti gali bet kas, net ir paprasti arkliavagiai, kaip tai atsitiko su lietuviškuoju Robinu Hudu, – Tadu Blinda. Gimęs 1846 metais, pasiturinčio valstiečio Tadeušo Blindos šeimoje, pirmą dvidešimtį metų išgyveno nenusikaltęs, buvo išvaizdus ir doras Kinčiulių kaimo bernas. Perkopus dvidešimtmetį, Blinda visoje Žemaitijoje ėmė garsėti  nedorais darbeliais: su savo šutve vogdavo arklius, apiplėšinėdavo dvarus, lupdavo ponus ir kitaip „svietą lygindavo“. Nežinia iš kur atsirado visi tie mitai apie Blindos kilniaširdiškumą ir aukas vargingiesiems. Gal jis iš tiesų buvo silpnųjų ir neturtingųjų gynėjas, atimdavęs turtus iš ponų ir atiduodamas juos vargšams?

Tikrai ne! Tas faktas, kad „silpnųjų ir neturtingųjų gynėją“ nulinčiavo įtūžusi minia, parodo kuo iš tikrųjų buvo šis žmogus. Būti mirtinai suspardytam minios – ne pati heroiškiausia mirtis. Kalbama, kad pats Blinda sukėlė muštynes smuklėje, o žmonės išgirdę, kad „svieto lygintoją“ muša, prisidėjo patys ir įvykdė teisingumą. Šio bandito išgarsėjimą lėmė Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907 m.), kuri parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus ir 1973 metais sukurtas filmas. Taip šis nedoras žmogus tapo beveik kultine asmenybe žmonių, kurie net nenutuokia kas iš tiesų buvo Tadas Blinda, galvose.

Kadangi mes neturime galimybės įvertinti žymius, praeityje gyvenusius lietuvius iš visų įmanomų pusių, savo akimis pamatyti kokie buvo iš tiesų, o tenkinamės tik mitais, nuogirdomis ir spėlionėmis, tai ir gauname tokį atvirkštinį variantą, kai smerkiame geruosius ir aukštiname bloguosius. Kad ir Vinco Kudirkos atvejis. Jokiu būdu neteigiu, kad Kudirka buvo blogas žmogus. Tiesiog mūsų galvose nėra tokios kertelės, kurioje būtų sudėti vidutiniškumo gerumo žmonės. Žmones skirstome į gerus ir blogus, taip eliminuodami realybę. Štai tas pats Vincas Kudirka buvo ne tik tautos žadintojas, „Varpo“ redaktorius, „Tautiškos giesmės“ autorius, bet ir užkietėjęs antisemitas, žydus vaizduodavęs kaip atėjūnus, besigviešiančius lietuvių turto. Taip pat gana mažai lietuvių žino apie Kudirkos jaunystę, laiką, kai būsimasis tautos žadintojas buvo išsižadėjęs lietuvybės ir save laikė lenku. Bet ar tai sumenkina jo indelį į bundančią lietuviškąją savimonę? Jokiu būdu. Tiesiog laikui bėgant jo blogieji charakterio bruožai buvo užmiršti, lyg ir nublanko prieš atliktus darbus.

„Kas nėra nei karto nusidėjęs, tegul meta į mane akmenį“ – sakė Jėzus. Visų mūsų viduje gyvena truputis Dievo ir truputis velnio. Tik balansuodami tarp šių dviejų polių, išliekame žmonėmis, apie kuriuos po mirties arba kurs filmus, arba spjaudys ant mūsų kapo (žiūrint ar ponas Laikas mums bus palankus ar ne).

P.S. Jeigu paminėjau Jėzų Kristų, būtų nuodėmė nepaspėlioti koks jis buvo žmogus ir ar iš viso jis toks buvo, kuomet yra kalbama apie laiką ir jo įtaką tikrovei. Vietoj to, kad bandyčiau įrodinėt jo egzistavimą arba jį, kaip Dievo atsiųstą pasiuntinį, neigti, jus paliksiu su ištrauka iš filmo „Life Of Brian“. Joje niekuo dėtą žmogelį persekioja minia žmonių, laikančių jį mesijumi. Kas žino, galbūt laikas iškreipė ir šią tiesą, gal visa religija pagrįsta pačiu paprasčiausiu nesusipratimu?

]]> http://ztkp.lt/2008/08/19/tadas-blinda-ir-vincas-kudirka/feed/ 25 http://ztkp.lt/2008/08/06/partizanai-mus-vargo-suneliai/ http://ztkp.lt/2008/08/06/partizanai-mus-vargo-suneliai/#comments Wed, 06 Aug 2008 10:58:47 +0000 ztkp.lt (Gytis) http://ztkp.lt/?p=193

Jaučiuosi sugėdintas Broniaus Nainio straipsnio „Kodėl apie Lietuvą vis blogai?“. Tenka pripažinti, kad niekuo nesiskiriu nuo visokiausio plauko valatkų ar kokių tai sakadolskių. Ta proga nusprendžiau pasikapstyt po Lietuvos istoriją ir surast ką nors tokio, kuo galėčiau didžiuotis.

Neatstumk mūsų nuo savęs už tai, kad už mirtį turėjome atsakyti mirtimi,
už kraują krauju, už žiaurumą žiaurumu,
nes mums reikėjo apginti viską ką mums patikėjai.
Neatimk iš mūsų Šventosios Dvasios,
sugrąžink išganymo džiaugsmą,
suteik didžiadvasiškumo.

Ieškojau ne taip jau ilgai – beveik visą savo gyvenimą. Tačiau suradęs nepaleidžiu, kas dieną einu vis gilyn ir gilyn. Perskaitę maldą tikriausiai jau supratote kuris Lietuvos istorijos laikotarpis man yra pats didingiausias ir prasmingiausias. Jis netruko ilgai, viso labo devynis metus (1944 – 1953). Per tą laiką daug vyrų ir moterų padėjo galvas, nors jų niekas neragino, varu nevarė, tiesiog teko rinktis – pasiduoti arba kovoti iki paskutinio atodūsio. Partizanų daugumą sudarė civiliai, kovoję su SSRS kariuomene, NKGB-MGB, NKVD ir kitais priešo daliniais. Vakarų pasauliui buvo nusispjauti ką Sovietų sąjunga daro „savo“ kieme, didžiausias priešas – Vokietija buvo sutriuškintas, pasaulyje įsivyravo „amžina“ taika. Partizanai liko vienui vieni. Bet ne visi buvo tokie patriotiški, daug žmonių nesipriešino sovietiniam marui, o kai kurie netgi ėjo išvien.

Šiais laikais kalbėti apie partizanus yra nemadinga (vėl varau ant lietuvių). Štai visai neseniai, birželio 14 dieną, buvo minima vilties ir gedulo diena, o sekančią dieną – okupacijos ir genocido diena, bet kam tas rūpi? Štai tarptautinė blogerių diena, sugalvota lietuvių, turėjo kur kas didesnį atgarsį blogosferoje, nei šimtai tūkstančių ištremtų žmonių ir už Lietuvą kovojusių partizanų paminėjimas. Pamirškime blogosferą, kadangi ji taip pat niekam nerūpi.

Mane asmeniškai labiausiai skaudina tie tautiečiai, kurie partizanus vadina banditais ir nusikaltėliais, dar ir išrėkdami graudų pasakojimą kaip krauju pasruvusiomis akimis banditai užpuolė kokią trobą ir išžudė žmones. Nėra ko slėpti, partizanai pamokydavo koloborantus, tačiau tokias akcijas pateisinti galima. Kaip jaustis žmonėms, išėjusiems į mišką su ginklu rankose ir matyti kaip kai kurie žmonės padeda sovietams? Dėl Tėvynės padėti galvą – pati tyriausia ir kilniausia auka, kokią tik įmanoma duoti, o tuos „tėvynainius“, su džiaugsmu sutikusius „išvaduotojus“, dievaži, reikia nušauti. Tad paklauskite nukentėjusių nuo „banditų“ žmonių (jei jie vis dar gyvi) ar saldūs buvo rusų padai.

Praėjus daugiau nei šešiasdešimt metų nuo partizaninio karo, darosi sunku suprasti kas dėjosi miško brolių ir seserų galvose. Dabar apie juos galime sužinoti tik iš knygų ir buvusių bendražygių kalbų, bet nederėtų aklai pasikliauti pastaraisiais, tikimybė, kad jie tikrai partizanavo yra labai menka. Nenoriu nieko šmeižti, tačiau man tikrai įdomu kaip įmanoma taip sumėtyti pėdas, kad net sovietų valdžia nesusiprastų kur dingo tiek priešų, kadangi buvo vedama labai išsami statistika, visi iki vieno buvo suskaičiuoti, aprašyti (kaip ir jų šeimos). Paburnojimas prieš sovietus žmogaus partizanu nepadaro. Daug daugiau galite sužinoti iš to laiko patriotinių dainų. Jų nesuklastosi, jomis sunku manipuliuoti. Praėjusiais metais išėjo partizanų dainų rinkinys „Už laisvę, tėvynę ir tave“, jei jo negirdėjote, labai daug nepraradote. Bet jei negirdėjote Kupolės „Lietuvos partizanų dainos“, praradote daug. Visame albume neišgirsite nei vieno instrumento, tad autentiškumas, bent jau sąlyginis, garantuotas.

Nekelkime Jiems vėliavų, nekurkime Jiems himnų, nešlovinkime Jų. Tik trumpai ir nuoširdžiai padėkokime už išsaugotą Lietuvos garbę. Juk mes būtume pasielgę taip pat. Ar ne?

Sovietų sąjunga buvo nepasiruošusi karui?

Kaip jau minėjau pirmoje dalyje, draugas Stalinas buvo genijus. Turėdamas pačią didžiausią ir galingiausią (taip, galingiausią) kariuomenę pasaulyje, jis sukūrė mitą, kuriuo patikėjo visas pasaulis (net iki šių dienų yra juo tikinčių žmonių). O tas mitas skambėtų taip: Sovietų sąjunga nebuvo pasiruošusi karui. Šį teiginį į miltus sumalė Viktoras Suvorovas savo knygoje „Paskutinė respublika“, pateikdamas visą pluoštą įrodymų, kaip sovietų sąjunga buvo „nepasiruošusi“ karui.

Topografiniai žemėlapiai

Topografiniai žemėlapiai – svarbus ginklas bet kokiame kare. Nuo paprastų žemėlapių jie skiriasi detalumu, tikslumu, kiekvienas mažiausias miško keliukas ten pažymėtas. Be šių žemėlapių sėkmingos karinės operacijos neįsivaizduojamos. Žinoma jei kauniesi gynybiniame kare, kaip SSRS, tokių žemėlapių svarba sumenkėja. Raudonoji armija jų daug ir neturėjo, bet ne dėl to, kad ruošėsi gintis, o todėl kad ruošėsi pulti! „Iš viršaus“ buvo gauta nurodymų sudarinėti milžiniškų teritorijų, esančių už SSRS ribų, topografinius žemėlapius. Ar jums nekeista, kad valstybė, kuri ruošiasi gynybiniam karui, milžinišku tiražu spausdina užsienio šalių žemėlapius? Kaip teigia V.Suvorovas, karui sovietai ruošėsi jau nuo trečiojo dešimtmečio, kuomet itin suaktyvėjo žvalgybos ir topografijos tarnybos darbas. Jau vykstant karui, buvo nuspręsta Europos „išvadavimą“ pradėti 1941 metų liepos mėnesį. Tačiau Vokietija negalėjo laukti sutriuškinimo ir turėdama septyniskart mažiau tankų (apie kokybę jau nėra ką ir kalbėti), Birželio mėnesį pradėjo karą su SSRS. Raudonajai armijai, jau mobilizuotai į pasienio regionus (buvo aktyviai ruošiamasi ekspancijai), neliko nieko kito kaip tik sudeginti milijonus, ar net dešimtis milijonų topografinių žemėlapių, slepiant tikrąsias užmačias.

Tankų karas ir nejudrusis T-35

Turbūt niekam ne paslaptis, kad Antrasis pasaulinis karas buvo tankų karas. Didžiausi mūšiai vyko ne ore, ne vandenyje, o ant žemės, kur tankai vaidino pagrindinį vaidmenį. Ar žinote kiek Sovietų sąjunga turėjo tankų prasidėjus karui? O Vokietija? Aš jums pasufleruosiu. Sovietų sąjunga, ta karui visai nepasiruošusi valstybė, turėjo septynis kartus daugiau tankų už karui pasiruošusią Vokietiją (21 000 su 3000). Tačiau tai nesustabdė Stalinui ištikimų istorikų, kurie rašė vieną knygą po kitos, kaip ruseliai buvo nepasiruošę ir kokie jie kvaileliai buvo. Savo tankus T-35, pagamintus 1941 metais, sveriančius 45 tonas ir išvystančius 30km/h greitį, vadina senais ir sunkiais, o rumunų FT-17-9, pagamintus 1917, sveriančius 6 tonas ir išvystančius net 9 km/h greitį – naujais ir greitais. Čia tik vienas pavyzdys iš daugelio, kuomet patys komunistai dangsto savo tikrąją karinę galią. Kyla klausimas, kam to reikėjo?

Kam buvo sukurtas mitas apie nepasirengimą?
Prieš karą

Prieš karą po šiuo mitu slėpėsi tikrasis SSRS siekis – įvykdyti pasaulinę socialistinę revoliuciją. Būtent dėl to Stalinas ir augino Hitlerį, nejaugi imsi ir vaduosi Europą nuo velnias žino ko? Reikėjo sukurti kažką netgi blogesnio už socializmą, nuo kurio draugai iš rytų mus išvaduotų. Dar ir dabar vakarai dėkoja Stalinui už nacizmo sutriuškinimą. Adolfas Hitleris jiems pats didžiausias padugnė, tironas, baisūnas, genocido rengėjas, vos ne šėtonas žemėje. O tautų tėvas gal ir šiek tiek prisidirbęs, bet bent jau sąjungininkas.

Po karo

Kaip jau žinome, po Antrojo pasaulinio karo vyko dar vienas karas, tiesa, šaltasis. Tai reiškia, kad jo metu nevyko itin didelių karinių konfliktų, o buvo varžomasi visose įmanomose srityse (nuo sviesto gamybos iki kosmoso užkariavimo). Jeigu sovietų sąjunga būtų atskleidusi savo tikslus – sukelti pasaulinę socialistinę revoliuciją, šaltasis karas tuojau pat peraugtų į karštąjį, o tai buvo neparanku niekam: sovietai stengėsi išlaikyti užgrobtąją Europos dalį, o vakarai po truputį ėmė bijoti SSRS. Griuvus Sovietų sąjungai griuvo ir viltys, puoselėtos keliasdešimt metų.

„Arba komunistai užgrobs pasaulį, arba komunistų valdžia visur žlugs“- sakė Leninas ir jis buvo visiškai teisus.

Naudota literatūra, kuri gali sudominti:
David Matern: „Rojus be Dievo“ .
V.Suvorovas: „Paskutinė Respublika“.
Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas: „Komunistų Partijos manifestas“.
Ištraukos iš J. Gebelso asmeninio dienoraščio.
Henris Pikeris: „Hitlerio užstalės pokalbiai“.

Įvadas. Europos išvadavimas

Stalinas buvo genijus. Iš niekuo neišsiskiriančio banditėlio iki didžiausios pasaulio valstybės vadovo, – štai kokią karjerą padarė šis žmogus. Tačiau tautų tėvas, skirtingai nei fašistinio pasaulio stabukas Adolfas Hitleris, savo idėjų garsiai nereiškė. Neskraidė su sraigtasparniu per rinkiminę kampaniją (rinkimų SSRS paprasčiausiai nebuvo), nekurstė nei rasizmo, nei antisemitizmo, deklaravo sąžinės laisvę ir įvykdė daugybę pertvarkymų, jau realybe tapusioje socialistinėje, demokratinėje valstybėje. Ši valstybė net ir konstituciją turėjo, dėl visa ko, neduok Dieve kas nors apkaltins draugą Staliną darant kažką bloga. Dabar jau drąsiai šnekame, aptarinėjame kaip viskas buvo iš tiesų: Kokia dar sąžinės laisvė? Kokia dar demokratinė valstybė? Tai buvo tikrų tikriausias gardas, su daug prižiūrėtojų, kurie vis ir taikėsi užvažiuoti su botagu per nugarą. Tačiau kodėl vienus klausimus ištraukiame į dienos šviesą, o kitus nugramzdiname į patį tamsiausią kampą? Kodėl vakarų šalys Hitlerį laiko pačiu baisiausiu niekšu, o Staliną – fašizmo sutramdytoju, vos ne Europos išvaduotoju? Ir iš tiesų, tautų tėvas Europą ruošėsi „išvaduoti“, tik truputį su kitu tikslu…

1848 Karlas Marksas su Frydrichu Engelsu parašė „Komunistų partijos manifestą“, 37 puslapių rašinėlį, kuris komunizmo maru užkrėtė beveik pusę pasaulio. Sakot jie tik norėjo panaikinti klases ir išnaudojimą? Nė velnio. Štai kas ten parašyta:

1. Privati nuosavybė turi būti visiškai panaikinta.
2. Likviduoti visas šeimas, įvesti „oficialų viešą žmonių bendrumą“.
3. Visus vaikus paimti visuomeniniam auklėjimui.
4. Sukurti pramonės armijas, ypač žemdirbystei.

Gal jie ne taip suprato Marksą?

Iki šiol maniau, kad komunistai SSRS neteisingai suprato manifestą, kad jį per daug iškraipė, tačiau pasirodo tos idėjos buvo diegiamos netgi švelnesne forma. Nors ne apie visas sritis tą galima pasakyti. Tarkime KP (komunistų partijos) manifeste nebuvo siūloma drausti religijos išpažinimo, o tikinčiuosius persekioti. Marksas manė, kad įsigalėjus socializmui, rojuj žemėje, ieškoti Dievų kitur nebus jokio reikalo. Taip pat nebuvo užsiminta apie vienpartinę sistemą, o revoliucija turėjusi vykti ne vienoje, o visose šalyse iš karto. Šią idėją Vladimiras Iljičius Uljanovas, jau pasivadinęs Leninu, itin troško įgyvendinti. Arba komunistai užgrobs pasaulį, arba komunistų valdžia visur žlugs. Jam antrino ir L.Trockis, kalbėdamas, kad komunizmas negali egzistuoti greta normalios žmonių visuomenės.

Vokietijos ir SSRS komunistų ryšiai

Markso ir Engelso mintis pavertęs realybe Vladimiras Iljičius Uljanovas – Leninas, po sunkios ligos, 1924 metais mirė. Dar prie Lenino karsto Stalinas prisiekė, kad įgyvendins savo pirmtako užsibrėžtą tikslą – visame pasaulyje įvykdys socialistinę revoliuciją. Savaime suprantama tokia revoliucija be ginklų ir jėgos neįmanoma. Komunistai SSRS palaikė itin gerus ryšius su komunistais Vokietijoje, nuolat juos šelpė tiek ginklais, tiek pinigais. Vokietijos komunistai buvo pakankamai stiprūs, kad užimtų valdžią savo šalyje, tačiau apie visos Europos užėmimą, o po to ir viso pasaulio, nebuvo nė ko svajoti.

Kaip Stalinas fašistams įteikė raktą nuo valdžios

Po 1923 metų lapkričio 9 – tosios dienos pučo darbininkų partijoje, pervadintoje į nacionalsocialistų partiją, iškilo Adolfo Hitlerio persona. Perversmas nepavyko, o Adolfas gavo progą pasiilsėti kalėjime, kur parašė savo manifestą, – knygą „Mano kova“. Nacionalsocialistai valdžią paėmė, tik 10 metų vėliau, nei buvo planuota, padėjus SSRS. 1932 metų pabaigoje hitlerininkai surinko 11,8 milijono balsų, tačiau iki absoliučios daugumos vis tiek trūko. Per tuos pačius rinkimus socialdemokratai surinko 8,1 milijono, o komunistai 5,8 milijono balsų. Nelabai moku skaičiuoti, bet jeigu komunistai ir socialdemokratai būtų veikę išvien ir susivieniję, jie turėtų visą valdžią savo rankose, o hitlerininkai dar kartą būtų nusvilę savo nagus ir kas žino, galbūt daugiau nei nemėgintų lysti valdžion. Ir ką jūs manote? Komunistai iš SSRS uždraudė Vokietijos socialdemokratams ir komunistams vienytis! Ar galima teigti, kad Stalinas Hitleriui atvėrė kelią į valdžią? Galime, nes taip ir buvo.

Sunki hitlerininkų padėtis 1932- aisiais ir kelias į pergalę

J. Gebelsas, žmogus atsakingas už nacių propagandą, po pralaimėtų rinkimų savo dienoraštyje rašė: „viltys galutinai dingo“, „kasoje nė pfenigo“, „pinigų nėra, niekas neskolina“, „mes merdime“. Hitleris, praėjus dešimčiai metų, prisimena: „Blogiausia buvo 1932 metais, kai teko pasirašyti daugybę vekselių tam, kad galėtume finansuoti spaudą, rinkimų kampanijas ir apskritai visą partijos veiklą. NSDAP vardu pasirašinėjau tuos vekselius žinodamas, kad jeigu NSDAP veikla nebus sėkminga, viskas bus prarasta.“ (Henris Pikeris. Hitlerio užstalės pokalbiai. 1942 m. gegužės 5 d. įrašas). Taigi pralaimėjus dar vienus rinkimus, Hitlerio dienos būtų suskaičiuotos. Ir ką jūs manote, kaip socialdemokratai ir komunistai pasielgė per 1933 metų rinkimus? (antrą kartą iš eilės). Taip pat, kaip liberalai ir socialistai Italijoje, atvėrę kelią Benitui Musoliniui, – nesusivienijo, nors susivieniję turėtų balsų daugumą.

Laukite tęsinio.

„Jei trokšti taikos, stenkis suprasti karą“
B. H. Liddell Hart

Vis dažniau pagalvoju apie karą. Tačiau mano nerimą dėl ateities ginkluotų konfliktų malšina politologai. Visi iki vieno. Sako: „ Gyvename XXI amžiuje, dabar vyksta kur kas rafinuotesni karai, naudojant gamtinius išteklius. Ateityje ginkluoti karai visiškai išnyks“(Ar kažkas panašaus). Žinoma čia gerbiami politologai kalba apie Rusijos ir Lietuvos santykius.

Nežinau kaip jums, bet man tokios mintys skamba labai naiviai. Po kiekvieno didesnio karinio konflikto, jau įsigalėjus paliauboms, girdisi kalbos apie amžiną taiką, filosofai pasamprotauja koks karas yra blogas, istorikai gilinasi į konfliktą, jį analizuoja, laimėjusi/os valstybės pasidžiaugia pergale ir žmonės gyvena taikoje. Tačiau taika yra tik mirksnis tarp karinių konfliktų. Žinoma galima kalbėti „make love, not war“ tonu, tačiau pasibaigus haliuciogeniniams grybams, tampa aišku – karai vyko ir vyks. Pasiekti taiką įmanoma tik po didesnių konfliktų, tačiau ir tai bus laikina. Nori taikos – ruoškis karui.

Karas luošina. Luošina visus. Nuo jame dalyvaujančių karių, iki niekuo dėtų civilių. Tačiau pamąsčius giliau, galima suprasti – net ir kareiviai yra niekuo dėti.

„Mes nesuprasime pūvančios visuomenės, jie – mūsų <…> Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių.“
Zigmas Stankus, „Kaip tampama albinosais“.

Šioje bibliografine retenybe tapusioje knygoje be užuolankų kalbama apie karą Afganistane, vykusį 1979 – 1989 metais, kuriame dalyvavo jos autorius. „Tik filmuose aktoriai vemia, nužudę žmogų, o kare jauti kažkokį tai malonumą, tarytum gerai užvožtum kumščiu ir nuo pirmo tavo smūgio priešininkas virsta“. Štai kuo virsta žmogus, įsuktas į mėsmalę. Karo vadams jie tik figūrėlės, kurias stumdo, permetinėja…

Antrojo pasaulinio karo padarinius jaučiame dar ir šiandien. Kai pagalvoji, kad dabartinė Lietuvos valstybė gyvuoja tik 18 metų, apima neviltis. Net tarpukariu Lietuvos valstybė egzistavo ilgiau, net 23 metus (jei nepriklausomybę skaičiuosime nuo 1918 vasario 16 Nepriklausomybės akto, iki 1940 metų birželio 15 SSRS okupacijos). Žinoma dabar priklausome NATO, mus saugo beveik visa Europa ir šiaurės Amerika, tačiau ar tai garantuoja taiką? 1944 metais, sovietams susigrąžinus Lietuvą, daug brolių ir sesių stojo ginti tėvynės. Dabar ištarus jų vardą galima išgirsti juoką arba žodžius „banditai, vagys“. Didžiosios šalys dėl SSRS okupuotų kraštų netgi šiek tiek supyko. Tačiau kam kelti klausimus, kurie gali suerzinti praūžusio karo sąjungininkę? Kas gali patikinti, kad kažko panašaus neįvyks šiame amžiuje? Tarkime Rusija įveda savo kariuomenę į Baltijos valstybes, žinoma turint svarų pasiteisinimą (kas jau kas, bet ši šalis tai moka daryti) ir kaip manote, kas atsitiks? NATO ims ginti savo nares? Ar jums tuomet nepakviptų Trečiuoju pasauliniu karu? Ir vėl, karas, karas, karas…

Ką aš noriu pasakyti? Karas bus. Ir ne vienas. Nesvarbu kas prieš ką kovos, bet jis bus. Žus daug žmonių, daug daugiau nei galima pagalvoti. Kuprotą sako tik grabas ištiesina, galbūt karas, kuris pareikalaus kelių milijardų žmonių gyvybių, ištiesins žmonių protus.

Ir vis dėl to, nereikia karo.

Edis Punkris su Andrium Mamontovu prieš keletą metų Vilniuje

Edi, kaip taip atsitiko, kad Tave, Kanados lietuvį, Lietuvos lietuviai išvydo „Roko marše“?
Viskas prasidėjo gana seniai. Aš, augdamas užsienyje, tiesiog buvau priverstas klausytis dar iš Lietuvos atsivežtų senų savo tėvų ir senelių dainuojamų dainų, bet man pačiam norėjosi kažko naujo, šviežesnio. Kadangi su muzika esu jau nuo mažens (lankiau pianino pamokas, vėliau pradėjau brazdinti gitara), pradėjau kurti dainas, keletą jų įrašiau. Vėliau Kanados lietuviai, važiuodami į Lietuvą, vis nusiveždavo ten plokštelių, kuriose buvo ir mano dainų. Taip jau nutiko, kad viena jų, pavadinimu „Kaime“, Lietuvoje labai išpopuliarėjo. Tuomet ir sulaukiau kvietimo iš „Jaunimo centro“ ir mane pakvietė dalyvauti „Roko marše“, nors aš net neįsivaizdavau, kas tai yra.

Kaip sekėsi koncertuoti Lietuvoje?
Iš tiesų galvojau, kad mes koncertuosime tik karčiamose, bet pasirodė, kad klydau. Netgi buvo toks juokingas nutikimas – mūsų autobuse nebuvo tualeto, tai kartą, kai keliaudami su muzikantais laukuose sustojom ir išlipom, pagalvojau, kad galiu padaryt savo „biznį“. Tada kažkas sako – „ką darai, mes gi čia grosim!“. Aš klausiu – kur, juk čia laukai. Tai sako – čia ir grosim. Aš visiškai nežinojau, koks didelis dalykas tie „Roko maršai“ yra. Bet buvo labai smagu. Aš savo muzikantų neturėjau, tai iš kitų grupių ir pažįstamų muzikantų Lietuvoje susirinkau grupę. Laiko repeticijoms beveik neturėjom, tai ir visi koncertai buvo labiau „jam session“ – nebuvo dviejų vienodų. Netgi susitarėm, kad jei vienam tą dieną geriau sekasi – griebk solo ir improvizuok. Vėliau manęs paprašė parašyti ir „Roko maršo“ himną, tai aš net nustebau, juk mano lietuvių kalba yra tokia kasdieninė, man sunkiau rašyti, nei lietuviams. Vis dėlto parašiau tą dainą, Mamontovas su Kaušpėdu ištaisė klaidas ir ją kelis kartus sugrojome. Gaila, kad tik nėra likę įrašo. Buvo ir kitokių nutikimų – dar 1976 metais, kai lankiausi Lietuvoje, nuvažiavom su pusbroliu prie Gedimino pilies ir aš pasakiau, kad kai kitą kartą čia atvažiuosiu, plazdės ta vėliava, kurią atsimena mūsų tėvai ir seneliai. Ir iš tikrųjų – prieš Vilniaus „Roko maršo“ koncertą pusbrolis mane ten vėl nusivežė ir ten pamačiau ten tikrąją Lietuvos vėliavą.

Ar dar bendrauji su kitais „Roko maršo“ dalyviais ar kitais Lietuvos atlikėjais?
Taip, susidraugavau su Mamontovu, Kaušpėdu, vėliau Stakėnu, nors jis ir nebuvo „Roko maršuose“ – su jais visais iki šiol bendrauju. Pažinojau Kernagį, jam netgi specialiai buvau parašęs dainą, kurią kartu įrašėme Toronte per jo kabareto „Tarp girnų“ gastroles. Beje, čia visai neseniai pusbrolis man iš Lietuvos atsiuntė Kernagio dainą „Gastrolės Amerikoje“, kurioje, pasirodo, esu ir aš paminėtas („..mažiukas Edis – televizijos bokštas…“). Buvo kartu ir džiugu ir liūdna, nes nuo Vytauto mirties buvo praėjęs tik keletas dienų…

O dabar ar dar randi laiko muzikai, dirbdamas nekilnojamojo turto prekybos srityje?
Tiesą sakant, neseniai vėl pradėjau kurti. Mano duktė Andreja, kuri yra dainininkė ir šokėja, paprašė, kad sukurčiau jai kokią nors dainą. Be to, su operos soliste Ligita Račkauskaite iš Vilniaus galbūt vasarą, mano viešnagės Vilniuje metu, įrašysiu vieną ar keletą dainų. Visai norėčiau dar ką nors įrašyti su Mamontovu.

Ačiū už pokalbį

Edis Punkris su dukra Andreja – perspektyvia dainininke ir šokėja, su kuria kontraktą ketina pasirašyti „Universal Music“

Pabaigai – garsioji „Kaime“

Ir power ballad „Kareivėli“