Mokės:
Nemokės:
Kol vieni skelbia, kad studentai mokės, o kiti nemokės, kol Kirkilis sakys: „Bus tų milijonų, nežinau iš kur, bet bus“, kol ŠU, KTU, VDU, KU, VGTU (gal šį kartą susirinksit šiukšles?) ir kiti galąs peilius, kol pusė studentų nežinos prieš ką čia reikia protestuoti, kol VU išdidžiai (o gal baikščiai?) stovės nuošalyje, kol valdžia spręs mylėti ar nemylėti studentus, tol ramybės Lietuvoje nebus…
Visuomet nemėgau sovietmečio – laiko, kai beveik visi visuomenės nariai laikėsi daugeliui priimtinų etikos normų (tos „etikos“, kurią primetė svetima valdžia). Žinoma ir tuomet buvo prieš sistemą nusiteikusių asmenų, kurie savo protestą išreikšdavo eidami „prieš srovę“. Nepaklysti toje ideologiškai „teisingoje“ tėkmėje paprastiems žmonėms padėdavo milicininkų bananai, pikti aplinkinių žvilgsniai ir iš visų pusių grūdama propaganda. Jeigu netyčia neplauki pasroviui, jeigu nesupranti sistemos sukurtų malonių rodyklių (arba su mumis arba prieš mus), tai tu labai daug kuo rizikuoji. Ta rizika daugelį ir atbaidydavo nuo bet kokio noro išsiskirti ir parodyti asmenybės triumfą („Aš išskirtinis!“- o tai gana didelis akmuo į visų žmonių lygybės (tam tikra prasme socializmo) daržą). Kaip visi žinome, 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta diegti ne tik kolūkių griovimo, technikos grobstymo, bet ir demokratinių vertybių sistema.
Prieš gerą mėnesį neturėdamas ką veikti pažiūrėjau visų konspiracijos teorijų fanų išgirtą filmą „Zeitgeist“. Žiūrėjau nusiteikęs gana skeptiškai, nes tikėti viskuo ką tau sako nėra pats protingiausias sprendimas ir nesvarbu, kad tas filmas lyg ir yra tos „tiesą sakančios“, „visus melus atskleidžiančios“ pusės atstovas. Išmeskime visas M.Mūro filmų lygio montažines akių dūmimo technologijas, pasakas apie neteisingą pradžios knygos interpretavimą ir kitus paistalus. Kas mums liks? Dar vienas holivudinis – bolivudinis filmas apie nieką? Na, ne visai.
Plagijuoti nemadinga, plagijuoti negražu , bet ėmė ir nuplagijavo logotipą pamažu (žiūrėti aukščiau).
Niekada nemylėjau matematikos. Nuo kokios penktos klasės matematikos pamokos man asocijavosi su skaičiavimais, kurie neduoda jokios realios naudos. Laikui bėgant ši tiesa vis stiprėjo ir stiprėjo, kol visa tai peraugo į skaičių paranoją. Nežinau ar yra tokia liga, bet skaičių aš tikrai bijau. Gal ne pačių skaičių, kiek su jais susijusių veiksmų. Sudėti, atimti, padauginti ar padalinti man visai neturi jokios reikšmės. Savo ateitį kursiu ten, kur nereikės iš devynių iksų surasti aštuoniolika rombo kampų. Kaip jau supratote iš manęs matematikas ne koks. Save matau beveik priešingoje barikadų pusėje, apie kurią dabar ir norėčiau pasidalinti savo mintimis.
Visi esame girdėję žodį istorija. Tai gali būti tiek mokslas, tiek pasakojimas kaip kažkas kažkur kažką matė girtą kažkokiame skersgatvyje. Iš pirmo žvilgsnio šie du variantai yra visiškai priešingi, bet ar tikrai taip yra? Tikrai ne. Tarp istorijos mokslo ir kažkur girdėtų istorijų ar pasakojimų yra daug daugiau bendrų sąlyčio taškų, nei tarp dviejų kačių rujos metu. Jeigu istorikai ginčijasi dėl įvykių, kurie vyko prieš 50, 20, ar žiūrėk ir prieš 10 metų vertinimo, tai kodėl gi jų visų nepavadinus paskalų rinkėjais ir pletkų bobomis/diedais, kurie kovoja ne dėl tiesos „iškasimo“, o dėl to, kad patenkintų savo milžiniškus ego? Juk kiekviena pletkų boba džiaugiasi, kuomet jos paleistas „pletkas“ pasklinda po visą svietą.
Nieko negali būti įdomiau, kaip klausyti dviejų istorikų ginčo. Logiškai mąstant yra tik viena tiesa, bet pasakyk tu tai istorikui, tai tave šaltiniais užmėtys. Man labai keista kaip iš viso galima interpretuoti dokumentus, čia juk ne eilėraštis, kurį galima suprasti kaip tik nori, čia istoriniai faktai, datos… Na gerai, nesikabinėju dėl įvykių, kurie vyko prieš kelis tūkstančius ar kelis šimtus metų vertinimo, tačiau ginčytis dėl pavyzdžiui sovietmečio laikotarpio, švelniai tariant yra gėdinga.
p.s. Vilniaus universitete studijuoju istoriją.
„Visi skirtingi – visi lygūs“ – taip skamba neseniai pradėta akcija prieš rasinę ir visokią kitokią diskriminaciją. Nereikia vaidinti nekaltų avelių, kurios net nežino tokio tarptautinio žodžio – diskriminacija Lietuvoje veši ir visai neveltui rengiamos tokios akcijos. Išsivysčiusiose, demokratinėse šalyse, tokių šūkių net nereikėtų kurti, kaip ir nereikėtų pusę amžiaus nugyvenusių žmonių mokinti, kad žodis „negras“, pačiam juodaodžiui gali būti (o taip ir būna) didžiausias įžeidimas. Kaip manote, kodėl ši akcija atsirado neseniai?
Kadangi praėjusiame įraše leidau sau truputį pablevyzgoti ir iškeikti niekuo dėtus žmones, tai šiame įraše norėčiau pakalbėti kiek rimtesne tema. Pamenate mano įrašą, pavadinimu „Ar mirtis visada žymi pabaigą“ ? Jame aš išdėsčiau savo nuomonę apie jau anapilin išėjusius žmones, kurie net ir po mirties sugeba „kalti“ pinigus ir toliau garsėti. Tuomet komentaruose užvirė įdomi diskusija apie pomirtinį gyvenimą, lyg ir nustumdama mano įraše išdėstytas mintis. Daug kas liko nepasakyta tiek iš mano, tiek iš jūsų pusės. Tad dabar sugrįžtu prie tos pačios temos, tik kiek iš kito kampo.
„Ar skaitei kas parašyta ant bilieto?“ – norisi paklausti beveik kas antro žiūrovo, su pasimėgavimu spragsinčio foto kamera ar fotografavimo funkciją turinčiu telefonu. Neturiu nieko prieš žurnalistus ar žmones, kurie be fotoaparato neina nė žingsio ir išmano šį amatą, sugeba daryti kokybiškas ir gražias nuotraukas. Bet ką galvoja tie likę 99 procentai „paparacių“ su savo muilinėm? (išskyrus tai, kad nervuoja koncerto ar rungtynių ramiai pažiūrėti susiruošusius žiūrovus). „Aš tik noriu turėti porą nuotraukų prisiminimui“ – choru atsakys muilines įvaldę žmonės. Tikrai, kas čia blogo padaryti porą nuotraukų?
„Kitaip įsigyti smagu“ – skelbia dar viena parduotuvė internetinėje erdvėje. Kadangi šiuo metu rūpi kiek kiti dalykai, pasistengsiu kuo trumpiau atsiliepti apie pigu.lt.
Pigu.lt kolektyvas parodė tikrai gražų gestą ir keliems blogeriams suteikė galimybę apsipirkti už 50 Litų jų e.parduotuvėje. Kažkokiu keistu būdu tą kuponą gavome ir mes su broliu, pasidalinę kaip broliai, o ne vilkai, užsisakėme (o jei tiksliau, užsisakiau) ausines, bet truputėlį apsiskaičiavome, visai užmiršdami pristatymo išlaidas, taigi, teko primokėti 60 centų. Visa laimė, kad atsiskaityti galima ir grynaisiais pinigais, tad nereikėjo internetu pervesti 60 centų.
Vyrukui iš siuntos.lt, kuris pasiekė mane per trumpesnį nei 5 dienų laikotarpį, su ne pirmo naujumo mašina, neturiu jokių priekaištų, viskas laiku ir į ten, kur reikėjo.
Kuo ši e.parduotuvė išskirtinė? Tuo, kad rašo tinklaraštį, suteikia galimybę atsiskaityti grynaisiais ir palaiko gerus santykius su tinklaraštininkais, už ką dedame didelį pliusą ir linkime kuo geriausios kloties.
Paprastai prasidėjusios olimpinės žaidynės nutraukia bet kokius karus, tačiau šiandien matome atvirkščią variantą, kai vienu metu dangų nušviečia fejerverkai Kinijoje ir pabūklų salvės Gruzijoje. Stebėdamas vaizdus kaip rusų tankai įvažiuoja į Pietų Osetiją, galvoje užgimė trys mintys.
Pirma mintis, kad aš kažkur tai jau mačiau, galbūt net per tą patį televizorių. A, taip, tai buvo filmas „Uodega vizgina šunį“ (Wag the dog), apie tai, kaip geras viešųjų ryšių specialistas nukreipė dėmesį nuo prezidentinio sekso skandalo, surežisuodamas netikrą karą prieš Albaniją. Kodėl karą? Todėl, kad tai atkreiptų visų dėmesį. Kodėl prieš Albaniją? Todėl, kad niekas nežino kur ta šalis yra (jei ji apskritai yra). Šiandienos paralelių su filmu nepadoriai daug: prasidėjusi olimpiada nukreipia dėmesį nuo karo kažkokioje Gruzijoje, tad Rusijos „tvarkdariai“ gali netrukdomai daryti tvarką.
Žinia apie Rusijos įvedamą pastiprinimą jau esamiems „tvarkdariams“, man norom nenorom pagimdė dar vieną mintį, kad lygiai tas vyko Lietuvoje 1940 metų birželio mėnesį. Tuomet Sovietų sąjunga, apkaltinusi Lietuvą raudonarmiečių grobimu, įvedė kelis šimtus tūkstančių naujų karių, kurie turėjo užtikrinti jau esamų karinių bazių saugumą.
Paskutinė, trečioji mintis, gimė klausimu: nejaugi Vladimiras Vladimirovičius negalėjo sugalvoti nieko protingesnio už Staliną? Baisiai jau popsiškas scenarijus…
Apie
ztkp.lt (Gytis)
ztkp.lt (Paulius)