„Įvykį Kaune, kai buvo žiauriai nužudyta 19 šunų, iš psichologo pozicijų galima būtų kvalifikuoti kaip sadisto psichopato veiksmus“ – kalbėjo psichologas Andrius Kaluginas (delfi.lt)

Tą lapkričio penkioliktąją sujudo visa Lietuva. Dažnas prisiminė Pipiro istoriją, kai bejėgis šunelis buvo numestas nuo tilto ir po kelių dienų mirė. Apie sadizmo protrūkį mūsų visuomenėje ūžė kas tik netingėjo.

O šiandieną visi atsikvėpė daug lengviau :
„„Ištyrus paaiškėjo, kad tai 12 usūrinių šunų (mangustų), 7 lapės ir 1 bebras. Visi nušauti iš įvairaus kalibro medžioklinių šautuvų“, – sakė Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas Albinas Liaudanskas. Pasak specialisto, tai parodė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centre trečiadienį atliktas gyvūnų skrodimas ir kiti tyrimai.“ (15min.lt)

Tai visai ne vargšai šuneliai!!! Dauguma – ūsūriniai šunys (mangutai):
„Pastebėjus labai greitą jų populiaciją ir gamtai daromą didelę žalą, nuo 1970 mangutus leidžiama medžioti visus metus. Mangutai – visaėdžiai, tačiau daugiausia minta gyvuliniu maistu, smulkiais žinduoliais, varlėmis, vabzdžiais, moliuskais, dvėseliena. Sunaikina daug paukščių lizdų ir jauniklių, nemažai kiškių, stirnų jauniklių. Ėda vaisius, todėl rudenį dažnai lankosi soduose.“ (medziokle.info)

Tad tai ne sadizmo protrūkis, o būrelio vidutinio amžiaus, pliktelėjusių pilvotų dėdžių medžioklės laimikis. Mangutams tikriausiai net neskaudėjo, kai pjovė galvas ar lyties organus, nes jau prieš tai jie buvo „užmigdyti“ šratais galvose. Manote kad tai nehumaniška? Jokiu būdu! Mangutai yra labai blogi plėšrūnai. Jie sunaikina didelę dalį kiškių ir stirnų jauniklių, tad tiems patiems pilvotiems dėdėms nebelieka ką šaudyti. Nors gal „šaudyti“ per stiprus žodis, reikėtų sakyti „reguliuoti populiaciją“.

Žmogui nudyrusiam gyvūnėliams kailius, tikriausiai bus pateikti kaltinimai dėl aplinkos teršimo (plius 120 litų už to griovio, kur rasta gaišena dezinfekciją).

Lietuva, miegok ramiai.

Tai kas vyko praėjusį šeštadienį, be jokios abejonės, bus aptarinėjama dar ne vieną savaitę, bet galiausiai po truputį tils, tils, kol galiausiai didžioji visuomenės dalis apie tai užmirš. Taip, šis įrašas – apie eitynes „Už lygybę“, daugumos lietuvių geriau pažįstamas „Gėjų parado“ pavadinimu. Turiu jus nuliūdinti, bet nepasakysiu nieko naujo. Ką čia gali pasakyti, kai iki tol homoseksualų problemas beveik ignoravusi bulvarinė žiniasklaida (ne bulvarinės Lietuvoje beveik nėra), pajutusi gerą „biznį“, metė visus žurnalistus, nuo neapsiplunksnavusių studenčiokų iki ne vieną dešimtį šioje srityje dirbančių žmonių, kurie prirašė, prikalbėjo ir prifilmavo galybę turinio. Iš karto kyla klausimas – ką iš tų reportažų sužinojome? Man atrodo, kad visiškai nieko. Šioje vietoje iš karto peršasi palyginimas su vienu Bristolio menininko, žinomo Banksy slapyvardžiu, darbu.

Taigi žiniasklaida, tiek daug kalbėdama šia tema, iš tikrųjų nepasako nieko. Jiems reikia intrigos, reikia juodo ir balto, reikia naujų rinau, jonaitienių, kedžių, ūsų ir žinoma, reikia kas šias istorijas vartotų, o kuo daugiau vartotojų – tuo daugiau reklamos, o kuo daugiau reklamos, tuo daugiau iš reklamos gaunamų pinigų. Bet bene keisčiausia yra tai, kad žiniasklaida (bent kiek mano akys aprėpia, o neaprėpia „Respublikos“ leidinių grupės, visokių laisvų laikraščių ir panašaus pobūdžio karštų komentarų) baltaisiais laiko eitynių dalyvius, o juodaisiais – prieš eitynes protestavusius žmones. Juk ir tarp tų ir tarp tų, pasitelkus A. Huxley terminologiją buvo pusdebilių epsilonų, kurie nežino už ką/ prieš ką kovoja. Kaip kad pavyzdžiui K. Kirtiklio neabejotinai pačios taikingiausios išvaizdos politiniu radikalu pasaulyje pavadintas D. Pocevičius, su anarchokomunistų grupele. Labiausiai įstrigę jų transparantai: „Mes (z) gėjai – jėga!!!“ (gėjai nėra nei jėga, nei nejėga, jie tiesiog yra), „Už seksualinę revoliuciją“ (už kokią dar revoliuciją, žygiuojant gėjams ir lesbietėms? Homoseksualumo propaganda, kitaip nepavadinsi).

Tarp „juodųjų“ labiausiai buvo gaila vaikų ir senų žmonių, t.y. tų, kurie ypač lengvai paveikiami. Vaikai iš tėvų paveldi ne tik juodus plaukus ar žydras akis, bet ir religines, politines pažiūras ir apskritai nuomonę į daugumą dalykų. Laikui bėgant tie „skiepai“, tos pažiūros, po truputį apsitrina ir įgaunama naujų, tačiau ką gali suprasti vaikas, iš pačių artimiausių žmonių, t.y. tėvų, girdintis apie „pydarus“ ir kokie jie blogi? (visai tokia pati situacija ir Kauno pedofilijos byloje, kai visai maži vaikai deda gėles prie prokuratūros (savo akimis mačiau), „pagerbdami“ dėdę Drasių, galimai nužudžiusį du žmones).
Jeigu vaikai dar gali „išaugti“ tėvų primestą neapykantą, tai seni žmonės, – be jokių šansų. Pamąstykime logiškai. Žmogui yra 70 metų (dar ir vyresnių šeštadienį mačiau šaukiančių „pydarai“) t.y. jis gimęs (nors tikriausiai tik sulaukęs 22 metų sužinojo, kad gimė, o nebuvo rastas kopūstų lysvėje) 1940 metais, o tai reiškia, kad būdamas 50 metų (Lietuvai atgavus nepriklausomybę), susidūrė su visomis šitomis „blogybėmis“. Situacija dar labiau pablogėja, jei šis žmogus yra uolus taip vadinamos liaudiškos katalikybės išpažinėjas. Keletas tokių žmonių vaikščiojo ne tik prie arkikatedros, bet ir pačiame mitinge, su rožančiais ir kryžiais.

Gana juokingai skambėjo už tradicinę šeimą pasisakančių žmonių šūkiai. Visų pirma, atsakykite man, kas yra tradicinė šeima Lietuvoje? Bažnyčios, kai kurių politikų ir „dorovės saugotojų“ nuomone – vyras, žmona ir vaikai. Bet kaip yra realybėje? Vyras – dirba užsienyje/ gyvena atskirai (nes išsiskyręs)/ nevengia stikliuko/ uždrožia žmonai ir vaikams, kai jo neklauso/ prieš santuoką apturėjo kokią 10 moterų, Žmona – dirba užsienyje/ gyvena atskirai (nes išsiskyrusi), prieš santuoką apturėjo kokią 10 vyrų, Vaikai – įtraukti blizgučiais, papais, alum ir kitais svaiginimosi būdais grįsta komercija ir t.t. Ką kalbėti apie tradicinę, šeimą, kai 55 procentai šeimų išyra dėl skyrybų!?

Bet vis dėl to, labiausiai man gaila visų homoseksualių žmonių. Tikrai nuoširdžiai gaila. Vos tik atvykus prie baltojo tilto (kur stovėjo patys aršiausi protestuotojai) ėmiau bijoti, kad niekaip neišsiduočiau palaikantis jų emancipaciją dėl vieno paprasto dalyko – tiesiog užmuštų. Sunku suvokti kaip turėtų būti sunku slėpti meilę tos pačios lyties žmogui, apsimetinėti darbe, universitete ar mokykloje ir bijoti demaskavimo.

Beveik visi eitynes palaikantys apžvalgininkai, žurnalistai ir blogeriai pažymi kad tolerantiškumo egzaminas buvo išlaikytas. Bet kaip pavadinti egzaminą, kuris atsiėjo 200 000 tūkstančių litų? Kaip pavadinti egzaminą, kuris buvo aptvertas tvoromis, prie kurios vienu metu net buvo prijungta elektros srovė? Kaip pavadinti egzaminą, kuriam vien gauti leidimą laikyti reikėjo nueiti kryžiaus kelius? Kaip pavadinti egzaminą, kurį prižiūrėjo apie 500 raitų, pėsčių, skraidančių su sraigtasparniu ir vaikščiojančių su šunimis pareigūnų?

Taip, egzaminas išlaikytas, bet šiltnamio sąlygomis ir nusirašant.

O toliau, trumpas foto (jeigu šiuos spalvotus taškelius galima pavadinti nuotraukomis) reportažas, su keletu komentarų.

p.s. Norinčius pažiūrėti nuotraukas iš abiejų pusių stovyklų, kviečiu užsukti pas buržujų čia ir
čia.

Dažnai susimąstau, ar perskaitęs visas „protingas“ grožines ir negrožines knygas (antruoju atveju tai knygos, susijusios su mano studijuojamu dalyku ir šiaip protingos knygos, kurių nebūtų galima laikyti grožinėmis) tapsiu protingesniu, laimingesniu ir sugebėsiu į pasaulį žvelgti apsiskaičiusiomis akimis. Štai žinomas filosofas Arvydas Šliogeris, siūlo mokytis iš pavyzdžių, tarkime skaitant antikos mąstytojų knygas ar kokių kitų autoritetų, kurie parodytų kaip reikia gyventi, kad pagaliau pasiektum taip išsvajotą laimę/apsiskaitymą ir protingumą kartu sudėjus. O kas būtų, jeigu savo pavyzdžiu laikyčiau patį filosofą? „Aš nepripažįstu jokių gėjų ar feminisčių. Jūs tik pagalvokit, kas yra feministė?! Ką tai reiškia, kai moteris nenori būti moterim?.. Na, tarkim aš nenorėčiau būti vyru. Aš noriu būti vyras. Man patinka būti vyru“

Taip, man taip pat patinka būti vyru, tačiau man visai nepatiktų būti homofobu, nacistu ar kokiu pedofilu. Šioje vietoje galite pamatyti argumentacijos klaidą (taip vadinamą Slidžią nuokalnę), tačiau kaip rodo istorija ir dabarties įvykiai, pateisinti galima bet ką. Kad ir V amžiaus pederastiją Atėnuose (Platonas pradėjo po truputį „protinti“ žmones, kad santykiauti su mažais berniukais nėra labai gerai ir pasiūlė juos mylėti tik aukštesne forma, t.y. be lytinių santykių, tačiau jokiu būdu neatmetant pačios meilės). Arba kaip dainavo Bobas Dylanas savo dainoje „Lonesome death of Hattie Carroll“ – „you who philosophize disgrace“ (turėdamas galvoje William’ą Zanzinger’į turintį tabako plantaciją, nušovusį Hattie Carroll vien dėl to, kad ji buvo juodaodė ir gavusio šešis mėnesius pasėdėti kalėjime (tai tikra 1963 metų istorija)) šie pavyzdžiai tik įrodo, kad pateisinti galima viską, – gėdą, pederastiją ar homofobiją. Tik reikia žinoti kuo remtis.

Kai nacistėlių – fašistėlių ir pedofilų yra ne tiek daug, tai homofobų – nors vežimu vežk. Ir visai nesvarbu kokio išsilavinimo tie žmonės – 4 klasių ar prie savo pavardės rašančių dr.doc. ir/ar prof. Čia ir vėl pasiremsiu pavyzdžiais, – „Kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, tuo jis pakantesnis etninėms, rasinėms ir seksualinėms mažumoms. Kauniečių sociologų atlikta apklausa paneigė šį stereotipą – homofobiškiausi Lietuvoje yra vyrai su aukštuoju išsilavinimu“. Tai puikiai paaiškina kodėl dauguma kunigų yra nepakantūs gėjams. O ko galima tikėtis iš žmonių, studijuojančių ir kaip pagrindine kelrode žvaigžde žmonių išganyme naudojančių pačią homofobiškiausią (ir kitokią -iausią, pvz. iškrypėliškiausią) knygą? Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios konsistorijos viceprezidentas Tomas Šernas pastarosiomis dienomis sužibėjo su homoseksualumą beveik paneigiančių straipsniu – „Homoseksualumas – didžiuotis ar atgailauti?“, nustebinusiu mane tiesiog neįtikėtina keturmečio logika („Juk mąstanti būtybė neišvengiamai klausia apie gyvenimą, prasmę ir mirtį. Tai yra paslaptingi būties klausimai. Jeigu yra kažkas, būtis, jeigu yra žmogus, tai yra ir pirminė viso to buvimo priežastis – Kūrėjas“; „…taigi, žmogus yra bendraujanti, sociali būtybė, gyvenanti šiame pasaulyje ne viena, bet tarp kitų žmonių. Visa žmogaus veikla, nuo paprasčiausių fiziologinių procesų tenkinimo, iki sudėtingiausių visuomeninių mokslinių, meninių, politinių procesų turi tiesioginį ir neišvengiamą ryšį su kitais žmonėmis, visuomene. O tai reiškia, kad visa žmogaus veikla susaistyta tvirtais, nors nematomais ryšiais su etika ir tikėjimu.“) Ir kam aš skaičiau šį straipsnį? Juk atsakymą žinojau dar net nepradėjęs jo skaityti. Ne gerb. Tomui Šernui filosofuoti…

Kai štai gerb. Mindaugui Kubiliui – tiesiog būtina skleisti neapykantą ir taip vadinamas „šeimos vertybes“ (kai vieniša mama su vaiku yra šeima, o kartu gyvenantys nesusituokę (suprask negavę leidimo prieš dievą), nors ir turintys vaikų – jau ne šeima). Niekaip negaliu atsistebėti gerb M. Kubiliaus sugalvotu terminu, – subinduriai, kuomet kalbama apie gėjus (nors publikuodamas savo mintis lryto religijos skirsnyje naudoja kažkokius neaiškius žodžius – gėjai, homoseksualai ir šiknadūriai (na gerai, šitas taip pat gana kūrybingas žodis)). Vilniaus universitete Mindaugas Kubilius apsigynė filosofijos studijų bakalauro laipsnį, Oksfordo universitete Diplomatinių studijų sertifikatą bei magistro lygio Teologijos studijų diplomą, Gamingo tarptautiniame teologijos institute (Austrija) – pontifikalinio magistro laipsnį, stažavosi Laterano universiteto Patristinių studijų institute „Augustinianum“ (Roma). Sorbonos universitete (Paryžius) jis apsigynė vėlyvosios Antikos studijų magistro laipsnį. Šiuo metu Vilniaus universitete rengia daktaro disertaciją.

Būtent su religija susijusių žmonių, tuo labiau kunigų, nuomonė man įdomiausia. Žmonių, kurie pagal sveiko proto standartus turėtų būti tolerantiškiausi, geriausiai suprantantys ir geriausiai padedantys žmonėms. Tačiau matome visiškai kitokį vaizdą. Tiesiog protu nesuvokiama kaip kunigai gali prievartauti mažus vaikus. Bet prievartauja. Mažus vaikus!, prieš tokius dalykus homofobija ar net homoseksualizmas atrodo kaip mažos pražangos. Tai ne pasakėlės iš rūsio, tai realybė. Žiniasklaidos labiausiai nušviesta kunigų – pedofilų (pasak Jimmy Carro, daug paprasčiau yra sakyti tiesiog kunigų, nes šie dalykai eina kartu) šalis – JAV (kolega Buržujus apie tai parašęs įdomų straipsnį). Buržujus (ir aš tuo pačiu) siūlau pažiūrėti filmą Deliver Us from evil, iš kurio sužinome kraupių faktų:
1. Nuo 1950 metų Bažnyčia išleido daugiau kaip 1 milijardą JAV dolerių teismo ieškiniams dėl pedofilijos padengti.
2. Vien JAV prabilo virš 100 tūkst. kunigų pedofilijos aukų.
3. Teigiama, kad 80% kunigų pedofilų aukų niekada nepranešė, kad yra/buvo prievartaujami.
Net nėra ką komentuoti.

Bet sugrįžkime prie homofobijos. Visai neseniai atliktas tyrimas parodė, kad tik septyni procentai Lietuvos gyventojų pažįsta homoseksualių žmonių, kai ES vidurkis – 38 procentai. Gal tai reiškia, kad Lietuvoje yra labai mažai tokių, kaip Mindaugas Kubilius pasakytų, subindurių? Nemanau. Štai Mahmudas Ahmadinedžadas, atvykęs į J.A.V, viename susitikime su studentais pareiškė, kad Irane nėra gėjų. Visai suprantama – kai žmogų pakari, jis išnyksta, nustoja egzistuoti. Bet nereikėtų labai pykti ant homofobų, – jie nuoširdžiai tiki savo teisingumu. Kaip ir savižudžiai teroristai, antikos pedofilai, nacistai ar šizofrenikai, tikrai girdintys balsus. Atsiprašau, vėl slidi nuokalnė. Tačiau įrodykite, kad aš neteisus.

Net ir pats protingiausias pasaulio žmogus tuo pačiu gali būti ir pačiu kvailiausiu.

Kaip jau žinote, dievo tikriausiai nėra. Tad kaip skelbė ateistobusas – nustokite rūpintis ir mėgaukitės gyvenimu. Kad ir kaip tai atrodytų lengva, dauguma žmonių taip gyventi nemoka ir netgi nenori. Jie ieško atsakymų į klausimus, kurių tiesiog nėra, jie visur įžvelgia kūrėjo ranką, tačiau prispausti įrodymų jau ne kartą yra išsižadėję svarbių tiesų – nuo pripažinimo kad žemė nėra nei visatos, nei saulės sistemos centras (nors ši „tiesa“ nebuvo tiesiogiai padiktuota katalikų bažnyčios, tačiau uoliai ginta) iki Ch. Darwino evoliucijos teorijos priėmimo (bet vistiek pasiliekant prie savo „tiesų“ – kad ši teorija tik atsako į klausimą „kaip?“, o ne „kodėl?“). Tikint į dievą, nuošalyje lieka kiti nežemiški dalykai, kaip pavyzdžiui tikėjimas, kad egzistuoja ateiviai. Taip buvo iki 2008 metų, nes būtent tais metais vyriausiasis Vatikano astronomas pareiškė, kad tikėjimas dievu ir tikėjimas ateiviais nesikerta.

Šį pareiškimą galima vertinti įvairiai, – gal J.G. Funesas bando atversti į tikėjimą tą dalį žmonių, kurie ateiviais tiki labiau nei dievu, o gal tai siekis dar kartą parodyti koks dievas yra kietas (Pasak jo, atmesdami ateivių egzistavimo tikimybę tarsi apribotume Dievo kūrybinę laisvę). Tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktoje apklausoje matome, kad ateiviais ir vaiduokliais toje šalyje tiki daugiau žmonių nei dievu. Kas tai? Noras kažkuo tikėti ar tiesiog jau nieko nestebinantis visuotinis visuomenės kvailėjimas? Šioje vietoje tegul kalba statistika, – 1995 metais JAV 117 kartų buvo pranešta apie pastebėtus ateivius arba jų tarpgalaktinius laivus, o 1996 metais, tais pačiais metais kai pasirodė filmas „Nepriklausomybės diena“, pradėtas rodyti serialas „Psi faktorius“ ir išpopuliarėjo „X – failai“ – net 608. Tokie šuoliai buvo pastebimi ir seniau, pavyzdžiui 1977 metais, kai pasirodė S. Spielbergo filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“.

O dabar sugrįžkime prie tikėjimo dievu ir ateiviais sankirtos, nes ji aiškiai jaudina tiek vienus, tiek kitus. Štai Lietuvos krikščionių studentų bendrijos tinklalapio forume šia tema pridiskutuota net 7 puslapius. Temos iniciatoriaus nuomone, išsiskiria du susikirtimo taškai, pirmasis „Atmeta bet kokią ateivių iš kitų planetų egzistavimo galimybę ir laiko ją šėtono pinklėmis taip pat pasisako ir didelė dalis protestantiškų bendruomenių. Šitokios bendruomenės kaltina ufologiją, neva ji bando užimti religijos vietą. Ir iš tiesų, yra ne vienas tikėjimas, kuris skelbia itin didelį ateivių indėlį į mūsų atsiradimą čia, žemėje, kaip scientologai, „Urantijos knygos” pasekėjai ir raeliečiai. Ar pamenate raeliečius? Taip, tai tie patys žmonės, kurie prašė Lietuvos vadovų suteikti žemės statyti ambasadą ateiviams

Raeliečiai tiki, kad žmogus atvykęs iš kitos planetos, kuris sutiko Raelį, padiktavo jam seriją pranešimų, išaiškinančių, kad gyvybė Žemėje nėra atsitiktinės evoliucijos rezultatas, ar sukurta antgamtinio „Dievo“ Palikdami progresuoti mūsų žmoniją pačią, vis dėlto Elohimai palaikė kontaktus su mumis per pranašus, tame tarpe Budą, Mozę, Mahometą, ir t.t., visus juos tam paruošdami. Pranašų vaidmuo buvo pažangiai lavinti žmoniją per Pranešimus, kuriuos jie perdavė, kiekvieną jų pritaikydami kultūros ir to laikmečio suvokimo lygiui.Jie buvo palikti tokiu būdu, kad mes galėtume Elohimus atpažinti kaip mūsų Kūrėjus ir puikias žmogiškas būtybes, kai pakankamai išvystysime savo mokslinį supratimą. Jėzus, kurio tėvas buvo Eloha, buvo gavęs užduotį paskleisti šiuos pranešimus per visą pasaulį, besiruošiant šiam lemiamam laikmečiui, kuriame mums tenka gyventi: pasitikti Reveliacijos amžių (šaltinis)
Antrajame susikirtimo taške esantys žmonės teigia, kad nežemiškų būtybių egzistavimas įmanomas ir net atliekami tyrimai šioje srityje.

Bet ar galima tikėti ateiviais, netikint dievu? Iš pirmo žvilgsnio toks klausimas atrodo kvailas, tačiau panagrinėjus jį giliau… Visų pirma, nei dievo, nei ateivių egzistavimas nėra patvirtintas ir įrodytas. Nors egzistuoja tūkstančiai pasakojimų apie nežemiškų būtybių lankymąsi ir netgi artimą kontaktą su žmogumi, bet nėra nei vieno patvirtinto atvejo, kurio tikrumą įrodytų tarkime nufilmuotas pagrobimas ar ateivio nuotraukos, kaip ir nėra nei vieno įrodyto Jėzaus, Marijos arba kito šventojo apsireiškimo. Žinoma, šioje vietoje atsiveria spekuliacijų erdvė, – vyriausybė slepia apie draugus iš kitų planetų, o apsireiškimų tikrumą įrodo nepaaiškinti nepagydomomis ligomis sirgusių žmonių išgijimai ir kiti stebuklai. Nors ir yra ne viena nuotrauka, ne vienas filmukas, kuriame matomos skraidančios lėkštės arba kažkokie neaiškūs šviesuliai, bet kuo jie skiriasi nuo Jėzaus atvaizdo skrebutyje? Jį matome visi, bet ar tai reiškia, kad taip su mumis bendrauja dievas? O gal taip yra dėl to, nes žmogus visur ieško dievo, ateivių arba dvasių pasirodymo? Čia ir matome didžiausią priešpriešą – tikėti tuo, kas nėra įrodyta (ateiviais) ir tuo pačiu kone pripažinti dievo egzistavimą (juk tikintieji dievu neturi neginčijamų įrodymų, o pasikliauja tik tuo, kad užtenka tikėti), nors sveikas protas sufleruoja, kad mes negalime būti vieni tokioje milžiniškoje visatoje (bet tai ir vėl prielaidos, pagrindžiamos tikėjimo, o ne įrodymų pagrindu) ar netikėti ateiviais, kaip dar vienu fantastų kūriniu.

Prieš porą mėnesių pasaulį sukrėtė kraupi žinia – eidamas penkiasdešimt pirmuosius savo gyvenimo metus, mirė pop karalius Michael’as Jackson’as. Daugybė atlikėjo fanų išėjo į gatves su ant skruosto sutviskusiomis ašaromis išdavikėmis. Kartu su naujiena kad pop karalius mirė, pasipylė diskusijos kodėl viskas įvyko taip staiga, juk Jacksonas ne koks paprastas seniokas, o superžvaigždūnas, miegodavęs deguonies kameroj ir 24 valandas per parą turėdavęs gydytoją pašonėje. Jacko – wacko (keistuolio Džeko) gyvenimas  buvo pilnas keistenybių – nuo dalinimosi lova su vaikais iki plastinių operacijų manijos. Tačiau jo gerbėjai išliko ištikimi net ir tada kai Jacksonas mirė.

Pirmiausiai pasipylė kaltinimai Jacksono  gydytojui, kuris neva nepadėjo savo pacientui, toliau sekė kaltinimai kad tas pats gydytojas skyrė per didelę dozę vaistų, kas ir pribaigė iškankintą pop karaliaus kūną. Paraleliai su kaltinimais sekė kita fanų konspiracijos teorija (jei nepasitvirtintų pirmosios dvi), – MJ gyvas! Birželio 26 dieną youtube.com pasirodė filmukas, kuriame matoma kaip iš koronerio furgono, atvykusio į ligoninę išlipa žmogus, panašus į Jacksoną (veido nesimato).  Vėliau ši konspiracijos teorija išplečiama puslapyje http://www.michaeljacksonsightings.com/ , kuriame  pateikiami visi „svarūs“ argumentai kodėl MJ suvaidino savo mirtį. Ir išties, pastebima keista tendencija,  kuomet mirusio žmogaus darbai pradedami vertint itin palankiai, o muzikos superžvaigždei tai tolygu daug parduotų įrašų ir dar daugiau pelno.

Viskas atrodo gana įtikinamai, bet žiūrint iš laiko perspektyvos, ši suklastota mirtis niekuo nesiskiria nuo Elvio, Elvio, Elvio, Kurto Cobaino, 2Pac’o ir kitų (Lennon’o, Monroe Bruce’o Lee ir t.t.). Taigi beveik visų žvaigždžių gyvenimai pasibaigia ne mirtimi, o poilsiu kokioje itin nuošalioje saloje, kurioje nėra nei paparacų, nei skolų, nei persekiojančių gerbėjų.

Atrodo kad gyvas ne tik Michael’as Jacksonas, Elvis bet ir Abraomas Lincolnas ir net JĖZUS!

Nereikia būti psichologu, kad suprastum kur čia šuo pakastas. Patys ištikimiausi fanai tiesiog nesugeba priimti skaudžios žinios apie dievuko mirtį, todėl iš pradžių kyla noras ką nors apkaltinti, o toliau prieinama prie tokios „išvados“, kad turint daug pinigų galima ir suvaidinti savo mirtį. Gyvas Michael’as Jackson’as ar ne, spręsti jums.

Kelyje Vilnius – Kaunas, prie ženklo, žyminčio Vilniaus miesto pradžią, metų pradžioje atsirado mažas stendelis ant kurio užrašyta „Europos kultūros sostinė“. Šis užrašas vilniečius ir miesto svečius džiugino kelis ilgus mėnesius, kol kažkokie vandalai jį negailestingai išbirbino ir visaip kitaip išdaužė. Nesupranta lietuvaičiai meno. Pastatai „Arką“ – per daug modernu, primėtai į Nerį gelžgalių – per daug paprasta, nieko nedarai – vėl blogai. Paprasčiausia, kas be ko, yra stoti į stendo birbintojų ir viskuo nepatenkintų žmonių frontą. Bet kas gali paneigti, kad jau minėtasis stendas nukentėjo ne nuo paprastų vaikėzų, o nuo itin protingų ir gerbiamų piliečių rankų, kuriems toks aktas buvo pati geriausia minčių išraiška – „Nuo 2009 metų sausio 1 neiškrito nei trupinėlis dangiškosios kultūros manos, tad Vilnius neturi teisės vadintis kultūros sostine!“.

2008 metai, gruodžio 31 diena, Vilniuje prie Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos būriuojasi žmonės. Daug žmonių. Labai daug žmonių. Toje minioje stovėjau ir aš. Iš žadėto įspūdingo lazerių ir šviesų šou mačiau vidutiniškus pašaudymus su vidutiniškais lazeriais ir vidutiniškomis šviesomis, bet ne to žmonės susirinko. Tirpstant paskutinėms 2008 – tųjų metų sekundėms, visi viltingai įkvėpėme – aš kaip labai protingas žmogus, netgi atsinešiau porą krepšių, susirinkti iš dangaus krintančiai kultūrai, kiti, ne tokie protingi kaip aš, kultūrą tikėjosi kimštis į kišenes ar laikyti delnuose. Ir pagaliau, 2009 – tieji metai! Visi džiūgauja, – „Vat dabar tai bus kultūros“. Tačiau kultūros kaip nėra, taip nėra. Stoja mirtina tyla. Visi žiūri į dangų… Po 10 minučių žmonės pasitenkintų ir Guggenheimo muziejumi, nukritusiu kur nors prie (arba ant) valdovų rūmų. Po 20 minučių laukimo užtektų ir keliasdešimties vidutiniško ryškumo tapytojo kūrinių. Po pusės valandos žmonės vieni kitiems sakydami „Nėra kultūros, nėra“ ėmė skirstytis.

Slinko valandos, dienos, mėnesiai. Kultūros nė su žiburiu nerasi. Visi prieš tai Europos miestai, didžiavęsi šiuo titulu, iš purvinų ančiukų virto gulbėmis. O kuo išgražėjo Vilnius? Jeigu nežinočiau, kad 2009 metai yra Vilniaus, kaip pagaliau iš barbarybės į kultūrą atėjusio miesto metai, tai to nepajusčiau. Arlekinų, klounų ir pajacų gatvėse ne tik kad nepadaugėjo, bet drįsčiau teigti, netgi sumažėjo. Ar už tokią Lietuvą mes kovojome? Visas pasaulis iš mūsų juokiasi. Nuvažiuokite į bet kurią pasaulio šalį ir paklauskite ten gyvenančių žmonių, ką jie mano apie šių metų Europos kultūros sostinę. Ne, ne, ne, ne apie Lincą, apie tą kitą. Ir iš jūsų išsišaipys visaip, kaip tik gali. Dar ką nors užmes apie Flylal bankrotą, Kubiliaus vyriausybės neprotingus sprendimus ir „Humoro klubo“ nejuokingumą.

Pasaulis juokiasi. O kultūros kaip nėra, taip nėra.

Retai taip būna, kai vos kelių minučių filmukas sukelia pakankamai minčių kad atsirastų rimtas arba bent apyrimtis įrašas.

„The global culture our children inherit will be vastly different that what it is today“ – tokiais grėsmingais žodžiais prasideda filmukas. Bet truputėlį pamąsčius, suima juokas. Nežinau kuri karta paveldėjo tokią pačią, nepakitusią kultūrą iš savo tėvų. Kada tai buvo? Neolite ar paleolite? Savaime suprantama kad greitai besivystančiame pasaulyje mūsų vaikai negyvens taip, kaip gyvename mes (žinoma mes negyvename taip, kaip gyveno mūsų tėvai ir t.t.). Ir nederėtų dėl to kaltinti nei radijo aparato, nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tiesiog yra toks dalykas kaip progresas, kurio pasekoje tobulėja prietaisai, įvairių priežasčių veikiami keičiasi papročiai ir gyvenimo būdas. Būtų galima suprasti, jeigu pokyčiais jo gyvenamu laikotarpiu stebėtųsi viduramžių žmogus, sulaukęs „garbingo“ amžiaus – kokių 40 metų, bet kai tuo stebisi įvairiausiais elektroniais prietaisais ir prietaisėliais apsikraustęs žmogus, be abejo stebina.

Jeigu technikos pažanga matoma daugeliui, tai giliau esantys procesai nėra taip lengvai ir taip greitai perprantami. Čia, skirtingai nuo technikos, labai retai būna tokių perversmų, kuriuos savo galingumu ir pastebimumu būtų galima prilyginti tarkime garo variklio sukūrimui. Tai yra dėl to, nes visuomenėse vykstantys procesai dažniausiai yra laipsniški (net ultradešiniųjų ir ultrakairiųjų idėjų išvešėjimo negalima vadinti staigiu, revoliuciniu proveržiu. Šių jėgų atstovai tiesiog pasinaudojo visuomenėje tvyrančiomis nuotaikomis, kurios brendo ilgą laiką). Taip mūsų tolimi protėviai nepastebėjo kaip pradėjo nuolat vaikščioti ant dviejų kojų, kooperuotis medžioklei, šildytis ugnimi…Taip antikos gyventojai nepastebėjo kaip sukūrė demokratiją… Taip viduramžių žmonės nepastebėjo, kaip tapo visiškai priklausomi nuo ponų ir t.t. Jeigu visi šie pavyzdžiai atrodo kiek nutolę nuo dabarties, tai prieš kelis šimtus metų vyravusi tautybės sąvoka, turėtų patvirtinti mano idėjas apie žmonių trumparegiškumą ir sugrąžinti prie įrašo temos.

Ogi viskas labai paprasta – prieš kelis šimtus metų niekam nerūpėjo toks darinys kaip „tauta“. Tik prasidėjus tautų pavasariui žmonės ėmė tapatinti save su viena ar kita tauta, o iki tol bene svarbiausiais prisiekimo valstybei ženklas buvo pilietybė (kadangi valstybės buvo formuojamos ne etniniu pagrindu, tai ir piliečių buvo visokiausių rūšių, bet piliečiu negalėjo būti joks valstietis, tai buvo tik bajorų privilegija).
O dabar, pamanykite, turime bijoti MUSULMONŲ, kurie atėję išskers mūsų vaikus ir išprievartaus mūsų moteris. Truputį neaišku ką filmuke tie musulmonai reiškia, vienoje vietoje jie po Turkijos vėliava (suprask turkai), kitoje įvardijami kaip islamo religijos išpažinėjai (būdamas turku nebūtinai turi būti musulmonu). Taip pat stebina tai, kad mečečių yra daugiau nei bažnyčių. Nuo kada išpažinti savo religiją tapo nuodėme? Netgi Lietuvoje kartas nuo karto pasigirsta dejonių, kad per tą prakeiktą imigraciją (nežinau kur ją paprasti žmonės įžvelgia), gražiosios Lietuvos bažnytėlės bus užstotos mečečių bokštų. Einame toliau, bus dar įdomiau. „Per 39 metus Prancūzija taps islamo respublika“. Kur čia logika? Ką reiškia „islamo respublika“? Ar po 39 metų Prancūziją valdys imamas? Kodėl tada dabar šios šalies nevaldo dievas arba bent Romos popiežius? Daug klausimų, o atsakymų nėra.

Ar matei kada benamį kiną? Ar matei kada japoną su neplautom kojom? Ne? O tada ar matei musulmoną, kuris nepjaustytų kitatikių galvų? Taigi, tokių nebūna (kaip ir benamių kinų ir japonų su neplautom kojom).

Šio super duper erdvėlaivio dėka atsirado daug minčių apie dabartines apokaliptines nuotaikas.

Nežinau pastebėjote ar ne, bet ztkp.lt gana ilgą laiką buvo nutilęs. Priežastis gana rimta – mirėme nuo naujojo 2009 metų gripo H1n1, kaip ir mirėme nuo paukščių gripo, o dar anksčiau nuo SARS. Kaip gali gyventi, kai visa tiek lietuviška, tiek užsienietiška media skelbia apie nekontroliuojamą gripą, kuriame susimaišė žmogaus, paukščių ir kiaulių gripo virusai? Ką apie šį virusą mano paprasti Lietuvos žmonės? Paskaičius komentarus lietuviškuose portaluose gali pasidaryti kur kas didesniu paranoiku už bet kurį „Zeitgeist“ judėjimo narį, bet kelti klausimus ir abejoti – pirmas žingnis į tiesą. Tačiau….„90 people get swine flu and everybody wearing face mask…but millions have AIDS and people still don’t wear condoms“ – ties čia prasilenkiame su logika.

Dauguma komentatorių šioje masinėje psichozėje pastebi farmacininkų siekį pasipelnyti, bet ar tikrai jiems apsimoka kelti tokias bangas? Juk kam jau kam, bet farmacininkam krizių nebūna ir net būti negali  - žmonės sirgo, serga ir sirgs. Kiek kita padėtis masinėse informavimo priemonėse. Jeigu su rimtomis bėdomis susiduria tokie gigantai kaip „New York Times“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir dar daugelis kitų, tai apie mažesnius net ir kalbėti nereikia. Bet kaip padidinti skaitytojų ratą, apie ką rašyti? Apie krizę? Niekam tas neįdomu. O valgyti visiems norisi. Taip iš paprasto gripo atsirado kiaulių gripas (kuris su kiaulėmis iš tiesų neturi nieko bendro). Rašiniai apie pandemiją, kuri jau visai  ne už kalnų, pasipylė kaip iš gausybės rago, juose lyg tarp kitko buvo užsimenama, kad jau pats laikas naujai pandemijai (nežinau kuo paremta ši cikliškumo idėja, matyt, niekuo).

Iškyla vienas klausimas – kodėl mes taip išsigandome naujojo gripo, juk ir „senasis“ yra ne ką mažiau pavojingas? Atsakymas – geri viešieji ryšiai (PR). Jeigu tave visą laiką įtikinės, kad grėsmė rimta, norom nenorim pasidarysi truputį labiau paranoiškas meksikiečių ir kiaulių atžvilgiu. Visai kaip ir Miunhauzeno sindromo kamuojami žmonės – įtikėję kad serga „pasirinkta“ liga, tuoj pat pradės jausti tos ligos simptomus (kuriuos kur nors perskaitė ar girdėjo). O kadangi pasaulis jau buvo sudrebintas antrą kartą pražydusiomis slyvomis, kurios aiškiai sufleravo apokalipsės atėjimą, beliko atnaujinti senąjį gripą, kuris tapo naujuoju 2009 metų gripu H1N1.

Banksy piešinys, puikiai reziumuojantis mano mintis.

Po krizės tokių dalykų nebepamatysime?

- Kas šiandien, Jūsų manymu, labiausiai kenkia visuomenės moralei? Ką reikėtų daryti? Ko turėtų imtis valstybė?

- Žmones demoralizuoja teisingumo stoka visuomenėje. Be to, žiniasklaida per daug publikuoja negatyvių žinių ir per mažai tokių, kurios žmones ugdytų, stiprintų jų viltį. Tarp didžiausių blogybių, kenkiančių visuomenės moralei, įvardinčiau pinigų kultą, perdėtą malonumų vaikymąsi ir alkoholizmą. (S. Tamkevičius, DELFI)

Tenka tik pritarti gerbiamam Sigitui Tamkevičiui. Tad šis atviras laiškas ne tik arkivyskupui, bet ir visiems skaitantiems ztkp.lt.

O kaip įmanoma stiprinti žmonių viltį, kai produktų ir paslaugų kainos šoka pasiutpolkę? Viskas labai paprasta, – pažiūrėkime į gerąją  ekonominio nuosmukio pusę. Trumpai ir aiškiai.

1. Žmonės išmoks gyventi ne pagal norus, o pagal kišenę.

Buvo. Paskolos iki šiol buvo savaime suprantamas dalykas. Paskola daiktui, kurio jokiu būdu nesugebėtum nusipirkti net ir labai taupant, iš dabarties perspektyvos atrodo kaip kvaila užgaida. Gyventi skolon ir mėgautis geresniu gyvenimu, už kurį galima susimokėti vėliau, – ne gerovės siekimo, o silpnaprotiškumo požymis. Jeigu žmogų pasiėmusį paskolą virš sugebėjimo ją grąžinti ribos dar galime vadinti kvailu, tai banką, davusį žalią šviesą tokiai „blogai paskolai“ jau reikėtų vadinti imbeciliu.

Bus. Susidarius nepalankioms paskolų sąlygoms ir supratimui kad paskola nėra lengvi pinigai, žmonės suvoks, – gyventi reikia pagal galimybes, ne pagal norus.

2. Statybininkai gaus už darbą tiek, kiek jis vertas.

Buvo. Iki šiol daug labiau apsimokėjo ne mokslus krimsti, o eiti dirbti į statybas (teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, kad ir statybininkai turėjo išmokti kaip pavyzdžiui klijuoti plyteles ar tinkuoti). Iki šiol buvo visiškai normalu, kai statybininkas uždirbdavo daugiau už gydytoją ir mokytoją kartu sudėjus, nors galvoje švilpavo vėjai.

Bus. Statybininkų atlygis pasieks gydytojų, policininkų ir mokytojų žemumas.

3. Vėl sugrįš šeimos vertybės, žmogus atsisuks į žmogų. (Šios minties autorius katalikų bažnyčios popiežius Benediktas XVI)

Buvo. Gėjai ir lesbietės tvirkino dabartinius mūsų vaikus, o prezervatyvai žudė būsimus. Pinigų kultas.

Bus. Truputį aprimus pinigų kultui, žmonės atsisuks vieni į kitus ir supras kad vienintelis amžinas dalykas yra ne pinigai, o žmogiškumas.

4. Didesnis pelnas greito maisto užkandinėms, alkoholio gamintojams.

Buvo. Žmonės valgydavo ir gerdavo tik tada, kai to norėdavo.

Bus. Žmonės gers ir valgys ne tik tada, kai norės, bet ir tada, kai trokš užsimiršti apie iškilusius ekonominius sunkumus.

5. „Darbdaviams krizė dažnai tampa gera atmazke atsikratyt šūdo ir palikt vietą ***** (geriems darbuotojams).“ (šaltinis).

Buvo. Darbdaviams tekdavo kuo švelniau išaiškinti kodėl sumažintas atlyginimas arba kodėl darbuotojas atleidžiamas.

Bus. Užteks tik vieno žodžio – „krizė“.

Istorija turi ypatybę kartotis. 1972 metais Česlovo Gedgaudo išleista knyga pavadinimu „Mūsų praeities beieškant“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Lietuviams nuo 1940 metų kentusiems sovietinę, fašistinę ir vėl sovietinę okupacijas, knyga apie šlovingą praeitį pasirodė itin vertingas žinių šaltinis. Iki to laiko lietuviai turėjo gana skurdų sąrašą veikalų, kuriuose stengtąsi istoriškai papasakoti Lietuvos istoriją, jos pernelyg nesuromantizuojant. Siekdamas prikelti prispaustą lietuvių tautą, Česlovas Gedgaudas padarė tai, už ką jis dabar vienų garbinamas, o kitų nekenčiamas – šaltinius pritempė prie savo sukurtos istorijos versijos. Lietuvos žmonės slapčia gavę knygos kopiją, matyt, itin godžiai rijo visą informaciją  ir net nesusimąstė, kad kartais net ir knygose būna prirašyta melo.  Tačiau tuo metu lietuviams itin reikėjo kažko tokio, kas sužadintų tautiškumą, pakeltų į kovą su okupantais, o Č. Gedgaudas davė tai, ko žmonės norėjo. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Č. Gedgaudo nebūtos praeities ieškojimų, istorijos mėgėją pakeičia inžinierius hidrotechnikas pagal specialybę, komunistas pagal vertybes, – Algirdas Brazauskas.

Pastaruoju metu šis politikos ex-mohikanas itin dažnas premjero ir prezidento svečias, nes jam nuoširžiai rūpi įtvirtinti Lietuvos valstybės klausimą („Tai yra ne prabangos klausimas, tai yra mūsų valstybės įtvirtinimo reikalas“ (3:03 minutė)). Atrodo jau nuo 1990 metų esame laisvi, bet kas galėjo pamanyti, kad įtvirtinsime savo valstybę tik pastatę didelį namą katedros aikštėje? Istorijos mylėtojai ir tikri patriotai šitoj vietoj stos piestu ir šauks – „Čia mūsų Valdovų Rūmai, o ne kažkoks namas!“. Jeigu jų neįtikino A. Bumblauskas ir A. Nikžentaitis, siūlę atsisakyti tradicinio „negyvo“ muziejaus idėjos, mažai tikėtina, kad patikės kažkokiu diletantu tinklaraštininku. Kaip sakoma šunys loja, karavanas eina, o A. Brazausko mauzoliejus tik kyla, kyla…

Būkime biedni, bet teisingi – A. Brazausko saulelė eina vakarop. Neįtikino jis, kad ir tuomet (sovietmečiu) dirbo Lietuvai, neįtikino kad savarankiška Lietuvos valstybė yra nerealus siekis („Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ - Tarybinis laikraštis „Argumenty i fakty“, 1989 m.), neįtikino kad apsiginti galime ir be sovietų pagalbos („Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ – Apie okupacinės kariuomenės išvedimą, 1990 m.), neįtikino kad be sovietų sąjungos žūsime („Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“ – Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą. 2004 11 23 Slaptai.lt), net neįtikino kad sutrukdyti kalbėti gali kažkoks skuduras („Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ – Išsireiškimas apie trispalvę Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988 m.), bet kad įtikino dėl valdovų rūmų svarbos – matome savo akimis. Gal tai senelio noras įsiamžinti, kaip kokiam faraonui? Kai kurie priešiškai nusiteikę obskurantai niekina architektūrinį stebuklą sostinės širdyje ir prikišinėja, kad už valdovų rūmus gremėzdiškesnis tik pats AMB. Gal jie ir teisūs. Gal šie rūmai daugiau fantazijos vaisius, nei realus istorinio objekto atkūrimas, gal žalvario spalvos bokštas ir panašus į minaretą, gal ir per brangiai jie kainavo, gal ir praplovė kelioliką milijonų litukų, gal ateities kartos ir nugriaus jį, suvokusios mūsų pamišimą, gal šie rūmai ir atrodo kaip šašas ant katedros aikštės veido, tačiau… žodžio „tačiau“ čia nėra. O dabar pamirškime kiek visa tai kainavo ir kiek dar kainuos, pasigilinkime į pačią valdovų rūmų atstatymo problemą.

„Dabartinėje Lietuvos paveldosaugos sistemoje pastebima painiava vartojant sąvokas. Paveldosaugos teisėje įsigalėjusi atkūrimo sąvoka, skirta apibrėžti tikslų nebeegzistuojančio objekto atkūrimą, tampa komplikuota perkėlus ją į praktiką. Dažnai tikslus (visiškas ar dalinis) objekto atstatymas įvardijamas rekonstrukcijos, restauracijos, reabilitacijos, revitalizavimo, regeneracijos, istorinio įvaizdžio atkūrimo sąvokomis, griežtai neskiriant jų skirtingų prasmių“ – rašo A. Bumblauskas studijoje „LDK valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“. Taip ir „rekonstruojame“ valdovų rūmus. Niekas nepaneigs kad tarp to, ką matome dabar ir to, kas buvo iš tikrųjų yra labai mažai kas bendro. Net ir labai norint atstatyti šiuos rūmus, niekaip neišeis net priartėti prie to, kas buvo, – neturime jokių brėžinių. Iš pradžių atstatymo šalininkai teigė, kad yra surinkta visa reikalinga informacija, tačiau vėliau turėjo pripažinti, kad turima tik 20 – 25 procentų informacijos. Mokykloje toks „žinių bagažas“ sulauktų atitinkamo mokinio įvertinimo (Sėsk, du), bet čia ne mokykla, čia Lietuvos valstybės įtvirtinimo klausimas.

Skirtingai nei kiti sugriauti ir vėliau atstatyti Lietuvai brangūs simboliai, kaip senųjų Trakų pilis, valdovų rūmai neturėjo jokių rimtesnių tyrimų, pasibaigusių tradicine akademine forma – monografija. Buvo pasakyta kad jų reikia, vadinasi jų reikia. Toks gremėzdiškas svetimkūnis ateities kartoms parodys kaip mes desperatiškai ieškojome savo identiteto ir kaip supratome, kad ne pastatuose slypi tautos jėga (antroji dalis tikiuosi išsipildys man dar esant gyvam).

Išsamiau šia tema galite pasiskaityti „LDK valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“.