Dažnai susimąstau, ar perskaitęs visas „protingas“ grožines ir negrožines knygas (antruoju atveju tai knygos, susijusios su mano studijuojamu dalyku ir šiaip protingos knygos, kurių nebūtų galima laikyti grožinėmis) tapsiu protingesniu, laimingesniu ir sugebėsiu į pasaulį žvelgti apsiskaičiusiomis akimis. Štai žinomas filosofas Arvydas Šliogeris, siūlo mokytis iš pavyzdžių, tarkime skaitant antikos mąstytojų knygas ar kokių kitų autoritetų, kurie parodytų kaip reikia gyventi, kad pagaliau pasiektum taip išsvajotą laimę/apsiskaitymą ir protingumą kartu sudėjus. O kas būtų, jeigu savo pavyzdžiu laikyčiau patį filosofą? „Aš nepripažįstu jokių gėjų ar feminisčių. Jūs tik pagalvokit, kas yra feministė?! Ką tai reiškia, kai moteris nenori būti moterim?.. Na, tarkim aš nenorėčiau būti vyru. Aš noriu būti vyras. Man patinka būti vyru“

Skaityti toliau »

Kaip jau žinote, dievo tikriausiai nėra. Tad kaip skelbė ateistobusas – nustokite rūpintis ir mėgaukitės gyvenimu. Kad ir kaip tai atrodytų lengva, dauguma žmonių taip gyventi nemoka ir netgi nenori. Jie ieško atsakymų į klausimus, kurių tiesiog nėra, jie visur įžvelgia kūrėjo ranką, tačiau prispausti įrodymų jau ne kartą yra išsižadėję svarbių tiesų – nuo pripažinimo kad žemė nėra nei visatos, nei saulės sistemos centras (nors ši „tiesa“ nebuvo tiesiogiai padiktuota katalikų bažnyčios, tačiau uoliai ginta) iki Ch. Darwino evoliucijos teorijos priėmimo (bet vistiek pasiliekant prie savo „tiesų“ – kad ši teorija tik atsako į klausimą „kaip?“, o ne „kodėl?“). Tikint į dievą, nuošalyje lieka kiti nežemiški dalykai, kaip pavyzdžiui tikėjimas, kad egzistuoja ateiviai. Taip buvo iki 2008 metų, nes būtent tais metais vyriausiasis Vatikano astronomas pareiškė, kad tikėjimas dievu ir tikėjimas ateiviais nesikerta.

Skaityti toliau »

Prieš porą mėnesių pasaulį sukrėtė kraupi žinia – eidamas penkiasdešimt pirmuosius savo gyvenimo metus, mirė pop karalius Michael’as Jackson’as. Daugybė atlikėjo fanų išėjo į gatves su ant skruosto sutviskusiomis ašaromis išdavikėmis. Kartu su naujiena kad pop karalius mirė, pasipylė diskusijos kodėl viskas įvyko taip staiga, juk Jacksonas ne koks paprastas seniokas, o superžvaigždūnas, miegodavęs deguonies kameroj ir 24 valandas per parą turėdavęs gydytoją pašonėje. Jacko – wacko (keistuolio Džeko) gyvenimas  buvo pilnas keistenybių – nuo dalinimosi lova su vaikais iki plastinių operacijų manijos. Tačiau jo gerbėjai išliko ištikimi net ir tada kai Jacksonas mirė.

Skaityti toliau »

Kelyje Vilnius – Kaunas, prie ženklo, žyminčio Vilniaus miesto pradžią, metų pradžioje atsirado mažas stendelis ant kurio užrašyta „Europos kultūros sostinė“. Šis užrašas vilniečius ir miesto svečius džiugino kelis ilgus mėnesius, kol kažkokie vandalai jį negailestingai išbirbino ir visaip kitaip išdaužė. Nesupranta lietuvaičiai meno. Pastatai „Arką“ – per daug modernu, primėtai į Nerį gelžgalių – per daug paprasta, nieko nedarai – vėl blogai. Paprasčiausia, kas be ko, yra stoti į stendo birbintojų ir viskuo nepatenkintų žmonių frontą. Bet kas gali paneigti, kad jau minėtasis stendas nukentėjo ne nuo paprastų vaikėzų, o nuo itin protingų ir gerbiamų piliečių rankų, kuriems toks aktas buvo pati geriausia minčių išraiška – „Nuo 2009 metų sausio 1 neiškrito nei trupinėlis dangiškosios kultūros manos, tad Vilnius neturi teisės vadintis kultūros sostine!“.

Skaityti toliau »

Retai taip būna, kai vos kelių minučių filmukas sukelia pakankamai minčių kad atsirastų rimtas arba bent apyrimtis įrašas.

Skaityti toliau »

Šio super duper erdvėlaivio dėka atsirado daug minčių apie dabartines apokaliptines nuotaikas.

Nežinau pastebėjote ar ne, bet ztkp.lt gana ilgą laiką buvo nutilęs. Priežastis gana rimta – mirėme nuo naujojo 2009 metų gripo H1n1, kaip ir mirėme nuo paukščių gripo, o dar anksčiau nuo SARS. Kaip gali gyventi, kai visa tiek lietuviška, tiek užsienietiška media skelbia apie nekontroliuojamą gripą, kuriame susimaišė žmogaus, paukščių ir kiaulių gripo virusai? Ką apie šį virusą mano paprasti Lietuvos žmonės? Paskaičius komentarus lietuviškuose portaluose gali pasidaryti kur kas didesniu paranoiku už bet kurį „Zeitgeist“ judėjimo narį, bet kelti klausimus ir abejoti – pirmas žingnis į tiesą. Tačiau….„90 people get swine flu and everybody wearing face mask…but millions have AIDS and people still don’t wear condoms“ – ties čia prasilenkiame su logika.

Skaityti toliau »

Po krizės tokių dalykų nebepamatysime?

- Kas šiandien, Jūsų manymu, labiausiai kenkia visuomenės moralei? Ką reikėtų daryti? Ko turėtų imtis valstybė?

- Žmones demoralizuoja teisingumo stoka visuomenėje. Be to, žiniasklaida per daug publikuoja negatyvių žinių ir per mažai tokių, kurios žmones ugdytų, stiprintų jų viltį. Tarp didžiausių blogybių, kenkiančių visuomenės moralei, įvardinčiau pinigų kultą, perdėtą malonumų vaikymąsi ir alkoholizmą. (S. Tamkevičius, DELFI)

Tenka tik pritarti gerbiamam Sigitui Tamkevičiui. Tad šis atviras laiškas ne tik arkivyskupui, bet ir visiems skaitantiems ztkp.lt.

Skaityti toliau »

Istorija turi ypatybę kartotis. 1972 metais Česlovo Gedgaudo išleista knyga pavadinimu „Mūsų praeities beieškant“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Lietuviams nuo 1940 metų kentusiems sovietinę, fašistinę ir vėl sovietinę okupacijas, knyga apie šlovingą praeitį pasirodė itin vertingas žinių šaltinis. Iki to laiko lietuviai turėjo gana skurdų sąrašą veikalų, kuriuose stengtąsi istoriškai papasakoti Lietuvos istoriją, jos pernelyg nesuromantizuojant. Siekdamas prikelti prispaustą lietuvių tautą, Česlovas Gedgaudas padarė tai, už ką jis dabar vienų garbinamas, o kitų nekenčiamas – šaltinius pritempė prie savo sukurtos istorijos versijos. Lietuvos žmonės slapčia gavę knygos kopiją, matyt, itin godžiai rijo visą informaciją  ir net nesusimąstė, kad kartais net ir knygose būna prirašyta melo.  Tačiau tuo metu lietuviams itin reikėjo kažko tokio, kas sužadintų tautiškumą, pakeltų į kovą su okupantais, o Č. Gedgaudas davė tai, ko žmonės norėjo. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Č. Gedgaudo nebūtos praeities ieškojimų, istorijos mėgėją pakeičia inžinierius hidrotechnikas pagal specialybę, komunistas pagal vertybes, – Algirdas Brazauskas.

Skaityti toliau »

„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti. Jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba ir  jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.“ – 1952 metais straipsnyje, pavadinimu „Ar yra Dievas?“ rašė filosofas Bertrand’as Russell’as.

Skaityti toliau »

Pasaulyje, kuriame vertybės matuojamos valiuta, o žmonės vertinami pagal dėvimų drabužių etiketes, vietos mąstymui (tikrąjam, o ne primestiniui) nėra. Viską, ką turėtume žinoti, galime rasti čia pat, po ranka. Dienos įvykiai, sutraukti į penkiolikos minučių koncentratą mus kas kartą apšviečia ir atrodo kad nieko daugiau nebereikia. Tačiau žinoti ir suprasti, pamatyti ir matyti, klausytis ir išgirsti yra du skirtingi dalykai. Informacija, kuri mus atakuoja kiekviename žingsnyje formuoja pasaulio suvokimą, parodo ką turėtume mylėti, ko nekęsti, kokią muziką klausyti ir kokios neklausyti. Idėja, kad mes galime rinktis kuo būti, ko siekti ir ko norėti yra toks pats produktas kaip ir pienas parduotuvės lentynoje, tačiau skirtingai nuo pieno, jis yra nemokamas. Žinoma nemokamas tiek, kiek gali būti nemokamas produktas kapitalistiname pasaulyje. Būtent apie tai kas atsitinka, kai mumyse sužadinamas vartojimo siekis (taip pat kaip jis kuriamas), materialių daiktų troškimas ir norėčiau pakalbėti šiame ilgame įraše, žinoma neužmirštant paminėti kas tuos siekius ir troškimus sukūrė, kam visa tai atnešė naudos.
Įrašo pavadinimui idėją davė Platonas, vienas iš garsiausių graikų filosofų, parašęs veikalą „Valstybė“, jame davęs terminą „karščiuojanti visuomenė“ tokiai visuomenei, kuri yra dabar (susitelkia ne būtiniesiems darbams, o malonumams ir norams).

Skaityti toliau »