Įsivaizduokite, kad perskaitote knygą, kuri Jums visai patinka. Ką darote? Žinoma, galite išsitraukti išmanųjį telefoną ir feisbuke visiems pasiskelbti, kad ta ar ana knyga „yra OK“. Tačiau, jeigu turite knygos autorių tarp draugų tame pačiame feisbuke, galite parašyti jam asmeniškai. Gal Jums pasiseks taip pat, kaip ir man – ilgainiui tapsite kone oficialiu jo recenzentu ir geru virtualiu pažįstamu, ištraukos iš rašymų apie knygą ar knygas ilgainiui atguls ant galinių viršelių, pasipils pelningi finansiniai pasiūlymai, apsireiškiantys „Maximais“ dovanų kuponais, o socialinį gyvenimą papuoš apsilankymai skandalingiausiuose elito vakarėliuose.

Būtent taip man nutiko su publicistu Andrium Užkalniu, kuris prieš pat Kalėdas grįžta su pirmojo daugiapardavio „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ tęsiniu „Prijaukintoji Anglija“. Ir, kaip buvo galima tikėtis, tęsinys yra silpnesnis už pirmą dalį (visokių „protų kovų“ žaidėjams – tik du filmų tęsiniai gavo „Oskarus“ už geriausius filmus: „Krikštatėvis 2“ ir „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“, nors dėl pastarojo kyla ginčų, kad tai nėra tikrasis sequelas).

Nors knyga jokiu būdu nėra bloga, ją gadina vienas didelis deguto šaukštas. Nuo 68 iki 88 puslapio besitęsiantis skyrius „Nemink ant grėblio – prieš tave tai jau darė kiti“ yra keisčiausia visų Užkalnio rašymų vieta, kiek yra tekę skaityti. Nuo pat pirmo skyriaus puslapio galvoje sukasi tik viena mintis – „WTF?“. Andrius Užkalnis tiesiog moko, kaip reikia elgtis Didžiojoje Britanijoje – nevairuoti išgėrus, nevažinėti automobiliu be techninės apžiūros pažymos ir draudimo, nebandyti slėpti pajamų nuo mokesčių inspekcijos, nevagiliauti parduotuvėje ir nesinešioti peilio, nes gali blogai baigtis. Bet gi čia yra paprasčiausiai tai, ką tie patys britai vadina common sense (nesupainioti su tinklaraščiu commonsense.lt), o ir išdėstytos taisyklės tinka ne tik Lietuvoje, bet ir visame kiek civilizuotesniame pasaulyje! Kaip toks skyrius atsirado Andriaus Užkalnio knygoje „Prijaukintoji Anglija“ man asmeniškai yra viena didžiausių XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio paslapčių. Blogiausia, kad skyrius iššoka toje vietoje, kai jau įsiskaitai knygą ir kuo toliau, tuo labiau tikiesi kažko įdomaus.

Gerai, kad padėtį pataiso iškart po šito nesusipratimo einantis skyrius apie anglišką humorą. Atsimenu, kai pernai rašiau A. Užkalniui atsiliepimą apie jo pirmąją knygą, labiausiai to ir pasigedau. Gera žinia pažįstantiems Andrių ir žinantiems jo požiūrį į „Monty Python“ kūrybą – autorius nepeikia šitos komikų grupės darbo, ką dažnai daro privatesnėse erdvėse.

Apskritai šitoje knygoje rasite tą Užkalnį, kuris reziduoja „Lietuvos ryto“ virtualiuose puslapiuose, asmeniniame tinklaraštyje ir feisbuke – kaip tik ta dozė neapykantos ir sarkazmo, dėl kurios žmonės Užkalnio nemėgsta, dievina ar galvoja, kad jis rašo normaliai. Šito labiausiai trūko pirmojoje knygoje apie Angliją. Su „Prijaukintąja Anglija“ praleistos dvi valandos skaitant ir dar valanda rašant tikrai neprailgo, tuo labiau, kai lauke toks oras…

p.s. Jeigu pirksite, rekomenduoju tai daryti „Baltų lankų“ išparduotuvėje. Sutaupysite litą kitą, o autorius nuo to nenukentės. Be to, toje pačioje išparduotuvėje rasite krūvą kitų gerų knygų, tarp kurių – pirmoji Užkalnio knyga, „Gomora“, „Gulago istorija“ ir kitos  (pamenu tik tas, kurias pats pirkau).