„Po***i. Važiuojam.“. Tokia SMS žinutė prižadino mane vieną trečiadienio rytą, apie 12:45 (esu bedarbis, todėl nei su Saule keliuose, nei su ja einu miegoti. Tuo labiau, kad dėl to supyktų mano mergina, kurią tėvai pavadino Lauryna, o ne Saule). Žinutė atėjo nuo bičiulio Tado, su kuriuo gerus tris mėnesius ketinome važiuoti į koncertą Varšuvoje, pažiūrėti, kaip atrodo senukai rokeriai AC/DC.

NB: Čia yra detalus kelionės aprašymas. Jeigu norite rasti trumpesnį, labiau pritaikytą šiuolaikiniam, visur skubančiam žmogui – vadybininkui, piarščikui, taksistui – pirkite liepos mėnesio „Playboy“. Ir šiaip – pirkite – aš noriu valgyti.

Nuotraukoje – visa daugybė Rouzės Varšuvoje, Bemovo oro uoste. Foto (c) – „Pauly blog“

Bet, likus mažiau nei 24 valandoms iki planuoto išvažiavimo, Tadas sužinojo, kad kitą dieną po koncerto jis turi egzaminą ir iki tos pačios dienos privalo parašyti vieną rašto darbą – kai studijuoji politikos mokslus, tokių dalykų neišvengsi. Ir pats puikiai tai žinau. Tadas abejojo, ar spės viską pasiruošti, bet galų gale išspaudė jau minėtą pradžioje trumpąją žinutę ir šveikiškai nusprendė – „Vis tiek kaip nors bus. Dar taip nebuvo, kad niekaip nebūtų“ ir naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį jau sėdėjome autobuse, kuris vežė į Varšuvą, Bemovo oro uostą – jame ir turėjo pasirodyti AC/DC.

Apie kelionę sužinojau iš metalistų forumo „Ferrum.lt“, todėl su Tadu turėjom pagrindo tikėtis, kad atsidursime vadinamajame alkobuse, kur kelionė į mėgstamos grupės koncertą laistoma didžiuliu kiekiu stipresnio ar silpno alkoholio. Apie tokius alkobusus sklando daugybė legendų – nuo to, kad kaip kiti autobusai stoja išleisti keleivius nusišlapinti, taip alkobusai stoja, nes keleiviai nori išsivemti, iki to, kad alkobuse geriau net nerizikuoti užmigti – nežinia, ką girtų metalistų minia nuveiks su tavo veidu, kūnu ar rūbais. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad AC/DC muzika yra per mažai brutali true metalistui, autobuse absoliuti dauguma buvo visiškai paprastų jaunuolių, kurie Jus aptarnauja mobiliųjų operatorių salonuose, kuria Jūsų įmonės reklamos ir rinkodaros strategijas ar draugauja su Jūsų dukterimis ar sūnumis.

Man tai turėjo būti pirmoji kelionė tokia transporto priemone, bet bičiulis Tadas tokį malonumą buvo turėjęs ir anksčiau, todėl pasakė man auksinę alkobuso taisyklę – JOKIO ALAUS. Turbūt ir arkliui aišku, kodėl. Žmonėms paaiškinsiu – alus pasižymi tokiomis savybėmis, dėl kurių į tualetą norisi daug ir dažnai.

Nereikėjo ilgai laukti, kol Tado išmintis davė savo vaisių. Keliavome iš Vilniaus, o pakeliui dar turėjome sustoti paimti žmonių iš Kauno ir jau netoli už Elektrėnų link alkobuso vairuotojo šniūrais pradėjo eiti piliečiai, vartojantys alų ir maldaujantys sustoti. Tokie pokalbiai tarp kai kurių keleivių ir vairuotojo tapo visos kelionės leitmotyvu – pilietis prašo sustoti, vairuotojas atsako, kad „stos greitai, gal už trijų valandų“. Kadangi sėdėjome beveik priekyje, tai po septinto tokio prašymo (dar nepasiekus Lenkijos sienos), jau norėjome į galą siųsti tuščius plastikinius butelius, tačiau apsižvalgėm, kad turime tik vieną… Ir dar artipilnį.

Varšuva dar buvo toli, dėl to nusprendėm su Tadu nusnausti. Esu porą kartų važiavęs autobusu liūdnai pagarsėjusiais Lenkijos keliais, ir kiekvieną kartą suprasdavau, kodėl jie taip liūdnai pagarsėję – siauri, duobėti, asfaltas su provėžomis, pilna agresyvių lietuvių vairuotojų… Todėl sprendimas numigti buvo laiku ir vietoj.

Pabudom jau Lenkijoje. Su mintimi, kad kažkas ne taip, kažkodėl nejauku ir norisi nusisukti arba ant kelių pasidėti kuprinę ar užsikloti striuke. Žemiau juosmens kūnas rodė, kad esam jauni, žavūs ir drąsūs. „Tai štai kodėl du heteroseksualūs vyrai negali miegoti vienas šalia kito,“ – turbūt tai šovė abiem į galvas.

Iki Varšuvos likus geram šimtui penkiasdešimt kilometrų, sustojome degalinėje – vienam iš autobusų (iš viso mūsų karavane jų buvo trys) nuleido padangą. Degalinėje Lenkijoje buvau lankęsis senokai – kažkada tarp „niekada“ ir „pirmo karto“, todėl iškart į akis krito tai, kad didesnę pusę spaudos stendo užima pornografiniai ir panašaus pobūdžio žurnalai – kai kurie netgi su DVD filmais! „Labai norėsim – parsisiųsim, nėr čia ko pinigus leist“ – suveikė suvalkietiška logika (Tadas iš Pilviškių, aš – iš Šakių), dėl to pinigus investavom daug tinkamiau – į dešrainius ir alų.

Iki Varšuvos važiavom dar kelias valandas, per kurias su Tadu spėjome aptarti artėjantį Pasaulio futbolo čempionatą ir futbolo situaciją Europoje ir pasaulyje apskritai (jis palaiko italus, aš – olandus). Šita kelionės atkarpa buvo rami ir gana tyli, ją praskaidrino tik keletas etatinių šlapimo nelaikytojų, kurie atėjo pas vairuotoją prašyti to paties, kaip ir prieš 2, 4 ar 6 valandas.

Bemove – Varšuvos priemiestyje, kuriame turėjo vykti koncertas – yra „McDonald‘s“. Ką būtume darę be jo? Nežinau – turbūt mirę iš bado. Užkirtę greito maisto (sąvoka „greitas“ praranda savo prasmę, kai stovi dar 30 lietuvių eilės gale), pasileidome tyrinėti miesto. Tadas pradžiugino, pasakęs, kad Lenkijoje iki šiol galima gerti viešoje vietoje, todėl pasiėmę po porą alaus, pradėjome ieškoti artimiausio parko arba bent jau suoliukų. Radome. Kažkokiame miegamajame rajone. Sėdėjome, kalbėjomės, ir viena akimi matėm, kaip ant gretimo suoliuko renkasi ne pačios draugiškiausios išvaizdos vyriškiai. Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų amžiaus, trumpai kirpti, vienas su sulaužyta koja gipse, kitas – su didžiuliu šunimi, kurį išsituštinti nuvedė prie pat vaikų sūpynių, trečias – su dviem dantimis – vienu viršutiniame žandikaulyje, kitu – apatiniame. Žodžiu, jei tai būtų Lietuvoje, atrodytų, kad pinigų jie turi, bet PSD nemoka.

Kaip ir buvo galima tikėtis, jie mūsų paprašė parūkyti. Aš nerūkau, bet Tadas rūko ir nešiojasi tabaką, iš kurio suka cigaretes savo rankomis. Šitiems mūsų kolegoms tai pasirodė kaip stebuklas – jie žiūrėjo į cigaretę sukančias Tado rankas ir tarpusavyje senąja ATR kalba čiauškėjo, koks tai stebuklas esąs. Tiesa, mūsų bendravimas buvo gana sudėtingas – jie kalbėjo tik lenkiškai, o mes tik lietuviškai, angliškai, po truputį rusiškai ir itališkai. Bet kažkaip sugebėjome susitarti, kad jie kviečiasi mus prie savo suoliuko ir siūlo išgerti alaus. Mes sutikom ir nusekėm paskui juos. Tiesa, šiek tiek nesusikalbėjome – pasirodė, kad tą alų, kurį jie kvietė gerti kartu, turėjome nupirkti mes. Kitaip sakant, prasmė pasiklydo vertime. Kažkaip sugebėjome paaiškinti, kad „niet zloty“ ir nusprendėme laikytis kuo atokiau nuo šitos vietos.

Internetu buvome nesinaudoję jau geras 12 valandų, todėl kitu tikslu tapo jo paieškos. Suveikė vyriška logika ir pradėjome žvalgytis bibliotekos. Radome. Bibliotekos tarnautojas nesutiko užleisti mus penkiolikai minučių prie kompiuterio, todėl – long story short – mano piniginėje puikuojasi Bemovo viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Žečpospolita ir Europos Sąjunga valdo!

Nenumaldomai artėjo laikas, kai į sceną turėjo žengti AC/DC. „Koncerto vietoje atsidūrėm gana anksti, bet laukimas neprailgo“ – taip rašyčiau, jeigu būtume sugalvoję pasiimti kortas ar bent jau ką nors skaitomo. Deja. Geras keturias valandas turėjome mėgautis vienas kito kompanija ir aplinkiniais. Dar vėliau – beveik valanda apšildančios Lenkijos grupės „Džem“ muzikos. Apie 21 valandą vietos laiku į sceną žengė AC/DC, apie 23 valandą vietos laiku nuo jos nužengė. Ką galiu pasakyti apie patį koncertą? Beveik nieko. Tiesiog geriausias koncertas mano gyvenime.

Kelionė atgal buvo tyli ir rami. Vilnių pasiekėm penktadienį ryte. Tadas egzaminą išlaikė, aš nuėjau miegot.