Nesu didelis keliautojas ar kelionių mėgėjas. Nesu netgi skridęs lėktuvu, o šis faktas šiurpina visus aplinkinius, kurie vos ne mintinai žino visus „Ryanairo“ maršrutus ar leidžia savaitgalius milanuose, londonuose, o vasarą keliauja į ibizas. Tiesa, kai buvau kokių penkerių metų su tėčiu skridom kukurūzniku – pakilom iš Lukšių kolūkio, esančio netoli mano gimtųjų Liepalotų, aerodromo. Nelabai ką iš to pamenu – tik tiek, kad sėdėjom ant kažkokių sėdynių, kurios buvo panašios į unitazus. O ir žeme užsienin keliavau ne per daugiausiai – viena kelionė į rusyną, netoli kurio užaugau, gal ketvirtoj klasėj su teta važiavom į ekskursiją Lenkijoje, vėliau truputį lankiausi Briusely ir keletą kartų Rygoje. Tiesa, Lietuva išmaišyta skersai išilgai, bet ir tai tik paskutiniu metu, kai turėjau džiaugsmo su puikia kompanija, kuri vadinasi „Humoro klubas“, dalyvauti turuose per Lietuvą. Paradoksalu tai, kad knygą, apie kurią dabar rašau, baigiu skaityti kitoje kelionėje į Lenkiją – į ACDC koncertą.

Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“ – jau knygynuose.

Andrius Užkalnis užčiupo aukso gyslą Lietuvoje – rašyti knygas! Pirmosios jo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ knygynuose, berods, tarpsta jau ketvirtas leidimas, todėl nauja jo knyga buvo neišvengiama. (Kiek žinau, prieš 2010 metų Kalėdas galime tikėtis dar vienos A. Užkalnio knygos apie Angliją). O kas jam belieka, kai rašyti mėgsta, o žurnalistu jis nėra ir niekad netaps, nes Lietuvoje žurnalistas yra tik vienas – Artūras Račas.

Pirma viltis, su kuria ėmiau „Kelionių istorijas“ į rankas – duokdie, kad A. Užkalniui pavyktų išvengti lietuviškuose rašymuose apie keliones vėžį varančių klišių kaip „nors ir pavargę, bet laimingi“, „lietuvį, kaip ir žvirblį sutiksi visur“ arba „visur gerai – bet namie geriausia“. Nuraminsiu, jeigu kas nors bijo to paties – šitoje knygoje net su „Duracell“ baterijomis varomomis „Osram“ lemputėmis tokių dalykų nerasite. Knygoje rasite gana asmeniškus pamąstymus apie beveik visą pasaulį – ne veltui knyga pristatoma kaip „kelionių dienoraštis“.

Bet griebkime pačias „Kelionių istorijas“ už puslapių. Kaip ir knygoje apie Angliją, A. Užkalnis čia truputį labiau atšipusiais dantimis, nei, tarkime, lrytas.lt spausdinamuose komentaruose arba „smulkiosios tautosakos“ tinklavietėse, tokiose kaip tviteris arba feisbukas. Šitoje knygoje galima rasti netgi tokį pasažą:

(apie gruzinišką vyną):

„Žinoma, jei patinka – tai ir ačiū Dievui, tegul visi į sveikatą geria tai, kas jiems skanu. Jei ką nors šios pastabos įžeidė ir rasis noro kaltinti neišmanymu, tegul: savo nuomonės turėti dar niekas neuždraudė“. (57 psl.)

Šitoje vietoje net išsižiojau iš netikėtumo. Gal A. Užkalnis paaugliškai įsimylėjo? Bet ne, bent jau iš pažiūros – laimingai vedęs vyras, o ir iki klimakso su motociklais ir dvidešimtmetėmis dar turi porą gerų metelių. Be to, tai atrodo kaip šioks toks nepasitikėjimas savimi ir išankstinis apsidraudimas nuo kritikos – kaip komiko, kuris užlipa ant scenos ir sako „gal čia Jums ir nebus juokinga, bet yra va toks dalykas“.

Tiesa, neprireikia labai daug skaityti, kol A. Užkalnio rašymo stilius išsiskleidžia visu gražumu. Atsiverčiame 101 puslapį, kur jis aprašo Delio oro uostą.

„Jei pats šėtonas sugalvotų pastatyti oro uostą pragare, jei jis tam darbui pasamdytų tamsiausias rusiškas kareivines projektavusius aklus stuobrius, jei išmaišęs visą pasaulį surastų labiausiai apsileidusius tinginius tarnautojus ir lieptų sukurti kuo ilgesnes eiles <…> jei iš požeminio pasaulio gelmių kruopščiai atrinktų bjauriausio būdo, labiausiai nesusigaudančias vėplas registratores <…> vis tiek turbūt nesugebėtų pralenkti Delio Indiros Gandi tarptautinio oro uosto.“

Įspūdinga, ar ne? O čia tik mažiau nei pusė viso aprašymo – nenorėjau sugadinti viso skaitymo malonumo, tik dalį jo.

Tiesa, truputį grįžkime į knygos pradžią. Pirmoji konkrečiau aprašoma valstybė yra Gana, tačiau tai man atrodo pati silpniausia knygos vieta. Bet neilgai galvojęs supratau, kodėl. Esu vienas iš tų laimingųjų, kuriems vis sekasi gauti Giedriaus Drukteinio rašomus laiškus iš įvairių Europos Sąjungos misijų, kuriose jis dirba rinkimų stebėtoju (net geriau nei iš jo straipsnių „Verslo klasėje“ ar kitur, Giedrių Drukteinį žmonės geriausiai žino iš jo dalyvavimo televizijos projekte „Humoro klubas“). Viena paskutiniųjų misijų buvo Sudane ir kažkaip norom nenorom tenka lyginti A. Užkalnį ir G. Drukteinį. Deja, A. Užkalnis čia gauna gana stipriai. (Beje, kiek esu girdėjęs, Giedrius turi minčių tuos laiškus sudėti į vieną knygą – jeigu taip bus, rekomenduoju visiems iš anksto, o kol kas įsigykite naujausią „Verslo klasės“ numerį, ten yra Giedriaus straipsnis apie tą patį Sudaną.)

Knygoje galima rasti netgi atsakymus į beveik niekam neįdomius klausimus. Kodėl juodaodžiai taip mėgsta vištieną? Kodėl gaisro atveju nėra labai didelio skirtumo, kuriame viešbučio aukšte – aštuntame ar dvidešimt penktame būsite? Kur nufilmuotas Lietuvos reklaminis klipas Albervilio olimpinėms žaidynėms? Bet kažkur knygos pabaigoje A. Užkalnis prisipažįsta, kodėl rašo tokius dalykus – jis tiesiog pasižymi aistra domėtis nelabai kam įdomiais ir reikalingais dalykais. Ją, beje, turiu ir aš…

Pats bendriausias įspūdis, kuris susidaro perskaičius knygą – Andrius Užkalnis keliauja visomis penkiomis juslėmis, todėl čia rasite tiek vaizdų, tiek kvapų, tiek skonio, tiek formų ir tiek garsų, kiek vienoje vietoje turbūt būna tik per kokį nors Europos dienos minėjimą Vilniaus Gedimino prospekte arba šiaip bordelyje.

p.s. už paminėjimą geruoju A. Užkalnis žadėjo „Maxima“ dovanų čekių ir honorarą. Nežinau, ar užsidirbau abu.

p.p.s. skaitant „Kelionių istorijas“ darosi labai ilgu žurnalo „Istorijos“, kuris vienu metu buvo vienu mano lietuviško spausdinto žodžio favoritų.