Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr

Tai kas vyko praėjusį šeštadienį, be jokios abejonės, bus aptarinėjama dar ne vieną savaitę, bet galiausiai po truputį tils, tils, kol galiausiai didžioji visuomenės dalis apie tai užmirš. Taip, šis įrašas – apie eitynes „Už lygybę“, daugumos lietuvių geriau pažįstamas „Gėjų parado“ pavadinimu. Turiu jus nuliūdinti, bet nepasakysiu nieko naujo. Ką čia gali pasakyti, kai iki tol homoseksualų problemas beveik ignoravusi bulvarinė žiniasklaida (ne bulvarinės Lietuvoje beveik nėra), pajutusi gerą „biznį“, metė visus žurnalistus, nuo neapsiplunksnavusių studenčiokų iki ne vieną dešimtį šioje srityje dirbančių žmonių, kurie prirašė, prikalbėjo ir prifilmavo galybę turinio. Iš karto kyla klausimas – ką iš tų reportažų sužinojome? Man atrodo, kad visiškai nieko. Šioje vietoje iš karto peršasi palyginimas su vienu Bristolio menininko, žinomo Banksy slapyvardžiu, darbu.

Taigi žiniasklaida, tiek daug kalbėdama šia tema, iš tikrųjų nepasako nieko. Jiems reikia intrigos, reikia juodo ir balto, reikia naujų rinau, jonaitienių, kedžių, ūsų ir žinoma, reikia kas šias istorijas vartotų, o kuo daugiau vartotojų – tuo daugiau reklamos, o kuo daugiau reklamos, tuo daugiau iš reklamos gaunamų pinigų. Bet bene keisčiausia yra tai, kad žiniasklaida (bent kiek mano akys aprėpia, o neaprėpia „Respublikos“ leidinių grupės, visokių laisvų laikraščių ir panašaus pobūdžio karštų komentarų) baltaisiais laiko eitynių dalyvius, o juodaisiais – prieš eitynes protestavusius žmones. Juk ir tarp tų ir tarp tų, pasitelkus A. Huxley terminologiją buvo pusdebilių epsilonų, kurie nežino už ką/ prieš ką kovoja. Kaip kad pavyzdžiui K. Kirtiklio neabejotinai pačios taikingiausios išvaizdos politiniu radikalu pasaulyje pavadintas D. Pocevičius, su anarchokomunistų grupele. Labiausiai įstrigę jų transparantai: „Mes (z) gėjai – jėga!!!“ (gėjai nėra nei jėga, nei nejėga, jie tiesiog yra), „Už seksualinę revoliuciją“ (už kokią dar revoliuciją, žygiuojant gėjams ir lesbietėms? Homoseksualumo propaganda, kitaip nepavadinsi).

Tarp „juodųjų“ labiausiai buvo gaila vaikų ir senų žmonių, t.y. tų, kurie ypač lengvai paveikiami. Vaikai iš tėvų paveldi ne tik juodus plaukus ar žydras akis, bet ir religines, politines pažiūras ir apskritai nuomonę į daugumą dalykų. Laikui bėgant tie „skiepai“, tos pažiūros, po truputį apsitrina ir įgaunama naujų, tačiau ką gali suprasti vaikas, iš pačių artimiausių žmonių, t.y. tėvų, girdintis apie „pydarus“ ir kokie jie blogi? (visai tokia pati situacija ir Kauno pedofilijos byloje, kai visai maži vaikai deda gėles prie prokuratūros (savo akimis mačiau), „pagerbdami“ dėdę Drasių, galimai nužudžiusį du žmones).
Jeigu vaikai dar gali „išaugti“ tėvų primestą neapykantą, tai seni žmonės, – be jokių šansų. Pamąstykime logiškai. Žmogui yra 70 metų (dar ir vyresnių šeštadienį mačiau šaukiančių „pydarai“) t.y. jis gimęs (nors tikriausiai tik sulaukęs 22 metų sužinojo, kad gimė, o nebuvo rastas kopūstų lysvėje) 1940 metais, o tai reiškia, kad būdamas 50 metų (Lietuvai atgavus nepriklausomybę), susidūrė su visomis šitomis „blogybėmis“. Situacija dar labiau pablogėja, jei šis žmogus yra uolus taip vadinamos liaudiškos katalikybės išpažinėjas. Keletas tokių žmonių vaikščiojo ne tik prie arkikatedros, bet ir pačiame mitinge, su rožančiais ir kryžiais.

Gana juokingai skambėjo už tradicinę šeimą pasisakančių žmonių šūkiai. Visų pirma, atsakykite man, kas yra tradicinė šeima Lietuvoje? Bažnyčios, kai kurių politikų ir „dorovės saugotojų“ nuomone – vyras, žmona ir vaikai. Bet kaip yra realybėje? Vyras – dirba užsienyje/ gyvena atskirai (nes išsiskyręs)/ nevengia stikliuko/ uždrožia žmonai ir vaikams, kai jo neklauso/ prieš santuoką apturėjo kokią 10 moterų, Žmona – dirba užsienyje/ gyvena atskirai (nes išsiskyrusi), prieš santuoką apturėjo kokią 10 vyrų, Vaikai – įtraukti blizgučiais, papais, alum ir kitais svaiginimosi būdais grįsta komercija ir t.t. Ką kalbėti apie tradicinę, šeimą, kai 55 procentai šeimų išyra dėl skyrybų!?

Bet vis dėl to, labiausiai man gaila visų homoseksualių žmonių. Tikrai nuoširdžiai gaila. Vos tik atvykus prie baltojo tilto (kur stovėjo patys aršiausi protestuotojai) ėmiau bijoti, kad niekaip neišsiduočiau palaikantis jų emancipaciją dėl vieno paprasto dalyko – tiesiog užmuštų. Sunku suvokti kaip turėtų būti sunku slėpti meilę tos pačios lyties žmogui, apsimetinėti darbe, universitete ar mokykloje ir bijoti demaskavimo.

Beveik visi eitynes palaikantys apžvalgininkai, žurnalistai ir blogeriai pažymi kad tolerantiškumo egzaminas buvo išlaikytas. Bet kaip pavadinti egzaminą, kuris atsiėjo 200 000 tūkstančių litų? Kaip pavadinti egzaminą, kuris buvo aptvertas tvoromis, prie kurios vienu metu net buvo prijungta elektros srovė? Kaip pavadinti egzaminą, kuriam vien gauti leidimą laikyti reikėjo nueiti kryžiaus kelius? Kaip pavadinti egzaminą, kurį prižiūrėjo apie 500 raitų, pėsčių, skraidančių su sraigtasparniu ir vaikščiojančių su šunimis pareigūnų?

Taip, egzaminas išlaikytas, bet šiltnamio sąlygomis ir nusirašant.

O toliau, trumpas foto (jeigu šiuos spalvotus taškelius galima pavadinti nuotraukomis) reportažas, su keletu komentarų.

p.s. Norinčius pažiūrėti nuotraukas iš abiejų pusių stovyklų, kviečiu užsukti pas buržujų čia ir
čia.