Kaip jau žinote, dievo tikriausiai nėra. Tad kaip skelbė ateistobusas – nustokite rūpintis ir mėgaukitės gyvenimu. Kad ir kaip tai atrodytų lengva, dauguma žmonių taip gyventi nemoka ir netgi nenori. Jie ieško atsakymų į klausimus, kurių tiesiog nėra, jie visur įžvelgia kūrėjo ranką, tačiau prispausti įrodymų jau ne kartą yra išsižadėję svarbių tiesų – nuo pripažinimo kad žemė nėra nei visatos, nei saulės sistemos centras (nors ši „tiesa“ nebuvo tiesiogiai padiktuota katalikų bažnyčios, tačiau uoliai ginta) iki Ch. Darwino evoliucijos teorijos priėmimo (bet vistiek pasiliekant prie savo „tiesų“ – kad ši teorija tik atsako į klausimą „kaip?“, o ne „kodėl?“). Tikint į dievą, nuošalyje lieka kiti nežemiški dalykai, kaip pavyzdžiui tikėjimas, kad egzistuoja ateiviai. Taip buvo iki 2008 metų, nes būtent tais metais vyriausiasis Vatikano astronomas pareiškė, kad tikėjimas dievu ir tikėjimas ateiviais nesikerta.
Šį pareiškimą galima vertinti įvairiai, – gal J.G. Funesas bando atversti į tikėjimą tą dalį žmonių, kurie ateiviais tiki labiau nei dievu, o gal tai siekis dar kartą parodyti koks dievas yra kietas (Pasak jo, atmesdami ateivių egzistavimo tikimybę tarsi apribotume Dievo kūrybinę laisvę). Tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktoje apklausoje matome, kad ateiviais ir vaiduokliais toje šalyje tiki daugiau žmonių nei dievu. Kas tai? Noras kažkuo tikėti ar tiesiog jau nieko nestebinantis visuotinis visuomenės kvailėjimas? Šioje vietoje tegul kalba statistika, – 1995 metais JAV 117 kartų buvo pranešta apie pastebėtus ateivius arba jų tarpgalaktinius laivus, o 1996 metais, tais pačiais metais kai pasirodė filmas „Nepriklausomybės diena“, pradėtas rodyti serialas „Psi faktorius“ ir išpopuliarėjo „X – failai“ – net 608. Tokie šuoliai buvo pastebimi ir seniau, pavyzdžiui 1977 metais, kai pasirodė S. Spielbergo filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“.
O dabar sugrįžkime prie tikėjimo dievu ir ateiviais sankirtos, nes ji aiškiai jaudina tiek vienus, tiek kitus. Štai Lietuvos krikščionių studentų bendrijos tinklalapio forume šia tema pridiskutuota net 7 puslapius. Temos iniciatoriaus nuomone, išsiskiria du susikirtimo taškai, pirmasis „Atmeta bet kokią ateivių iš kitų planetų egzistavimo galimybę ir laiko ją šėtono pinklėmis taip pat pasisako ir didelė dalis protestantiškų bendruomenių. Šitokios bendruomenės kaltina ufologiją, neva ji bando užimti religijos vietą. Ir iš tiesų, yra ne vienas tikėjimas, kuris skelbia itin didelį ateivių indėlį į mūsų atsiradimą čia, žemėje, kaip scientologai, „Urantijos knygos” pasekėjai ir raeliečiai. Ar pamenate raeliečius? Taip, tai tie patys žmonės, kurie prašė Lietuvos vadovų suteikti žemės statyti ambasadą ateiviams
Raeliečiai tiki, kad žmogus atvykęs iš kitos planetos, kuris sutiko Raelį, padiktavo jam seriją pranešimų, išaiškinančių, kad gyvybė Žemėje nėra atsitiktinės evoliucijos rezultatas, ar sukurta antgamtinio „Dievo“ Palikdami progresuoti mūsų žmoniją pačią, vis dėlto Elohimai palaikė kontaktus su mumis per pranašus, tame tarpe Budą, Mozę, Mahometą, ir t.t., visus juos tam paruošdami. Pranašų vaidmuo buvo pažangiai lavinti žmoniją per Pranešimus, kuriuos jie perdavė, kiekvieną jų pritaikydami kultūros ir to laikmečio suvokimo lygiui.Jie buvo palikti tokiu būdu, kad mes galėtume Elohimus atpažinti kaip mūsų Kūrėjus ir puikias žmogiškas būtybes, kai pakankamai išvystysime savo mokslinį supratimą. Jėzus, kurio tėvas buvo Eloha, buvo gavęs užduotį paskleisti šiuos pranešimus per visą pasaulį, besiruošiant šiam lemiamam laikmečiui, kuriame mums tenka gyventi: pasitikti Reveliacijos amžių (šaltinis)
Antrajame susikirtimo taške esantys žmonės teigia, kad nežemiškų būtybių egzistavimas įmanomas ir net atliekami tyrimai šioje srityje.
Bet ar galima tikėti ateiviais, netikint dievu? Iš pirmo žvilgsnio toks klausimas atrodo kvailas, tačiau panagrinėjus jį giliau… Visų pirma, nei dievo, nei ateivių egzistavimas nėra patvirtintas ir įrodytas. Nors egzistuoja tūkstančiai pasakojimų apie nežemiškų būtybių lankymąsi ir netgi artimą kontaktą su žmogumi, bet nėra nei vieno patvirtinto atvejo, kurio tikrumą įrodytų tarkime nufilmuotas pagrobimas ar ateivio nuotraukos, kaip ir nėra nei vieno įrodyto Jėzaus, Marijos arba kito šventojo apsireiškimo. Žinoma, šioje vietoje atsiveria spekuliacijų erdvė, – vyriausybė slepia apie draugus iš kitų planetų, o apsireiškimų tikrumą įrodo nepaaiškinti nepagydomomis ligomis sirgusių žmonių išgijimai ir kiti stebuklai. Nors ir yra ne viena nuotrauka, ne vienas filmukas, kuriame matomos skraidančios lėkštės arba kažkokie neaiškūs šviesuliai, bet kuo jie skiriasi nuo Jėzaus atvaizdo skrebutyje? Jį matome visi, bet ar tai reiškia, kad taip su mumis bendrauja dievas? O gal taip yra dėl to, nes žmogus visur ieško dievo, ateivių arba dvasių pasirodymo? Čia ir matome didžiausią priešpriešą – tikėti tuo, kas nėra įrodyta (ateiviais) ir tuo pačiu kone pripažinti dievo egzistavimą (juk tikintieji dievu neturi neginčijamų įrodymų, o pasikliauja tik tuo, kad užtenka tikėti), nors sveikas protas sufleruoja, kad mes negalime būti vieni tokioje milžiniškoje visatoje (bet tai ir vėl prielaidos, pagrindžiamos tikėjimo, o ne įrodymų pagrindu) ar netikėti ateiviais, kaip dar vienu fantastų kūriniu.
Apie
Manau, labai daug pasauliečių, ypač uolių krikščionių, per siaurai suvokia „dievą“. Jiems jis asocijuojasi su seneliu Tėvu, jaunuoliu Sūnumi ir mistiniu plazmos materijos būsenos dariniu Šventąja Dvasia.
Filosofai šiuo klausimu gerokai pažengę, ir pripažįsta priežastingumo dėsnį — niekas neįvyksta savaime, viskas turi savo priežastį. Lietus nepradeda lyti šiaip sau — lyja dėl atmosferoje susikaupusios drėgmės. Epidemijos nekyla šiaip sau — atsiranda kritinė masė užsikrėtusiųjų, perduodančių užkratą greičiau nei organizmas spėja susidoroti ar užkrėstieji išmirti. Laikrodis neatsirado savaime — jį sukūrė žmogus. Taigi, tikėtina, kad tiek Žemė, tiek Saulė, tiek gyvybė, tiek institucija, kuri susigriebė priskirti visas šias pasekmes tam tikram priežastingumo šaltiniui (juk žinot, kokiam) bei pasiskelbti to šaltinio atstove Žemėje — visam tam buvo priežastis. Filosofai sutinka, kad šią priežastį ir visą sistemą, kurioje priežastys ir pasekmės vyksta, galima būtų lyginti su dievybe — aukščiausia egzistencijos sistemos jėga. Tačiau tai pakankamai toli nuo to, kaip Dievo istoriją ir apsireiškimą pasaulio gyvenime bei gyvavime aiškina krikščionys, nebent į Senąjį Testamentą žiūrėti absoliučiai metaforiškai, kaip į kokią pasakėčią, nepriskiriant jam dokumentinio metraščio savybių.
Ateiviai egzistuoja.
Mąstytojau, uoliai tikintys žmonės dievą suvokia taip, kaip jų konfesijų atstovai liepia suvokt, kaip nupiešia to dievo paveikslą. Tavo priežastingumo įrodymai labai panašūs į teistų įrodymus, kad jeigu jau yra laikrodis, tai yra jį sukūręs žmogus, jei yra pasaulis ir mes nežinom kas jį sukūrė (nors jo niekas nesukūrė), tai reiškiasi čia nagus prikišo kažkas iš aukščiau. Ir pvz saulė nešviečia tam, kad mus sušildytų, upė nėra tam, kad joje gyventų žuvys ir t.t, tai mes šiems dalykams suteikiam priežastingumą.
Filmai, taip, galbūt jie egzistuoja, bet šiame įraše aš mąstau ar tikėjimas, kad yra ateiviai, nėra tolygus tikėjimui dievu
„Tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktoje apklausoje matome, kad ateiviais ir vaiduokliais toje šalyje tiki daugiau žmonių nei dievu. Kas tai? Noras kažkuo tikėti ar tiesiog jau nieko nestebinantis visuotinis visuomenės KVAILĖJIMAS? “
Man tai įdomu, kas čia kvailesnis. Ar tas, kuris suvokia, kad tarp MILIJARDŲ kitų planetų tikrai kažkur yra gyvybė, ar tas kuris mano, kad žemė yra superduper zjb ir tik joje gali gyvybė būt…
Tomai, ar skaitei įrašą iki galo?:-) Jei skaitei, tai paskaityk dar kartą, jei neskaitei, tai paskaityk paskutinę pastraipą:-)
Aš tai čia siūlyčiau pasitelkti tikimybių teoriją. Šiuo atveju logiškai peršasi taisyklė – kuo kažkokia medžiaga/reiškinys/organizmas sudėtingesnis – tuo mažesnė jo tikimybė.
Pavyzdžiui atomų yra baigtinis ir gana nedidelis skaičius n (ar tai būtų 110 ar 1100 – vis tiek nedaug). Na ir tikimybė juos kažkur aptikti yra gana aukšta (beje priklauso ir nuo jų sudėtingumo – daugiausia yra paprasčiausių – vandenilio, helio). Tuomet turime molekules, kurios yra atomų kombinacijos, ir natūraliai tų kombinacijų jau yra nepalyginamai daugiau – net jei sakytume, kad vidutinė molekulė susidaro iš 10 atomų, gautume n^10 = 100 000 000 000 000 000 000 – akivaizdu, jog surasti tam tikrą molekulę visatoje tikimybė yra žymiai mažesnė nei kažkokį atomą. Tada pereikime prie molekulių rinkinio, kurį galime įvardinti kaip gyvybę – akivaizdu, jis bus baisiai sudėtingas, o jo tikimybė baisiai maža. O kokia tikimybė, kad ta gyvybė mutuos, vystysis ir nueis mažai tikėtiną ilgą kelią, kol taps protinga? Be abejo, dar mažesnė. Bet juk ne mažesnė, negu tikimybė būtybės, kurios prigimties ir sudėtingumo mes net įsivaizduoti negalime. Taigi žiūrint matematiškai filosofiškai, tikimybė, kad egzistuoja ateiviai yra didesnė, nei tikimybės, kad egzistuoja dievas. Taip pat empiriškai galime patikrinti, kad gyvybė jau egzistuoja, o dėl dievo – ne. Taigi ir teorija ir praktika kol kas ateivių naudai
Žinoma, čia remiamasi prielaida, kad pasaulis yra toks, kokį mes jį matom, bet čia kiekvienam rinktis kuo labiau pasitikėti – pasauliu, kurį matome ir patiriame, ar sena, į pasakas labai panašia, knyga?
Pabaigai nukrypimas į šalį – manau būtų labai neblogai kažkada žmonijai sutikti daug maž lygiaverčius ateivius, kurie būtų agresyviai nusiteikę. Nors kartą istorijoje visą tą karų/kovų troškimą būtų galima pateisinti nesipjaunant vieniems su kitais. Ir musulmonai žengtu rankomis susikabinę su žydais…
Karve, kietai čia pavarei
Iš nieko išmąstei, kad ateiviai yra o dievo nėra 
Apie žmonijos susitelkimą prieš ateivius ne kartą yra užsiminęs R.Reiganas, bet nežinia ar čia jis taip kalbėjo turėdamas kokios nors informacijos, ar pafantazavo..
Su pačiu įrašo sentimentu sutinku: jeigu kažkas šaiposi iš religijos, o pats tiki ateiviais – iš šalies tai atrodo kiek ironiškai.
Tačiau pažiūrėk – krikščionis juk tiki ne dievu apskritai, o „konkrečiu“ dievu. Jo požiūriu jo dievas egzistuoja, tuo tarpu visi kiti – ne. Tad, galima sakyti, tai įprastas visuomenės (dalies) fenomenas –
(kai kurie) žmonės tarsi pasirinktų kuo jie tikės ir kuo ne. Įdomiausia, jie „nesupranta“ tų, kurie tiki ne jų pasaka.
„Kaip tu gali netikėti Dievu?“, – jie sako lyg kažką savaime suprantamo. – „Lygiai taip pat, kaip jūs netikite musulmonų ar induistų dievais“
Šiaip tai straipsnis nėra visiškai korektiškas: jei tai, ką mes dabar žinome apie visatą, yra tiesa, tai didesnis klausimas yra ne ar tikėti ateiviais ar ne, bet kodėl jie su mumis dar nesusisiekė, nes tikimybė, kad kur nors Visatoje dar galėjo susiformuoti protinga civilizacija, yra labai didelė
galit pasiskaityt: http://en.wikipedia.org/wiki/Fermi_paradox
http://en.wikipedia.org/wiki/Drake_equation
hadrian, pritariu tau
Ugniau, paskaitysiu
Bet tuo pačiu juk ir Dievo „įrodymų“ yra galybės, kurios yra ištrauktos bene iš oro.
Drake equation is outdated… Ir visiškai prasilenkia su sveiku protu. :/
Aš atsimenu, ką atsakė observatorijos darbuotojas į mano klausimą, iš kur jie žino, kad yra ateiviai.
Ir nemanau, kad gudriau sugalvos atsakymą. Maždaug „jei visata tokia didelė, kad net krašto nematėme. Tai ir tikimybė, kad ne vieni esame yra lygiai tokia pat didelė, vos ne kaip 100% faktas.“
Mokslas taip pat paremtas tik tikėjimu.
Tipo yra kažkokie elektronai ir panašiai.. nes taip sako matematika ir tikimybių teorija, kad labai didelė tikimybė, jog yra kažkokie elektronai kažkur, bet realiai jų niekas kaip ir Dievo ar ateivių nematė. Su tokiu tikėjimu net LHC pastatė, nes turbūt tiki, kad atras kažką naujo, bet juk niekas prieš tai to nematė ir tiksliai nežino, kas ir kaip ten bus.. :p
Matai tą LHC pastatė, bet tikėjimo neužteko, nes pyst ir sugedo
Jūs esate ateiviai, aš žinau, nežinau kodėl neprisipažįstate ir dėl to parinatės. Galvojat patikėsiu, kad Jūs esate vien todėl, kad savo kompe vis randu kažkokių raštų?
O juokingiausia, kad kažkokie neegzistuojantys žmonės (ateiviai) dar su savim ir krizę atsinešė. Ir kad jiems rašau…
Labanakt, liūdesiai.
Principinis klausimas: vardas JAHVE?
Ka jis reiskia? Tai kas yra? ar, Tas kuris yra?
Tik i ji atsakius galima toliau filosofuoti.
Ta pacia tema puikia knyga „Demonu apsestas Pasaulis“ yra parases Carl Sagan. Labai rekomenduoju.