Istorija turi ypatybę kartotis. 1972 metais Česlovo Gedgaudo išleista knyga pavadinimu „Mūsų praeities beieškant“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Lietuviams nuo 1940 metų kentusiems sovietinę, fašistinę ir vėl sovietinę okupacijas, knyga apie šlovingą praeitį pasirodė itin vertingas žinių šaltinis. Iki to laiko lietuviai turėjo gana skurdų sąrašą veikalų, kuriuose stengtąsi istoriškai papasakoti Lietuvos istoriją, jos pernelyg nesuromantizuojant. Siekdamas prikelti prispaustą lietuvių tautą, Česlovas Gedgaudas padarė tai, už ką jis dabar vienų garbinamas, o kitų nekenčiamas – šaltinius pritempė prie savo sukurtos istorijos versijos. Lietuvos žmonės slapčia gavę knygos kopiją, matyt, itin godžiai rijo visą informaciją  ir net nesusimąstė, kad kartais net ir knygose būna prirašyta melo.  Tačiau tuo metu lietuviams itin reikėjo kažko tokio, kas sužadintų tautiškumą, pakeltų į kovą su okupantais, o Č. Gedgaudas davė tai, ko žmonės norėjo. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo Č. Gedgaudo nebūtos praeities ieškojimų, istorijos mėgėją pakeičia inžinierius hidrotechnikas pagal specialybę, komunistas pagal vertybes, – Algirdas Brazauskas.

Pastaruoju metu šis politikos ex-mohikanas itin dažnas premjero ir prezidento svečias, nes jam nuoširžiai rūpi įtvirtinti Lietuvos valstybės klausimą („Tai yra ne prabangos klausimas, tai yra mūsų valstybės įtvirtinimo reikalas“ (3:03 minutė)). Atrodo jau nuo 1990 metų esame laisvi, bet kas galėjo pamanyti, kad įtvirtinsime savo valstybę tik pastatę didelį namą katedros aikštėje? Istorijos mylėtojai ir tikri patriotai šitoj vietoj stos piestu ir šauks – „Čia mūsų Valdovų Rūmai, o ne kažkoks namas!“. Jeigu jų neįtikino A. Bumblauskas ir A. Nikžentaitis, siūlę atsisakyti tradicinio „negyvo“ muziejaus idėjos, mažai tikėtina, kad patikės kažkokiu diletantu tinklaraštininku. Kaip sakoma šunys loja, karavanas eina, o A. Brazausko mauzoliejus tik kyla, kyla…

Būkime biedni, bet teisingi – A. Brazausko saulelė eina vakarop. Neįtikino jis, kad ir tuomet (sovietmečiu) dirbo Lietuvai, neįtikino kad savarankiška Lietuvos valstybė yra nerealus siekis („Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ - Tarybinis laikraštis „Argumenty i fakty“, 1989 m.), neįtikino kad apsiginti galime ir be sovietų pagalbos („Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ – Apie okupacinės kariuomenės išvedimą, 1990 m.), neįtikino kad be sovietų sąjungos žūsime („Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“ – Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą. 2004 11 23 Slaptai.lt), net neįtikino kad sutrukdyti kalbėti gali kažkoks skuduras („Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ – Išsireiškimas apie trispalvę Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988 m.), bet kad įtikino dėl valdovų rūmų svarbos – matome savo akimis. Gal tai senelio noras įsiamžinti, kaip kokiam faraonui? Kai kurie priešiškai nusiteikę obskurantai niekina architektūrinį stebuklą sostinės širdyje ir prikišinėja, kad už valdovų rūmus gremėzdiškesnis tik pats AMB. Gal jie ir teisūs. Gal šie rūmai daugiau fantazijos vaisius, nei realus istorinio objekto atkūrimas, gal žalvario spalvos bokštas ir panašus į minaretą, gal ir per brangiai jie kainavo, gal ir praplovė kelioliką milijonų litukų, gal ateities kartos ir nugriaus jį, suvokusios mūsų pamišimą, gal šie rūmai ir atrodo kaip šašas ant katedros aikštės veido, tačiau… žodžio „tačiau“ čia nėra. O dabar pamirškime kiek visa tai kainavo ir kiek dar kainuos, pasigilinkime į pačią valdovų rūmų atstatymo problemą.

„Dabartinėje Lietuvos paveldosaugos sistemoje pastebima painiava vartojant sąvokas. Paveldosaugos teisėje įsigalėjusi atkūrimo sąvoka, skirta apibrėžti tikslų nebeegzistuojančio objekto atkūrimą, tampa komplikuota perkėlus ją į praktiką. Dažnai tikslus (visiškas ar dalinis) objekto atstatymas įvardijamas rekonstrukcijos, restauracijos, reabilitacijos, revitalizavimo, regeneracijos, istorinio įvaizdžio atkūrimo sąvokomis, griežtai neskiriant jų skirtingų prasmių“ – rašo A. Bumblauskas studijoje „LDK valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“. Taip ir „rekonstruojame“ valdovų rūmus. Niekas nepaneigs kad tarp to, ką matome dabar ir to, kas buvo iš tikrųjų yra labai mažai kas bendro. Net ir labai norint atstatyti šiuos rūmus, niekaip neišeis net priartėti prie to, kas buvo, – neturime jokių brėžinių. Iš pradžių atstatymo šalininkai teigė, kad yra surinkta visa reikalinga informacija, tačiau vėliau turėjo pripažinti, kad turima tik 20 – 25 procentų informacijos. Mokykloje toks „žinių bagažas“ sulauktų atitinkamo mokinio įvertinimo (Sėsk, du), bet čia ne mokykla, čia Lietuvos valstybės įtvirtinimo klausimas.

Skirtingai nei kiti sugriauti ir vėliau atstatyti Lietuvai brangūs simboliai, kaip senųjų Trakų pilis, valdovų rūmai neturėjo jokių rimtesnių tyrimų, pasibaigusių tradicine akademine forma – monografija. Buvo pasakyta kad jų reikia, vadinasi jų reikia. Toks gremėzdiškas svetimkūnis ateities kartoms parodys kaip mes desperatiškai ieškojome savo identiteto ir kaip supratome, kad ne pastatuose slypi tautos jėga (antroji dalis tikiuosi išsipildys man dar esant gyvam).

Išsamiau šia tema galite pasiskaityti „LDK valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“.