Pasaulyje, kuriame vertybės matuojamos valiuta, o žmonės vertinami pagal dėvimų drabužių etiketes, vietos mąstymui (tikrąjam, o ne primestiniui) nėra. Viską, ką turėtume žinoti, galime rasti čia pat, po ranka. Dienos įvykiai, sutraukti į penkiolikos minučių koncentratą mus kas kartą apšviečia ir atrodo kad nieko daugiau nebereikia. Tačiau žinoti ir suprasti, pamatyti ir matyti, klausytis ir išgirsti yra du skirtingi dalykai. Informacija, kuri mus atakuoja kiekviename žingsnyje formuoja pasaulio suvokimą, parodo ką turėtume mylėti, ko nekęsti, kokią muziką klausyti ir kokios neklausyti. Idėja, kad mes galime rinktis kuo būti, ko siekti ir ko norėti yra toks pats produktas kaip ir pienas parduotuvės lentynoje, tačiau skirtingai nuo pieno, jis yra nemokamas. Žinoma nemokamas tiek, kiek gali būti nemokamas produktas kapitalistiname pasaulyje. Būtent apie tai kas atsitinka, kai mumyse sužadinamas vartojimo siekis (taip pat kaip jis kuriamas), materialių daiktų troškimas ir norėčiau pakalbėti šiame ilgame įraše, žinoma neužmirštant paminėti kas tuos siekius ir troškimus sukūrė, kam visa tai atnešė naudos.
Įrašo pavadinimui idėją davė Platonas, vienas iš garsiausių graikų filosofų, parašęs veikalą „Valstybė“, jame davęs terminą „karščiuojanti visuomenė“ tokiai visuomenei, kuri yra dabar (susitelkia ne būtiniesiems darbams, o malonumams ir norams).
Kaip kuriami norai
Iš prigimties žmogus nėra linkęs vartoti daugiau, negu jam reikia. Beveik visose ikikapitalistinėse bendruomenėse, pradedant senovės Egiptu, baigiant viduramžių Europa, žmogus, kaupiantis turtus, likdavo nesuprastas. Dievobaimingais viduramžių laikais sekti Kristumi ir gyventi asketiškai buvo siektina vertybė, o siekiantys malonumų žemėje tuoj pat atsidurdavo už visuomenės ribų. Šiais laikais viskas yra kitaip, tokie žmonės ne tik kad neatsiduria už bendruomenės ribų, bet yra laikomi sėkmę pasiekusiais žmonėmis. Sėkmė ir netgi laimė tampa lygi sukauptų gėrybių vertei. Tačiau mus, paprastuosius ir juos, turtinguosius, jungia vienas bendras bruožas – mes vartojame daugiau nei reikia, mes siekiame daugiau, nei galėtume įsisavinti, mes apžiojame daugiau, nei galime atsikąsti.
Vartotojiškumas reiškia ne prekių kaupimą, bet jų naudojimą ir pašalinimą pasinaudojus, kad liktų vietos kitiems daiktams. Taip mes naikiname, o ne įsisaviname. Būtent naikinimas yra pagrindinis vartojimo variklis. Prekės, kurios vis dar tinkamos vartoti (viskas nuo drabužių ir papuošalų iki automobilių), pakeičiamos kitomis, truputį atnaujintomis, galbūt nežymiai, bet tai juk naujesnė versija, kas gali norėti naudotis senu daiktu? Vartotojiškos visuomenės gynėjai dažnai sako, kad kapitalistinė santvarka tik tenkina žmonių norus ir poreikius. Taip, galbūt poreikius ji patenkina, tačiau prigimtiniai žmogaus poreikiai yra tokie maži, kad ant jų tikrai neišsilaikytų visa ši sistema, kuriai yra svarbu gaminti ir parduoti. Bet nėra padėties be išeities. Jei žmonių norų ir poreikių yra pernelyg mažai, juos galima sukurti.
Edvardas Berne (Edward Bernays), – būtent šis žmogus pirmasis suvokė kaip pasinaudojus pasąmone, ištisai žmonijai galima įdiegti besaikio vartojimo poreikį. Nors jis nėra taip gerai žinomas, kaip jo dėdė Sigmundas Froidas (Sigmund Freud), tačiau jo įtaka pasauliui yra ne ką mažesnė (E.Berne, kartu su C.Byoir pasitelkę viešuosius ryšius t.y. visuomenės nuomonės formavimą, JAV senate padėjo siekti Lietuvos, kaip laisvos ir nepriklausomos šalies, pripažinimo. Visą šią akciją finansavo Lietuvos vyriausybė. Taigi E.Berne darbas mus palietė labiau, nei galėtume įsivaizduoti). E.Berne, vykstant Pirmajam pasauliniui karui, dirbo milžiniškoje JAV karo propagandos mašinoje, kuri formavo daugelio žmonių nuomonę. Po karo E.Berne buvo pakviestas į Versalio taikos konferenciją, kur jis savo akimis pamatė kaip tos galingos mašinos įsukti, Prancūzijos žmonės sveikino V.Vilsoną, JAV prezidentą, kaip Europos ir viso pasaulio išvaduotoją. Tuomet jis ėmė svarstyti ar įmanoma karo propagandą pritaikyti taikos metu. E.Berne nepaprastai padėjo jo dėde S. Froidas, supažindinęs jį su paslaptingąja, pačio Froido atrasta pasąmone.
Susipažinęs su dėdės idėjomis, E.Berne ėmė dirbti JAV kompanijoms, kurioms jis padėdavo parduoti vis daugiau ir daugiau produktų. Taigi po Pirmojo pasaulinio karo troškimai po truputį pradėjo užgožti poreikius, tuos pačius nepelningus poreikius, kurie iki tol buvo kiekviename iš mūsų, išsivystę (žinoma „padedant“ išorinėms jėgoms) į galingus ir begalinius norus. Prekės nustoja būti tik daiktais, transformuodamosios į norų, troškimų, laimės ir pasitenkinimo jausmą suteikiančiais objektais.
Homo consumens
Vienišas, savimi susirūpinęs ir egocentriškas veikėjas, besivaikantis geriausio sandėrio ir besivadovaujantis „racionaliu pasirinkimu“, pakankamai atsargus, kad netaptų jokių neišverčiamų į piniginę naudą emocijų grobiu, ir gyvenantis pasaulyje, kuriame pilna tokių pačių personažų, turinčių tik tokias pačias dorybes ir nieko kita – būtent taip atrodo dabartinis, likvidžios visuomenės nario tipažas. Žmogaus, kuris įskiepytą vartojimo troškimą/geidimą perkelia ir į jausmų sferą. Taip mes tampame vartotojais ne tik pirkdami prekes, bet ir pirkdami santykius. Labiausiai gluminantis dalykas, kad „brokuotų“ santykių, ne taip kaip prekių, atgal į parduotuvę nesugrąžinsi. Kuo toliau, tuo labiau plinta vienišiaus tipas, kaip likvidžios, vartotojiškos visuomenės padarinys. Santykiai tokie netvarūs, kad iškilus menkiausiems nesutarimams, skubame juos nutraukti, ieškodami geresnių, įdomesnių ir šviežesnių, kuriuos pasibaigus vartojimo laikui išmesime, atlaisvindami vietą ateinantiems, dar naujesniems, dar geresniems santykiams.
Amerikos maisto industrija kasmet išleidžia 21 milijardą skiepydama ir puoselėdama troškimą vartoti vis keistesnį, įmantresnį ir tariamai skanesnį bei jaudinantį maistą, o tuo metu dietos ir svorio metimo industrija kasmet pelno 32 milijardus, ir manoma, kad išlaidos medicininiam gydymui, daugiausia paaiškinamos poreikiu kovoti su nutukimo vargais, per artimiausią dešimtmetį padidės dvigubai. Tokia pati situacija yra ir žmonių santykiuose, kuriuos dabar galima sutvarkyti, kaip kokią sugedusią mašiną. Santykių „ekspertai“, pakeis visas sugedusias detales (charakterio savybes) ir jausmai vėl atgims. Iki kito sustojimo. Taip sukuriamos problemos, turinčios neveikiančius sprendimus.
Šiuolaikiniam likvidžios visuomenės nariui, laimę gali atnešti beveik viskas, ką jis nusiperka.Visiškai nepritariu Zigmo Vaitkaus mintims, straipsnyje „Nepirk nieko, Lietuva“. Galbūt vartotojiškumas nėra susijęs vien su „greito“ maisto restoranais, mada, Holivudo produkcija, TV šou, bet atmetus šiuos aspektus, lieka pamąstymai „aukštomis materijomis“ apie tai, kas su vartojimu neturi nieko bendra. Taip, vartoti galima ne tik maistą, drabužius, bet ir knygas, kiną, spektaklius, muziką. Mes ir vartojame. Tačiau kiek pelno atneša spektakliai ir kiek tarkime infomacinių technologijų industrija? Kiek yra reklamų, reklamuojančių naujausios versijos spektaklį? Sutinku, kad spektakliai, muzika, knygos, atneša daug pelno, tačiau vartotojai nėra skatinami leisti pinigus to pačio produkto naujausiai versijai., t.y. skatinami vartoti (nepamirštant, kad vartoti reiškia naikinti).
Ar turėtume užsimerkti ir nematyti 28.86 milijardų dolerių pelno per metus, kuriuos gauna „Coca Colos“ kompanija, sakydami, kad tai nėra vartotojiškumo dalis? Kalbant apie vartotojiškumą, nepaminėti šios kompanijos būtų tikra nuodėmė, nes jos reklaminėje kampanijoje itin stipriai susiejamos geros emocijos, išgėrus buteliuką gazuoto gėrimo. „Coca colos“, „Mcdonalds“ ir kitos kompanijos milžinės investavo ne vieną dešimtį milijardų dolerių vien tik tam, kad surištų teigiamas emocijas su savo produkcija. Galbūt intensyvus vartojimas ir padeda vystytis valstybių ekonomikoms (surenkama daugiau mokesčių ir kt.), sukuria daug darbo vietų, tačiau kodėl mes turime mokėti tokią didelę kainą? Nebūtinai kalbant apie pinigus, nors pavyzdžiui 17 milijardų per metus, kuriuos išleidžia JAV ir Europos gyventojai už gyvūnų maistą nėra tiek jau mažai, tačiau daug didesnė kaina yra ta, kurią mokame savo jausmais (tiksliau savo vienišumu). Didžiausia bėda yra ta, kad vartotojiška visuomenė yra įtikinta, – kitokio gyvenimo nėra, o jeigu ir yra, tai jame nebus nei jaunystę suteikiančios „Coca Colos“, nei gerą nuotaiką sužadinančių saldumynų, nei žmogiškąją vertę pakeliančių rūbų.
Išvados
Norai už poreikius daug didesni ne dėl to, kad žmonės patys siekia besąlygiško savo norų patenkinimo, bet dėl to, kad produktų gamintojai susieja savo gaminas prekes ir jausmus, kuriuos jie sukelia suvartoti. Šios idėjos pradininkas buvo E. Berne (jis rėmesi savo dėdės S.Froido pasakojimais apie pasąmonę), padėjęs daugeliui JAV kompanijų parduoti savo prekes, per viešosios nuomonės formavimą. Iš to daugiausiai uždirbo daugiausiai į reklamą investavusios ar investuojančios firmos. Iš viso šio raginimo (t.y. viešųjų ryšių akcijomis) vartoti ne reikmių, o norų lygyje, atsiranda labai daug šalutinių poveikių. Kad ir nenoras kurti šeimą, kuri įkalintų visam gyvenimui, nes tikrasis vartotojas ne naudoja, o naikina. Jam būtina keistis, nes jis homo consumens.
Naudoti šaltiniai
Adam Curtis dokumentinis filmas „The century of the self“.
Z. Bauman „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“ (Liquid Love: On the frailty of human bonds)
Apie
Kaip tik vakar panašios mintys kilo pažiūrėjus į savo 13 metų senomo muzikinį centrą.
Yra Radijas, CD, MC (dvigubas su įrašymu), ko daugiau norėt. Ir veikia jis, ir matęs daug.
Kažkaip net didžiuojuos savimi, kad nepasidaviau tai „morališkai paseno, reikia naujo“ manijai.
Juliau, stiprus žmogus esi..:)
ta „century of self“ vis neprisiruosiu iki galo paziureti. berods antra dali tik maciau, o kitas laikau pasidejes.
siaip – labai tiko irasas, visa perskaiciau. daugiau tokiu lietuviskoj blogosferoj… as pats net patingeciau tiek labai save investuoti dykai.
taip ir toliau!
Timai, būtinai pažiūrėk iki galo
Ačiū už komplimentus. Be to, šita investicija į save buvo įvertinta pažymiu 
Čia tiems, kas norėtų pažiūrėt, bet neturi per ką („The century of the self“, Happiness Mashines)
http://video.google.com/videoplay?docid=8953172273825999151
[...] tai po kas antro rašinio jį kabinčiau ant sienos, o po kito – nuimčiau*. Dabar – kabinu: vartotojo šaknų savyje pažinimas yra vienas iš kelių į sveikesnį gyvenimą ir padoresnę visu…. • Kai kurios bankų kreivės pramuša dugną, bet jie gal būt išgyvens. Mes irgi. • Tik [...]
This is wrong, completely, totally, utterly wrong..
Tavo sukurta priešprieša Poreikiai vs Norai yra išdava (pasekmė) priešpriešos Instinktai vs Protas. Instinktams patenkinti yra poreikiai, o protui patenkinti yra norai. Primityvus žmogus gali (ir ilgai būtent tai ir darė) išgyventi patenkindamas tik bazinius poreikius, t.y. tai, ką instinktyviai „hard-wired“ smegenyse užprogramuotas daryti, tačiau kuo daugiau jis įgyja proto, tuo didesni ir svarbiausia įvairesni poreikiai pas jį atsiranda.
Žmogus iš prigimties nori išgyventi ir tuo pačiu nori didinti savo išgyvenimo galimybę (tikimybę). Kuo labiau suvoki savo galimybes racionaliomis pastangomis įtakoti (didinti) savo išgyvenimo tikimybę – tuo labiau pasiduoti įvairiapusių norų ir siekių realizavimui arba, vartotojiškumui. Nes tai realizuoja žmogaus prigimty – gyventi ir didinti išgyvenimo galimybes ateityje.
Dėl funkcinės daiktų pusės, kad car is a car is a car, ir žmogui turinčiam vieną auto (ar kitą daiktą analogiškai) turėtų jo užtekti iki kol jis fiziškai egzistuos, tai čia ta pati klaida. Instinktams patenkinti yra funkcinė daiktų pusė (šiuo atveju auto kaip transporto priemonė), tačiau kai į lygybę įrašome žmogaus protą, atsiranda poreikis estetiniam grožiui, patogumui, prestižui ir pan., o tai reiškia ne tik kad auto niekaip nelygu atnaujintam (pvz. -2m) auto, bet du analogiški auto yra ženkliai skirtingi ryšium nuo žmogaus jiems suteikiamų aukštesnio lygio savybių.
Galiu nuraminti, net „rimti“ ekonomistai daro analogiškas klaidas, pvz. postringaudami apie tokį daiktą kaip „giffen goods“.
Pabaigai prisipažinsiu, man teksto per daug, todėl visko ilgo ir įdomaus dėstymo neperskaičiau – kaltas. Nors argumentacija gan standartinė, todėl sąmoningai rizikuoju susidaryti savo prielaidas iš dalies teksto
Mindaugėli, kiek matau (iš komentaro ilgio) perskaitei didžiąją dalį įrašo ir turi savo nuomonę.
Neiškenčiau nepažiūrėjęs į tavo tinklaraščio skiltį, kurioje rašai apie save. Jokiu būdu nesiveliu į asmeniškumus, tiesiog perskaitęs ką rašai apie save, man pasidarė daug aiškiau iš kokios perspektyvos žvelgi
Galbūt neatsakysiu į tavo iškeltus klausimus, bet jau tu man atleisk 
Atrodo kad tau pačiam yra svarbiausia didinti „išgyvenimo tikimybę“, juk kaip svarbiausią pastangų kryptį nurodei užsidirbti nuo 3 iki 10 milijonų litų. Neturiu nieko prieš tai, bet man asmeniškai atrodo, kad siekti tiek milijonų, kiek tau iš tiesų nereikia (kaip rašiau, kad apžioti tiek, kiek atsikąsti nesugebi yra godumas, primestas iš šalies)
Visa bėda, kad dirbtinai sukurta daiktų vertė, ne funkcinė, o menama (pvz prekės ženklai, kurie neva garantuoja kokybę ar produktai suteikiantys laimę ir pan.) yra įskiepijama žmonėms, kaip ir noras turėti naujesnį (bet nebūtinai geresnį) daiktą.
O teksto tai man ir pačiam per daug. Todėl ir nesitikiu labai daug kometarų
Na, aš čia jau ne į temą pasisakysiu, bet kodėl rašain J.A.V., o ne JAV?
O dėl nenoro kurti šeimą kaip šalutinio produkto tai taiklus pastebėjimas. Žinoma, ne naujas, bet dažnai pamirštamas, galvojant, kad nekuriamos šeimos dėl kitų priežasčių.
reti Gyčio įrašai, bet įdomus.
pakrutinsiu dabar savo pilkąsias ląstales
o Lietuvos „piarinimo“ faktas suvis negirdėtas ir labai įdomus.
Be reikalo prioritetų nuoseklumą (etapiškumą) sumaišei su jų svarbumu. Juk gali taip būti, kad kiekvienas nuoseklus žingsnis yra būtinas vienam galutiniam tikslui pasiekti. Juk gali?
Dėl mano asmeninių pastangų didinti galimybę išgyventi, tai žiūri labai siaurai. Šiuo metu turėjimas x mln. lt niekaip nedidina tavo tikimybės realiai išgyventi 100+ metų. Ko tam reikia? Visuomenės evoliucijos, fundamentinio mokslo ir praktinės technikos pažangos ir t.t. Aš žiūriu į priekį galvodamas apie matricą ir pan. dalykus, žmogus 2.0, o ne apie kažkokią sultono analogiją..
)
Taigi, siaura prasme pinigai yra gėris ir man to reikia, bet žiūrint plačiau, pinigai yra įrankis daryti dideliems darbams. Jei žinai ką ir kaip daryti. Aš manau kad žinau. Kaip čia kas gausis – pažiūrėsim
Tavo argumentas apie daiktams suteikiamų extra-funkcinių savybių dirbtinųmą, primetimą iš šalies – labai slidus argumentas. Aš lygiai taip pat galiu galiu argumentuoti, kad tavo asketiško gyvenimo, racionalaus ir taupaus naudojimo idėjos yra lygiai taip pat įskiepijamos religijos, žaliųjų ir kitų suinteresuotų pusių.
Apie žmogaus asmeninių poreikių ir veiksmų apimties ribas laabai rekomenduočiau pažiūrėti šią trumpą prezentaciją:
http://www.ted.com/index.php/talks/susan_blackmore_on_memes_and_temes.html
Pagal šį požiūrį žmogus kaip rūšis, kaip idėjų įrankis, veikia technologinės ir biologinės evoliucijos kryptimi (čia aš), nepriklausomai nuo to, jei kai kurie rūšies atstovai (čia tu) nusprendžia priešintis evoliucijai
))
Pabaigai, pridėsiu vieną analogiją, kuri niekaip nususimaterializuoja į įrašą. O tai yra ‘orgazmas įrodo kapitalizmą’. Žmogui iš prigimties duodamas saldainis, kad jis atliktų reikiamą darbą. Kapitalizmas irgi siūlo (pigių) blizgučių (čia grįžta kalba apie milijonus), kad žmonės jų siekdami sutiktų tyrinėti, gaminti, kurti, vystyti ir t.t. Taigi, vartojimas yra žmogaus prigimtyje
Ačiū Rokai
Kai ilgiau nerašau, tai ir norisi kažką tokio parašyt, kad sugrįžti su driokstelėjimu 
Aišku gali Mindaugėli
Pilnai sutinku, kad asketiškas gyvenimas taip pat gali būti primetamas. Bet aš negyvenu nei asketiškai, nei vartotojiškai.
Šiame įraše aprašiau vartotojiško gyvenimo pasėkmes – tokias kaip tvirtų santykių vengimą ir kt. Asketiškas gyvenimas aišku irgi turi neigiamų pusių, bet apie tai jau kita istorija
chicknduck, todėl kad J.A.V. yra Jungtinių Amerikos Valstijų sutrumpinimas. Nežinau aš visų taisyklių trumpinimo, bet kiek pamenu taip reikia trumpinti. Žinoma rašyti JAV irgi nėra didelis nusikaltimas… Reikia paklausti kalbininkų.
Kodėl šiuolaikinis žmogus siekia vienišumo, labai puikiai aprašė Z. Bauman „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“ (Liquid Love: On the frailty of human bonds). Tikrai siūlau paskaityti, šią knygą ir rėmiausi
O neturėtum taip „nusirašyti“ ir nelaukti komentarų
Nes tekstas vertas dėmesio. Vertas dvejopai – ir gausiai kritikai nepritariančiųjų, manančių kitaip (kaip Mindaugėlis) ir palaikančių patapšnojimų, sutinkančių su tuo, kad vartojimas nukrypo toli nuo normos ir tapo… vien vartojimu dėl vartojimo…
Nemanau, kad reikia palaikyti kraštutinumą – gimus gavai šliaužtinukų porą ir gyvenk su jais tol, kol jie visai nesudriks (hiperbolizuoju, jei ką
), bet kai susiduri su tokiais vartojimo nukrypimais (leiskite man taip išsireikšti), kai žmogus godumo apsėstas perka per didžiuosius „išpardavimus“ visus skudurus (drabužiais daug ko man liežuvis nebeapsiverčia vadinti…), o po sezono tuos pačius skudurus meta lauk nė etikečių nenuplėšęs ir iš naujo šturmuoja parduotuves, tai… ar tai yra logiškai teisinga ir vertinga? Ar merkiami finansai ten, kur tikrai vertinga? Galų gale ar pasvertai turima tiek finansų ar gyvenama skolon (t.y. iš suforsuotos, neproporcingos paskolos nepamatuotiems poreikiams tenkinti…)?
Šaunus įrašas. Aš apie tai kartas nuo karto vis mąstau. Bet iki šiol nepriėjau prie kategoriškos nuomonės. Žinau tik tiek, kad vartotojiškumas ta blogąja prasme tikrai yra beprasmis, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, vakarietiškoje kultūroje nematau nieko, kas galėtų greitai ir efektyviai pakeisti vartotojiškumą, kaip malonumą suteikiančią sistemą.
Rytų kultūra turi tvirtą filosofinį pagrindą (ir ne vieną – priklauso nuo teritorijos), kuris gali būti atsvara vartotojiškumui. Vakarų kultūra, žvelgiant mano akimis, tokio pagrindo neturi.
Ir beje, aš nebūčiau aš, jei to neparašyčiau: ne šiuolaikiniui, o šiuolaikiniam.
Geras straipsnis! Gaila, kad ir teisingas… gaila todėl, kad suvokiu visą tą smegenų pudrinimą ir t.t. bet vistiek pasiduodu vartotojiškumui
Bloga nuotaika? bet yra pinigų? Eini ir nusiperki kažką ką mėgsti (mano atveju technologiniai žaisliukai, kaip laikrodis su GPS ar pan… už neproporcingą kainą, kai išeitų 10 kitų gerų laikrodžių…) ir jautiesi „laimingas“ kelias dienas, nes patenkinai tarsi „instinkta“, turi nauja tyrinejimo objekta… kol nusibos ir t.t. 
Baltai pavydziu pirmo komentaro autoriui, kuris GALI NEkeisti seno muzikinio centro i nauja 
j.a.v. man irgi užstrigo. nepamenu jau taisyklių ir nepamenu, ar mokykloje rašėme taip, ar be taškų. tikrai rašėme sno (suvienytųjų nacijų organizacija), o ne jt (jungtinės tautos).
manding, be taškų.
žmonių pavardžių rašymas lietuviškai (o skliaustuose – originalo ar visuotinai priimtina anglų kalba) sveikintinas. nėra čia taisyklės vienos, deja.
o apie turinį… galvojau galvojau, ir mano pilkosios ląstelės atvėrė čachras ir nusprendė – kažko lyg trūksta, lyg neišbaigta. todėl sunku kontrargumentuoti. bet gal jos neteisios? dar komentarų paskaitėm. einam toliau mintis minkyti
„Iš prigimties žmogus nėra linkęs vartoti daugiau, negu jam reikia.“
Tai kiek reikia zmogui? Visiems vienodai? Ne? Kokie skirtumai? Kodel?
Tai kokia ta zmogaus prigimtis? Butu smagu perskaityti konkretesnius pasakymus.
Minetas sakinys, juk galetu skambeti ir taip:
„Iš prigimties žmogus yra linkęs vartoti daugiau, negu jam reikia.“
Kodel jis nera toks pats priimtinas? Juk abu niekuo neparemti.
nežmoniškai puikus įrašas
kadangi dabar kraustausi, supratau, koks esu vartotojas – prikaupiau visai nemažai man nereikalingo mėšlo, pirkau daiktus, kurių tiesiog norėjau, nors jų man ir nelabai reikėjo. viską mečiau lauk. kuo toliau, tuo labiau moku susilaikyti ir asketiškai pažvelgti į norus. progresas?
man vienas ryškiausių maisto susiejimo su gerais jausmais pavyzdys, visų pirma, yra kava, o antra – šokoladas. kava – nei sveika (o man net neskanu), tačiau visi svaigsta kaip tai yra nuostabu ir kaip tai atpalaiduoja. kitas pavyzdys – šokoladas. ar dabar įmanoma įsivaizduoti šokoladą negalvojant apie laimingas moteris ir gyvenimą moterims palengvinančią plytelę? tokių pavyzdžių yra daugiau, bet nesiplėsiu
Na, padėsiu kalbininkės taškelį „sunkiems“ apmąstymams JAV ar J.A.V.
Turi būti JAV 
Kleckai, visi vedę vyrai svaigsta, kad jų žmonos gražiausios pasaulyje.. Niu ir ką dabar daryti? Negi galėtum ateiti ir negailestingai sugriauti jų mažas asmenines iliuzijas, kurios bent truputį pagrąžina jų gyvenimą?
)
argumentacijos klaidų straipsnyje pilna jau nuo pat pirmojo sakinio. Tai labai apsunkina suvokimą ką gi autorius norėjo pasakyti.
Kodėl tu čia taip nusprendei, kad mąstymui pasaulyje vietos nėra? Juk tu dabar pats klijuoji etiketes tokiais teiginiais.
Dėl persivartojimo vėlgi nesutinku, kad tai yra paskutinių kelių amžių išradimas. Makedonietis prieš daugiau nei 2 tūkst. metų svajojo užkariauti visą pasaulį – ar jam tikrai to reikėjo? Tiesiog tavo minėtieji žmonės suvokė kaip šį procesą skatinti ir valdyti. Ar tai yra gerai ar tai blogai yra neatsakytas klausimas.
Išvados vėlgi yra labai abejotinos. Jeigu žmonija būtų tik tenkinus poreikius, tai greičiausiai mes iki šiol sėdėtume olose ir nebūtume kūrę jokios civilizacijos.
Su visais žmonėmis, teigiamai įvertinusiais straipsnį (dar tokių epitetų kaip „nežmoniškai puikus įrašas“ iki šiol nebuvau sulaukęs
) norėčiau pasidžiaugti, kad sutapo mūsų nuomonės 
O tie, kurie nepritaria mano mintim, tegul meta man pirštinę, – aš ją pakelsiu! 
Zhucka, nenurašau savęs, tiesiog sakau, kad jis nesulauks tiek daug komentarų, kaip pvz apie politiką arba apie religiją parašyti kritiniai įraaši, nes daugelis vartotojiškumo net nepastebi ir nemato prieš ką čia būt galima piktintis (tuo pačiu rašant komentarą čia).
Dėl žmonių godumo ir įpratimo gyventi skolon ir turime dabar artėjantį ekonomikos nuosmukį. Reikia tikėtis, kad žmonės bent kartą išmoks šitą pamoką ir nebekartos senų klaidų.
Zendo, ačiū už pastebėjimus, pataisysiu
Soldier, aš panašiai kartais pasielgiu… Tiesiog sugalvoju, kad man to dalyko reikia ir perku. Kažkiek laiko pasidžiaugiu ir dingsta džiaugsmas. Žinoma visas šitas procesas neišaugęs iki tokio lygio, kad einu kažko pirkt, nes reikia pirkt. Perku tik tada, kai reikia, bet pats procesas naujo daikto įsigijimo man suteikia džiaugsmą.
Rokai, visko gali būt, kad neužbaigta. Tik aš sugebu parašyt 1200 žodžių įrašą ir neišbaigti
Kai galvoji mintyse, viskas taip gerai susidėlioja, tik šnai čia, šnai čia, o kai reikia rašyt, tai pakankamai daug vertingų minčių išsibėgioja ir lieki tik su tom, kurios jau yra kažkada kažkieno pasakytos…
Andriau, žinoma gali sakyt, kad tas sakinys tik prielaida ir nesumeluosi labai jau daug, bet tą sakinį aš stengiausi pagrįsti toliau sekusiais pavyzdžiais.
m, žmoniškai, žmoniškai
Visi kažkiek esam vartotojai, tik vieni sveikai, kiti nevisai 
Zhucka, ačiū! Nuo šiol bus tik JAV
Tamagochi, mąstymui vietos nėra, nes nuo pat darželio iki universiteto tau grūda tai, kas yra neabejotina tiesa (o sekmadieniais dar ir bažnyčioje). Kiek mes ištikrųjų ten mokomės, o kiek tik iškalam mokytojų/dėstytojų duodamą informaciją? (kurią patiems mokytojams/dėstytojams irgi įkalė universitete). Ir net parduotuvėse nereikia mąstyti, nes prisižiūrėjus reklamų (kurios yra VISUR) ir taip aišku, kas yra pigiausia, kokybiškiausia, skaniausia, ką klausyti, ko neklausyti ir t.t.
Gal galėtum išplėst savo mintį apie tai, kaip norų tenkinimas atvedė mus iki kalbos, rašto, rato, lazerių ir erdvėlaivių atsiradimo?
Ok, išprovokavot…
Sutinku su autoriumi, kad vartojimas yra labai išpūstas ir jei toliau palaikys bent dabartinį tempą, manau žmonija paprasčiausiai bankrutuos. Tą puikiai parodo dabartinis JAV bankrotas. Na taip iš jo ištraukė tolimųjų rytų ekonomikos, nes joms reikia klientų savo produkcijai prastumti, bet jei kylant ekonomikos lygiui ir pačios tuo susirgs, po keliasdešimt ar kelių šimtų metų bankrutuos visi ir tada neatsiras, kas ištrauks…
Labai įdomiai parinkta info apie vartotojiškumo skatinimą ir diegimą, bet čia manau tik dalis metodų. Vartojimo skatinimas buvo JAV prioritetas nuo 30-ųjų krizės ir skatinamas jis buvo labai įvariai. Pvz elektronikos industrija skatina vartoti labai paprastai – kuria produktus, kurie nors veikia gerai, po tam tikro laiko yra sukurti sugesti. Logiškas žingsnis po to, pirkti naują tos įmonės produktą, nes senasis veikia puikiai, bet savo atitarnavo…
Aš manau, kad neverta kaltinti vien tų, kurie manipuliuoja pasąmone. Pasąmonė yra primityvioji gaivališkoji žmogaus proto pusė, ji atsakinga už instinktus ir išgyvenimą. Jei žmogus daugiausia vadovaujasi pasąmone, nelabai jis toliau gyvūno ir pažengęs. Sąmonė yra kaip nauja programinės įrangos mūsų smegenims versija. Kai pasąmonė yra sudėtingas adaptyvus modelis, kuris pagal situaciją nusprendžia kaip į ją reaguoti, sąmonė pažengusi toliau, ji suteikia laisvę pasirinkti, ką daryti, palikdama žinoma ir pasąmonės rekomendacijas. Todėl kad ir kokius gražius paveiksliukus rodo išgėrus kolos, sąmoningas žmogus visada turi galimybę rintis produkta, klausimas, tik kokia jo kompetencija pasirinkti. Gal jis vadovaujasi savo žiniomis ir intelektu, žino koks geriausias darinys atgaivinti organizmą ir pamaloninti receptorius, o gal jis tūpas ir žino, kad visi geria kažką, tai todėl ir pats to imsis. Čia ir yra esmė, mano nuomone yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus intelekto ir sąmonės išsivystimo. Kuo labiau išsivysčiusi sąmonė, tuo mažesnę įtaka turi manipuliavimas pasąmone.
Tačiau asketiškumas ar priešinimasis naujovėms irgi yra viena didžiausių kvailysčių, kokias žmogus gali sugalvoti. Tai ėjimas prieš evoliucija, kurios tikslas yra tobulėti. Aš manau, kad tiesiog reikia sąmoningo realistiško požiūrio, ko ir kodėl tau reikia. Vieniems reikia daugiau, nes jų ir tikslai didesni, kitiems reikia mažiau, nes jie pasitenkina paprastesniais rezultatais. Siekimas milijonų gali būti pagrįstas, aš irgi asmeniškai jų siekiu, nes manau, kad juos turėdamas galėsiu nuveikti dar daugiau ir dar naudingesnių darbų tiek sau tiek kitiems. Juk malonu, kai gali nebesirūpinti tokiais nereikšmingais darbais kaip namų ruoša ir daugiau laiko skirti kurti kažkam naudingam…
[...] lietuviškas apie vartojimą ir daugelį kitų dalykų va šis 2. angliškas apie “sėkmę”, bet rimtai va [...]
Vartotojais turim būt, nes tokie jau laikai. Be abejo, galima atsiribot nuo visko ir bandyt kokiam nors ‘pasaulio krašte’ pradėt ale viską iš naujo, kaip kad bandoma daryti kartais Amerikoj, bet tas realiai yra sunkiai įgyvendinama. Būkim jais, bet būkim protingais.
Aha, kartais net nepastebime, kad reklama tarsi įsiskverbia į mūsų pasąmonę ir liepia daryti taip, o ne kitaip… pirkti tą, o ne aną.
Aš esu baisiai skūpas žmogas, tai susilaikau nuo per didelio vartojimo. Skūpumas daro savo
Shiaip, apie ta pati yra visai neblogai padarytas filmukas – http://www.storyofstuff.com – naivokas toks, orientuotas i negasdintus burzhujus kaip mindaugelis, nu bet (: