Kodėl Gediminas Kirkilas neverkia?
Gytis, Istorija 2008-12-02
Šio įrašo „kaltininkas“ yra kolega iš blogas.lt sistemos, rašantis tinklaraštį pavadinimu Pauliaus blogas. O jeigu būti konkretesniam, minčių geizeris trykštelėjo būtent tada, kai perskaičiau įrašą pavadinimu „Kiek metų Lietuvai?“. Trumpesnis šio klausimo atsakymas būtų: „O koks skirtumas?“, tačiau vėl nenoriu būti apkaltintas gebėjimu nusišnekėti ir savo atsakymą šiek tiek praplėsiu. Taip pat nenorėdamas, kad mane apkaltintų ryšiais su žydais (liaudis sako, kad tik žydai atsako klausimu į klausimą), stengsiuosi šiame išplėstame atsakyme palikti kuo mažiau klausiamosios formos sakinių.
Daugelis iš jūsų tikriausiai esate girdėję apie tai, kad artėja Lietuvos vardo tūkstantmetis. 2009 metais sueis tūkstantis metų nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo. „Sanctus Bruno qui cognominantur Bonifacius archiepiscopus et monachus XI suae conversionis anno in confinio Rusicae et Lituae a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII Id. Martii petijt coelos.“ (1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų).
Būtent šis sakinys, parašytas Kvedlinburgo analuose leidžia daryti prielaidą, kad ir prieš 1000 metų buvo Lietuva. Taip, Lietuva buvo, tačiau ar tikrai tokia, kokią Paulius ir daugelis lietuvių įsivaizduoja? „Ir jei paaiškėja, jog tai neginčijamas tekstas [Kvedlinburgo analai], neginčijama jo data? Suprantame, jog Lietuvai – ne 1000, o 1300 metų. O mes kaip kokie kvaileliai švenčiame Lietuvos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose antrą kartą tūkstantmetį“. – rašo Paulius.
Visų pirma norėčiau pažymėti, kad yra švenčiamas ne Lietuvos tūkstantmetis (kaip galima klaidingai suprasti, kai yra sutrumpinama iš „Lietuvos vardo tūkstantmetis“ į „Lietuvos tūkstantmetis“), o visų antra norėčiau pažymėti tai, kad tautinė valstybės idėja, kai valstybės pagrindas yra tauta, yra visai naujas reiškinys. „Šiuo metu [XIX amžiuje], demokratinei laisvei aistriai susijungus su tautiniu jausmu, tautos „praregėjo“ save, susidomėdamos savo praeitimi ir drauge užsidegdamos tautinės laisvės mintimi. Abstrakčiai suvokiamą valstybę pakeitė tautinės valstybės mintis. Ši mintis įžiebė XIX a. ištisą eilę tautinių revoliucijų ir vadovavo susivienijimo sąjūdžiui Vokietijoje ir Italijoje. Nors beveik visos tautinės revoliucijos buvo paskandintos kraujuje, tautų laisvės mintis vis giliau ir plačiau skleidėsi žmonių sąmonėje“ – rašo Juozas Girnius.
1341 metais, didžiajam kunigaikščiui Gediminui, kaip rašo istorikas A.Nikžentaitis, antru mėginimu nepavykus apsikrikštyti, teko nuryti karčią pralaimėjimo piliulę. Kaip manote, ką jis tuomet padarė? O taip, užsidarė savo kambaryje ir tris dienas, tris naktis graudžiai verkė. Ar įsivaizduojate mūsų laikų Gediminą (tą su akiniais), tris paras verkiantį dėl kokios nors nesėkmės? Aš neįsivaizduoju, nes:
1.Gediminą (tą su akiniais) partinėje mokykloje primokino kaip neverkti ir aiškinti kad viskas yra gerai, kai viskas yra blogai.
2.Šiais laikais viešumoje ašaras rodo tik itin EMOcionalūs žmonės.
O XIV amžiuje tai, kad valdovas verkia, buvo visai natūralu, nes viduramžiais jausmai nebuvo slepiami. Atleiskite už šį ekskursą, tačiau jis puikiai iliustruoja mūsų ir tų anų laikų skirtingumą. Kaip jau esu rašęs, laikas gali pridaryti įvairiausių šunybių, net ir iškreipti tiesą, taip praeityje gyvenusius asmenis iškeldamas ne pagal nuopelnus. Jeigu tarkime kalbėtume apie Lietuvos karalių Mindaugą, kuris dabar yra kone nacionalinis didvyris, tai iš šiandienos perspektyvos viskas puiku, tačiau jeigu sugrįžtume į tą gūdų XIII amžių, pamatytume, kad Mindaugas, kaip yra pasakęs prof.E.Gudavičius, buvo žiaurus žmogus, jėga, karais ir krauju suvienijęs mūsų kraštą.
Viduramžiais žmonės dažniausiai tapatino save su miestu, kuriame jie gyvena. Tarkime vilniečio, paklausus kas jis yra, visų pirma sulauktume atsakymo – „vilnietis“, o tik po to – „lietuvis“. Bet tai dar nereiškia, kad toks lietuvis kalbės lietuviškai. Tuo laiku kalbos nemokėjimas nebuvo kliūtis laikyti save vienos ar kitos valstybės piliečiu. Tad netaikykime šiandieninio valstybės supratimo gairių viduramžių valstybėms ir nepaisykime niekų apie tūkstantmetę Lietuvą, nes Lietuva, kurioje gyvena lietuviai, kalbantys lietuviškai ir save tapatinantys su Lietuva, – visai nesenas reiškinys.
Apie
ztkp.lt (Gytis)
ztkp.lt (Paulius)
imho, šokinėjama šiek tiek nuo prieš/viduramžių prie naujesnių (miestų) laikų. tad ir dabarties taisyklės, ir šių skirtingų laikmečių taisyklės netinkamos apibūdinti tuometę ir šiuolaikinę padėti.
ir juk ne viena kalba apsprendė valstybės egzistavimą.
mintis išplėtoti įdomi, bet man šiuokart pritrūko rimtesnių argumentų
Kažin ar ponui Kirkilui yra dėl ko verkt, kaip sakoma viskas turi savo kainą $
Gyti, manau daugeliui šiuolaikinių žmonių svarbus savotiškas „inkaras“, ryšys su praeitim, nenoras būti neseniai atsiradusio darinio dalimi. Būtent dėl to ir ieškoma ištakų, menkiausių užuominų kad mes nesame atsiradę prieš kelis šimtmečius, kad esame sena sena valstybė/vietovė/tauta/miestas.
Atradę tokį „inkarą“ praeityje pasijaučiame pilnaverčiais.
Tas pat su valdovų garbinimu. Sena tauta/valstybė privalo turėti savo didžiavyrius. Tad aukos pamirštamos istorijos bėgyje, lieka tik nugalėtojai.
Mes, lietuviai, turim vieną rimtą problemą. Nesuvokiame, kuo skiriasi visuomenė nuo valstybės ir nesugebama galiausiai atsikvošėti, kad tai nėra tas pats. H.Bermanas dar yra sakęs, kad tai yra esminė mūsų visuomenės kultūros nesivystimo problema. Pvz. JAV, kaip jis pats sako, vidaus politika yra visuomenė, o tik užsienio politika yra valstybė. Kol lietuviai nesuvoks, kad ir teismai priima sprendimus VISUOMENĖS vardu, tol turėsime rimtų problemų ir fetišuosime valstybę, jos teisę, jos istoriją ir jausimės menkesni, nes amžiai atrodo per maži. O kas ta Lietuvos valstybė? Kas ta lietuvių kalba? Kodėl Lietuvos statutai nebuvo rašomi lietuvių kalba? Nes nesugebėjome istorijos eigoje suprasti, kiek svarbi yra visuomenė yr jos rašyta kultūra. Taigi, Rokas nėra teisus, niekas nesiskiria.
Justas savo komentare yra teisus, tik nesutikciau, kad „niekas nesiskiria“ – mes tobulejam, augam, po truputi, bet progresas jauciasi, bent jau asmeniniame lygmenyje, o nuo mazu dalyku ir prasideda dideli. Kantrybes!
Rokai, nederėtų iš manęs tikėtis kažko tokio, kas totaliai būtų argumentuota ir teisinga
Whisky, Kirkilas juk norėtų verkt, bet jis vis susitvardo, prisimindamas „primokymus“ kaip aš rašau
Stiuartai, nieko tokio, jeigu tas inkaras būna trauktas ne iš oro, o turintis daug tiesos, kaip mūsų atveju (kalbant apie LDK), bet kai imama pasakot apie tai, kad lietuviai kilę iš romėnų, tai jau virš visko
Justai, tu kaip visada sugebi rašyti taip, kad nelieka net ko pridėti (tiek kalbant apie komentarus, tiek skaitant tavo tinklaraštį). Tikiuosi ir aš kada nors pasieksiu tokį lygį
Experte, kokį progresą čia turi galvoje?
Tai čia nuo tarybinių laikų parėjo – sieti valstybę su tautybe. O šiaip tai turėtų būti „lietuvis“ – tai Lietuvos pilietis, o ne lietuvių tautybė.
Todėl ir yra ta tūkstantmetė Lietuve, tik tikrai, nereikia ją tapatinkti vien su Lietuviais. Buvo joje ir rusų, ir baltarusių, ir lenkų tiek žmonių, tiek žemių.
Kažkelintą kartą skaitydamas šį tinklaraštį, keliu sau klausimą, o apie ką aš skaitau?
Kaip pastebėjo Rokas, šokčiojama nuo vienų laikų prie kitų, gaunama mėsmalė ir aš nieko nesuprantu.
Kad švenčiame rašytinio vardo paminėjimą, manau yra tikrai gerai.
Pačioje valstybėje ir visuomenėje gali būti įvairiausių problemų, kurios skirtingais amžiais buvo vis kitokios. Nieko čia keisto.
Klausimas ar verta lyginti Gediminą(akinuiotąjį)su EMO people?
ir gal šį įrašą gali suprasti tik išprusęs istorikas?
Jurki, būtent
Benami, šiame įraše tu skaitei apie tai, kad nederėtų kalbėti apie tūkstantmetę Lietuvą, kurioje gyvena beveik vien tik lietuviai. O kokius kitus įrašus skaitei, aš nežinau.
O žinai, tos problemos visais laikais buvo vienodos. Niekas nesikeičia, keičiasi tik vardai
- Ar verta lyginti Gediminą(akinuiotąjį)su EMO people?
- Verta
- Gal šį įrašą gali suprasti tik išprusęs istorikas?
- Surask tokį, duok paskaityt ir paklausk ar suprato
Įrašas įdomus, bet iš esmės apima tik vieną poziciją. Taip galima sakyti, kad valstybė gimdė tautas ir tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artifaktai.
Taip tiesa, kad ilgą laiką nebuvo valstybių, tokių kaip mes jas suvokiame šią dieną. Apskritai pirmą sykį tautinis idealas buvo išdėstytas per Prancūzijos revoliuciją. Aišku čia ne pirmą syki buvo išskleista vėliava ar sukurtas himnas, bet pirmą sykį tai buvo daroma TAUTOS reikalu, o ne dinastijos garbei. Pirmą sykį piliečiai siekė primesti bendrą kultūrą ir kalba visiems, sulaužant barjerus tarp skirtingų regionų.
Kalba taip pat nebuvo vertybė (todėl nereikia stebėtis Kodėl Lietuvos statutai nebuvo rašomi lietuvių kalba). Iki nacionalizmo kalba jokio teisinio statuso neturėjo – tai buvo komunikacijos priemonė, o ne vertybė.
Tai jei imame požiūrį, kad tautinė valstybė susiformavo tik 19 a. apie jokį tukstantmečio minėjimą kalbėti neverta… Be to čia reikia kalbėti ne tik apie Lietuvą, bet apskritai apie visas valstybes, šiuo požiūriu nėra senų ar naujų tautų.
Remiantis kitu požiūriu, nacijos nėra „kūriniai“, jos priklauso nuo ankstesnių kultūrinių politinių tapatybių. Gentis išsivystė į etninę bendriją, o pastaroji į tautą, todėl, lietuvių tauta gali kalbėti apie „tūkstantinę Lietuvą“.
„Tai čia nuo tarybinių laikų parėjo – sieti valstybę su tautybe“
Deja, ne nuo tarybinių, o vėlgi nuo to paties 19 a. Nacionalizmo principas, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti yra gyvas ir šiandien, ir dar ilgai nemirs. Kaip bebūtų vis dar tauta siejama su valstybe. Ta pati ES tiesiog irgi yra puiki nacionalizmo principo iliustracija, tik šiuo atveju stengiamasi mažinti nacionalizmų skaičių, bet sukuriamas galingesnis supranacionalizmas.
Rokai, aš tiesiog aprašiau tą požiūrį, kuriuo aš tikiu
Nors tikrai nenoriu teigt, kad mes neturim istorijos, nes turim dar ir kokią 
Gyti, ko tu teisinies, tu poziciją gink, o ne aiškinkis
Gyti, kalbejau apie zmoniu pilietiskumo suvokimo progresa, kad vis daugiau zmoniu supranta kas yra „pilietis“ ir naudoja vis dazniau si zodi su jo prasme nei „tautietis“.
O viduramzio lietuvio pasaulejauta stipriai pajauciau paskaites Gedimino laiskus http://anthology.lms.lt/texts/1/turinys_l.html ir likau suzavetas musu proteviu tolerantiskumu ir, nepabijokim tu zodziu, imintimi bei meile artimui
@expertas
Štai tolerancija tikrai verta didžiuotis. Nepaisant iškreiptos jos prasmės, dominuojančios mūsuose.
Nebūtina mistifikuoti viduramžių ir žvilgtelėkime į naujuosius laikus: iki pat III-ojo Lietuvos-Lenkijos unijos padalijimo LDK teritorijoje sugyveno dvi bažnyčios. Ir jos buvo lygiavertės! Nepaisant to, jog LDK apsikrikštyjo katalikų dvasioje, Statutai net nekalbėjo apie savaime suprantamą religinį pliuralizmą. Tiesa, o čia Gytis mane tikrai parems, toks dviejų Bažnyčių (bendruomenių) lygiavertiškumas išėjo į naudą LDK didžiajam kunigaikščiui – LK karaliui. Į Karūną buvo kreipiamasi spręsti visus teisinius ginčus! Ar tai ne nuostabu? Bažnyčia savaime pripažino karalių valdžią, nes nebebuvo gajaus supratimo, kad Dievas per vyskupus (popiežius) suteikia galias valdovui. Valdovas (tas išplaukė iš politinės filosofijos) buvo kildinamas iš visuomenės sutarties. Buvo priešingai nei dabar. Bažnyčia ir vėl kišasi į sau nepriklausančią sferą. O ją sustabdyti galime primindami iš tų pačių LDK-LK (ATR) laikų atkeliavusiam neužrašytam Bažnyčių principui: LIETUVOJE NĖRA VALSTYBINĖS RELIGIJOS! Visi lygūs.
Taigi, darsyk: nemistifikuokime viduramžių.
[...] nes dabar kiekvienas turi paskolų, kurias reikia išmokėti” (Dėkui, kad rūkot). Bažnyčia (vėl kalbu apie religinę bet kokios kongregacijos bendruomenę) neturi teisės kištis. Nors tikintiems visa tai turėtų būti [...]