Kadangi praėjusiame įraše leidau sau truputį pablevyzgoti ir iškeikti niekuo dėtus žmones, tai šiame įraše norėčiau pakalbėti kiek rimtesne tema. Pamenate mano įrašą, pavadinimu „Ar mirtis visada žymi pabaigą“ ? Jame aš išdėsčiau savo nuomonę apie jau anapilin išėjusius žmones, kurie net ir po mirties sugeba „kalti“ pinigus ir toliau garsėti. Tuomet komentaruose užvirė įdomi diskusija apie pomirtinį gyvenimą, lyg ir nustumdama mano įraše išdėstytas mintis. Daug kas liko nepasakyta tiek iš mano, tiek iš jūsų pusės. Tad dabar sugrįžtu prie tos pačios temos, tik kiek iš kito kampo.
Po mirties išgarsėti gali ne tik dori, kūrybingi, turtingi ar talentingi žmonės. Išgarsėti gali bet kas, net ir paprasti arkliavagiai, kaip tai atsitiko su lietuviškuoju Robinu Hudu, – Tadu Blinda. Gimęs 1846 metais, pasiturinčio valstiečio Tadeušo Blindos šeimoje, pirmą dvidešimtį metų išgyveno nenusikaltęs, buvo išvaizdus ir doras Kinčiulių kaimo bernas. Perkopus dvidešimtmetį, Blinda visoje Žemaitijoje ėmė garsėti nedorais darbeliais: su savo šutve vogdavo arklius, apiplėšinėdavo dvarus, lupdavo ponus ir kitaip „svietą lygindavo“. Nežinia iš kur atsirado visi tie mitai apie Blindos kilniaširdiškumą ir aukas vargingiesiems. Gal jis iš tiesų buvo silpnųjų ir neturtingųjų gynėjas, atimdavęs turtus iš ponų ir atiduodamas juos vargšams?
Tikrai ne! Tas faktas, kad „silpnųjų ir neturtingųjų gynėją“ nulinčiavo įtūžusi minia, parodo kuo iš tikrųjų buvo šis žmogus. Būti mirtinai suspardytam minios – ne pati heroiškiausia mirtis. Kalbama, kad pats Blinda sukėlė muštynes smuklėje, o žmonės išgirdę, kad „svieto lygintoją“ muša, prisidėjo patys ir įvykdė teisingumą. Šio bandito išgarsėjimą lėmė Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907 m.), kuri parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus ir 1973 metais sukurtas filmas. Taip šis nedoras žmogus tapo beveik kultine asmenybe žmonių, kurie net nenutuokia kas iš tiesų buvo Tadas Blinda, galvose.
Kadangi mes neturime galimybės įvertinti žymius, praeityje gyvenusius lietuvius iš visų įmanomų pusių, savo akimis pamatyti kokie buvo iš tiesų, o tenkinamės tik mitais, nuogirdomis ir spėlionėmis, tai ir gauname tokį atvirkštinį variantą, kai smerkiame geruosius ir aukštiname bloguosius. Kad ir Vinco Kudirkos atvejis. Jokiu būdu neteigiu, kad Kudirka buvo blogas žmogus. Tiesiog mūsų galvose nėra tokios kertelės, kurioje būtų sudėti vidutiniškumo gerumo žmonės. Žmones skirstome į gerus ir blogus, taip eliminuodami realybę. Štai tas pats Vincas Kudirka buvo ne tik tautos žadintojas, „Varpo“ redaktorius, „Tautiškos giesmės“ autorius, bet ir užkietėjęs antisemitas, žydus vaizduodavęs kaip atėjūnus, besigviešiančius lietuvių turto. Taip pat gana mažai lietuvių žino apie Kudirkos jaunystę, laiką, kai būsimasis tautos žadintojas buvo išsižadėjęs lietuvybės ir save laikė lenku. Bet ar tai sumenkina jo indelį į bundančią lietuviškąją savimonę? Jokiu būdu. Tiesiog laikui bėgant jo blogieji charakterio bruožai buvo užmiršti, lyg ir nublanko prieš atliktus darbus.
„Kas nėra nei karto nusidėjęs, tegul meta į mane akmenį“ – sakė Jėzus. Visų mūsų viduje gyvena truputis Dievo ir truputis velnio. Tik balansuodami tarp šių dviejų polių, išliekame žmonėmis, apie kuriuos po mirties arba kurs filmus, arba spjaudys ant mūsų kapo (žiūrint ar ponas Laikas mums bus palankus ar ne).
P.S. Jeigu paminėjau Jėzų Kristų, būtų nuodėmė nepaspėlioti koks jis buvo žmogus ir ar iš viso jis toks buvo, kuomet yra kalbama apie laiką ir jo įtaką tikrovei. Vietoj to, kad bandyčiau įrodinėt jo egzistavimą arba jį, kaip Dievo atsiųstą pasiuntinį, neigti, jus paliksiu su ištrauka iš filmo „Life Of Brian“. Joje niekuo dėtą žmogelį persekioja minia žmonių, laikančių jį mesijumi. Kas žino, galbūt laikas iškreipė ir šią tiesą, gal visa religija pagrįsta pačiu paprasčiausiu nesusipratimu?
Apie
Beabejos Kudirka nebuvo idealus, to paties Basanavičiaus nuopelnai Lietuvos nepriklausomybei gali kelti abejonių, jei giliau pasikapstysime gal išaiškės, kad ir Vytautas Didysis buvo „prasigėręs paleistuvautojas“, o kai kurie partizanai – tiesiog banditai… tačiau kodėl reikia žvelgti ten, kur žiūrėti nėra būtina?
Taip, mes iškraipome realybę, tačiau mitologizuoti ir idealizuoti praeities „tautos didvyriai“ stiprina mūsų tautinę savimonę. Juk jei sugriausime savo didingos praeities viziją kuo tada galėsime didžiuotis? Sunaikinkime romantiškas nepriklausomybės kovas (ką iš esmės bando daryti Petkevičius su savo durnių laivais), paverskime tautos didžiavyrius „žmonėmis su trūkumais kaip ir visi“ ir galiausiai nebeturėsime nieko švento. Gal visgi geriau šioks toks „nepatogių“ faktų nutylėjimas…
Robin Hudas buvo toks pat plėšikėlis kaip Tadukas. O padarytas – legenda.
Lietuviai ir taip masiškai emigruoja, o tu dar ir jų idealus naikini
Jei Lietuvoje demografinė situacija blogės ir toliau, laikysiu tave atsakingu
Aha sutinku su Prakeiksmu, kiekvienai tauti reikia savo didvyrių. O kaip žinia tobulų žmonių nebūna. Tad kai kuriuos tos pačios tautos atmintis „patobulina“, kad būtų kuo didžiuotis, sunkiomis akimirkomis atsiremti.
Petkevičius gerai daro, nes kovoja už teisibę.
Kam dar reikia konspiracijos teorijų:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=873&kas=straipsnis&st_id=15626
Vieno mano buvusio dėstytojo mintys. Atsisakau tuo tikėti
Jei jau skaitysit straipsnį, tai paskaitykit ir kaip dėstytojai komentaruose tarpusavyje kapojasi 
Kaip jau minėta, žmonėms reikia herojų. Juos dažniausiai garbina patys nežinodami už ką. Dar vienas pvz – Che Guevara.
PRaKEIKSMAS, taip, tautai reikia turėti savo didvyrių, bet kas jau kas, Tadas Blinda yra tikrų tikriausias nesusipratimas. Galim užmiršt koks jis buvo, bet vaizduoti tokį, koks jis nebuvo būtų nesąžininga tų žmonių atžvilgiu, kurie iš tiesų kovojo už vargingųjų teises ar padarė ką nors gera visai lietuvių tautai (kaip kad tas pats Vincas Kudirka).
jurki,būtent. Tiek Tadukas, tiek Hudas yra vos ne sumitologizuoti personažai, savo laiku buvę paprasti plėšikėliai.
ZmogusNegalintisUzsiciaupti, jeigu aš būsiu už tai atsakingas, tai tu būsi mano bendrininku, kadangi žinai ką aš darau ir nieko nesiimi
Stiuartai, ir taip yra tų žmonių, į kuriuos gali visa tauta atsiremti. Nebūtina jų išsigalvoti.
Pauliau, teisibė bus, kai valdžią užims tie, kurie žino kaip valditi.
Martynai, ačiū, paskaitysiu
Che Guevaros pavyzdys irgi kirbėjo mano galvoje, bet jo neįdėjau, nes ir taip gavosi nepadoriai ilgas įrašas 
Mane juokina, kad autorius mano, jog jis geriau pažįsta kai kuriuos istorinius veikėjus. Ar mūsų karta jį geriau prisiminė, ar Landsbergio – Petkevičaitės? Jei jau tada Tadą Blindą priėmė kaip tokią legendą, tai toks jis ir buvo. Minia nulinčiavo? Bet juk minia visada be smegenų, turėtum žinoti, kad ponai už gautas dovanas iš Blindos baudžiauninkams gerai atvelėdavo šonus, kad neužsikrėstų svieto lyginimo bacilomis. Ne veltui Blindą užmušusiejo ir vadinosi – BAUDŽIAUNINKAI… Apie Sniečkų iškart paskelbus nepriklausomybę niekas nerado juodų žodžių, nors pasikapstę po jo biografiją irgi galėjo rasti ko norėję. Užtat buvo tokia nuostata, kad labiausiai Lietuvai nusipelnę – sabonis ir sniečkus. Kas dabar taip pasakytų? O laikas yra kiekvieno nusikaltėlio bendrininkas, ypač jei nusikaltėlis siekia iškreipti tiesą. Juk bet kokios valstybės teisėje egzistuoja nuostata – nusiklatimą išaiškinti TUOJ PAT, kad neliktų vietos nesveikoms interpetacijoms.
rtr, tai Blindos atveju irgi tuoj pat buvo įvykdytas teisingumas, ją įvykdė įtūžusi minia žmonių, iš kurių Blinda buvo pavogęs arklius, žinoma buvo ir tokių, kurie bandos jausmo vedami spardė ir akmenim mėtė, bet tuo metu arkliavagiam buvo labai palankios sąlygos, nebūdavo didelių baudų ar ilgų metų kalėjimo kamerose. O tuo metu prarast arklį buvo tolygu mirčiai. Taip kad tų žmonių pyktį galima suprast.
Kuri karta geriau prisiminė ar mūsų, ar Landsbergio? Manau, kad mūsų, nes mes dabar galime viską blaiviai vertinti, dabar mums nereikia ieškoti kažkokių tai herojų praeityje, ko labai reikėjo atgimimo metu.
Pauliau, kuo remiantis įvardini Petkevičių kaip „kovotoją už teisybę“?;)
@PRakEIKSMAS:
Tvarkos ir teisingumo partijos žmogaus vertinimo matais.
Kad dabar Vytautas, surėmęs pečius su Paleckiu ir Goriene, dėl teisybės kovos jau po „Fronto“ vėliava… nors gal Paksas jį tik rinkimams „paskolino“.
Jokiu bendrininku aš nebusiu. Kai jau situacija bus visai prasta, darysim akciją (tokią kaip su lemputėm, tik tikiuosi geriau pavyks). Mintis bus paprasta, kadangi Lietuvoje demografinė padėtis blogėja, visi privalės (gal ir per griežtas žodis, bet aš tikiu, kad norinčių bus apstu) nustatytu metu visais įmanomais būdais susilaukti palikuonių. Pirmieji 10, gal truputy daugiau, laimė kokius nors įspūdingus prizus, žodžiu tas palikuonis bus nuostabiai aprūpintas ir pan.
Manau, kad tokia akcija pavyktų, nes būtų toks masinis realybės šou, o lietuviai tą tikrai mėgsta.
Taip kad aš taisau tą, ką tu pridirbi
[...] Iš tikrųjų laikas visagalis. Ar ne taip kažkas dainavo? Jis gali ne tik iškraipyti tikrąsias istorijas, bet ir išvis jas panardinti užmarštin. Kiekvienas žmogus pasakodamas kokią nors istorijas [...]
Sveikinimai 100-tojo įrašo proga!
O jei apie temą – kažkodėl man susidarė toks įspūdis, kad Blinda buvo brudas paskutinis, ant kurio kapo dabar reiktų šokius rengt, nes nu jau toooks brudas buvo… o Petkevičiui gyvam paminklą statyt, nes jis, šaunuolis, visus sudirbinėja (tik ne savuosius), ir pats yra šventas?
Ne taip kažkas šioj logikoj. Tobulų nėra, bet šia logika remiantis, gal nederėtų sudirbinėt vienų, mėginant iškelt kitus, ne kaži ką tikrai geresnius.
Šventų nėra. Gal ir Blinda šventas nebuvo, bet kažkodėl nelabai tikiu, kad labiausiai jo nuskriausti buvo paprasti žmonės, o ne ponuliai. Tuo labiau kažin ar šventas yra „teisybės sakytojas“ Petkevičius ar „tvarkos darytojas“ Paksas.
visiems nesupratusiems komentatoriams – mano citata apie Petkevičių yra pokštas. Jis yra žmogus-šiukšlė (rubbishmenas).
ZmogusNegalintisUzsiciaupti, siūlau tokias genialias idėjas neskleisti garsiai, nes kiek žinau čia lankosi ir televizijos prodiuserių…Tik paskui nesakyk kad neperspėjau.
Mariau, ačiū už sveikinimus
Prašau suprast mano brolio iškrypėlišką humorą 
Ir šiaip aš neatsakau už jo komentarus 
O aš tik prisėsiu ir džiaugsiuos nuostabaus filmo ištrauka. Šaunuolis, Gyti!
Ačiū
Filmas išties nuostabus. Ta proga pažiūrėsiu jį dar kartą 
[...] kolega Gytis ieško atsakymo kas buvo tas Jėzus, siūlyčiau pažiūrėti dokumentinį filmą Zeitgeist.Bet kuriuo atveju visi žinome, kad šis [...]
Pagal specialiąją reliatyvumo teoriją materija iškreipia erdvėlaikį. Dėl to galima teigti, kad laikas savo ruožtu įtakoja erdvėje esančią materiją.
Jei prisilaikyti nuomonės, kad tiesa yra informacija, o informacija yra tam tikra fizinės smegenų struktūros išraiška, tai atsakymas – taip
[...] kolega Gytis ieško atsakymo kas buvo tas Jėzus, siūlyčiau pažiūrėti dokumentinį filmą Zeitgeist. Bet kuriuo atveju visi žinome, kad šis [...]
Nereikalingas problemų ieškojimas, pasakyk kaip tai įtakoja mane ar tave, ar mūsų ateitį? Prisimenamos žmogiškosios vertybės ir skleisti idealai, o šalia to esanti asmenybė – tik tam tikras šalutinis produktas. Jėzus mums asocijuojasi su atlaidumu, meile ir t.t. o ne su vidutinio amžiaus barzdotu vyriškiu, tad jo buitis, net jo asmenybė nevaidina čia pagrindinio vaidmens. Beje, jei tavo žodžiais turėjome žmonių teisingai nusipelniusių skatinti tautinę savimonę, tad kodėl buvo pasirinktas Tadas Blinda – arkliavagis? Jei iš tiesų turėjome pasirinkimą, ši istorija ir tais laikais būtų sulaukusi kontroversiško atgarsio. Ir galiausiai net jei buvo „tikrų“ kovotojų už laisvės idealus – tai jie buvo pakankamai orūs kad nusispjautų ant šlovės – jei ir dabar neužmirštame gerųjų vertybių, tai jie tam tikra prasme įvykdė savo tikslą.
„Kuri karta geriau prisiminė ar mūsų, ar Landsbergio? Manau, kad mūsų, nes mes dabar galime viską blaiviai vertinti, dabar mums nereikia ieškoti kažkokių tai herojų praeityje, ko labai reikėjo atgimimo metu. “ čia
Gyčiui visiškai nepritariu. Kas geriau atsimins ką veikei vaikystėje? Tu ar tavo vaikai, kuriems papasakosi ką gero nuveikei? Tavo analogija būtų jog vaikai, nes jiems nebūtų tos nostalgijos ir jie žinotų tik sausus faktus. Taip? aš kažkodėl abejoju. mes ką žinom tai yra ką perskaitėm ir ką girdėjom. visą tą gaunam iš tų praeities kartų, kurie anot Gyčio, yra subjektyvūs, nes jiems reikia herojų. Taip, jie yra subjektyvūs. Bet mes informaciją gaunam taip pat subjektyvią. Apskritai pagalvojus ŽIAURIAI sunku yra gauti OBJEKTYVIĄ informaciją apskritai. Vadovėliai, metraščiai, ir ypač istoriniai pasakojimai dažniausiai būna subjektyvūs, nes pvz istoriniai pasakojimai būna paremti kokio nors žmogaus (pvz išgyvenusio antrą pasaulinį karą) pasakojimais, kas JAU yra subjektyvu. net ir šiuolaikinė spauda, kuriai nereikia jokių herojų, yra labai subjektyvi. ir manau kad ganėtinai drąsus pareiškimas yra, jog mes geriau PRISIMENAM praeities herojus nei praėjusios kartos. nei mes turim ką atsimint, nei mes geriau kažką žinom nei tie, kurie gyveno tuo metu.
spintos