Mes nesame žudikai
Gytis 2008-07-15
Daugeliui iš mūsų karas asocijuojasi su bebaimiais kareiviais, kurie be gailesčio žudo priešus vieną po kito. Tačiau kiek iš mūsų esame tai matę savo akimis, rankose laikę šautuvą, taikęsi į kitą žmogų? Mums karas pažįstamas tik iš filmų, kuriuose dažniausiai vaizduojami vienos ar kitos pusės žmonių žygdarbiai, žūtbūtinės kovos dėl laisvės ar svetimų teritorijų. Bet iš tiesų realybėje viskas vyksta kiek kitaip: laimėjus mūšį neskamba pergalės fanfaros, negirdėti džiaugsmo šūksnių. Džiaugiasi tik tie, kuriems kariai yra tik figūrėlės milžiniškame žemėlapyje. Jie nežino kas yra karas, bet tos judančios figūrėlės žino.
Gamtoje žudoma tik dėl vienos priežasties – maisto. Visos kitos kovos skirtos tik vienam – parodyti savo viršenybę ir stiprumą. Net ir kautynės dėl patelių, gyvūnų karalystėje, retai kada baigiasi mirtimi, nes to nesiekia nei vienas iš patinų. Visiškai tas pats vyksta beveik kiekvieną savaitgalį kaimo šokiuose – „bachūrai“ nenori užmušti „lochų“, jie tik nori parodyti savo viršenybę. Jeigu būtų siekiama nužudyti, niekas nesistumdytų ir neaušintų burnos, tiesiog perrėžtų gerklę ar paleistų kulką į smilkinį.
Savaime suprantama gamtoje būna išimčių, šiuo konkrečiu atveju, – karių, kurie nori ir nebijo žudyti. Taikos metu tokie žmonės dažniausiai savo dienas užbaigia kalėjime, tačiau prasidėjus kariniam konfliktui jie tampa bene paklausiausia preke. Kodėl? Ogi todėl, kad beveik 98% procentai žmonių tiesiog negali žudyti.Šią baisią ir pražūtingą aukštesniesiams karininkams statistiką stengiamasi ištaisyti, tačiau rezultatai ne patys geriausi. Iš prigimties žmogus yra taiki būtybė, ta prigimtis dažniausiai išlenda ekstremaliausiais momentais. Įsivaizduokime situaciją: aplinkui skrieja kulkos, pokši sprogimai, šturmuojamas priešų pastatas, ten tik keli beginkliai kareiviai, kuriuos reikia likviduoti. Tokiu atveju sudreba net ir didžiausio kietuolio rankos, todėl egzekucijos dažniausiai atliekamos nežiūrint aukai į akis arba uždedant kokį nors gobtuvą ant galvos. Pasmerktam mirti žmogui visai vienodai ką jis mato aplinkui, galva uždengiama tik dėl budelių.
Antrasis pasaulinis karas nusinešė milijonus žmonių gyvybių, tai lyg ir turėtų paneigti viską, ką aš čia parašiau. Bet nepamirškime kad šis karas buvo tankų karas. Daugiausia žmonių žuvo būtent nuo sviedinių arba jų skeveldrų. Taip žudyti yra paprasta – matai tik tolumoje begiojančias skruzdes, kurios neturi nei veido, nei balso, nei sielos. Pykšt, pokšt ir jų jau nėra. Taip pat turėjo jaustis lakūnai, pilotavę naikintuvus ir bombonešius. Iš aukštai juk nematysi žmogaus sielos veidrodžio – akių, neišgirsi maldavimo pasigailėti.
Apie
Hmm… Tankų kare bėgiojančios skruzdėlytės? O kaip gi ant vikšrų vyniojamos gyvų ir nukautų priešų žarnos? O kumuliatyviniai sviediniai užliejantys tankų įgulą lyditu metalu? O per zenitinės artilerijos per pusę perplėštas B17 pilotas? Ar gal šimtai laivo įgulos narių skęstančių liepsnojančiam mazute… Antras pasaulinis buvo baisus karas. Gerokai baisesnis už daugumą kitų buvusių, kuris kaip tik atskleidė žmogaus prigimties žvėriškumą, nelygu kur jis, štabe ar mūšio lauke. Tiesa. Ne kiekvienas sugeba, ne kiekvienas nori ar yra žvėris, bet čia jau galioja diskotekos dėsniai. Daužydami snukius žmonės-žvėrys mikliai išdresuoja kitus. Ko nepadaro jie, padaro mūšio laukas, ko nepajėgia ir jis, pajėgia zagran otriadai. Kuriuos filmuose turėjo tik rusai, bet realiai turėjo ir efektyviai juos naudojo kiekviena kare dalyvavusi armija.
Vakar kaip tik žiūrėjau Battle For Haditha – giliai sukrečiantis filmas apie kovų Irake specifiką ir viso karo beprasmybę. Žiauru..
Gyti, atsiprašau, nesupratau esmės, tačiau patiko.
Darydamas namų darbus galėjai susirasti informacijos, kiek laiko mums žinomos istorijos (dokumentuotos) periodu nevyko jokie karai ar vietiniai kariniai konfliktai. Nustebsi kiek nedaug tų metų susidaro… Todėl teiginiai, kad [...]š prigimties žmogus yra taiki būtybė, ta prigimtis dažniausiai išlenda ekstremaliausiais momentais[...] truputį prasilenkia su tikrove. Iš prigimties žmogus yra KARINGA būtybe, linkusi lenktyniauti, siekti viršenybės, valdyti. Lieka tik nuspręsti, kokiomis priemonėmis to siekiama. Kaime paprasčiau viską spręsti kumščiais, o globaliai žiūrint – ginklais. Nukrypsiu truputį.
Kadangi šiandieniniame pasaulyje pripažįstama tik jėgos kalba, t.y. jei neturi didelės modernios kariuomenės, daug pinigų jai išlaikyti, gamtinių (energetinių) išteklių, – esi niekas. Dauguma šiuolaikinių karų (po Antrojo pasaulinio karo) kilo arba dėl įtakos sferų (Korėja, Vietnamas) – pasaulio pasidalinimas tarp JAV ir Rusijos, arba dėl gamtinių išteklių (VISI Afrikos konfliktai, pirmas ir antras Irako karas), arba dėl etninių/religinių priežasčių (Kosovas).
Ne paskutinėje vietoje ir atsikratymo sena ginkluote bei naujų ginklų bandymo faktorius. Juk Kosove buvo išbandytas ypač tikslus ginklas, o per pirmąjį Irako karą sunaudota galybė prieštankinių šaudmenų su uranu.
Karas pasidarė technologiškesnis. Daugeliui gali pasirodyti, kad dėl to kariauti lengviau – žemėlapiai, kompiuteriai, ypač tikslus ginklas ir t.t. Tačiau yra daug bet…
Nebeliko karo, kai vienoje pusėje upės yra priešas, kitoje savi, ar apkasas prieš apkasą. Tuomet buvo lengva, nes aišku kas prieš ką ir dėl ko. Dabar viskas priešingai – dažniausiai priešas nėra labai konkretus, dažnai susimaišęs su konflikto zonoje gyvenančiais žmonėmis. Negali žinoti, ar prieš tave stovintis ir besišypsantis vaikinas naktį nepaleis į tavo stovyklą raketos ar neužmminuos ir tavo kelyje nepastatys automobilio… Karas neteko vieno iš svarbių faktorių – teritoriškumo, nes net ir užėmus „priešo“ teritoriją, negalima skelbti, kad laimėjai karą. Pavyzdys? Irakas, Afganistanas…
Per ankstesnius karus, iki Antro Pasaulinio, karių parengimas nebuvo esminis dalykas – svarbiausia, kiek kas turėjo tankų, lėktuvų ir kaip vadovavo didieji vadai. Nuo jų sprendimų dažnai priklausydavo mūšio baigtis. Dabar, kai kiekvienas karys „brangus“ ir finansiškai ir politiškai, karas tapo ne pasitaškymais krauju, o „chirurginėmis operacijomis“, kai tie, kurie sėdi prie mūšio lauko valdymo sistemų (aka kompiuterių) koordinuoja tų „skruzdėlių“ mūšio lauke veiklą. Karas išliko asmeniškas, nes stojama vyras prieš vyrą, mažas būrys prieš mažą būrį, tik informacijos apie mūšio lauką būna daugiau, ir ginkluotė naudojama pagal taikinį, kad patranka nešaudytu į muses.
Prirašiau daug, bet esmė labai paprasta – kario profesija (!) visuomet išliks paklausi. Juk žudyti mokomės nuo pat vaikystės – iš pradžių kompiuterių ekranuose…
nu jau. visi turime senelius ar prosenelius, kurie kare kariavo. aš apie karą iš savo senelių girdėjau istorijas. aišku vienam buvo 2, kita tik gimė, bet karas tai ilgas buvo, spėjo paaugti.
Visiškai nesutinku, kad iš prigimties žmonės yra taikūs padarai. Mes visi esam plėšrūnai, o nuo gerklės perpjovimo vienas kitam mus laiko ne moralinės normos, o įstatymai.
Labai teisinga frazė buvo pasakyta filme Pathology: „There’s no such thing as guilt, there’s only fear to be caught“ ar kažkas tokio…
Karas ir žudymas yra blogis,bet nemokėjimas gintis-taip pat yra blogis….
Artojau, taip, tame kare buvo skerdynių, tačiau nereikia atmesti ir mano aprašytų minčių. Po kurio laiko kariai priešus mato tik kaip daiktus, kuriuos reikia likviduot. Tą padaryti padeda apmokymai ir visi kiti čiūdai, labai gerai išplaunantys smegenis.
Mindaugėli, karas niekada neturėjo ir neturės prasmės.
Muchio, iš komentaro ilgio ir gylio matau, kad kuo puikiausiai supratai
Dėl žmogaus prigimties mes abu klystam. Aš sakau kad žmogaus prigimtis yra A, o tu sakai kad B. Aš randu argumentų, tu randi argumentų. O tiesa (ir realybė) turėtų būti kažkur tarp tų dviejų kraštutinių polių: mano taikaus ir tavo karingo.
Sutinku su tavim, kad karas pasidarė technologiškesnis, tačiau žmogiški jausmai, kurie atbunda nužudžius priešą, visada išliks tokie patys. Žinoma tobulėjant technologijoms tobulėja ir brainwashing’as (tik nereikia neigti, kad jis nenaudojamas), tad kariai kuriam laikui gali būti atjungti nuo širdies (ta senąja prasme, kad širdyje yra jausmai) ir be jokios sąžinės graužaties vykdyti planą. Džiugu, kad ir uniformuoti žmonės skaito ztkp.lt. Pagarba
Alla, na ir ką girdėjai? Mūsų giminė nekaringa, tad mažai ką girdėjęs esu iš pirmų lūpų. Tiesa, būta partizanų ir tuo didžiuojuosi
Karoli, na jau, nemanau kad tai vienintelis stabdis. Žinau kad mūsų pasaulis greitai keičiasi, bet tikrai netikiu kad taip greitai. Dėl Dievo meilės, mes čia kalbam apie nužudymą. Didžiausią nuodėmę kokia tik gali būti.
maxginto, žinai kokia yra didžiausia pergalė? Išvengti kovos
Karoli, nesutinku su tamsta. Žmogus yra savanaudis organizmas, o specializacija / kooperacija teikia (sukuria) daug daugiau gėrybių (iš viso) nei kad konfliktas / griovimas.
Jei nebūtų valstybės (ir nesveiko patriotizmo) ir Geogre’as Walker’is kreiptųsi į tautą prašydamas: paaukokite po 1000 usd, mes norime bombomis kariniu turizmu paužsiiminėti.. Spėk kas aukotų? O dabartinis mechanizmas labai paprastas: sukuriam valstybę -> uzurpuojam valdžią -> plaunam žmoneliams smegenis apie patriotizmą -> susigalvojam kokį nors pretekstą pakariauti -> pasakome kad giname laisvę / skleidžiam demokratiją -> semiam pinigus iš bendro biudžeto.. Va tau ir pretekstas, ir ištekliai, ir norintys po kulka griūti. Niekas mokesčius mokėdamas net nesumirksi, kiek jis pats išmeta pinigų karui. O jei kartais iš mokesčių nebeužtenka – paspausdina dolerių (ir taip uždeda ant visų paslėptus mokesčius).
Panaikink valstybę ir niekas iš savo pinigų ir ant savo galvos karų neskelbs ir nekariaus.
Beje, siūlau pasidomėti Channel 4 dokumentiniu filmu, kuris teigia, kad netgi II pasaulinio karo metais, kai fronto linija ir priešas buvo kaip niekad aiškiai apibrėžti, tik penktadalis Amerikos kareivių taikėsi savo ginklais į priešą. Likę šaudė viršun ar bandė užsiimti kitais apkasų apyvokos darbais. Ko gero, tai įrodo, kad tarp teorinio agresyvumo „sumalsiu šitą lochą į miltus“ ir praktinio veiksmo vis dėlto yra tam tikra distancija, kurią peržengia toli gražu ne kiekvienas… Beje, kiek teko bendrauti su lietuviais specais iš Aitvaro, netgi jiems ši problema tebėra aktuali. Ir ją sprendžiant žmogus tiesiog ruošiamas matematinės lygties sprendimui „Arba aš jį, arba jis mane ir mano draugus“. Galima tai vertinti kaip circulus vitiosus, tačiau, žinant Rytų kultūrų požiūrį į individo vertę vs. kolektyvą, kaip jis bebūtų pavadintas, aitvariečiai yra teisūs…
Kad karas neturi prasmes – visiskai pritariu. Is prigimties esu pacifiste. Bet kartu manau, kad apskritai zmogaus, kaip atskiros rusies, prigimtis yra susijusi su nuolatiniu savo pranasumo demontravimu. Vadinasi ir karai jam nesvetimi. Kad ir kaip beprasmiska tai butu.
Kad zmogus is prigimties geras, teige ir psichologai humanistai – Maslow, Rogers. Deja, bandant praktiskai pritaikyti ju mintis apie teigiama zmogaus prigimti (cia labiau liecia Rogers’a ir jo minti, kad vaikai turi mokytis taip, kaip jiems patinka ir elgtis, kaip patys nori, nes neva prigimtis vis tiek gera), tai nesibaige gerai.
Mindaugėli, matyt zeitgeistą žiūrėjai?
Smerčiau, gal gali atgaminti kaip vadinosi tas dokumentinis filmas? Aš kažką panašaus kažkada esu žiūrėjęs per Explorer. Suprantu kad daugumai atrodo keisti žmonės, kurie negali atlikt savo tiesioginio darbo, bet pasirodo tas visai įmanoma.
Monika, žinoma kad žmonės nori demonstruoti savo pranašumą, tačiau ar pamąstei kaip jie tai daro? Aš manau, kad taip: auginasi raumenis, perkasi ginklus, stato didesnį nei kaimyno namą, perka brangias mašinas ir t.t. O kokį savo pranašumą įrodo žmogžudys? Kaip į jį žiūri visuomenė? Juk tas pranašumo demonstravimas ir parodo, kad individas nori būti pripažintas visuomenėje.
Gyti,
manau, kad labai klysti del vieno dalyko. tu visus zmones laikai zmonemis, nepalieki distancijos tarp saves ir „prieso“. pagal tavo logika, nera „musu“ ir nera „ju“. nera gerieciu ir blogieciu.
o cia juk ir yra visa esme, kaip zmogus gali zudyti – tikedamas, kad tai, ka jis zudo – ne zmogus, ne toks pats, kaip jis.
be tokio psichologinio triuko neimanomi konclageriai, kryziaus zygiai, savizudiski sprogdinimai ir kt. Niekas neimanoma, nes jei „visi esam zmones“, tai galim susitarti. o jei „jie“ yra „fasistu zverys“, „eretikai“, „beveik beszdiones“, „netikeliai“, „kapitalistai“ ir pan, galime juos masiskai saudyti, deginti ant lauzu, varyti i vergija, nuodyti juodlige ir versti dirbti gulaguose edant savo mesla.
antra klaida. tu rasai, kad bet koks „pranasumo demonstravimo aktas“ yra siekis buti pripazintam visuoemeneje. taciau tai tik prielaida. galbut, jei man debilai tevai ir kunigeliai nebutu sukise i galva krikscioniskos „etikos ir morales“, as dabar eiciau ir uzmusciau salia gyvenanti geza, beklausanti ruki vverch.
)
kitais zodziais tariant, as galiu kanors nuzudyti nes man taip lengviau, ir, jei man nebus plaunamos smegenys nuo jaunumes, kad taip daryti negalima, as toliau be bedu gyvensiu (jei nepagaus
as galiu kanors nuzudyti, jei tai vertinama visuomeneje, arba tos visuomenes tam tikroje dalyje. kaip neonacis as gauciau pripazinima uzmusdamas juodaodi,o kaip doras PRC pilietis – uz nudeta tibeto vienuoli…
Dėl pirmos, kaip tu išsireiškei, klaidos. Komentaruose berods net du kartus paminėjau brainwashing’ą (smegenų plovimą), kurio pagalba galima įtikinti žmogų bet kuo, kad ir aukščiausiąja arijų rase, kuri privalo nurodinėti kitoms rasėms.
Dėl antros klaidos. Mano prielaida yra tokio pačio tvirtumo kaip ir tavo prielaida. Užmušęs gezą tu tėvams ir kunigams parodytum, kad esi pranašesnis už juos? O gal net už visą religiją? Gali būti, tačiau jie to nesupras. To nesupras ir teisėjas. Ir kameros draugai. Tik kalėjime užmušęs žmogų gali pakilti į aukštesnį lygį.
Toliau perskaitęs komentarą supratau, kad šioje vietoje mūsų nuomonės sutampa. Bet nepamiršk apie tuos kelis procentus, kuriems tikrai smagu žudyti. Ir nesigilinkim į į taisyklės išimtis, gal geriau įsigilinkim į pačią taisyklę?
Gyti, zeitgeisto nežiūrėjau – nesu mėgėjas narplioti konspiracines teorijas. Aš palaikau klasikinio liberalizmo idėjas, kurios žmogaus laisvę iškelia aukščiau visko, todėl priešinuosi prievartiniam valstybės mechanizmui.
„The Truth about Killing“. Beje, jį kūrė legendinis Grub Smith, praeitame dešimtmetyje FHM apžvalgininkas, neseniai į jį vėl sugrįžęs.
Čia visai į temą: http://menoduobe.com/2008/07/16/kaip-as-sutikau-juru-vepli/
Mindaugėli, „sukuriam valstybę -> uzurpuojam valdžią -> plaunam žmoneliams smegenis apie patriotizmą -> susigalvojam kokį nors pretekstą pakariauti -> pasakome kad giname laisvę / skleidžiam demokratiją -> semiam pinigus iš bendro biudžeto.“ jeigu tai nėra konspiracijos teorija, tada nežinau kas yra
Apie visa tai kalbama Zeitgeiste.
Ačiū Smerčiau, bandysiu susiveikt
Karoli, tuoj pat pažiūriu
Pažiūrėjau, kažkas nerealaus.. Jeigu Lenoną nebūtų nužudę, jis būtų galėjęs daug ką nuveikt ne tik muzikoj, bet ir politikoj..
Gyti, nesuprantu taves.
Kai valdžia padidina MMA, aš galiu užtikrintai pasakyti, kad tai padidina ir nedarbą. Čia kas, konspiracija? Tai elementari ekonomika, pasiūla ir paklausa. Suprantu, kad nėra fizinės vietos su išsilenkusiomis kreivėmis, kurios persistumia padėjus parašą. Taip, tai konceptualūs dalykai, bet jie gali būti identifikuoti ir apibrėžti, taip suprantant jų veikimą ir numatant atskirų veiksmų poveikį aplinkinėms (susijusioms) sistemoms.
Kaip veikia valstybė nėra paslaptis. Politologija, sociologija, o geriausia – plačiai atmerktos akys, pastatytos ausys ir bent minimaliai įjungtos smegenys puikiai parodo tikrus valstybinio veikimo metodus. Jei aš garsiai pasakau, kad žinau kaip veikia valstybė ir galiu tai įrodyti, prie ko čia konspiracija?
Jei tau kyla įtarimų kad aš kažkurios jungties negaliu įrodyti, tai pasakyk dėl ko abejoji, bet nenuvertink mano teiginių iki konspiracijų – taip negražu.
Aš gi ne pats stebuklingai susipratau kaip veikia valstybė – genialūs žmonės apie tai galvojo nuo neatmenamų laikų. If I have seen farther it is by standing on the shoulders of giants
Apie partizanus tik Lietuvos istorijos vadoveliai gerai atsiliepia, nebuvo jie tokie kokiais dejosi. Partizanai buvo tie patys zudykai, zude del turto, plese turtingesnius ir t.t. Cia ale robinas hudas, visi sako kad geros zmogus, bet jame nieko gero. Kam plesti turtingus ir atiduoti vargsams, jei vargsai neturedami mastymo paleis tuos pinigus vejais. Truputi nusikalbejau bet dzin, nieko gero partizanuose neizvelgiu.
Mindaugėli, dar kartą pakartosiu, kad tai tikrų tikriausia konspiracijos teorija. Ko taip krataisi to žodžio? Jis nebūtinai rodo neigiamą mano nuomonę. Apie valstybės veikimo modelį daug daugiau galėtų papasakot Paulius, politikos mokslų bakalauras.
Ir galiausiai. Turim apibrėžimą:
„Konspiracija – slapta veiklos ar veiksmo atlikimo forma, siekiant, kad kiti asmenys nesužinotų apie kokius nors dalykus, ir dėl to imantis ypatingų atsargumo ir saugumo priemonių.“
Ir tavo komentaro gabaliuką:
„sukuriam valstybę -> uzurpuojam valdžią -> plaunam žmoneliams smegenis apie patriotizmą -> susigalvojam kokį nors pretekstą pakariauti -> pasakome kad giname laisvę / skleidžiam demokratiją -> semiam pinigus iš bendro biudžeto“
Kadangi nė vieno tavo parašyto punkto dar nė vienas valstybės veikėjas nėra patvirtinęs…Taigi tai konspiracijos teorija.
Edvinai, esu parašęs įrašą apie partizanus, kuris turėtų pasirodyt greitu laiku. Ten ir išdėstysiu savo nuomonę. Ir šitas įrašas su partizanais neturi nieko bendra.
Gyti, esi ir vėl neteisus.
Pirmiausia, tu suplaki į viena kas yra konspiracija (-torius) (angl. conspire) ir kas yra konspiracijos teorija (-os iškėlėjas) (angl. conspiration theory).
Toliau. Niekas nesako, kad visą valstybę nuo jos susikūrimo iki Irako karo sugalvojo ir realizavo vienas žmogus ar jų grupė. Tai yra grandinė veiksmų (būsenų), kurie turi būti realizuoti, kad būtų galima kariauti (kam reikia preteksto ir išteklių). Esami politikos funkcionieriai sistemą ne sukūrė (tai buvo padaryta labai seniai), o tik išnaudoja savo asmeninei naudai.
Dar toliau. Dėl patvirtinimo. Jei aš matau, kad žmogus lipa per svetimo buto langą su maišu ant pečių ir priėjęs pasakau: tu vagi. O jis nepripažįsta. Tai ką, aš iškėliau „konspiracijos teoriją“? Aš neieškau kažkokio slapto susitarimo ar „pilkųjų kardinolų“, o tik konstatuoju situacija, kuri dabar faktiškai vyksta.
Apibendrinsiu. Aš aprašiau kaip veikia valstybės mechanizmas, kuris leidžia kelti karus (ko privatūs žmonės negali), o ne tai, kad kažkas suplanavo ar koordinuoja (kas yra nesąmonė). Todėl tai nėra konspiracijos teorija.
Šiaip klausimas ne į temą ir iš mano pusės jau pilnai išsemtas. Peace
Mindaugėli, manai, kad privatūs žmonės negali kelti karų?
Pagūglink apie tokį pulkininką Denardą, praeitais metais persikėlusį anapilin. Pamatysi, kad privati iniciatyva karyboje buvo puikiai įmanoma netgi XX amžiuje. Nekalbu apie ankstesnius laikus, kurių metų valstybėms visiškai nepavykdavo monopolizuoti karų…
Mindaugėli, tegul būna tavo teisybė
nes iš mano pusės irgi išsemta 
Peace? Ok, bet juk net nebuvo karo 
Važiuoju pailsėt/padirbt
Furmanai, sutinku, kad privatūs žmonės gali kelti karinius konfliktus, bet:
-Absoliuti dauguma karinių konfliktų turi ryšį su valstybėmis. Net ir privačių žmonių atliekamos karinės operacijos yra nukreiptos valstybei nuversti/ įtvirtinti/ esamai įtakos sferai išplėsti.
-Kuo organizuota žmonių grupė didesnė, tuo karinis konfliktas didesnis. Dėl šios priežasties valstybiniai konfliktai visada didžiausi.
-Jei neliktų valstybių, neliktų [didžiausių] valstybinių konfliktų, labai smarkiai sumažėtų ir privačių konfliktų tikimybė/ galimybė. Liktų lokalus banditizmas, kurio „veiklai“ būtų kur kas sudėtingesnė aplinka.
Aplamai tai nesant valstybės, kuo visuomenė protingesnė/ turtingesnė, tuo karinių konfliktų tikimybė yra mažesnė. Tokiu atveju žmonės supranta jo beprasmybę arba paprasčiausiai turi per daug prarasti. Valstybė arba individualių žmonių grupė idėjiškai susijungusi „bendrų idealų“ tikslais mano manymu yra vienintelė karinio konflikto priežastis. Visi likę konfliktai, vykdomi be valstybės ar „idealų“ yra elementarus plėšimas.
[...] turintis ką pasakyti, bando skaitytojus įtikint, kad žmonės iš prigimties nėra žudikai. Manęs neįtikino, bet kaip visada, po įrašu pasirodė nemažai labai vertingų [...]
Man tai būtų netgi fun pašaudyti kokius irakiečius ar negrus. Tik bėda: nesinori, kad jie į mane šaudytų.
Šiaip kompiuteriniai žaidimai padaro iš žmonių monstrus.
Kažkur rašė, kad dabar US kareiviai gauna specialiai pliekti online šaudykles, kad nemyžtų poto į kelnes tikram lauke. 
Seniau šaudydavo į visokias iškamšas, o dabar virtualiai. Tikrai, kai tūkstantąjį kartą ištaškai virtualiai kažkieno galvą, tai poto visai negaila, kai tikrai nušauni varną ar kokią varlę. 
War. War never changes.
Žmogau, neturintis ką pasakyti, ar tu laikei tą šautuvą rankoje? Ar taikeisi į žmogų? Ar bent bendravai su, pvz karių grįžusiu iš Afganistano? O gal tavo tėvas tarnavo Afganistane? Manau į visus tuos teiginius atsakysi neigiamai, nes tavo straipsnis – vienareikšmiškai – pezalai (ypač ta vieta apie II pasaulinį karą).
Tu neįsivaizduoji koks žmogus palieka, kai NEBEJAUČIA baimės, jog BUS PAGAUTAS ir NUBAUSTAS už tai ką padarė ar padarys. Tu tą baimę jauti, todėl tau sunku įsivaizduoti.
Taip, yra žmonių, kurie ir neturėdami tos baimės yra teisingi, bet mažuma.
Aha, antras pasaulinis visai „nežiaurus“ karas buvo. Kas čia tokio nužudyt porą šimtų „skruzdelyčių“, arba atsitraukiant išpjaut puse kaimo, prisidengus „kad neišduotų priešam ko nors blabla“, tik neaišku kodėl tas moteris reikėjo išprievartaut. Istorijos vadovėliai != tiesa.
Ir džiugiu, kad tu jauti tą baimę, nes pavadinti žmones „skruzdelytėm“…hmmm…
Nors šiaip ir pats manau, kad žmogus iš prigimties yra geras. Ir žiaurus. Ir valdžios trokštantis. Nėra tik juoda balta. Kokiom savybėm pasižymės labiau priklauso nuo auklėjimo, išprusimo, aplinkybių. Karas – aplinkybė – atleidžianti tave nuo atsakomybės. Todėl niekad nebus nežiauraus karo.
p.s. tikrai nesakau, kad visi kareiviai prievartautojai ar kūdikių žudikai.