Lietuviai – patriotai iš išskaičiavimo
Gytis 2008-05-27
Nuotrauką sutiko paskolinti kolegė iš Labas blogo
Dar 1961 metais Džonas Kenedis, trisdešimt penktasis J.A.V. prezidentas, per savo inauguracijos kalbą yra pasakęs: „Ask not what your country can do for you – ask what you can do for your country“ (Neklausk ką tau gali duoti šalis, klausk ką tu gali duoti savo šaliai). Tačiau dabar jau ne 1961 metai, Kenedis jau daugiau kaip 40 metų guli po velėna, o jo šalies piliečiai, kaip ir daugelis kitų šalių piliečių, prisimindami tik savo teises, pareigas seniausiai užmiršo. Gebėjimas duoti, o ne gauti – štai kur tikrojo piliečio pareiga. Paskaičiuokime ant pirštukų kiek gerų darbų esame padarę savo šaliai (viešieji darbai, paskirti teismo nesiskaito). Kiek per lengva, gal geriau paskaičiuokime kiek esame pridarę blogo ir pažiūrėkime į save iš šono.
Kas mes?
Emigrantai
Pusė milijono tautiečių jau seniausiai parodė kaip jie tiki savo jauna šalimi, parodė, kad dėl skalsesnės duonos galima ir tėvynę parduoti. Žinoma, galima kalbėti apie tuos emigrantus, kurie ir išvažiavę labai myli savo šalį, kas vakarą nugręžia karčią liūdesio ašarėlę, bet ne žodžiais reikia mylėti Lietuvą, o darbais ir dar geriau, kad tie darbai nevyktų Airijos braškynuose ar Anglijos pubuose. Žinau, kad man imsite prieštarauti, ypač tie, kurie yra patys išvažiavę ar turi išvažiavusių draugų/giminių/kaimynų. Prieštaraukite, tačiau darykite tai motyvuotai, pasakymas, kad užsienyje žadėjo didesnį atlyginimą, todėl ir išvažiavau, netinka. Net neabejoju, kad įvykdžius užsakomą žmogžudystę galima gauti nemenką atlygį, bet ar tai yra vienintelis kriterijus, renkantis darbą? Taip pat netinka „Lietuvoje nėra darbo“ frazė. Apsidairykite, nedirba tik tie, kurie tikrai to nenori daryt (tokius žmones išjudintų tik babatukas). Taigi apie darbo vietų nebuvimą/trūkumą galite patylėti, nebent propaguojate laisvą gyvenimą ir kas dieną geriate jau minėtą babatuką, esate aklas ir nematote ištisų puslapių laikraščiuose su darbo pasiūlymais arba vis dar ilgitės sovietinių laikų ir pykstate ant lendsbergio, kad sugriovė kolūkius ir išvogė techniką.
Nuolatiniai niurgzliai
„Nieko čia gero“, „Tik Lietuvoj taip gali būt“, „Vieni debilai“ – dažnam lietuviui bent viena iš šių frazių išsprūsta bent kartą per dieną. Ir nieko čia nepadarysi. Lietuviai niurzga visur: niurzga kai reikia balsuoti, niurzga kai reikia mokėti mokesčius, niurzga kai kaimynas nusiperka geresnę mašiną, niurzga kai sekasi, niurzga kai nesiseka… Niurzgėjimas dėl niurzgėjimo, jei kalbėtume be užuolankų. Dar niekas nesurado priežasties, kodėl mes taip darome. Nesurado tik dėl to, nes mes per daug išdidūs, kad pamatytumėm kokie esame iš tikrųjų. O mes esame. (skaityti toliau)
Visažiniai
Mes žinome viską. Visiškai viską. Jei mes valdytume pasaulį, jis būtų daug geresnis. Nuo sporto iki muzikos. Niekam nekiltų abejonių kokios šalies krepšinio rinktinė būtų geriausia, bet ne dėl to, kad ji geriausiai žaistų, o dėl to, kad mes taip manytume. Sutelkę į rankas visą pasaulio valdžią, lietuviai, pagaliau nušluotų savo varžovus eurovizijoje ir dar kokius penkiasdešimt metų į priekį eurovizija vyktų tik Lietuvoje, kiekvienais metais dalyviams žadant, kad renginys vyks visai tuoj pat baigiamoje statyti Kauno arenoje.
Arijai
Taip, mes laikome save išrinktąja tauta. Mes juk visažiniai (žiūrėti punktą aukščiau), mes negalime klysti. Ir neklystame, bet jeigu koks užsienietis nežino kur ta mūsų Lietuva yra, mes putojamės ir nesuprantame kaip taip gali būti, juk mes esame pasaulio bamba! Save laikome aukštesne rase, tikrais vakarų europiečiais, kurie turi „gerą laiką“ ir juokiasi iš viso kvailio pasaulio.
Gal metas keistis?
Šiam kartui tiek. Manau, kad šiuo įrašu ir taip susiradau pakankamai daug priešų. Tai dar vienas bruožas, nuodijantis mus visus – mes mėgstame „varyti“ ant savų. „Kuo čia dėtas patriotizmas“ – paklausite jūs, perskaitę įrašo pavadinimą. O aš atsakysiu Broniaus (iš Radioshow) stiliumi:„Reziumuokitės patys“.
Apie
ztkp.lt (Gytis)
ztkp.lt (Paulius)
Dėl niurzglių – pritariu. Dėl arijų – dar nei vieno lietuvio-arijaus nesu sutikęs.
Emigrantai – tikrai ne parduoti tėvynės važiavo. Esmė – pinigai, o ne tėvynės nemeilė.
Sakyčiau taip vienareikšmiškai į vienus vartus. Kaži daug emigravusių skaito tavo blogą ir nors kokia diskusija užvirs?
Iš mano pusės: Lietuvoje buvo pakankamai gerai.
UK irgi yra pakankamai gerai.
New Zealand irgi bus gerai.
Gerai ten kur mūsų nėra? Arba kaip tik ten, kur šiuo metu einu…
neemigravęs, savo nuomonę dėl geresnio atlyginimo jau parašiau:)
Tomai, tikiuosi kad skaito daug, man tikrai įdomi jų nuomonė. Tokiomis grubiomis mintimis noriu iššaukti diskusiją ne tik dėl emigravimo, bet ir dėl kitų minėtų punktų
http://www.blogas.lt/alkopunk/325141/europa-streikas-beprotyste.html
patiko man straipsnis.is esmes su viskuo sutinku,kas cia rasoma.
Pagrinde juk tik tokius dalykus ir išgirsi, kad „Lietuvoje mažai moka“, „Užsienyje lengvesnis gyvenimas“ ir panašiai. Nes dauguma tik dėl to yra išvažiavę.
Hmm, gana aštrokas ir aistringas įrašas. Tačiau puiku – būtent tokios mintys ir iššaukia diskusiją.
Visų pirma, nereikia taip visko absoliutinti. Patriotizmas visame pasaulyje mažėja (beje, kartu ir su religijos svarba – ryšys, vertas pamąstymo) ir Lietuva nėra jokia išimtis. Ir negalima to sieti vien tik su finansiniais dalykais – galbūt žmonės tiesiog labiau išsilaisvina, nori mėgautis gyvenimu, užuot prisirišę prie tokių dirbtinių konstruktų, kaip religija ar valstybė. Kaip ir daug kur kitur, tai yra savotiška idealizmo (patriotizmo) ir realizmo (migracijos) priešprieša – idealistai kaltins realistus ciniškumu ir savanaudiškumu, o šie atsakys, kad idealistams reikėtų nusileisti ant žemės. Kurie iš jų galų gale bus laimingesni, atsakyti gali tik jie patys ir to objektyviai vertinti tikrai nėra įmanoma.
Dabar apie Lietuvos atvejį. Tuos pačius emigrantus galima skaidyti mažų mažiausiai į kelias dalis – išvažiavusius dirbti į statybas, viešbučius ar pan., išvažiavusius studijuoti ir t.t. Visų jų motyvacija yra skirtinga ir negalima to suvesti tik į pinigus. Pavyzdžiui, ar būtų galima apkaltinti IT studentą, nusenusių Lietuvos profesorių bevertį dėstymą iškeitusį į studijas prestižiniame užsienio universitete, „tėvynės pardavimu“?
Arba kalbant apie kitą variantą, pavyzdžiui, į užsienio šalis pabėgusius statybininkus. Į pastaruosius mūsų statybų kompanijos dabar apskritai gana įtariai žiūri, kadangi jie, padirbėję užsienyje, kartais (jokiu būdu neabsoliutinant) prisirenka ir ne itin naudingos (jų statytuose namuose gyvensiančių žmonių atžvilgiu) patirties. Kalbant ciniškai, ar tikrai Lietuva daug prarastų, tokiems „specialistams“ išvykus į užsienį? Čia irgi ganėtinai įdomus aspektas.
Kita bėda yra tame, kad dalis ne-emigrantų laikui bėgant tampa visažiniais niurgzliais arijais. Kiekvienas į užsienį išvažiavęs žmogus = išdavikas, Rusija = nuolat tykantis priešas, valdžioje = vagys, banditai ir korumpuoti šunsnukiai ir t.t. Bet čia jau visuomenės mentaliteto reikalas.
O šiaip – lyg ir praėjo tie laikai, kai už žmogų jo likimą nuspręsdavo tėvai, bendruomenė, valstybė ar dar kas nors. Gal neverta vėl imti postringauti apie tai, ką žmonėms „reikėtų“ ir ko „nereikėtų“ daryti? Turiu omenyje tik patriotizmo-emigracijos aspektą, niurzgėjimas/visažiniškumas/sindromas „lietuviai aukščiau visko“ yra kas kita
Sutinku su tavimi, Gyti. Tačiau yra ir kiti dalykai: esame dar jausdami sugriuvusios SSRS idėjas, kupini pagiežos ir baimės. Štai tau pavyzdys: mamos draugė išvažiavo į užsienį pas bičiulį ir penktame aukšte, kur buvo apsistojusi, užsitraukė užuolaidas. Mums dar baisu, kad kažkas kažką pamatys ir įskųs. Užsieniečiai to nesupranta. Nesupranta ir mūsų niurzgėjimo. O jis yra savigyna – vietoj to, kad bandytume kurtis gyvenimą Lietuvoje, bėgame vos pasitaikius progai. Nes bijome, kad piktoje aplinkoje tas gyvenimas sugrius. Reikia laukti. Ir dar ilgai. Mūsų karta vargei ar patirs laisvės džiaugsmą, tačiau privalome ruoštis auginti kartą, kuriai neskiepytumėme nemeilės Lietuvai ir baimės dėl visko, kas mus supa. Tuo juk naudojasi ir populistai.
Gediminui.
Prancūzai netenka patriotizmo? O vokiečiai? Prancūzai dar dabar virškina savo didžiosios revoliucijos vaisius. Vis kas – riaušinė kova dėl savo tautos. Vokiečiai – the same.
O studentai ir nekaltinami išdavyste.
molio rasytas straipsnis.. nieko daugiau nepasakysi
To Justas:
aš kaip tik manyčiau, kad išvažiuoti kad ir „laimės ieškoti“ į (kad ir) statybas, yra pakankamai drąsus žingsnis.
lietuviai bėga iš lietuvos ne dėl to, kad bijo blogos padėties. jie bėga iš lietuvos, nes yra pakankamai drąsus, kad ieškotų geresnio varianto.
ne visada geriausias variantas laukti, kol tau į lėkštę įdės košės. kartais geriau pačiam įsidėti. o kur tai darysi, ar Lietuvoje, ar užsienyje – tai diskutuotinas klausimas kam reikia daugiau drąsos.
Justui – žvilgtelk į Google su užklausa „decline of the nation state“, turėtum rasti nemažai tyrimų ta tema (turėjau omenyje bendras tendencijas). Nesinori visų argumentų čia copypastinti. Kad ir tie patys prancūzai – http://www.dailymotion.com/video/x4txw4_lipdub-europe-united-par-les-jeunes_music...
O dėl studentų – tuomet reikėtų apsibrėžti patį emigrantų terminą. Turimi omenyje tik ekonominiai emigrantai?
Tomui – irgi tiesa, pritariu. Dažnai dalis emigrantų atžvilgiu nukreiptos kritikos turi ryyyškų „hrr, štai jis išdrįso, o aš pabijojau – bet aš didesnis patriotas!“ prieskonį.
[...] Dienos citatos: … p. Mariau …, pasiūlymas Jums – Seminaras skirtas TIK moterims! Paskaičiuokime ant pirštukų kiek gerų darbų esame padarę savo šaliai (viešieji darbai, paskirti teismo nesiskaito). [...]
Alkopunk, esu skaitęs tą įrašą
Gediminai, aš matyt esu idealistas. Gal dėl savo amžiaus į pasaulį žiūriu su truputį ružavais akiniais, gal ateityje gyvenimas tikrai nuleis ant žemės. Na bet Gediminai, postringauti dar niekas nėra uždraudęs, ir tie laikai jau praėjo, kai galėjo būti tik viena nuomonė. Tie, kurie tikrai siekia savo tikslo, neklausys tokių kritikų kaip aš. Šunys loja, o karavanas eina.
Justai, kai kuriose valstybėse žmonės apskritai nekabina užuolaidų
Tačiau tvoras tiesia visur. Visiems reikia turėti savo namus – tvirtoves. Pilnai sutinku su tavim, sovietų sąjunga prisidėjo prie šio skaudulio, kuris pūpso iki šių dienų.
Tomai, deja drąsumas nuo kvailumo skiriasi labai nedaug. Pažįstu žmonių, kurie važiuoja į užsienį net nenutuokdami kur dirbs ir gyvens. Ar juos derėtų vadinti drąsiais?
Emigrantai tėvynę pardavė? Tada juos teisti reikia, sugrąžinti ir viešuosius darbus tedirba. Gyti, tai žmogaus pasirinkimo teisė, ginama žmogaus teisių konvencijos, taigi nereikia demagogijos, nieko jie nepardavė.
Kenedis gerai pasakė, kad duoti reikia. Ir žmonės jau davė, kai kurie net gyvybes sausio 13-ąją, Medininkuose paaukojo… Besotė ta tėvynė, ko jai dar reikia??? O ką ji žmonėms duoda?
Ir ne tevynę žmonės palieka, o mūsų šaunią santvarką. Puiki ta mūsų tėvynė, kurioje sotaus gyvenimo troškimas yra smerkiamas. Tokioje tik vargšai gyvent ir tegali.
Tačiau verkšlenantiems būtų maloniau, kad visi išvažiavę mokslininkai, gydytojai, slaugės, programuotojai, statybinikai ir net pubuose patarnaujantys už grašius tėvynės labui padirbėtų, dar geriau – bedarbio pašalpos prašytų. Tikra tėvynės meilė būtų.
Gal kas zinote, kuri firma uzsidare del darbuotoju trukumo? Taigi kiek as zinau tokiu nera ir dar greitai nebus. O,kad truksta statybininku,tai gal reiketu pamastyti is kokiu pinigu tos statybos vyksta ir kas tuos statybininkus maitina.
Neziniuk, pritari Kenedžiui, tačiau net neįsigilini į jo frazę… Neklausk ką tau gali duoti, klausk ką TU gali duoti…NEKLAUSK. 20 tūkstančių partizanų neklausė ką jiems gali duoti valstybė…Jie tik davė. Pačią didžiausią duoklę – gyvybę.
Neziniuk, atsakyk man į klausimą – kas kuria tą valstybės santvarką? Kažkoki neaiškūs dievai, nusileidę iš dangaus? Per stebuklą valdžioje atsiradę politikai?
UK gerai, bet Lietuvoje geriausia. Nesiskundžiu UK, dar vienas gyvenimo išbandymas, ne taip lengva mokytis ir dirbti vienu metu. Tiesiog esu užsibrėžęs tikslą baigti mokslus in UK. Visad laukiu atostogu kada sugryšiu į namus pas artimuosius ir draugus. Nepabėgau iš Lietuvos dėl blogo gyvenimo ar panašiai.
BTW: šiame straipsny daug tiesos, bet per daug vienareikšmiškai viskas.
Gyti, dėkui kad nesupykai už gan piktą komentarą
Dėl Kenedžio tu teisus, neįsigilinau. Ir tikrai frazė labai tiksli ir patogi – (net) NEKLAUSK, ką ji tau gali duoti. Neklausk, nes atsakymo gali ir nebūti…
Atsakau, kas kuria tą santvarką. Tikrai ne mudu (jei būtum tu, taip nerašytum) – santvarką TEORIŠKAI kuria žmonės per išrinktus atstovus, t.y. piliečių dauguma.
O praktiškai tarp išrinktųjų būna ir tie, kurių išrinkimui išleista daugiausia lėšų, už kurių stovi stipriausios finansinės jėgos, kurie tampa lyderiais, ir prie kurių prisišlieja visi kiti. Tokiu būdu DAUGUMOS išrinkti organai pradeda realiai atstovauti MAŽUMOS interesus.
Taigi santvarką kuriam ne mes. Juos galima ir dievais vadinti, tačiau jie gimė taip pat kaip ir mes, tik su aštresniais dantimis.
Deja, kitose šalyse yra tas pat, tik dekoracijos kitos. Problema ne atskiroje tautoje, o santvarkoje. Buvo ir išimčių, tačiau tai kita tema.
Sorry, kad trumpai nesigavo. Bet pats paklausei
Edvinai, esi šaunus žmogus
Neziniuk, aš net nematau dėl ko galėjau supykt
Tavo argumentai priverčia susimąstyti, tačiau man, idealistui vistiek atrodo, kad valstybę ir jos santvarką kuriame mes. Bent kad kūrėme tai faktas. Tiek po Pirmojo pasaulinio karo, tiek nuo 1988 (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo). Tačiau dabar viskas nėra taip paprasta, nėra teisūs nei idealistai, nei realistai, tiesiog viskas per daug sudėtinga..Čia ne matematika, čia nebūna vieno atsakymo. Nors ir matematikoje visko būna..
Šiek tiek pritariu nežiniukui. vis per tas koalicijas. tarkim, mes, piliečių dauguma, išrenkam vieną partiją, ji laimingai nukeliauja seiman ir, žiū, susijungia su dar keliom (kurioms tu mušamas tėvynės vairo neatiduotum) – padaro visagalę koaliciją…. Be to, mūsų pozicija ir opozicija, kurios turėtų prieštaraut ieškodamos geriausio varianto, arba staigiai pradeda pataikaut viena kitai ir sutaria, arba nusileidžia iki asmeninio žmonių šmeižimo….
to zmogusturintiskapasakyti:
turbūt aš vienas iš tokių žmonių, apie kuriuos rašei. turėdamas įdomius ir pakankamai gerai apmokamus darbus (cielus du) išvažiavau į Londoną atostogų. ir jau greitai bus metai, kaip aš vis dar atostogose.
žmogus nebūtinai kvailas, jeigu važiuoja į nežinią (aišku, nebūtinai ir drąsus). tačiau, pakeisti aplinką kurioje jautiesi pakankamai saugus (arba atvirkščiai, kurioje nebesijauti saugus) į aplinką kurios visai nepažįsti… netgi jeigu tokį žmogų vadintum kvailu, vis tiek jis būtų pakankamai drąsus
galbūt ir aš esu idealistas, tačiau į gyvenimą žiūriu iš kitos pusės nei tu. Lietuva mano tėvyne, kuria aš stengiuos (aga, kartais reikia pastangų) didžiuotis, tačiau savo šalyje pranašu nebūsi
Ne visi emigrantai tik braškes skina (: labai jau stereotipinis požiūris, tai ir prisikabinsiu.
juk yra tikrai daug lietuvių, kurie važiuoja į užsienį mokytis. pvz aš (: nes čia geresnės galimybės, normalios laboratorijos ir normalus požiūris į mokslą. iš tikro tai užknisa, kai visus išvažiavusius sulygina ir vadina tėvynės išdavikais ir visaip kitaip.
kad myliu Lietuvą nereiškia kad turiu kažkokioj skylėj tūnot su morališkai ir visaip kitaip pasenusia aparatūra ir nieko nepasiekt. planuoju ir labai noriu mokslus baigus grįžt atgal į tėvynę ir parvežt savo patirtį ir sukauptas žinias šiaip (: klausimas, ar bus kas laukia ir kur grįžt? nes kai valstybei dzin tai ir žmogui pasidaro dzin
o šiaip pritariu kad lietuviai dideli niurzgliai, ta pati nuvalkiota eurovizija puikus pavyzdys – vietoj to kad visi vieningai palaikytumėm ir didžiuotumemės savo šalį atstovaujančia daina, tik kritikuojam ir drabstom mėšlu. tai koks čia patriotizmas? (:
neprarandu vilties kad viskas pasikeis. kadanors. jei žinočiau kaip tą pokytį įtakoti, būtinai tą ir padaryčiau. noriu didžiuotis savo šalimi (o tai mano nuomone ir yra pagrindinis patriotizmo požymis)
Tomai, nelabai suprantu kam keisti aplinką
Jei dar įmanoma išmąstyti kodėl žmonės bėga iš ten, kur kyla reali grėsmė gyvybei ar turtui, ar dar kažkam, bet bėgimas iš ramaus gyvenimo į nežinią… Ką žinau 
Shiny, yra sakoma, kad kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi
Negali žinoti kas bus, gali tik bandyti nuspėti (čia dėl grįžimo)
Tavo atvejis yra išimtis iš taisyklės, paprastai jauni specialistai, gavę Lietuvoje išsilavinimą, išvyksta užsienio šalių ekonomiką kelti..
fizikės visada yra išimtis iš taisyklės (:
dėl bėgimo į nežinia – ne visada ramus gyvenimas yra laimingas gyvenimas, kartais tiesiog prireikia ir juodai norisi kažką kardinaliai pakeist. niekad nebuvo taip pačiam?
Nelabai
Kad aš pernelyg ramus žmogus
O kodėl mano kategorijos nėra? Aš antipatriotas. Malonu susipažinti
O aš patriotas
Taip pat malonu susipažinti 
sakyčiau, kad yra dėl ko niurzgėti. Tikrai nežadu to atisakyti, kaip kad ragina socialdemokratai, vaizduojantys, kad viskas laaabai gražu.
statistika:
Statistika, 2007 07 05 08:23
2006 m. 1000-iui gyventojų teko 12,8 mirusiojo, – DIDŽIAUSIAS MIRTINGUMO RODIKLIS NUO 1950 m., rašoma Statistikos departamento pranešime spaudai.
2005 m. Lietuvos gyventojų mirtingumo rodiklis ketvirtadaliu didesnis negu ES valstybių narių vidurkis (9,7).
2000–2005 m. vyrų mirtingumas padidėjo 18,4, moterų – 13,1 procento. 2005 m. kaimo gyventojų mirtingumas pusantro karto didesnis, negu miesto.
Per pastaruosius penkerius metus 15–59 metų amžiaus žmonių mirtingumas padidėjo beveik 13 procentų, 60 metų ir vyresnio amžiaus – 9,4 procento.
2005 m., palyginti su 2000 m., sušalo beveik 3 kartus, žuvo transporto įvykių metu 15,1 proc., paskendo 7,7 proc. daugiau žmonių. Pastebimai (apie 40 proc.) padaugėjo asmenų, mirusių dėl apsinuodijimo alkoholiu bei nuo alkoholio vartojimo, rūkymo sukeltų ligų.
Lėtinių psichozių nuo 1990 m. padaugėjo virš 20-ties kartų! Penktadalį jų sudaro alkoholinės psichozės.
1990 m. Lietuvoje kiekvienam gyventojui tekdavo 8,5 ltr. gryno alkoholio(tada vartodavo beveik vien parduotuvėse parduodamus gėrimus) , 2002 – 10 ltr., 2005 -10,7 ltr., neskaičiuojant „pilstuko“, „samagono“ ir kt. paplitusių naminių gėrimų. 2002 m dėl alkoholio vartojimo mirė 1007, 2005 jau 1245 žmonės…
Savižudybių skaičius nuo 1990 m. išaugo 2 kartus 44 savižudžiai 100 tkst. gyventojų ir yra didžiausias pasaulyje.
1970 metais 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje teko 25 savižudybės. Prasidėjus Gorbačiovo reformoms, 1985 metais staiga padidėjo iki 35,8 (44,6 procento) savižudybės. 1986 metais Lietuvoje jis sumažėjo 25 proc.(TSRS – 35 procentais). 1986–1990 metais šie rodikliai išliko stabilūs, o nuo 1991 metų, atkūrus nepriklausomybę, ėmė labai sparčiai didėti: 1991–1996 metais – 74 procentais (nuo 26,5 iki 46,4 100 000 gyventojų), 1998 metais 100 000 gyventojų teko 43,8, 1999 metais – 44, 2000 metais – 46,6 ir 2001 metais – 44,1 savižudybės. Europos Sąjungos vidurkis – 25.
Registruojamas nusikalstamumas (žmogžudystės, banditizmas, vagystės, sukčiavimai, plėšimai ir kt.) 1990 -2005 m. išaugo 10-15 kartų.Dingusių žmonių centro duomenimis Lietuvoje kasmet dingsta be žinios vidutiniškai 1200-1300 žmonių. Dažniausiai, moterų, kurios išvežamos į užsienį ir parduodamos dirbti prostitutėmis.
Statistikos duomenimis vidutinės pajamos 1-am namų ūkio nariui – 580 Lt./mėn.;
30% gyventojų tenka mažiau, negu 435 Lt/mėn.;
45% – 435 – 725 Lt/mėn.;
42% gyventojų, pagal tyrimus, pajamų vos vos užtenka būtiniausioms išlaidoms;
25% – virš 725 Lt/mėn.
Apie 2650 iš jų – milijonieriai. 1217 piliečių deklaravo 2006 m. gavę virš 1 mln Lt. pajamų.
Mažesnę, kaip 500 litų, pensiją dabar gauna apie 400 tūkst. pensininkų.
Tarybiniais laikais 1,5 mln indėlininkkų Taupomajame ir Vnešekonombanke buvo sukaupę virš 7 milijardų rub. .(įskaitant čekius ir bonus) Pagal būtiniausių prekių kainas, tai dabar atitiktų apie 70 – 100 milijardų litų. 1,2 mln. indėlininkų, atsiliepdami į tuometinės vyriausybės raginimus, indėlių neatsiėmė ir pinigus prarado. 1996 m. buvo nuspręsta dalinai grąžinti prarastus indėlius santykiu 1:1, bet ne daugiau 6000 Lt. Iš viso buvo grąžinta 3,62 milijardų lt.
2006 m. Lietuvos žmonių santaupos bankuose sudarė apie 18 mlrd. Lt. (tai atitiktų maždaug 1,5 mlrd. rublių).
Pagal amžių gyvenamieji statiniai pastatyti:
Pastatyti iki 1960 m – 26 procentai;
Pastatyti 1960-1990 m. – 65 procentai;
Pastatyti po 1990 m. – 9 proc.
Butu statyba Vilniuje:
1985-19 000
1986-24 000
1991 Lietuvoje prasidejo maras – iki 1996 m. statybos praktiškai nevyko.
1998 pajudėjome – 800 butu…
2005- 2800 butu…
2006-4300 butu…
Lietuvos VALSTYBĖS SKOLA 2006 m. pasiekė 48 MILIJARDUS Lt. (2006 m. padidėjo 13 mlrd Lt.)
Tai tik Statistikos departamento ir kt. įstaigų OFICIALI statistika – jokios politikos.