Sovietų sąjungos vėliava virš Reichstago (Vokietija, 1945 gegužės 2)
Sovietų sąjunga buvo nepasiruošusi karui?
Kaip jau minėjau pirmoje dalyje, draugas Stalinas buvo genijus. Turėdamas pačią didžiausią ir galingiausią (taip, galingiausią) kariuomenę pasaulyje, jis sukūrė mitą, kuriuo patikėjo visas pasaulis (net iki šių dienų yra juo tikinčių žmonių). O tas mitas skambėtų taip: Sovietų sąjunga nebuvo pasiruošusi karui. Šį teiginį į miltus sumalė Viktoras Suvorovas savo knygoje „Paskutinė respublika“, pateikdamas visą pluoštą įrodymų, kaip sovietų sąjunga buvo „nepasiruošusi“ karui.
Topografiniai žemėlapiai
Topografiniai žemėlapiai – svarbus ginklas bet kokiame kare. Nuo paprastų žemėlapių jie skiriasi detalumu, tikslumu, kiekvienas mažiausias miško keliukas ten pažymėtas. Be šių žemėlapių sėkmingos karinės operacijos neįsivaizduojamos. Žinoma jei kauniesi gynybiniame kare, kaip SSRS, tokių žemėlapių svarba sumenkėja. Raudonoji armija jų daug ir neturėjo, bet ne dėl to, kad ruošėsi gintis, o todėl kad ruošėsi pulti! „Iš viršaus“ buvo gauta nurodymų sudarinėti milžiniškų teritorijų, esančių už SSRS ribų, topografinius žemėlapius. Ar jums nekeista, kad valstybė, kuri ruošiasi gynybiniam karui, milžinišku tiražu spausdina užsienio šalių žemėlapius? Kaip teigia V.Suvorovas, karui sovietai ruošėsi jau nuo trečiojo dešimtmečio, kuomet itin suaktyvėjo žvalgybos ir topografijos tarnybos darbas. Jau vykstant karui, buvo nuspręsta Europos „išvadavimą“ pradėti 1941 metų liepos mėnesį. Tačiau Vokietija negalėjo laukti sutriuškinimo ir turėdama septyniskart mažiau tankų (apie kokybę jau nėra ką ir kalbėti), Birželio mėnesį pradėjo karą su SSRS. Raudonajai armijai, jau mobilizuotai į pasienio regionus (buvo aktyviai ruošiamasi ekspancijai), neliko nieko kito kaip tik sudeginti milijonus, ar net dešimtis milijonų topografinių žemėlapių, slepiant tikrąsias užmačias.
Tankų karas ir nejudrusis T-35
Turbūt niekam ne paslaptis, kad Antrasis pasaulinis karas buvo tankų karas. Didžiausi mūšiai vyko ne ore, ne vandenyje, o ant žemės, kur tankai vaidino pagrindinį vaidmenį. Ar žinote kiek Sovietų sąjunga turėjo tankų prasidėjus karui? O Vokietija? Aš jums pasufleruosiu. Sovietų sąjunga, ta karui visai nepasiruošusi valstybė, turėjo septynis kartus daugiau tankų už karui pasiruošusią Vokietiją (21 000 su 3000). Tačiau tai nesustabdė Stalinui ištikimų istorikų, kurie rašė vieną knygą po kitos, kaip ruseliai buvo nepasiruošę ir kokie jie kvaileliai buvo. Savo tankus T-35, pagamintus 1941 metais, sveriančius 45 tonas ir išvystančius 30km/h greitį, vadina senais ir sunkiais, o rumunų FT-17-9, pagamintus 1917, sveriančius 6 tonas ir išvystančius net 9 km/h greitį – naujais ir greitais. Čia tik vienas pavyzdys iš daugelio, kuomet patys komunistai dangsto savo tikrąją karinę galią. Kyla klausimas, kam to reikėjo?
Kam buvo sukurtas mitas apie nepasirengimą?
Prieš karą
Prieš karą po šiuo mitu slėpėsi tikrasis SSRS siekis – įvykdyti pasaulinę socialistinę revoliuciją. Būtent dėl to Stalinas ir augino Hitlerį, nejaugi imsi ir vaduosi Europą nuo velnias žino ko? Reikėjo sukurti kažką netgi blogesnio už socializmą, nuo kurio draugai iš rytų mus išvaduotų. Dar ir dabar vakarai dėkoja Stalinui už nacizmo sutriuškinimą. Adolfas Hitleris jiems pats didžiausias padugnė, tironas, baisūnas, genocido rengėjas, vos ne šėtonas žemėje. O tautų tėvas gal ir šiek tiek prisidirbęs, bet bent jau sąjungininkas.
Po karo
Kaip jau žinome, po Antrojo pasaulinio karo vyko dar vienas karas, tiesa, šaltasis. Tai reiškia, kad jo metu nevyko itin didelių karinių konfliktų, o buvo varžomasi visose įmanomose srityse (nuo sviesto gamybos iki kosmoso užkariavimo). Jeigu sovietų sąjunga būtų atskleidusi savo tikslus – sukelti pasaulinę socialistinę revoliuciją, šaltasis karas tuojau pat peraugtų į karštąjį, o tai buvo neparanku niekam: sovietai stengėsi išlaikyti užgrobtąją Europos dalį, o vakarai po truputį ėmė bijoti SSRS. Griuvus Sovietų sąjungai griuvo ir viltys, puoselėtos keliasdešimt metų.
„Arba komunistai užgrobs pasaulį, arba komunistų valdžia visur žlugs“- sakė Leninas ir jis buvo visiškai teisus.
Naudota literatūra, kuri gali sudominti:
David Matern: „Rojus be Dievo“ .
V.Suvorovas: „Paskutinė Respublika“.
Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas: „Komunistų Partijos manifestas“.
Ištraukos iš J. Gebelso asmeninio dienoraščio.
Henris Pikeris: „Hitlerio užstalės pokalbiai“.
Apie
Straipsnis įdomus ir naudingas, tačiau autoriui labai siūlau pasidomėti ir Suvorovo kritika ar bent jau paskaitinėti šios srities diskusijas, pavyzdžiui, http://www.antraspasaulinis.net tinklapyje. Kitu atveju panašūs straipsniai (jei ateityje dar rašysi šia tema) bus gražūs ir pompastiški, tačiau bet kuris rimtesnis istorikas, panorėjęs pakritikuoti, iš jų paliks tik skutelius. Žinau tą „aha!“ jausmą, kuris dažnai apima skaitant Suvorovo knygas (visgi nepamirštam, kad jis praėjo GRU mokyklą, taigi tikrai žino, kaip pasinaudoti skaitytojų psichologija), tačiau aklai juo sekti irgi nevertėtų.
Kaip pavyzdį galiu pateikti argumentą apie „septynis kartus daugiau tankų“. Suvorovas čia suskaičiuoja VISUS SSRS tuomet turėtus tankus, gautą skaičių lygindamas su Vokietijos tankų, sutelktų ties SSRS pasieniu, skaičiumi. Atrodytų, jog tai tik smulkmena, tačiau turint omenyje tai, kad dalis SSRS tankų buvo, pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose ar pasienyje su Suomija, tie „21000″ jau nebeskamba taip įspūdingai
Pagal Wikipedia, tikrasis tankų santykis pasienyje buvo 4171 (Vokietija) prieš 15687 (SSRS) – toli gražu ne septynis kartus daugiau, kaip teigia Suvorovas. Prie šio fakto dar galima pridėti ir tai, jog tie SSRS tankai, kurie buvo Vokietijos-SSRS pasienyje, vargu ar visi buvo kovinės parengties – kaip rašo ir pats Suvorovas, buvo nesibaigęs kariuomenės perdislokavimas. Galima palyginti ir vokiečių bei rusų tankistus – pirmieji jau įvaldę blitzkriego taktiką, pasitreniravę Vakarų Europoje, gavę aiškius nurodymus, ką ir per kur pulti ir antrieji, mobilizuoti iš visų SSRS pakampių, valdomi nepatyrusių vadų (valymų pasekmės) ir nesitikintys puolimo… Ir taip toliau. Tokioje situacijoje iš to kiekybinio tankų pranašumo buvo mažai naudos. Ir tai tik vienas pavyzdys apie Suvorovo pernelyg išpūstą SSRS karinę galią.
Kadangi esu šiektiek susiduręs su karyba, taktika ir pačiais topografiniais žemėlapiais, tai pakomentuosiu ši straipsnį. Žemėlapių spausdinimas tikrai neglai būti pasiruošimo karui rodiklis. Gali turėti kiek tik nori žemėlapių, bet jei niekas nemokės jais naudotis – naudos nebus (o karo topografija, patykėk manim, yra labai sunkus mokslas). Tas ir nutiko Sovietų Rusijai, turėjo jie ir tankų, ir žemėlapių, bet niekas nemokėjo jais deramai naudotis. Pėstininkai nebu deramai, net sakyčiau dalinai, apginkluoti ir paruošti. Jeigu, tai ką rašai būtų tiesa, tai Sovietų Rusija nebūtų patyrusi tokių milžinišku nuostoliu Vokietijos įsiveržimo metu. Kadd ir koks tironas buvo Stalinas, nemanau, kad jis būtų neleidęs duoti ginklų kariams vien dėl to, kad užmaskuoti savo planus „užkariauti pasualį“. Galų gale ką čia maskuoti ? Senų seniausiai visiems aišku, kad SSRS buvo blogio valstybė, kuri gerai prograi pasitiakius būtų savo planus įgyvendinusi (pasualinis socializmo perversmas). Straipsnis gan įdomus, bet neverta tikėti vieno sitoriko nuomonę, tiesiog prieštaravimų yra perdaug.
Sypsena kelia Gedimino ir Edgaro komentarai bandantys paneigti esme ir perkelti diskusija i nereikalingas detales. Kiekvienas protingas ir objektyvus zmogus anksciau ar veliau susipazins su faktais ir padarys savo isvadas. As perskaiciau abieju pusiu argumentus ir tikrai zinau kad karas yra SSSR kalte, be jokiu abejoniu. Cia ne vieta diskusijoms apie detales. Galiu tik uzduoti du klausimus isnagrinetus suvorovo Klausimas Nr 1 – Kodel Vokietijai pradeti kara pries SSSR (sufleruoju atsakyma – 1941 birzelio perduotas pranesimas apie prevencini smugi). Klausimas Nr 2) Kas laimejo kara? (sufleruoju atsakyma – Ar galima laikyti pergale kara kuris nusinese 30 milijonu SSSR pilieciu gyvybes, nustume gyvenimo lygi 60 metu atgal?)
Sergejui:
Visų pirma, kurioje mano komentaro vietoje matote esmės paneigimą? Aš neginčiju Suvorovo teiginio, jog Stalinui tenka didelė kaltės dalis už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tačiau laikausi nuomonės, jog diskutuojant tokiais klausimais negalima remtis tik vienu šaltiniu ir aklai juo tikėti.
Antra, nereikalingų detalių kalbant apie istoriją negali būti. Pavyzdžiui, kalbant apie tą patį Suvorovą – vienoje savo knygoje jis pateikia kariuomenės dislokavimą prie Rumunijos sienos kaip ruošimosi agresyviam karui pavyzdį. Faktas (be detalių) – dislokuota kariuomenė. Na ir kas? Galbūt SSRS išsigando Rumunijos ir nori apsisaugoti nuo netikėto jos puolimo? Tačiau įsigiliname į detales – toje kariuomenės dalyje buvo neįprastai daug kovai kalnuose skirtų dalinių. Kodėl? Už kariuomenės nugaros – Ukrainos stepės, Rumunijos pusėje – kalnai. Štai ir įrodymas, jog buvo ruošiamasi puolimui, o ne gynybai. Štai ir „nereikalinga detalė“.
Trečia, „be abejonių“ žinoti visą tiesą apie istorinį faktą yra neįmanoma. Taip, mes turime duomenis, kurie baksnoja pirštu į SSRS pusę, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog tai yra visi galimi duomenys ir tokia yra objektyvi tiesa. Istorija didžiąja dalimi yra interpretacijos dalykas.
O trumpai bandant atsakyti į jūsų klausimus:
1. Vokietija paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Arba smogti pirmai, arba laukti, kol SSRS galutinai pasiruoš puolimui ir smogs į nugarą. Nemanau, kad Hitleris buvo toks naivus ir tikėjosi, jog SSRS ramiai sėdės, Vokietijai išbarsčius savo pajėgas po visą Europą. Jam liko du variantai: arba laukti SSRS puolimo, kurio greičiausiai nebūtų galėjęs atremti, arba savižudiškai pulti pirmam, kol SSRS dar nebuvo pilnai pasiruošusi ir tikėtis stebuklo.
2. Visos šalys patyrė didžiulių nuostolių, todėl objektyvaus atsakymo į šį klausimą nėra. Daugiausiai iš karo laimėjo dvi supervalstybės – SSRS (jei neskaitysim krūvos lavonų) ir JAV (tapo supervalstybe, pasidėjo pagrindą savo ekonominei galiai).
„Jeigu sovietų sąjunga būtų atskleidusi savo tikslus – sukelti pasaulinę socialistinę revoliuciją, šaltasis karas tuojau pat peraugtų į karštąjį“
Man regis sovietam nieko nereikejo „atskleisti“ – viskas ir taip buvo aisku. Negarantuoju del Stalino, bet Chrusciovas tikrai neslepe planu apie pasauline socialistine revoliucija („taikia“ zinoma). J.F. Kennedzio didziausias uzsienio politikos tiklsas ir buvo, visais imanomais budais to isvengti.
O siaip idomiai rasai. Nesakau, kad su viskuo noreciau sutikt, bet skaityt idomu
įdomu
Kaip nerealu, diskusija užsivedė tarp komentatorių. I’m lovin it
na tokiu „veju“ dar neteko skaityti ir girdeti…Suvorovas?o gerbiamam autoriui teko girdeti kas tai yra propaganda?tai labai panasu i tai ka tamsta cia parase.tiesiog rasliava…o apie tankus ir ju kokybe,pasiruosima ir t.t. ir t.t tai net nekalbu.jei jau rusai tokie pasiruose buvo,kodel tuomet,jau po metu laiko,vienas karabinas tekdavo trim kareiviams?tikriausiai todel,kad draugas Stalinas buvo genijus?:)))
Iš kur tokie duomenys dėl karabinų? Čia apie Antrąjį pasaulinį karą rašiau, o ne Pirmąjį..
esu perskaitęs visą Suvorovą rusų kalba ir turiu pripažinti, kad jo karo versija tikrai labai panaši į tiesą. Daug panašesnė už pokarinių istorijos klastotojų versijas. Paaiškinta ten ir apie ginklų trūkumą ir apie visa kita, tad prieš komentuojant bent jau reikėtų temoje šiek tiek gaudytis. Propaganda? Visi tą propagandą varo, ir visi ant savęs antklodę tempia. Pavyzdžiui, pažiūrėjus „Discovery“, susidaro įspūdis, kad karas laimėtas ne prie Stalingrado ir Kursko, kur kovėsi milijonai prieš milijonus, bet prie kokio nors Olandijos tilto, kur didvyriška britų kuopa įnirtingo savaitę trukmės mūšio metu sutriuškino ištisą batalioną folksšturmo senukų vokiečių ir tris nevažiuojančius „Tigrus“
Puikus straipsnis.Tokie ir panašūs straipsniai(„Veido“žurnale apie sovietinių skulptūrų privalomą taškymą raudonais dažais)turėtų dominuoti,artėjant taip vadinamai pergalės dienai.Ačiū-geriau vėliau,negu niekad.
30 milijonų lavonų . O kas kas kaltas ? Sovietinė propogandinė mašina, kuriai buvo nusispjaut ant savo žmonių gyvybių. Skaičiau knygą „Rytų frontas“ , kurioje vokiečių kareiviai bei karininkai aprašo savo įspūdžius apie karą prieš rusus. Viename epizode vokiečių kuopa apie 200 žmonių atsilaiko prieš 2 batalionus rusų kavaleristų (10000 žmonių). Karui einant į pabaigą, amerikiečiai stengėsi kad kuo mažiau jų karių žūtų, o rusai atvirkščiai – kad kuo daugiau savų žūtų. O dabar gegužės 9 d. – „Pergalės dieną“ jie slepia savo vadų nemokšiškumą kariaut dėl savo žmonių žūties
Rusų tankai iš ties buvo geri – paprasti, patikimi ir jų buvo daug. Kitas dalykas – karių aprūpinimas. Jie badavo. Ir jei ne stalinistinė propaganda („Neleiskim fašistų čiabatams mindžioti Arbato grindinio…..“) išlaikiusi kareivių dvasią, bei palankios gamtinės aplinkybės – dar didelis klausimas kas būtų laimėję.
O Stalinas tikrai nebuvo genijus. Jis buvo silpnaprotis kokių reta. Be to, jei jau Stalinas planavo „sukurt ir sunaikint“ nacistus ir taip įvykdyt pasaulinę socialistinę revoliuciją, kaip paaiškint Ribentropo ir Molotovo susitarimus?
Abipuse nauda. Mes tau netrukdysim užgrobti Vakarų Europą (pvz., Stalino mintis – gerai, kariauk į sveikatą, išbarstyk savo kariuomenę, nuteik prieš save pusę pasaulio, o jau tada…), o tu mums netrukdyk parengti armiją tai Europai atsiimti (pvz., Hitlerio mintis – gerai, naivuoli, ntrukdyk dabar mums, Vokietija, užgrobusi Vakarų Europą, bus kur kas stipresnė, o jau tada…). Dviejų plėšrūnų susitarimas nebandyti perkąsti gerklės vienas kitam, kol abu nebus pakankamai užtikrinti savo pergale.
Na tarkim. Bet genijus (kuriuo Stalinas niekada nebuvo) butų įvertines ir labai didelę galimybę likt sutriuškintam: o jei nacizmas be didesnio vargo apims visą Europą (būkim teisingi, antisemitizmas ne 20 amžiaus fenomenas ir gyvavo jis seniai ir VISUR), jei nacizmo ideologija rusams pasirodys labiau priimtina už komunizmo (irgi visai realus scenarijus), galų gale jei modernesnė nacių karinė galia pasirodys stipresnė už galybę gerais tankais ginkluotų, bet visiškai demoralizuotų rusų kareivukų? Genijus tokios avantiūros tikrai nesiimtų. Net jei Stalinas iš tiesų sugalvojo sustiprint Europoje nacizmą ir fašizmą, o vėliau jį iškilmingai nugalėt – tai dar kart įrodo jo silpnaprotystę, o ne genialumą.
II pasaulinio karo laikotarpiu aš matau dvi genialias personas – W. Čerčilį ir Č. De Golį. Kad kokių klaidų jie yra padarę, jie yra patys tikriausi genialios, charizmatiškos lyderystės pavyzdžiai. Tiek Hitleris, tiek Stalinas buvo kretinai, kuriuos tinkamas laikas ir vieta iškėlė į aukštumas.
Zibaila: jie buvo genijai-kretinai. Kitaip tariant šizofrenikai. Tačiau joks kretinas nesugebės palenkti į savo pusę milijonus (žinoma už lyderių nugarų stovėjo gal net ir protingesni žmonės). Propoganda gali viska. Savo darbą padarė. Kretinai yra tie milijonai žmonių kurie kariauja, vualia – pilkosios masės efektas ir tiek
Jei didžioji dauguma žmonijos nebūtų kretinais – nebūtų nei karo, nei bado, neapykantos. O dabar turime ką turime.
Negaliu nesutikt. Jei jau tokios ideologijos, kaip nacizmas ir komunizmas gauna visuotinį pritarimą, tampa aišku, kad ta visuomenė tikrai ne paties aukščiausio intelekto.
Na, aš taip kategoriškai tų visuomenių intelekto nevertinčiau. Visgi nepamirškim ir visiškai kitokio tuometinio konteksto – informacijos stygius, skurdas, nestabilumas valstybėje ir t.t. Komunizmas buvo įtvirtintas remiantis armijos jėga ir gerai koordinuota KGB pirmtakų veikla, nacizmas – remiantis lyderio charizma ir, iš dalies, tautos mentalitetu. Tiek ten, tiek ten, viską lėmė nedidelis veiklus branduolys, paskui save sugebėjęs patraukti kritinę visuomenės masę, pakankamą, jog likusi jos dalis būtų „įtikinta“ doktrinos teisingumu. Tiems, kuriems tai nepatiko, teliko prisitaikyti arba keliauti į specialias nemokamo darbo sanatorijas. Herojų visais laikais buvo nedaug.
Tas pats atvejis ir kare – pavyzdžiui, eilinis sovietų kareivis, kuriam buvo įsakyta aklai veržtis į priekį, puikiai žinojo, jog jei stovės vietoje ar trauksis atgal, jį nušaus čia pat užnugaryje stovinčio NKVD dalinio kariai. Tokioje situacijoje ar tikėsi propaganda, ar ne, jau nėra svarbu. O jei pabandysi suorganizuoti kokį nors subtilesnį pasipriešinimą, nors ir taikos metu – iš vienos pusės tau trukdys gausybė prisitaikėlių, nepraleisiančių progos už tavo demaskavimą ką nors užsitarnauti; iš kitos – pats bijosi dėl savo artimųjų. Čia tik mums dabar taip lengva sakyti – cha, kretinai, negalėjo pasipriešinti valdžiai.
O dar pratęsiant Stalino „genialumo“ temą – aš drįsčiau spėti, jog pagrindinė Stalino klaida buvo tame, jog jis pervertino sąjungininkų pajėgumus. Vargu ar kas nors tikėjosi, jog pagrindinis Vokietijos priešininkas kontinente – Prancūzija – kapituliuos per mėnesį. Paprastai yra sutariama, jog SSRS ruošėsi pulti 1942 metais (Suvorovas teigia, jog 1941 metų liepą, tačiau vargu ar iki tol Stalinas būtų spėjęs pasiruošti) – jei Hitleris būtų įklimpęs Prancūzijoje arba būtų sumanęs vykdyti „Jūrų liūtą“, greičiausiai viskas būtų pasisukę kitaip. Stalino planas, jei jis toks ir buvo, greičiausiai rėmėsi mąstymu „tegu jie nusilpsta, tiek Hitleris, tiek sąjungininkai, o tada mes jau pribaigsim abu“. Bet gavosi taip, kaip gavosi – vokiečiai pademonstravo blitzkriegą, o Stalinui teko kramtyti pypkę, mąstant, kaip metais anksčiau parengti armiją puolimui.
Bet kuriuo atveju, Stalino klaida mes galim tik džiaugtis – jei ne „Barbarossa“, dabar greičiausiai čia diskutuotumėm apie tai, kaip geriau kovoti su buržujais kapitalistais jankiais.
Puikus straipsnis. Suvorovas nėra istorikas, ir pats pripažįsta, kad vietomis klydo, ką paskui aprašo sekančiose knygose. Bet jis yra absoliutus analitikas, išmokintas iš smulkių delalių padaryti dažnai netikėtas ir prieštaraujančias oficialiai versijai išvadas, kurių oficialūs istorikai ir nebegali paneigti.
Laukiu, kol jis paaiškins (ir išaiškins), kodėl Stalinas nepastebėjo ar ignoravo Žukovo bukumą…
ir… vėl lauksiu tęsinio
Arni, mačiau tą filmą per „Discovery“, man jis taip pat pasirodė gana juokingas, bet kai nėra pasirinkimo, tai tenka žiūrėti. Geriau negu nieko
O tęsinys bus, kai perskaitysiu „Paskutinės respublikos“ antrą knygą 
Tauro apygarda, aš jokiu būdu nepalaikau tokių akcijų. Net nepavadinčiau to akcijomis, tai tikrų tikriausi vandalizmo aktai. Nederėtų teršti žuvusių karių atminimo.
Zibaila, į tavo užduotus klausimus kuo puikiausiai atsakė Gediminas ir Kubikas, tad nematau reikalo kartoti to pačio
Gediminai, net ir genijai daro klaidų. Žinoma žodis „genijus“ su žodžiu „stalinas“ gal ir ne kaip skamba, tačiau aš savo nuomonės neišsižadėsiu
Nežiniuk, Suvorovas save pristato kaip istoriką mėgėją
Beje, jei jau kalbat apie „alternatyviąją istoriją“
, tai gal kas nors žinot kokių autorių, kurie teigtų ir įrodinėtų teoriją, kad II Pasaulinį karą laimėjo žydai? Ar čia jau visiškas tabu?
Kaip čia įdomiai, ieškai ne tiesos, bet antisemitizmu kvepiančios istorijos… Nemanau, kad yra veiksnių autorių, kurie rašytų būtent taip.
Simonai, šitas http://en.wikipedia.org/wiki/David_Irving visokių tokių nesąmonių prirašęs, gal bus ir tokių teorijų iškėlęs
Aš esu prieš bet kokią rasinę ar tautinę diskriminaciją. Bet čia tegu kalba faktai. Tauta, visiškai nepagrįstai, buvusi diskriminuojama nuo pat viduramžių, per penkmetį tapo lygi visoms kitoms pasaulio tautoms. Netgi daugiau – dabar Vokietijoje policininkai bijo baudas rašyti. Antisemitizmas tapo grieščiausiai baudžiama diskriminacijos forma. Ir kaip rodo mano komentaras ir po juo esanti reakcija – reikia labai atsargiai vartoti tos tautos vardą, nes bet kokia nekonkretybė iššaukia labai atsargią kitų reakicją. Galų gale – po karo pagaliau tapęs realybe Izraelio įkūrimas.
Stengiausi parašyti, sukeldamas kuo mažiau bereikalingo bruzdėjimo. Nes pagrindinė mintis visai kitokia.
Kodėl 6 milijonus nesava valia piliečių palaidojusią Tautą laikome tragiško likimo Tauta, o 27 milijonus savo valia užkasusį šizofreniką, siekusį pasaulinės galios, didžiuoju karo strategu – genijumi?
Kodėl tų, kurie vartoja tokius žodžius galvose, ši formulė netinka kalbant apie kitą reiškinį. Tiesa, suprantu, kad žodis „genijus“ gali turėti kiek kitokią prasmę, negu žodynuose (negatyvumo atspalvis), bet tuomet egzistuoja pilna teisė „laimėjimą“ apipinti juodais rūbais.
Negalime, negalime to žmogaus vadinti genijumi. Nes tuomet išeina, jog vakaruose buvęs Adolfėlis buvo visiškas nevykėlis, kai čia – tuotarp sėdėjo superžmogus. Čia greičiau Stalino vizija sutapo su Hitlerio planais, negu Stalinas buvo didysis pasaulio planuotojas.
Gerai Simonas šneka…..
Simonai, aš asmeniškai puolu bet kurį žmogų, kuris teigia, kad tokia ir tokia tauta yra tokia ir tokia. Negalima visai tautai prilipinti vienos etiketės. Negalime teigti kad žydai valdo pasaulį ar dar ką. Apie stereotipų griovimą jau rašiau.
O savo nuomonės apie Staliną neišsižadėsiu, prieš jį visokie Churchill’iai tik kinkas padrebindavo ir stengdavosi nesirodyt akyse. Kad ir dėl SSRS okupuotų teritorijų, Churchill’is net kelis kartus yra sakęs, kad jam tai nepatinka. Oho, jūs pagalvosite, štai kur žmogus, štai kur genijus. Bet ne, gal labiau tinka žodis bailys.
[...] įdomaus ŽTKP įrašo apie Stalino tikrą ar tariamą genialumą ir man kilo mintis iškapstyti kokį nors perliuką iš [...]
Branguti, aš irgi perskaičiau krūvą Suvorovo knygų… ir tik perskaičius gan didelę jų dalį supratau how full of shit he is. Viena knyga prieštarauja kitai. Vienoje aprašo vieną įvykį vienaip, kitoje visiškai kitaip, kas paneigia pirmąją istoriją. So… I think he’s a crook
Oj prisiminiau Niksono kalbą iš karto… Dabar yra daug žmonių, kurie tiki, kad Viktoras yra paperkamas… o taip gaila, buvo periodas kai aš taip tikėjau juo knygomis.