Kas labiausiai vienija, bet kartu ir skaldo žmones? Ne, tai ne religija ir ne krepšinis. Tai muzika! Lietuviška muzika. Jau dabar matau jūsų perkreiptus veidus ir sarkastiškas mintis – kaip galima rašyti apie tai, ko nėra? Puikiai pamenu mūsų liūdesio angelo – Andriaus Mamontovo pareiškimą :„Popsas užkniso juodai“. O ar lietuviška muzika užkniso juodai? Ar Lietuva – tik šūdino popso šalis?
Stop! Geros lietuviškos muzikos tikrai yra! Tik ją „dusina“ vienadieniai atlikėjai ir grupės, kurių klausantis nereikia mąstyti. Taip tikrai talentingiems muzikantams nelieka eterio laiko nei radijose, nei televizijose. Deivydas Zvonkus: „Radijas ir Televizija yra verslo struktūros. Jos transliuoja tai, kuo pelno reitingus. Pagal tai ir renkasi repertuarą. Reitingai valdo. Ne kartą girdėjau, kaip TV laidų juodadarbiai yra prodiuserių APRĖKIAMI dėl prasto laidos reitingo.“ Taigi atlikėjai tampa dar viena masinio vartojimo preke, jei savo prekine išvaizda nieko nepatraukia, jei groja ir dainuoja „neformatą“ – tikėtis pasiekti klausytojų ausis ir širdis yra beprasmiška. Ir visai nesvarbu, kad tie patys atlikėjai, tos pačios grupės ištisai šmėžuoja televizoriuje, lyg kiti atlikėjai neegzistuotų. Eglė Sirvydytė: „Radijas ir televizija mane piktina iš esmės. Nepaisant mažyčių išlygų (tam tikrų televizijos programų ar radijo stočių), jie suka tą patį per tą patį, rodos, nė trupučio nesistengdami atsigręžti į tą, kuris iš tiesų domisi muzika. Kiek gi galima transliuoti paskutinių dešimtmečių hitus. Gi jau koktu. Ir veidai tie patys etery sukasi, nieko naujo, nieko gyvo. Lietuviai toli gražu nėra buki, gi yra šimtai tūkstančių gyvenančių muzika, ja besidominčių, kuriems baigiasi kantrybė ir jie galop su visam išjungia televizorių“.
Ar iš tiesų viskas taip blogai? Aš pats asmeniškai tiesiog nežiūriu lietuviškų TV kanalų, nesiklausau lietuviškų radijo stočių, tačiau klausau daug lietuvių atlikėjų. Domantas Razauskas: „Manęs kažkada klausė, ką praranda neskaitantis žmogus. Atsakiau, kad nieko nepraranda, nes visiškai neturi nieko tokio vertingo, ko būtų gaila netekti. Panašiai ir su tais atlikėjais (geroji priešingybė šiam siaubingam žodžiui yra kūrėjas). Ar jie bus, ar ne, – niekas net nepastebės. O Lietuvoje yra daugybė gerų kūrėjų, į kurių koncertus susirenka pilnos salės, nors jų veidų nerodo TV, o dainų netransliuoja komercinės radijo stotys.“
Domantas Razauskas ir Eglė Sirvydytė priklauso tiems geriesiems kūrėjams, kurių veidų nepamatysite žydruosiuose ekranuose ir tuo labiau jų dainų neišgirsite per RC ar M-1. Tačiau kad ir kur jie bekoncertuotų, pilna salė žmonių garantuota. Ir ne tik patogiai sėdinčių ant kėdžių, bet ir stovinčių, tupinčių, gulinčių… Būtent dainuojamosios poezijos žanras, kuriam priklauso abu šie atlikėjai, dabar išgyvena patį didžiausią pakilimą ir visai gali būti, kad netolimoje ateityje pamatysite kokį nors bardą per „Puikųjį šou“. Juokauju. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokio turinio laidų neliks. Tačiau kol muzikos prodiuseriai nepasisotins pinigų, mano svajonei nebus lemta išsipildyti.
Haroldas Šklėrius
Ar pamenate tokį realybės šou „Kelias į žvaigždes“? Būtent ten ir gimė daugiausiai vienadienių atlikėjų. Bet ar jie kalti dėl dainų, kurias atliko? Jie tik dainavo tai, ko žmonės nori…Haroldas Šklėrius: „Yra daug Lietuvoje „muzikos kritikų“, kurie bando nustatyti, kokia muzika yra gera ir kokia bloga. Mano nuomone, jei kažkokia muzika yra ir jos žmonės klauso – reiškia jos reikia. Yra grupių ar atlikėjų, kurių kompakto neužsidėčiau niekada gyvenime, bet man jie gyvent netrukdo. Darau tai kas man patinka, dainuoju dainas, kuriomis tikiu ir atsiriboju nuo man nepatinkančios muzikos. “ Nemeluosiu, uždavęs klausimą „Ką manote apie lietuvišką muziką?“ kitokio atsakymo ir nesitikėjau. Taip sako daugelis atlikėjų, kurie supranta ko reikia liaudžiai ir ką liaudis pirks. Tačiau tokio atvirumo iš Haroldo nesitikėjau: „Jei žiūrėtume į realybės šou dalyvių dainas – visiškai greitai padarytas, neturintis išliekamosios vertės produktas. Nors pats prieš tris metus tokias dainas dainavau, atvirai pasakysiu, nesigailiu. Vien todėl, kad tai suteikė galimybes man dabar daryti tai , kas patinka.“ Manau komentarų nereikia.
Vadinasi „Kelias žvaigždes“ mus maitino greitai paruošiamais, skaniais užkandžiais (dėl skonio nesiginčijama). Tačiau dėl tokio maisto ankščiau ar vėliau skandis suges ir jį reiks gydyti. Kuo gydysime – roku, džiazu, bliuzu ar hip-hopu nėra svarbu. Tačiau anksčiau ar vėliau jį gydyti turėsime.
Pirmoji, tų alternatyvių vaistų dozė – Domantas Razauskas ir Eglė Sirvydytė, „Saulele Motule“:
Apie
ztkp.lt (Gytis)
ztkp.lt (Paulius)
jau grožėjausi lietuviška muzika pas save: http://www.kleckas.lt/blog/lietuviska-muzika-slamstas-tikrai-ne
Nedusina, ne.
Kaip ir pats sakai, juk į Razausko, Storpirščio, Ievos, Aktorių trio, Andriaus Kaniavos (…) koncertus pilnos salės priguža. Tai nuostabus dalykas. (Aišku, labai nesidžiaugi, kai bilietų negauni.) 
Muzika mūsuose gyva… Ji kaip ir žmogus – kuo geresnė, tikresnė – tuo kuklesnė, nerėkia, kad ‘štai aš, tik pažiūrėkit’…
O po pompastika, visi žinome, slepiasi tuštybė…
Kas ieško, tas randa. O kas neieško, klausosi „Yvos“.
Dusina, dusina
Tik talentingi žmonės neleidžia, kad visiškai uždusintų ir nesirodo jie nei „puikiajame šou“, nei „rc apdovanojimuose“, tiesiog groja ir dainuoja 
Kaip tu sakai, kas ieško, tas randa 
Čia, manau, pritiktų toks Domanto Razausko pasakojimas: „ siekimas būti šiokiu tokiu avangardu, ne pastangos „pramušinėti“ savo vardą, kad visi žinotų, bet buvimas lyg ir nuošalėje, klausytojui paliekant galimybę susižinoti ir pačiam atrasti. Štai prieš kelerius metus „King Crimson“ koncertavo Rygoje, ir vienintelis skelbimas visame mieste buvo plakatas prie salės durų, kur ant languoto popieriaus lapo tušinuku buvo užrašyta „King Crimson“. Daugiau jokių žinių. Ir ką gi, susirinko pilna salė žmonių, net bičiulių iš Lietuvos važiavo. Štai taip – kam reikėjo, tas ir sužinojo.“
Aha, esu kažkur girdėjęs šitą pasakojimą
Domantas turi ką pasakyt, čia tai faktas 
nepiskim vieni kitiems smegenų su tais skirtingais muzikos stiliais ir sugedusiais skrandžiais. kiekvienam savo juk dabar jau antipopsas popsu patapęs jau nuo praeitų metų
Nesutikčiau tik su vienu – atlikėjas nebūtinai blogoji priešingybė žodžiui kūrėjas. Juk yra puikių atlikėjų, kurie galbūt tiesiog nesugeba kurti, tai ne jiem ir atvirkščiai – geras kūrėjas gali būt visisškai bebalsis ir necharizmatiškas. Puiku kai kūrėjas pats atlieka savo muzika, bet nematau nieko bloga, jei žmogus profesionaliai atlieka kieno nors kito muziką. Ar tokių yra Lietuvoje? Na išskyrus klasikinės muzikos atlikėjus, nelabai kas šauna į galvą.
Čia Domanto mintys, jei kada užklys, gal ir atsakys
Įdomiai čia parašei
Nemanau, kad maža geros lietuviškos muzikos. Taip pat nemanau, kad geros muzikos ieškantiems žmonėms sunku ją atrasti. Kažkaip į galvą atėjo mintis, jog nelabai pažįstu žmonių, kurie rimtai ir su pasimėgavimu klausytųsi pvz. YVOS. Tai nereiškia, jog tokių nėra, tiesiog mano pažįstamų ratas kitoks. Todėl dažnai iš draugų sulaukiu įvairiausių muzikinių vertinimų bei rekomendacijų. Plečiasi akiratis.
Trumpai tariant, gerą muziką surasti sunkiau, bet argi nuo to neimi jos dar labiau vertint?
Tu visiškai teisus žmogau
‘Atlikėjas’ jokiu būdu nėra blogas reiškinys, blogai yra tai, kad Lietuvoje šiuo terminu dangstoma absoliučiai bet kas. Kūrėjų tada nereikia. Vienas žmogus parašo tekstą, antras muziką, trečias padaro aranžuotę, ketvirtas studijoje prie MIDI klavyro viską sugroja, o tada ateina atlikėjas ir… atlieka. O po atlikimo savo sakinius pradeda taip: „Man, kaip menininkui…“ Štai čia ir bėda. Muzika gali patikti, nepatikti, gali verkšlenti, gali ne, tačiau eidamas tiesiai kaktomuša susidursi su stereotipais, jokios pamatuotos kritikos nebuvimu, „menininkų“ ambicijomis ir baime viską gražiai įvardinti taip vadinamoje spaudoje. Dėkui Dievui, randasi tokie žurnalai kaip Miesto IQ, puoselėjantys kūrėjiškąsias, o ne atlikėjiškąsias vertybes. Tad skundais nieko nepakeisi. Reikia kurti. Didžiuojuosi fenomenu, kad bent dešimt muzikantų Lietuvoje gali džiaugtis pilnomis salėmis, o TV ir Radijas apie juos nieko nežino. Tokia ta taiki ir nuostabi kūrybinė revoliucija.
O klasikinei muzikai nieko tikrai netaikau. Kūrėjo ir atlikėjo vaidmenys ten visai kiti.
visiems pavasarėjantiems nuo domanto
Lietuviska muzika egzistuoja ir gana kokybiska, daug geresne, nei grojama per komercines radijo stotis. Noreciau pareklamuoti/suteikti informacijos apie LT muzikos svetaines, tai butu eSound.lt, eMusic.lt bei naujai atsiradusi MusicGate.lt
siuose saituose isgirsite ir rasite tikrai sau patinkanciu atlikeju. Aisku, dominuoja elektronikos zanras. 
Kažin kodėl elektroninė muzika dominuoja? Kuo skiriasi Suomijos ir Lietuvos kolektyvai, grojantys šio žanro muziką?
o kodel ‘kitajai-gerajai’ pusei pas tave atstovauja tik bardai?:) man, pavyzdziui, ir nuo bardu koktu jau.. ypac, kaip visi juos dievina. beveik mada sakyciau alternatyva apima daugybe muzikos sriciu. man kyla kitas klausimas. kodel lietuvoj negimsta geras rokas. bet tikrai geras, kad butu negeda kam parodyt. vos su keliai s vardais rokas lietuvoje nudusta. ar tai del to, kd lietuviam patinka vien lyti ir verkti ir megdziot?..:/et..
Čia jau kiekvieno muzikinis skonis sufleruoja kur yra geroji, o kur blogoji pusė. Aš taip pat esu už gerą roką, aš turiu susidaręs nuomonę kas man yra geras rokas, tačiau blyniuk, kas tau yra geras rokas? Kokie kriterijai?
to zmogusturintiskapasakyti | Gegužė 12, 2008 at 18:42:35
Niekuo nesiskirtu, jei kalba eitu apie klubini popsa. Taciau elektronika ne vien bumcik bumcik ir tuc tuc tuc, elektronika yra kai kas daugiau. O kad ta suprastum, pradek klausyti Kraftwerk, po to Vangelio ar Jarre…Aphex Twin ar Brian Enno.
Kiekviena tauta i elektronikos zanra (kuri sudaro begale sub-stiliu) ideda kazko savito ir tai tik dar idiomiau skamba ir maloniau klausyt.