Jau anksčiau rašiau apie vieną iš Lietuvoje vykusių „Roko maršų“. Kalbėjausi su vienu iš jo dalyvių – Andrium Mamontovu, o dabar eilė atėjo ir kitai, mažai žinomai, tačiau talentingai ir įdomiai asmenybei – Edžiui Punkriui iš Kanados. Edis buvo vienas iš tų užsienio lietuvių, kuriuos tuometinis Jaunimo centras pakvietė dalyvauti „Roko marše per Lietuvą“. Po šiek tiek užtrukusių paieškų, pavyko Edį rasti ir iš jo paimti išskirtinį interviu tinklaraščio „Žmogus, turintis ką pasakyti“ skaitytojams.

Edis Punkris su Andrium Mamontovu prieš keletą metų Vilniuje

Edi, kaip taip atsitiko, kad Tave, Kanados lietuvį, Lietuvos lietuviai išvydo „Roko marše“?
Viskas prasidėjo gana seniai. Aš, augdamas užsienyje, tiesiog buvau priverstas klausytis dar iš Lietuvos atsivežtų senų savo tėvų ir senelių dainuojamų dainų, bet man pačiam norėjosi kažko naujo, šviežesnio. Kadangi su muzika esu jau nuo mažens (lankiau pianino pamokas, vėliau pradėjau brazdinti gitara), pradėjau kurti dainas, keletą jų įrašiau. Vėliau Kanados lietuviai, važiuodami į Lietuvą, vis nusiveždavo ten plokštelių, kuriose buvo ir mano dainų. Taip jau nutiko, kad viena jų, pavadinimu „Kaime“, Lietuvoje labai išpopuliarėjo. Tuomet ir sulaukiau kvietimo iš „Jaunimo centro“ ir mane pakvietė dalyvauti „Roko marše“, nors aš net neįsivaizdavau, kas tai yra.

Kaip sekėsi koncertuoti Lietuvoje?
Iš tiesų galvojau, kad mes koncertuosime tik karčiamose, bet pasirodė, kad klydau. Netgi buvo toks juokingas nutikimas – mūsų autobuse nebuvo tualeto, tai kartą, kai keliaudami su muzikantais laukuose sustojom ir išlipom, pagalvojau, kad galiu padaryt savo „biznį“. Tada kažkas sako – „ką darai, mes gi čia grosim!“. Aš klausiu – kur, juk čia laukai. Tai sako – čia ir grosim. Aš visiškai nežinojau, koks didelis dalykas tie „Roko maršai“ yra. Bet buvo labai smagu. Aš savo muzikantų neturėjau, tai iš kitų grupių ir pažįstamų muzikantų Lietuvoje susirinkau grupę. Laiko repeticijoms beveik neturėjom, tai ir visi koncertai buvo labiau „jam session“ – nebuvo dviejų vienodų. Netgi susitarėm, kad jei vienam tą dieną geriau sekasi – griebk solo ir improvizuok. Vėliau manęs paprašė parašyti ir „Roko maršo“ himną, tai aš net nustebau, juk mano lietuvių kalba yra tokia kasdieninė, man sunkiau rašyti, nei lietuviams. Vis dėlto parašiau tą dainą, Mamontovas su Kaušpėdu ištaisė klaidas ir ją kelis kartus sugrojome. Gaila, kad tik nėra likę įrašo. Buvo ir kitokių nutikimų – dar 1976 metais, kai lankiausi Lietuvoje, nuvažiavom su pusbroliu prie Gedimino pilies ir aš pasakiau, kad kai kitą kartą čia atvažiuosiu, plazdės ta vėliava, kurią atsimena mūsų tėvai ir seneliai. Ir iš tikrųjų – prieš Vilniaus „Roko maršo“ koncertą pusbrolis mane ten vėl nusivežė ir ten pamačiau ten tikrąją Lietuvos vėliavą.

Ar dar bendrauji su kitais „Roko maršo“ dalyviais ar kitais Lietuvos atlikėjais?
Taip, susidraugavau su Mamontovu, Kaušpėdu, vėliau Stakėnu, nors jis ir nebuvo „Roko maršuose“ – su jais visais iki šiol bendrauju. Pažinojau Kernagį, jam netgi specialiai buvau parašęs dainą, kurią kartu įrašėme Toronte per jo kabareto „Tarp girnų“ gastroles. Beje, čia visai neseniai pusbrolis man iš Lietuvos atsiuntė Kernagio dainą „Gastrolės Amerikoje“, kurioje, pasirodo, esu ir aš paminėtas („..mažiukas Edis – televizijos bokštas…“). Buvo kartu ir džiugu ir liūdna, nes nuo Vytauto mirties buvo praėjęs tik keletas dienų…

O dabar ar dar randi laiko muzikai, dirbdamas nekilnojamojo turto prekybos srityje?
Tiesą sakant, neseniai vėl pradėjau kurti. Mano duktė Andreja, kuri yra dainininkė ir šokėja, paprašė, kad sukurčiau jai kokią nors dainą. Be to, su operos soliste Ligita Račkauskaite iš Vilniaus galbūt vasarą, mano viešnagės Vilniuje metu, įrašysiu vieną ar keletą dainų. Visai norėčiau dar ką nors įrašyti su Mamontovu.

Ačiū už pokalbį

Edis Punkris su dukra Andreja – perspektyvia dainininke ir šokėja, su kuria kontraktą ketina pasirašyti „Universal Music“

Pabaigai – garsioji „Kaime“

Ir power ballad „Kareivėli“