Ar mes turime iš ko juoktis?
Humoras, Paulius 2008-03-25
„Bentski šou“. Nieko nesako? Gerai, pabandom dar kartą. „Viengungių melodijos“. Irgi nieko? O „Radioshow“? Va, dabar matau, kad kažką jau pamenate. Pakalbėkime šiandien apie lietuvišką humorą. Atvirai ir be užuolankų.
Kažkodėl atrodo, kad dabartinis, Lietuvoje esantis humoras eina jau muzikos pramintu keliu – arba pilkoms masėms, arba kaimiečiams (kažkurioj vietoj šitos dvi tikslinės grupės susilieja). Toliau siūlau pažiūrėti, kokią humoro situaciją turime dabartinėse televizijose.
„Dviračio šou“. Palyginkime šią laidą prieš penkeris-septyneris metus ir dabar. Tai, kas liko, yra tik kažkokia pritempta imitacija, o ir kartais atrodo, kad šią laidą žmonės žiūri tik iš įpratimo. Mano nuomone, šitos laidos smukimas prasidėjo nuo tada, kai iš jos išėjo turbūt talentingiausias Lietuvos komikas ir apskritai puikus aktorius Rolandas Kazlas, o kūrybinė grupė susipyko su Arūnu Valinsku. Pastarasis vėliau nesėkmingai bandė kurti kažką panašaus kitoje televizijoje, tačiau jam nepavyko pasiekti net ir pusės to, kas buvo iki išsiskyrimo. „Dviračio šou“ niekada nebetapo tuo, kuo buvo anksčiau. Dabar juos nesėkmingai bando gelbėti peliukai politologai, tačiau ir jie baigia išsikvėpti.
„Radioshow“. Kažkada juos klausydavau ir žiūrėdavau vien tik dėl keiksmažodžių, tačiau vėliau supratau, kad jie turi tokį subtilų humoro jausmą, kad kitiems komikams iki šių velnio sėklos sėjėjų dar toli. Jų sugebėjimas tyčiotis iš lietuviško debilizmo, kompleksų ir ksenofobijos ne visada buvo suprantamas plačiosioms masėms, bet lojalus fanų ratelis tai labai vertino. Tiesa, maždaug TV laidos „Orbita“ viduryje jie pradėjo smukti, vėliau atsirado „Ragai“, padovanoję mums kultine tapusią frazę „Mes jamam šitą darbą“, bet tai jau nebebuvo tie „Radioshow“, kuriuos daugelis jų ištikimų fanų (tarp jų ir aš) mylėjo. Tiesa, trumpu saulės spindulėliu tapo jų kassavaitiniai blevyzgojimai „Užupio radijo“ bangomis, tačiau ir jie buvo uždaryti. O gaila, nes tai, ką dabar daro Algis Ramanauskas, yra kažkoks pasityčiojimas iš savęs – pradedant „Le Broniaus šou“, baigiant „Gerumo akcijų“ vedėjo darbu.
„Šapro šou/Šeštadienio šou“. Vytautas Šapranauskas nuėjo ilgą kelią nuo talentingo, subtilius ir sąmojingus pokštus laidančio laidos vedėjo iki visiškai marionetinio konferansjė, kalbinančio Wika, Kazimierą Danutą „Šatrijos raganą“ Prunskienę ar dar kažkokias durnas bobas vien dėl to, kad prodiuseriai ar aukštesnė kanalo vadovybė liepė. O mums, gero humoro mėgėjams taip ilgisi radijo mazgo „Puikioji“ su kultinėmis frazėmis „Tu durnas?!“, „Nh-tis nh-tis nh-tis, einam pėstute mes“, muzikantų Toto ir Pupo, galų gale Šinšilo apžvalgininko ar Manto Petruškevičiaus vyresniojo brolio dvynio, stilisto Diano.
„Viengungių melodijos“/“Aš su Jumis“/“Nekenčiu reklamos“. „Visi porom porom porom porom, porom – aš be poros“ – tokios ir kitokios dainos bei tarp jų pasakojami anekdotai ir šiaip juokingos gyvenimos situacijos, tuomet dar visai jaunus Rolandą Kazlą, Kęstutį Jakštą, Juozą Gaižauską ir Ramūną Rudoką iškėlė į žvaigždes. Natūraliai beveik visi jie vėliau perėjo į televiziją, kurioje turbūt didžiausias aukštumas pasiekė Rolandas Kazlas. Istorijos su Klemensu Labučiu, išsikasusiu sau tunelį į Europą, kandidatas į Lietuvos prezidentus Vytenis Bimba su žmona Vakare, padėjėjas Tomas – visa tai buvo Rolando Kazlo ir ypač talentingo scenaristo ir režisieriaus Augustino Griciaus (Gugos) fantazijos vaisius laidoje „Aš su Jumis“. Vėliau Rolandas Kazlas pradėjo vesti laidą „Nekenčiu reklamos“, kurioje jis turėjo pristatinėti juokingiausias reklamas iš viso pasaulio, tačiau jau po keleto laidų pasirodė, kad jis yra tiesiog per talentingas paprastam kažkokių reklamų pristatinėjimo darbui, todėl ir ši laida tapo autoriniu jo ir Augustino Griciaus šedevru. Kaip jau minėjau anksčiau, R. Kazlas išėjo į „Dviračio šou“, o vėliau – ir visai iš televizijos.
O dabar tiesiog paimkime ir palyginkime, ką turime šiuo metu: „Dzin“, „Puikusis šou“, „Lalaila“, tūkstantis skirtingų laidų per BTV ir TV3 apie tai, kaip kažkas parvirsta vestuvėse ir nusisuka kaklą ar maitinamas vaikas apvemia tėvus, „Le Broniaus šou“, „Baltish“, „Dviračio šou“, rusų humoro šou „Kreivas veidrodis“ ir t.t. Todėl siūlau – tam, kas įrodys, kad Lietuvoje yra likę gero humoro, pastatysiu alaus, degtinės ar sulčių (jei įrodys nepilnametis).
Pabaigai:
Radijo mazgas „Puikioji“
p.s. tai buvo šimtasis įrašas šiame tinklaraštyje.
Apie
Labai įdomus ir platus įrašas.
Aš tai kažkaip nesuprantu TV prodiuserių tik projektas sulaukia populiarumo, tai iš kart išgaruoja kažkur arba subanalėja.
Beje dar buvo tokia laida „Pagauk kampą“.
Jei ne alaus noras, tai gal net neketinčiau ginčytis. Viena laimė, kad po švenčių vienas noras atskirai neapverčia minties visiškai…
Ką aš galvoju apie visas masinei auditorijai skirtas laidas: kaip galima tiek laiko neišsikvėpti.
Ar bandėte nuosekliai peržiūrėti daugiau nei dešimtį metų kiekvieną dieną leidžiamus komiksus, pvz.: Wikipedia::Dilbert. Juose kartais pasitaiko fantastiškų minties perlų, kuriuos prisimindamas gali juoktis praėjus ne vienai savaitei. Tačiau kai kurie pasirodo banalūs, nuobodūs, kt. Ir susimąstai – kokį šlamštą čia bruka. O tuomet ateina kita mintis – aš pats šimtosios to dalies veikiausiai nebūčiau sugalvojęs, nors kartais gyvenimas pateikia situaciją, kurią pagražinęs gali pasakoti ir juokinti visus aplinkinius.
Taigi, tarkim tas pačias Dviračio žinias žiūrėjau veikiausiai prieš gerus porą mėnesių pastarąjį sykį. Šablonas aiškus – pasiimi gyvenimą ir išryškini jo satyriškus, kt. elementus. Tačiau taip aš ir pats galiu juoktis užsiprenumeravęs, tarkim Delfi, RSS naujienas ir peržvelgdamas antraštes. O norint kažko, kas „užkabintų“ žmones rimčiau reikia ir neeilinės situacijos, ir kitą sykį istorijos prisiminimo ir taip pat fantazijos. Na, pastaruoju prodiuseriai gal ir pasižymi, tačiau pats nebetikiu, kad kasdieniai politiniai vingiai pateikia tiek medžiagos, jog iš jos būtų galima nebanaliai juoktis kelioliką metų.
Manau, kad jei „Dviračio žynios“ pasirodytų ne sykį per dieną, o tarkim sykį per savaitę – dažniau pasitaikytų situacijų, kuriose ir subtilaus humoro daugiau ir juoktis galima ilgiau.
Čia agitacija eiti į teatrą, ir tuo pačiu Kazlą pamatyti. Spektaklių gyvavimo ciklas ilgesnis.
Iš kitos pusės – televizorius juk skirtas masėms. O nuo kada internautus galima vadinti masėmis? Per rinkimus tas akivaizdu – ar daug internautų skelbiasi balsuojantys už populistines partijas?
Ir dar, ne retai tenka išvysti kokiame nors bloge įrašą „jau [N] [laiko_vienetų] nežiūrėjau televizoriaus“. Tai kodėl televizijos turėtų orientuotis į tokius žmones? Jos pinigus gauna iš reklamos; reklamos užsakovai moka televizijoms, kurios anot statistikos atitinka reklamos užsakovų tikslinę auditoriją ir ŽIŪRI televizorių. Taigi – geriau eilinis „linksmas“ vaizdelis, apie kaklą nusilaužiantį jaunikį vestuvėse; juk tai kažkuriai daliai žiūrovų yra artima, suprantama; tai taip puikiai didina GRP (žr. DienosDuona –/ Media Planas). Mmm?..
Tuo tarpu humoro ieškoti televizijoje keblu. Na, čia mano požiūris. Aš televizorių įsijungiu, kuomet esu įsitikinęs, jog pamatysiu įmanomai apytuštį filmą, idant galėčiau durnių pavolioti, kad ir kaip pastarajam šitai nepatiktų.
Radijuje – nežinau. Klausau M1+. Nors pastaruoju metu jų tinklelis mane ne visuomet džiugina, tačiau pvz. Kauzaitės reportažai medicinos tema man yra humoro pavyzdys, be kita ko – šviečiamasis; žinoma, pagrindinis laidos tikslas – ne pralinksminti, o atkreipti dėmesį.
Štai internete kartais lengva – žmonės dalinasi tikromis, ar beveik tikromis situacijomis, kai kurios jų pasirodo itin linksmos. Bet blogai rašomi taip pat ne (tik) pralinksminti siekiant. Tad irgi ne humoro šaltinis; o tarkim cha.lt neaptarinėju – juk ten nėra nieko unikalaus, a?
Šiaip jau berods minėjau teatro variantą – scenoje kartais atsiranda stebuklų. Tačiau reikia atsikelti ir nueiti…
Tad galiausiai, mano nuomone, lieka natūrali gero humoro paieškos vieta – gyvenimas. Lietuva nėra toks niūrus kraštas, kad nebūtų iš ko juoktis…
Ir sveikinu pasiekus 100-ąjį įrašą. Tikiuosi ir dar vieną nulį prisidedant pamatyti.
[...] citata: …tam, kas įrodys, kad Lietuvoje yra likę gero humoro, pastatysiu alaus, degtinės ar sulčių (jei įrodys [...]
Justai, visų pirma dėkoju savo ir brolio vardu už sveikinimus
O antra – kaip pavadinti tuos internautus, kurie siunčiasi užsienio TV laidas ir serialus, kurie sėkmingai rodomi ir daug didesnėms auditorijoms, su kelis ar keliasdešimt kartų didesniu GRP? Kažkuo humoro per TV situacija primena muzikos stočių elgesį – muzika suskirstoma į formatą ir neformatą ir pastarasis negrojamas, nors net nesistengiama paaiškinti, kas tas formatas yra. Taip ratas užsidaro – radijas negroja tam tikros muzikos, nes tai yra neformatas, o neformatas yra tas, kurio negroja radijo stotys… Aš kažkaip natūraliai pradedu pavydėti kad ir BBC žiūrovams, kurie turi galimybę žiūrėti tokius šedevrus kaip „The Office“, „Extras“, galų gale tuos pačius „Peep show“ ar „IT crowd“…
Sveikinimai ir nuo pradedančiųjų!
Kelios mano mintys apie „humorą“:
(check my blog category: mocumentary)
- dėl išsikvėpimo televizijoje: tai pažiūrėkit kiek the simpsons, south park, family guy ir pan. sukasi televizijos eteryje. kiek kartu tv3 zulino(a) tuos pačius simpsonus? Sakot paklausos nėra?
- antras kelias – neverta siekti ilgiausiai besisukančios laidos rekordo. Turi idėja, padarei, (pardavei), išspaudei ją – išmesk. Pakeliauk po Indiją, grįžęs suburk naują komandą ir daryk naują laidą. Čia taikoma „Dviračio žinių“ ir Ramanauskui. Kas kliudo televizijom pasiūlyt aiškias ribas turintį šou (pvz. du sezonai ir užsidarom, kaip original „The Office“)
- liūdna, kad kai internetas teikia milžiniškas viešumo ir masiškumo galimybes (aišku, tai ne televizija, bet vis tiek) ir tai neatsiranda kokybišką humorą darančių komandų. Sakysite, lengva tau kalbėti, pats ką nors padaryk? Aš bent bandau
Dar prie Pauliaus sąrašo pridėčiau – laidą „Nosis“ (eraly years), „Šou bulvaras“ (irgi early years), imo kultinį serialą apie Zuzaną (dešimto dešimtmečio pradžia-vidurys)… toks jausmas, kad kažką dar būsiu pamiršęs, bet tiek to
Whoa, slow down for a moment, what are we talking about?
Taip paeiliui: tie interneto naudotojai, kurie supranta turintys galimybę, ir ja naudojasi, žiūrėdami užsienyje populiarias laidas yra atvejis, kuris nedaro įtakos Lietuvos televizijoms.
Noriu pasakyti, kad Lietuvos televizijų žiūrovas ir Lietuvoje gyvenantis interneto vartotojas žiūrintis užsienyje (daugiausia – vakarų šalyse) kuriamas laidas nepatenka į tą pačią tikslinę grupę.
Veikiau tas, kuris žiūri užsienyje kurtą laidą, kur kas labiau atitinka toje šalyje žiūrovų daugumą sudarančios auditorijos stereotipą. Taigi, jei žiūrime šimtmečiais demokratijos tradicijas puoselėjusios šalies, kurioje monarchai yra gerbiami, laidas, tai veikiau esame panašesni į pastaruosius žmones.
Manau, kad žiūrovą formuojant turėtų aktyviau dalyvauti nacionalinis transliuotojas. Man asmeniškai patinka kai kurios jų rodomos laidos, tarkim p.Donskio „Be pykčio“, KMŽ (Keliai. Mašinos. Žmonės), Negali būti.
Pasikeitus žiūrovui, pasikeistų ir privačių transliuotojų tikslai, laidos ir jų formatai, ar bent jau proporcijos.
Tačiau čia reikėtų spręsti klausimą – kaip tai turi būti daroma? Kas yra tas žiūrovas, kurį norima sukurti? Pilietiškai aktyvūs, sugebantis susidaryti ir išreikšti savo nuomonę, kūrybingas ir įvairiapusiškai išsilavinęs žmogus? Aš už, tik kaip ir kada?
Dėl radijo – neformato klausausi tyliai, iš savo sukauptos kolekcijos, kad kiekvienas kolega turėtų savo erdvę. Pastaruoju metu jaučiuosi atradęs iš manosios alma mater kilusią grupę Skyders; ir problematika, ir humoras sakyčiau nesvetimi šiems laikams.
O radijas tegul sau groja, kas jam patinka. Tik jei sykį per valandą papasakoja žinias, o toliau suka ausies nerėžiančią muziką – man tinka. Nepaisant to, kad užsienyje pabrėžiama didėjanti radijo svarba, nepaisant interneto skverbties visur, man pastarasis kanalas nei trukdo, nei padeda. Aš iš jo daug nereikalauju, o iš to matyt ir kyla ši pozicija…
Ir galiausiai grįžtam į baltąjį Albioną. Man britų humoras patinka. Tik pageidauju, kad lietuviai nesistengtų jo išversti. Idiomos yra svarbi kalbos dalis, turinti kultūrinį paveldą ir jos turi likti savo vietoje. Man patinkantis BBC kūrinys – Top Gear. Laisvalaikiu, kai nori pasvajoti apie Bentley’ų garaže ir pasijuokti (iš A, B ir C), tai tampa nuostabiu turiniu.
Taigi, iš to einu link minties, jog tai britų turinys, britų humoras… Mano anksčiau minėta laida Negali būti galėtų ateityje tapti puikia Lietuviško humoro kraite, nešančia mokslo šviesą į mases.
…būtų, galėtų, norėtų. Arba aš norėčiau.
monkey link mintis:
thenerve.tv
Tiesa, čia atvejis toks, kuomet realybės šou kuriamas virtualiai.
Bet tai juk irgi žingsnis.
P.S.: tos idėjos suradimo kopyraitas, jei neklystu, DienosDuonai priklauso. Aš tik atminties lentynose pastebėjau prabėgdamas…
Kad ir kaip norėčiau alaus, turiu sutikti su įrašo autorium, jog geru ir įdomių humoro laidų Lietuvoje šiuo metu nėra.
Justai, įdomi mintis: „Noriu pasakyti, kad Lietuvos televizijų žiūrovas ir Lietuvoje gyvenantis interneto vartotojas žiūrintis užsienyje (daugiausia – vakarų šalyse) kuriamas laidas nepatenka į tą pačią tikslinę grupę.“ Manai, kad neįmanom sukurti produkto, kuris būtų patrauklus ir tai, ir tai grupei? jei jas žinoma galima atskirti…
Aš pavyzdžiui, meilai žiūrėčiau lietuviško humoro laidą per tv. Jei pvz. atgimtų „Aš su Jumis“. Pirmas sėdėčiau prie televizoriaus.
monkey – net nežinau, iš kurios pusės kabliukas kybo.
Turiu omeny: socialinės grupės „vyrai“ ir „moterys“ yra skirtingos, tačiau jei žiūrime į socialinę grupę „rašytojai“ joje gali būti aukščiau įvardytų grupių narių.
Taigi, aš tikrai per drąsiai parašiau tą išskyrimą, tačiau norėjau pabrėžti kitą aspektą – šiuo metu žmogus, kuris žiūri Britišku humoru pagardintas, BBC sukurtas, laidas, vargu ar patenka į tikslinę auditoriją, kuriai skirtos lietuviškos humoristinės (tegu ir politiką nagrinėjančios) laidos.
Nors susimaišymas gali būti, tačiau esu įsitikinęs, kad jis toks mažas, jog laidų kūrėjams būtų neaktualus.
O štai JEI būtų kažkokios kitos laidos – na, juk to Paulius (straipsnio autorius, nes žiūriu vardas populiarus
) ir klausė, ar kas galėtų parodyti dabar esančią laidą, kurios humoras išties džiugintų. Ar tai neskamba?.. 
Dviračio šou laukdavau Prof. Kazlavičiaus visada
Radioshow nežiūrėdavau, šiemet kompiuteriu žiūrėjau iš serijų sulipdytą filmą – patiko.
Ragai man visą laiką labai patiko, gaila, neberodo.
Šapro šou – nuobodus daiktas.
Nuo to laiko, kai baigė „ragus“, nesu per televizorių žiūrėjęs jokios humoro laidos.
aš labai noriu alaus.
už tai galiu suskelti nedidelę teoriją apie tai, kaip segmentuojasi žmonės į (humoro jausmo prasme) patricijus ir plebėjus, ir pastarieji vartoja duoną ir televiziją, o pirmieji – seksą ir internetą.
jei teorijos neužtenka, galiu subrowsinti tą „le broniaus šou“, kuri buvo labai juokinga ir kurios mačiau tik kokią minutę, nes tuo metu rodė kašį.
o šiaip taigi humoras yra tai, kad eini per pasaulį juokdamasis ir kitus juokindamas. ir nėr ko čia piktintis, kai kiti nejuokina;)
Kažkaip net nepuolu ginčytis, ar humoro, ar apskritai televizijos Lietuvoj dar liko. Neliko, nėra. Seniai aišku. Man va magi pakomentuoti vaizdelį savo Google Readeryje:
You need to a flashplayer enabled browser to view this YouTube video
DDD