Lietuviai: katalikų tauta, netikinti Dievą
Gytis, Istorija, Religija 2008-03-18
Labai tikiuosi, kad šio tinklaraščio skaitytojų rate nėra agresyviai nusiteikusių bobučių, dar vadinamų „megztomis beretėmis“. Atrodo savo nekorektiškumą būsiu išreiškęs visose srityse, kurios vienaip ar kitaip gali įžeisti skaitytojus. Tačiau tai atsitiks tik po šio įrašo. Šiandien po padidinamuoju stiklu daugiausiai karų ir daugiausiai neapykantos sukėlęs reiškinys – religija. Kodėl „reiškinys“? Todėl kad niekaip kitaip to nepavadinsi. Galima vadinti doktrina, tačiau tokiu atveju gaučiau nuo kelių mokytojų ir nuo pačio brolio per sprandą. Tad visas religijas grubiai vadinkime reiškiniu.
Niekas negali tiksliai atsakyti kodėl atsirado religijos. Žinoma žvelgiant iš šių laikų perspektyvos viskas aišku – nesugebėdami paaiškinti gamtos reiškinių, žmonės juos priskyrė antgamtiškoms galioms, kurias valdo Dievai. Pirmieji tikėjimai buvo vien pagoniški, apskritai monoteistinis tikėjimas atsirado palyginti visai neseniai (prieš 2000 metų). Kadangi gamtos reiškinių buvo galybė, tai ir dievų bei deivių kas dieną atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. O kaip religija vystėsi dabartinės Lietuvos teritorijoje?
Kaip ir visuomet – atsilikinėjome porą amžių. Turėjome kelis milijonus dievukų (kaip ir dabar) ir porą vyriausiųjų Dievų – Praamžių ir/arba Perkūną (dar žinomas Aukštėjaus,Andajaus, Sutvaro vardais). Be galo ir be krašto gerbėme visus keturis elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę.
Europa krikščioniškėjo, švietėsi, o mes vis dar meldėmės Perkūnui. Ir ką jūs manote? Taip! Gerieji krikščionybės skleidėjai, mūsų pačių labui, labai draugiškai grasino, siuntė ištisas kariuomenes, kad tik tai mes susiprotėtume priimti kryžių. Tiesa, ne viskas buvo taip niūru. Kartą misionierius Brunonas Bonifacas gerai gavo nuo baltų per galvą (nejuokinga, jis mirė), o kitas, dar nejuokingesnis žmogus apie tai užsiminė Kvedlinburgo analuose. Visa tai įvyko 1009 metais, kuomet prie galvos sutraiškymo fakto pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Priešinomės kiek tik galėjom, tačiau jėgos nebuvo lygios…Mes pralaimėjome. Ką turime dabar?
Ogi turime 2752447 Romos katalikus ir 1270 pagonių (2005m). Oho! Net 79 procentai Romos katalikų. Esame kažkur tarp Vatikano ir Lenkijos pagal šį kriterijų. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
Ir tik čia prieinu prie teiginio, kuris įžūliai įsitaisė vietoj pavadinimo. Apgailėtina situaciją matau Lietuvoje, kurioje 4 iš 5 žmonių išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Bažnyčios net ne pustuštės, o tuščios. Taip, tai ta pati vieta, į kurią tereikia kartas nuo karto ateiti ir tu jau bendrauji su Dievu. Kodėl tuomet broliai lietuvaičiai, Romos katalikai taip šalinasi bažnyčios? Daugelis atsako, kad jiems bendrauti su Dievu tarpininkų nereikia, bet tai stipriai prasilenkia su tuo tikėjimu, kurį tie patys žmonės išpažįsta (bent jau taip skelbiasi). Žinoma situacija visiškai pasikeičia per laidotuves, gimus vaikui ar tuokiantis. Tuomet visi „katalikai“ strimgalviais lekia bažnyčion: mirusiam artimui skiria maldas, gimusią atžalą apkrikštija, Dievo akivaizdoje sumaino žiedus su savo išrinktuoju žmogumi.
Tad ką mes apgaudinėjame? Niekada nebuvome ir nebūsime Marijos žeme.
Apie
Aš asmeniškai, nesu labai tikintis. Nemeluosiu: išpažinties buvau tik per pirmą komuniją, seniai seniai
Į bažnyčia nueinu tik kai nusitempia tėvai, maldos nemoku nei vienos, kartais ir žegnodamasis susiveliu, bet kažko panašaus į tikėjimą lyg ir yra 
Religijos yra gerai kol nepradedam kišt vieni kitiem savo įsitikinimų. Taip prasideda Džihadai dar kitaip vadinami šventaisiais karais. Aš asmeniškai pasiimu iš religijos tai kas yra tik gera. Gera yra atėjus į bažnyčią pasisemt teigiamų minčių, pasiklausyt gerų idėjų. Vadovaujuosi Dievo tais Dievo įsakymais, kurie mano manymu yra tinkami mūsų visuomenei ir laikmečiui. Bet jei reiktų rinktis, konkrečią vieną religiją, tai kaip tikras lietuvis ir žemaitis, rinkčiausi pagonybę.
Na, nėra viskas taip jau blogai. Geriau lai būna mažai, bet tikrų tikinčiųjų, nes gėda, kai nueina į bažnyčią „dėl vaizdo“.
Domantai, aš taip pat esu tik kartą buvęs išpažinties. Ne dėl to, kad pats norėjau, o dėl to, kad liepė
Martynai, tuomet kam save priskirti Romos katalikams? Kam apsimetinėt?
Jakai, manai tik islamo išpažinėjai tokie karingi? Dažnai per šventas mišias nuskamba žodžiai (Romos katalikų) – „atvesk į protą visus ******* (religijos) išpažinėjus“, taip katalikybė yra keliama aukščiau už kitas religijas. Taip parodoma, kad tiktai ji gali atvesti prie Dievo.
Katalikybė ar stačiatikybė, islamas ar judaizmas – tai tik skirtingi keliai pasiekti TĄ PATĮ DIEVĄ.
Dėl bažnyčių tuštumo, tai čia dar labai priklauso apie kokią bažnyčia kalbi. Taip, katalikų bažnyčios būna pilnos tik per Vėlykas ir Kalėdas, bet užtat įvairios evangelinės denominacijos laba jau išsiplėtė pastaraisiais metais.
O šiaip net ir tos bobutės kur eina į bažnyčią, eina ten iš papratimo ar neturėjimo ką veikt. Daugumai jų tai pliotkų šaltinis (koks naujaas kunigas, ką šiandien dėvėjo Jadzė ir t.t.) – tos pačios bobutės, išėjusios iš bažnyčios rėkia kaip reikia sušaudyt visus žulikus, seimūnus, ir jaunimą. Teiginiai truputį prasilenkiantys su tuo, apie ką kalbama bažnyčioje.
susidaro ispudis, kad siuo klausimu tavo poziurio kampas labai siauras.pagal ka sprendi, kad baznycios tuscios?tuscios jos tik mazuose baznytkaimiuose.net sakiu miestelyje baznycios, bent kataliku baznycia, kiekviena sekmadieni buna beveik pilna.vakarinese pamaldose- trecdalis jaunu zmoniu, kurie tikrai nei bando ka nors apgauti, nei yra kieno nors vejami.zinoma tu formaliu „kataliku“ yra statistiskai ko gero daug daugiau, bet net ir statistiskai zvelgiant, teigti taip apibendrinanciai ir pavirsutiniskai tiesiog nesolidu.suprantu, tai yra standartinis poziuris is salies.
Jau greičiau pradėsiu tikėt į Praamžių (kurį gerbiu), nei į dabartinį dievą.
Pasiklausau Obtest, tokia ramybė apima… kai apie pagonybę dainuoja…
Vienu dalyku tik tikiu – kad kažkas pasauly yra aukščiau už žmogų, bet tai nėra mūsų dievas
Na mane krikštyjo, priverstinai komuniją liepė eit.. Tai turbūt esu priverstinė romos katalikė. Kai sugebėjau priešintis – susitvirtint neprivertė. Todėl nesituokiau bažnyčioj. Ką aupgaudinėt?
Karoli – taip, pilnai pritariu, kad bobutėm tai socializavimosi (:D) vieta. O gal tiesiog mirčiai sekant iš paskos kiekvienas susirūpina kas bus toliau.
Turi galvoje krepšininkus?
V – tu apie kuriuos Šakius kalbi? Apie tuos, kur aš mokausi ir kartas nuo karto esu priverstas nueiti į bažnyčią ar apie tuos, kur tose pačiose bažnyčiose pilna žmonių? Mano rega nėra labai puiki, bet Jono Krikštytojo bažnyčioj, kiek aš buvau, įprastą dieną žmonių būna labai mažai.
Mantai – Praamžius ar Alachas – vienas ir tas pats, tik vardai kitoki
Salomėja – matyt nieko neapgaudinėji, pagarba tau
p.s. aš taip pat nesu priėmęs sutvirtinimo sakramento
Krepšininkų galvoje neturėjau.
Kažkas turi būt aukščiau už žmogų.
Kalbu apie visokius Deja vu. Kažkur juose šuo pakastas yra
Manau lietuviai atprato save matyti, nes labai lengva pastebeti ir pakritikuoti gali kitus…..juk mes kaip ne kaip vistiek Marijos zeme ir rankomis apsikabine padainuosime jeigu reikes, o likusi metu laika uzpakalius kandziosime vieni kitiems…Moteriskute einanti i baznycia kiekviena diena, net nesudvejuodama gali nukeiksnuoti ir pasmerkti visus aplink ja supancius, kas visiskai nesiderina su realigijos ar baznycios pamokymais: mylek, suprask, uzjausk…Tai kazkodel nelabai mums priimtina…Ar negeriau suktis i geri neapgaudinejant saves paciu…
O nemanai, kad viskas kinta? Tuo pačiu ir Romos katalikų požiūris į religiją? Kartos keičiasi, daug kas tampa budistais, pagonimis, ateistais. O išliekantieji katalikais mieliau Dievo ieško tylumoje, savo viduje nei megztų berečių pilnose bažnyčiose. Tiesiog.. viskas keičiasi, juk ir pagonimis save vadinantys nelabai teišmano, kokia ta pagonybė iš tikrųjų buvo prieš tūkstantmetį.
Na, man atrodo, per gyventoju surasyma tas klausimas labiau atspindi kokios religijos buvo zmogaus tevai, seneliai ar siaip kokiai etninei grupei prijaucia zmogus. Neatsakinejama i klausima „Ar tiki Dieva?“. Gali buti visiskas ateistas, bet del kulturinio pagrindo priskirsi save katalikam, nes tipo kataliku baznycioje kelei vedybas, o ne mecetej, kinesej ar sinagogoje.
Aš manau, kad čia kiekvieno asmeninis reikalas. Jei jam atrodo, kad nuėjęs per Velykas į bažnyčią, tampa Romos kataliku, tai pirmyn
Be to juk baisu išsiskirti, jei kamynas katalikas, tai ir aš tada. O kinta, manau, tik tiknčiųjų požiūris į religiją, kuri taip pat turėtų keistis ir modernėti. Bažnyčia kaip buvo taip ir liko senų protingų dėdžių susibūrimo vieta. Nelaikau savęs labai tikinčia ir religinga, bet man patinka nueiti bažnyčion ir pamedituoti, kol pradeda rinktis beretės. Juokingiausia, kai jos net nepersižegnojusios bėga užsiimti geriausias vietas. Ir tada pradedi abejoti, kurie apsimetinėja. Ar beretės, tvarkingai sėdinčios pirmose eilėse kiekvieną sekmadienį, ar tie, kurie vadindami save katalikais, iš vis neina į bažnyčią.
Ignieška, pasaulis keičiasi, tačiau religijos – nė kiek. Ir pats geriausias pavyzdys ta pati katalikų bažnyčia.
Plikšala, žinoma, kad Lietuvoje (ir daug kur kitur) religija kaip palikimas perduodamas iš kartos į kartą. Žinoma su išimtimis..
[...] akcija Nerijai gelbėti. • Piratai netyčia. • Gera vieta būti. • Pikti paukščiai. • Katalikai per šventes. • Slėpimasis nuo [...]
Argi gyvuliai kuo nors tiki? Jiems svarbu paesti, pamiegoti, pasikrushti ir issitushtinti. Sio veikaliuko autoriaus ribitumas ir po juo pasisakanciu zmogbezdzioniu minciu vingiai, daug ka pasako apie didingumo, galios ir isminties supratima paieskas ir poreiki sioje auditorijoje. Apgailetina…
taip, Vladai, ėsti, miegoti, kruštis ir tuštintis yra tikrai neblogas jausmas. Dar geriau yra gyventi švaria sąžine ir neapsimetinėti. Kuo aš, netikintis, bet sąžiningą gyvenimą gyvenantis žmogus, atvirai sakantis, kad netiki, bet gyvenantis praktiškai pagal visus Dievo įsakymus (nuo 4), skiriuosi nuo kasdien ar kiekvieną sekmadienį į Bažnyčią einančio apsimetėlio, tikinčio, kad išpažintis ir šv. Komunija atleis nuo visų padarytų nedorybių? Įrodyk, kuo aš prastesnis, ir aš nutilsiu amžiams.
Bevelyčiau save laikyti laisvamane, tačiau nenuneigsi, kad mes esu užaugus visuomenėje, kurios vertybės buvo suformuotos krikščionybės pagrindu. Tad tikiu aš ar ne, vis tiek įtaka yra.
Toliau, manau, kad tol kol stigo kitokio pobūdžio žinių, religija buvo priimtina alternatyva. Nes pripažinkime, gyventi neturint paaiškinimo iš kur viskas ir kodėl yra smarkiai nejauku.
Man keisčiausia yra, kaip kažkada apie tai rašė Novum, lietuvių veidmainystė. Į bažnyčią neina, nesimeldžia, bendruomenėse nedalyvauja, net nesilaiko įsakymų, kurie yra tiesiog humaniškos visuomenės pagrindas, tačiau atėjus vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, visi rikiuojasi priešais kryžių. Kodėl?
„apskritai monoteistinis tikėjimas atsirado palyginti visai neseniai (prieš 2000 metų).“
Na laba diena. Krikščionybė nėra pirmoji monoteistinė religija.
Cituoju Gytį: „Dažnai per šventas mišias nuskamba žodžiai (Romos katalikų) – „atvesk į protą visus ******* (religijos) išpažinėjus“, taip katalikybė yra keliama aukščiau už kitas religijas.“ Taip dažnai būni Šventose mišiose? Ar kaip? Juk rašei, kad nesilankai jose.
Beto, nemanau, kad esi tiek daug apsišvietęs, kad galėtum taip laisvai kalbėti šia tema ir komentuoti…
Vidmantai, į šį klausimą atsakymo nežinau… Gal tiesiog tokie žmonės nenori išsiskirti iš kitų.
Adi, turėjau galvoje judaizmą. O kokia tada pirmoji monoteistinė religija?
Barbolinai, esu buvęs ne dešimt ir ne dvidešimt kartų, tik šiuo metu nesilankau, nes matyt suaugau.
„Beto, nemanau, kad esi tiek daug apsišvietęs, kad galėtum taip laisvai kalbėti šia tema ir komentuoti“
Nežinau kaip ir atremti tokį teiginį. Kuo gali išmatuot žmogaus apsišvietimą? Kiek turėtum būt apsišvietęs, kad galėtum skelbti savo mintis viešai?
Vienas labai protingas žmogus, vienas garsiausių pasaulio ateistų, Oxfordo profesorius Richardas Dawkinsas, yra pasakęs, jog šioje žemėje šiais laikais kritikuoti galima viską. Viską, išskyrus religiją. Religijos kritika yra laikoma blogu tonu, o žmogus, viešai ją sukritikavęs – pienburnis, neišmanėlis ar pernelyg mažai apsišvietęs. Tai puikiai iliustruoja ir Barbolino pasisakymas. Tačiau pats R. Dawkinsas pasakė, jog tokiam nusistatymui turi ateiti galas. Religija, kaip ir daugelis dalykų šiame pasaulyje, yra niekas kitas, kaip žmogaus kurinys. O būdamas žmogaus kūriniu ji turi pilną teisę būti kritikuojama.
Taip, kaip Barbolinas turi pilną teisę kritikuoti mano susigalvotą religiją (=mano paties susigalvotą formą, kaip aš bendrauju su „aukštesne jėga“), taip tiek aš, tiek Gytis, turime teisę kritikuoti kitų žmonių susigalvotą religiją.
Nebent, žinoma, Barbolinas galvoja, kad jo religija yra pranašesnė už, tarkim, manąją. Kad idealus, kuriais jis vadovaujasi, žmonėms papasakojo ne paprastas mirtingasis, toks kaip aš ar Gytis, o tikras Dievo sūnus, vaikščiojęs vandens paviršiumi ir vertęs vandenį į vyną. Tuomet aš pasiduodu:)
Įsisamoninkime vieną paprastą dalyką. Religiją sukūrė žmogus. Komunizmo teoriją taipogi sukūrė žmogus. Jei viena gali būti kritikuojama, dėl kokių priežasčių kitos kritika yra tabu?
„tačiau religijos – nė kiek. Ir pats geriausias pavyzdys ta pati katalikų bažnyčia.“
Gal galėtum daugiau apie tai papasakoti? Gal kokį net atskirą įrašą padarytum, m?
Galiu pasirašyti beveik po kiekvienu Dainiaus žodžiu.
O atsakant trumpai į Dariaus klausimą: popiežiaus institucija, celibatas, santykiai su kitomis religijomis, požiūris į moteris kaip netinkamus tarnystei žmones, požiūris į kontracepciją ir t.t.
Jau matau, kad kaip ir visose diskusijose apie religiją čia žmonės pradeda maišyti religiją, krikščionybę, katalikybę ir kitus dalykus.
Religija kaip vienetas puolama naudojant argumentus nutaikytus prieš katalikybę ir t.t.
Manau tai nėra teisinga.
Šiaip jau straipsnio pavadinimas suponuoja, kad kalbama bus apie katalikybę. Didžioji dalis diskusijos po straipsniu eina būtent ta kryptimi.
„Bažnyčios net ne pustuštės, o tuščios. Taip, tai ta pati vieta, į kurią tereikia kartas nuo karto ateiti ir tu jau bendrauji su Dievu. Kodėl tuomet broliai lietuvaičiai, Romos katalikai taip šalinasi bažnyčios?“
Gal jei tavo pasaulėlis, kiek supratau, apsiriboja Šakiais, ir rašyk apie Šakius, o ne apie Lietuvą apskritai. Aš asmeniškai nesu mačiusi bažnyčios pustuštės – nei savo mieste, nei sostinėje, kurios bažnyčiose taip pat tenka pabuvoti. Beje, tos bažnyčios anaiptol nepilnos „megztų berečių“, atvirkščiai – dauguma yra jauni žmonės, kurių niekas ten varu nevaro
Suprantu, kad situacija kai kuriuose Lietuvos miestuose yra apgailėtina, tačiau juk viskas priklauso nuo pačių žmonių – kunigų, parapijos. Religija keičiasi kartu su žmonėmis, nes jie ir yra religijos pagrindas. Jei Šakių bažnyčioje niekas nepakito į gera – darome išvadas apie pačius miestelio gyventojus 
Taigi man tavo paskutiniai sakiniai „Tad ką mes apgaudinėjame? Niekada nebuvome ir nebūsime Marijos žeme.“ skamba kaip savęs paties nuraminimas. Visada juk smagiau buti daugumos dalimi. Neinu į bažnyčią aš – pasiteisinsiu, kad ir niekas neina. Elementari psichologija.
Mažiau kategoriškumo ateityje
Labai stiprus tekstas, labai.
Sutinku dėl tavo teiginių, nes net lygindama tuos pačius stipriai tikinčius lenkus ir lietuvius matau daugybę skirtumų, nors esame Romos katalikai. Ir bažnyčias pilnas tik per šventes ar laidotuves matau. Beje, skirtingai nei kitur, daugelis jų naktį ir vėlai vakare užrakinamos.. O gaila, man labiausiai patinka vakare užeit ir pasėdėt, pabūt, uždegt žvakelę.
“tačiau religijos – nė kiek. Ir pats geriausias pavyzdys ta pati katalikų bažnyčia.”
„atsakant trumpai į Dariaus klausimą: popiežiaus institucija, celibatas, santykiai su kitomis religijomis, požiūris į moteris kaip netinkamus tarnystei žmones, požiūris į kontracepciją ir t.t.“
tai visiškai nepagrindžia teiginio, jog nėra religijos.kiekviena tikra religija turi savo principus, kuriuos sukūrusi visa baznycia per tuos pora tukstantmeciu.dabar nemazai kalbama apie religini humanizma, kuriasi „religijos“,tokios kaip „Naujasis amžius„, kuriose yra isrankiojami „patogiausi“ humanistiniai principai is kitu religiju.tuo, manau, religija ir skiriasi nuo ne religijos.
Vyteni, apie tai plačiau išreikšiu nuomonę vėliau
1. Klaida – monoteistines religijos atsirado zymiai anksciau nei pries 2000 metu. Vien nuo krikscionybes atsiradimo tiekos laiko praejo, o krikscionybe steigesi pratesdama judaizma, kurio pagrindas Senasis Testamentas. Sio teksto amziaus neimanu tiksliai nustatyti, nes prie uzrasant jis daugybe metu buvo perduodamas is lupu i lupas. Tad tie 2000 – tik menkniekis monoteizmo istorijoje.
2. „žvelgiant iš šių laikų perspektyvos viskas aišku – nesugebėdami paaiškinti gamtos reiškinių, žmonės juos priskyrė antgamtiškoms galioms, kurias valdo Dievai.“ – Deja sita nuostata (atejusi is XIX a.) dabar yra gerokai pasenusi ir yra likusi tik sovietiniuose vadoveliuose ar – mokslo populiarinimo zurnaluose, kurie pateikia suprimityvinta vaizda. Sitokiu teiginiu neuztiksi nei vienoje padoresneje religyjotyros knygoje.
Beje, nereiketu nuvertinti ir senuju zmoniu mastytmo – Levi-Strauss’as yra irodes, kad mitinis mastymas savo sudetingumu ir galimybemis spresti sudetingas problemas ne kiek neatsilieka nuo dabartinio – jis yra tiesiog kitoks (lietuviskai galima pasiskaityti jo knyga „Laukinis mastymas“). Bet sitoms „naujienoms“ jau 30-40 metu.
Tad lengva ranka spresti apie religiju prigimti ir atsiradima nereiketu skubeti. Problema yra milziniska ir labai sudetinga.
Na, jau uzteks cia malti.
Tomai, aš žinoma nesu religijotyrininkas, todėl darau klaidų. Nežinau kaip su judaizmo pratęsimu…Krikščionybės nelaikyčiau judaizmo tęsiniu, nors ir dauguma tiesų „pasiskolinta“.
Jokiu būdu nenuvertinu senųjų tikėjimų, bet ir taip nesupratau kaip paaiškinti pagonybės atsiradimą (tu tik paneigei mane, bet neparašei kaip iš tikrųjų yra)
Del judaizmo ir krikscionybes skirtumo gal pasiskubinau, nes norejau pasakti, kad monoteizmui yra gerokai daugiau metu, negu sakei. Visgi esminis siu dvieju religiju skirtumas, manrods, yra susijes su Kristaus figura – krikscionims jis yra zadetasis Mesijas, kuris atejo ir peraiskino Senaji Testamenta (dazna Kristaus fraze – „Raste taip parasyta, o sakau, kad…“). Judejai Kristaus Mesiju nepripazysta ir jie dar laukia to, kuris ateis (musulmonai, kurie taip pat remiasi Penkiaknyge, Kristu laiko vienu is sventu zmoniu, taciau tikrasis pranasas yra Mahometas).
.
O pagonybes (nors gal ir nelabai korektiska butu vartoti sita zodi, nes jis turi ir menkinamaja prasme) atsiradimo normaliai paaiskinti nelabai ir yra imanoma, nes religija nelabai ir vystosi (tai nereiskia, kad ji negali kisti) – negalima sakyti, kad jei visuomene labiau susiformavusi ir pazengusi (pvz. turi daugiau McDonaldu), tai ir jos religija yra pazangesne. Visos tyrejus pasiekusios religijos (nevarbu ar tai Amazones indenai, ar Australijos aborigenai, ar pan.) jau yra susiformavusios, tad evoliucijos desniu joms negalima pritaikyti. Todel ir negalima suzinoti, kaip pats sakei „kaip is tikruju yra“. Galima tik speti, taciau irodyti – ne. Tad tiesa, kaip kadais buvo sakyta „slypi kazkur anapus“
Vargu bau ar moksliniais argumentais imanoma paaiskinti ne tik religiju atsiradima, bet ir ju funkcionavima, nes moksline kalba toli grazu nera universali ir pajegi viska aprasyti. Kalbedamas apie moksla, turiu omenyje ta moksliskumo samprata, kuria suformavo XIXa. pozityvizmas ir kuria remiasi daugelis tiksliuju mokslu (nors XXa. tokio moksliskumo pamatai jau eme gerokai siubuoti) bei mokslo populiarinimo zurnalu, kurie pateikia visai suprimityvinta moksliskumo varianta.
Jau, regis, vel nukrypau i lankas, o tai yra zenklas, kad reikia baigti rasyti. Tad tiekos.
esu tikintis žmogus. Man netrukdo netikintys,kaip manau ir aš jiems netrukdau:)
Smagu, kad nematau nei vieno žmogaus, tikrai bent kiek įsigilinančio į krikščionybės esmę.
O kokia ta esmė?
Aš net nebežinau nuo ko pradėti. Gal net nuo to, jog Dievas nėra akiniuotas senukas ilga barzda, skaičiuojantis mūsų visų nuodėmes. Dievas – tai Būtis. O ji buvo iki mūsų, yra su mumis ir bus po mūsų. Tai savaime daug ką paaiškina, kaip Dievas nesikiša į mūsų gyvenimą, nereguoliuoja kiekvieno sprendimo ir t.t. Bet gimę per Jį (Ją?), esame žemės gyventojai, kuriems net kūnas nepriklauso. Visa tikėjimo-netikėjimo esmė atsiremia į mūsų santykį su mus supančia aplinka. Pirmiausia – kūnu. Savo, kito. Esame atsakingi už savo veiksmus ir atsiimsime už juos tiek, kiek kitam sugadinome gyvenimą. Nėra jokio pragaro, kaip ir skaistykla yra ginčytina. Juk „limbą“ jau panaikino! Bažnyčia – bendruomenė, į kurią įstojama savo apsisprendimu. Krikštas tik suriša su Dievu, suteikia šansą eiti tuo keliu paskui tėvus (ar tuos, kurie krikštijo) arba rasti kelią pas Aukštesnę būti kitaip.
Aš tikrai noriu apie tai pašnekėti ir plačiau, tik komentarai ne tas pats, kas gyva diskusija.
Ai, dar. Pakantumas. tai, ko katalikų Bažnyčia neturėjo viduramžiais, tai, ką dabar vėl planuoja prarasti su naujuoju popiežiumi. jei išlaikome pakantumą, tai jau gerai. Bet jei sugebame gerbti kitą, domėtis jo mintimis, principais, TIKĖJIMU, bandyti jį suprasti – nesvarbu ar esi tikintis. Jau esi tikras žmogus. Ir tau bus atlyginta. Ne kažkur už debesų, o jau dabar. Kitų šypsenomis ir meile.
Justai, norėčiau užduoti Tau kelis klausimus, į kuriuos, tikiuosi, atsakysi:
1) Ar ši krikščionybės samprata yra Tavo krikščionybės samprata, ar universali?
2) Pakomentuok savo sakinį „Nėra jokio pragaro, kaip ir skaistykla yra ginčytina.“ Kodėl pragaro nėra, o skaistyklos egzistavimas yra ginčytinas?
3) Sakai, kad krikščionybės esmė yra tai, kad „Dievas – tai Būtis“. O jei kita religija teigia, kad Dievas – tai diedukas, laukiantis žmogaus danguje kartu su 72 nekaltom mergelėm. Kuri religija tuomet yra teisi? Kodėl?
4) Ar krikščioniška Dievo samprata yra teisingesnė už graikiškąją ar romėniškąją Dievo (Dievų) sampratą? Kodėl?
5) Koks yra Bažnyčios ir Dievo santykis? Koks yra popiežiaus ir Dievo santykis?
Dėkui!
Su malonumu, Dainiau.
1. Tai yra pagrindinis krikščioniškojo tikėjimo (religijos) aiškinimas. Universalumas ir taip yra krikščionybėje. O savo santykį su Dievu gali traktuoti kaip nori, esi nepriklausomas.
2. Naujajame Testamente, t.y. Jėzaus žodžiuose, nėra minimas joks pragaras. Pragaras apskritai yra tam tikra nesuvokiama būsena, neapsakomas jausmas. Iš esmės tai yra žmogiškųjų aistrų perkeitimas. Net vertėtų kalbėti amžinąjį gyvenimą. Nėra ir tokio „Rojaus“. Pasaulis bus perkeistas.
3. Net ir ta religija apie dieduką kalbėtų apie būtį ir jos esmę. Jei Dievą suvoki kaip žmogų, vadinasi žiauriai klysti. Žmogui iš esmės net neduota suprasti kas yra Dievas, koks jis. Jei jis visa sukūrė, tai viskas kilo tik iš Būties. Buvimo. O dėl teisumo. Na, niekas negali būti teisus-neteisus.
4. Taskaymas kartu ir į trečią. Jei Dievą (dievus) suvokiame kaip žmones, vadinasi mus kontroliuoja, mus stebi ir mes galime tą kontrolę suprasti. Galime viską paaiškinti. Tai savaime nėra religija. Ir automatiškas ribotumas. Viską bandant suvesti į žmogų atsiskleidžia nesuvokimas, kad gali būti aukštesnė jėga už žmogiškumą. Tai savo esme ir yra Dievas. O samprata, vėlgi, subjektyvus dalykas. Negalima ginčytis, reikia pažinti. To iš esmės ir siekia krikščionybė. Kad kiekvienas Bažnyčios narys pažintų kitą kultūrą ir ją puoselėtų. Čia ne islamiškasis džihadas, kur negali būti kitų religijų.
5. Bažnyčia – Dievo bendruomenė. O bendruomenės nario santykis su Dievu yra subjektyvus. Tą jau sakiau. Popiežius (turėtų būti) Dievo „atstovas“ Žemėje. „Tiltų tiesėjas“. Tikiuosi, kad taip ir bus, nes panašu, kad šis popiežius virsta dievuku.
Nėra už ką.
P.S. Galima diskutuoti ir plačiau, parašyk info@legitum.lt. Atsiųsiu ir religijotyrininkų komentarų.
Beje, pasidomėk apie „limbą“. Tikrai bus įdomu
„Jei Dievą suvoki kaip žmogų, vadinasi žiauriai klysti. Žmogui iš esmės net neduota suprasti kas yra Dievas, koks jis. Jei jis visa sukūrė, tai viskas kilo tik iš Būties. Buvimo. O dėl teisumo. Na, niekas negali būti teisus-neteisus.“
Klaidele – pirmas ir paskutinis citatos sakinys kertasi vienas su kitu. Kita vertus, jeigu paskutini sakini pritaikytume visam tekstui, tai ramia galva ir sazine, galima butu teigti, kad visa, kas Justo yra isdestyta yra „teisu-neteisu“, t. y. aiskindamas jis nusibraukia savo kaip aiskinanciojo autoriteta, taip nuvertindamas savo argumentus. Zodziu, isikibus sio sakinio galima „sugriauti“ visas Justo teksto tiesas. Sakau visa tai todel, kad Justas, mano manymu, pernelyg daug vietos palieka subjektyvumui, nors tuo pat metu remiasi isankstiniais ir tvirtais isitikinimais (pvz.: Naujojo Testamento autoritetu). Nors daugeliu kitu atveju Justui (su tam tikrom islygom) pritariu.
Manau, kad svarbu bandyti surasti ir islaikyti rysi tarp anksteniu aiskinimu ir dabartiniu – negalima lengva ranka nubraukti Rojaus, limbo, Pragaro, Skaistyklos, nes taip lengva ranka yra nubraukiamas daugybes tuom tikejusius zmoniu tikejimas. Tokiu budu gaunas taip, kad jie „klydo“, nes klaidingai tikejo, o mes esame „teisus“, nes zinom, kad danguj Dievo ner (ten stratosfera ar eteris), pragaro ir niekaip negal buti – ten Zemes branduolys ir etc. O jiegu jie vidurmaziais (ir veliau) klydo, tai klydo ir sv. Augutinas, ir Tomas Akvinietis, ir sv. Pranciskus, ir netgi Lietuvos globejas sv. Kazimeras. O tau reikstu nusideti puikybes nuodeme.
Reikia isisamoninti, kad musu supratimo formos kinta ir jos igauna skirtingas israiskas. Bet visa laika zmones bando suprasti ir atrasti ta pati – bandydami suprasti ju pastangas ir veiksmus, galesim suprasti ir savasias (cia pati elementariausia (ir, matyt, svarbiausia) istorijos pamoka). Bet ka as cia varvaliuoju yra labai seni dalykai – tas pats Augustinas pacioje tasmsiuju (kurie nebuvo tokie jau tamsus) viduramziu pradzioje apie tai rase – skirtinguose vietuose ir laikuose, tas pats dalykais isreiskiamas kitaip. Mielai pasidalinciau labai idomia Augustino samprata (aktualia ir siandien), jei kam butu idomu, nes be reikalo tai ispyskint i kometarus tingiu, o ir tiksliai dabar negaleciau atsiminti. Stai cia jau as pats nusidejau puikybes nuodeme. Tad vengdamas kitu nusdejimu, baigiu savo paistalus.
Teisus-neteisus esi žmogiškuose dalykuose. Dieviški dalykai aukščiau žmogiškų. Todėl negalima į juos pripinti žmoniškumo-žmogiškumo.
Beje, aš lygiai taip pat jaučiuosi. Pyškinti komentaruose – beveik beprasmiška.
Ak, dar buvo ir Šv. Tomas. Toks netikėjęs, kol nematė. Va ir jis įdomus. Gal net įdomiausias.
Manau, kad dieviskus ir zmogiskus dalykus atskirti yra labai jau keblus reikalas.
Taip – netikelis Tomas (salia Judo) yra viena idomiausiu figuru NT – baisiausia, kad jis budamas vienas mokiniu nepatikejo, kol nepamate prisikelusio Kristaus (palaiminti tie, kurie tiki nemate). O ka daryti dabartiniais laikais, kai nuo Kristaus mirties praejo jau 2000?
Justai, prasmė pyškinti komentaruose yra. Kitaip nebūtų atsiradę 45 komentarų.
Kodėl netikėlis? Kodėl baisiausia? Nėra tame nieko baisaus. Tame ir visas žmogiškumas parodomas. Esame tokie, kokie esame.
Gyti, sudėtinga labai komentuoti. Čia gi ne gyva diskusija, o susirašinėjimas po tekstuku. Ir šiaip patikėk, man labai sudėtinga kalbėti apie religinius dalykus vien dėl savo aplinkos.
Netikelis, nes taip jis yra vadinamas. Dabar sio zodzio semantika kiek pasikeitusi ir is pirmo zvilgsnio atrodo, kad jis kiles is zodzio „netinkantis“, nors isties jis atsirado nuo zodzio „netiketi“. Todel ir Tomas yra netikelis, nes netikejo, nes norejo pirstu pasiknebineti Jezaus zaizdose. Jis patikejo tik pamates, bet ar tai jau tikejimas? O baisumas yra tame, kad jis viska mate, bet nepatikejo, o, tarkim, man (irgi Tomui) situacija, svelniai tariant, jau kiek problematiskesne.
Gal prasme pyskint komentarus ir yra. Bet ji islieka tol, kol tai islieka komentarai, o siuo atveju, regis, rasoma tik komentaru vietoje, bet tai jau ne „motininio“ teksto komentarai.
Tomai, tai nėra blogai. Diskusija užvesta, o kuria kryptimi ji pasisuks niekas nežino. Negaliu liepti visiems komentuoti tik apie tą ir aną, žmonės pasikeičia nuomonėmis, gal ir ne visi komentarai būna į temą, bet kiekviena mintis verta būti pastebėta
Pirma, tai pirmasis monoteistinis tikėjimas buvo judaizmas, atsiradęs ne prieš 2000 metų, o gerokai seniau.
Antra, tai visiems yra žinoma, kad krikščionybės skleidimas ginklu buvo ne toks jau šventas, kadangi kariai pasiimdavo atlygį sau „už kilnų žygdarbį“.
O galiausiai, lietuviai ne pralaimėdami tapo katalikais. Netgi atvirkščiai, krikščionybės priėmimas labai sustiprino Lietuvą ir atnešė daug teigiamų padarinių : kultūra, švietimas, higiena, ką jau bekalbant apie tvirtesnius diplomatinius santykius su kitomis to meto Europos valstybės.
Tačiau su teiginiu, kad Lietuva niekada nebus Marijos žemė – visiškai sutinku.
O aš esu tikinti ir drąsiai galiu pasakyti, kad ir išpažinties einu kas mėnesį ir visas maldas moku ir bažnyčioje lankausi kiekvieną sekmadienį. Nors man 16, bet taip aš elgiuosi tačiau iš vienos pusės esu tokia pati kaip ir kitos mano amžiaus panelės, bet yra tas bet, jog einu į bažnyčią.Blogai?
.
.
Nepritariu tavo paskutiniam teginiui, kadangi mes esame Marijos žemė, norim to ar ne
Ir šeip, jei ką tai sekmadieniais bažnyčiose būna krūvos žmonių, jų tarpe pakankamai daug jaunimo
Žinoma tai nėra blogai. Kiekvienas iš mūsų turime teisę išpažinti arba neišpažinti tikėjimo.
Aš asmeniškai nelaikau Lietuvos Marijos žeme. Nelaikau ir tiek.