Penktadienį turėjau garbės dalyvauti renginyje, turinčiu pretenziją tapti visos Lietuvos undergroundo metų renginiu – alternatyvios muzikos apdovanojimuose. Stengsiuosi pateikti kuo subjektyvesnį ir grynai iš mano vieno pozicijų matytą renginį, todėl visi, kurie jau mankština pirštus ir ketina pribarškinti klaviatūromis, kad tai, ką rašau, yra subjektyvu, galite kreiptis į artimiausią sieną. Arba skaityti apgailėtinos kokybės straipsnį portale Alfa.lt. Beje, straipsnyje nebus NĖ VIENOS nuotraukos – čia ne fotoblogas.

Renginio, vykusio Lenkų kultūros rūmuose, pradžia jau buvo daug žadanti. Ko vertos vien tos trys skirtingos eilės: prie įėjimo į pastatą, kuriame renginys vyko, prie rūbinės ir prie alaus. Paskutinioji eilė buvo tikrai verta mano kaip blogerio plunksnos. Ar esate kada su krūva metalistų, pankų ir šiaip neformalų stovėję gana prabangiame restorane prie alaus? Ir restorano pavadinimas ne bet koks, o lenkų-lietuvių draugystę simbolizuojantis „Pan Tadeusz“. Visai gali būti, kad Adamas Mickiewiczius dabar vartosi karste, žinodamas, kad jo poemos pavadinimas duotas tokiai įstaigai. Garbingai su kolega MC Katekizmu (žinoma, kad ėjome į renginį kaip grupė „Be laidų“, o ne kaip eiliniai lochai) atstovėję visas tris eiles, patraukėme link pagrindinės veiksmo vietos – atskiros patalpos, kurioje buvo scena. Tik įėję į vidų pastebėjome, kad sėkmingai praėjome vėmalais užminuotą taką prie įėjimo, ant kurio vėliau sėkmingai slidinėjo ir jaunas, ir senas. Tarp šių nelaimingųjų buvo ir vienas iš dviejų renginyje dalyvavusių Šakių metalistų, su kuriais vėliau pavyko persimesti keletu bereikšmių, bet gana linksmų frazių.

Taip bežiūrint į vėmaluose slidinėjančius lietuviškųjų subkultūrų atstovus nelauktai prasidėjo ir pats renginys. Pirmieji pasirodė gotai – „Mano juodoji sesuo“. Man, nepatyrusiam gotų kultūros žinovui tiesiog atrodė, kad kažkas nepiktai pajuokavo, sukryžmindamas Igorį Kofą su Dave’u Gahan’u iš „Depeche Mode“ ir paleisdamas šitą padarą ant scenos. Nulis įspūdžio. Na, nebent tai, kad būgnų mašina tvarkingai dirbo savo darbą, o ir gitaristas laikas nuo laiko perbraukdavo stygas, šiek tiek sudarė gyvai grojančios grupės įvaizdį.

Po gotiško pasirodymo atėjo eilė ir pirmajai nominacijais – geriausios roko grupės. Ją, kaip ir vėliau sekusį metų albumo apdovanojimą, laimėjo pastarojo mėnesio mano grojaraščio vieni favoritų, grupė „Skylė“. Gerai jiems. Iš karto po metų roko grupės buvo apdovanotas ir „Metų muzikinis vaizdas“. Kaip jau turbūt daugeliui buvo akivaizdu šimtas valandų prieš renginį, šitą nominaciją laimėjo geriausias lietuviškas klipas nuo BIX „Pressure“ laikų – „Happyendless“ superduperturbo hitas „Power forever“. Į sceną grįžęs Svaras pasakė blogą naujieną – netrukus koncertuos Alina Orlova. Išgirdę tai iš karto nusprendėme, kad gal būtų pats laikas papildyti senkančias alaus atsargas ir vėl patraukėme į „Pan Tadeusz“. Jame sutikę keletą gerų draugų smagiai išgėrėme alaus, padiskutavome apie muziką iki tol, kol gavau labai intriguojantį Alinos pasiklausyti likusio draugo SMSą: „Praleisit metų punk!“. Šito, žinoma, negalėjome sau leisti ir skubria žingine išrūkome iš pono Tado glėbio. Buvome pačiu laiku. „Metų punk grupe tapo Dr. Green!“, – arba kažką tokio bandė sušukti nusipenėjusi rokerio iškamša, kuri kažkada buvo žinoma Samo pseudonimu. Apdovanojimo į sceną atsiimti užlipęs mano (ir daugelio kitų) mėgstamiausias Vilniaus hardcore scenos veikėjas, „grynų“ vokalistas Domas pjūklo formos apdovanojimą perleido „Žiurkėms“, K.A.N.G.ams ir dar kažkam, kieno pavadinimo nepamenu („Be laidų“ nebuvo tarp jų…). Gerai jiems.

Maždaug tuo pačiu metu sukaupiau visą drąsą ir priėjau prie vieno žilstelėjusio vidutinio amžiaus vyriškio ir jam prisistačiau. Tas vyriškis – vardu Rytis ir tokia pačia pavarde kaip aš ir brolis, groja grupėje „Atalyja“ ir yra tikras mūsų tėtės pusbrolis, ir to pasekoje įvyko mažas giminės reunionas. Trumpai pasikalbėjome ir išsiskyrėme, o aš palinkėjau „Atalyjai“ tapti geriausia metų folk/etno grupe žinodamas, kad kategorijoje, kurioje yra dar kandidatuoja visų nučiūčinta, nučiupinėta (perkeltine prasme) ir mylima (tiesiogine prasme) mergaitė iš Visagino, laimėti nėra jokių šansų.

Specialų apdovanojimą laimėjo VU studentų sukurta radijo stotis „Start FM“. Žemai lenkiu galvą prieš juos vien dėl kiekvieną rytą nuo 6 iki 8 valandos grojamo pankroko. Tikrai padeda pabusti. Po šito apdovanojimo vėl pasišalinome. Truputį gaila, nes vėliau sužinojau, kad tada buvo teikiama metų hip-hop’o nominacija. Nors ir neklausau tokios muzikos, bet vis tiek su malonumu būčiau palaikęs mūsų draugus, su kuriais teko kartą groti, keletą kartų žaisti krepšinį ir dar daugiau kartų prasilenkti instituto koridoriuose – „Project Undersky“. Gerai bent tiek, kad mūsų palaikymo neprireikė – jie ir taip tapo geriausiais. Per šitą išėjimą praleidome kažkokį nesusipratimą su „Metų proveržio“ apdovanojimą atsiėminėjusiais „Flamingo“, bet nėra ko dėl to gailėtis.

Į salę grįžome, kai Svaras bandė pompastiškai skelbti, kad kitą nominaciją pristatys „pasaulio pilietis, kuris vieną dieną gali groti gitara Afrikoje, o kitą dieną – skintis kelią per Brazilijos džiungles.“ Bloga nuojauta manęs neapgavo – tai buvo Hokšila. Kai garsiai išreiškiau savo nuomonę žodžiais „O ne, tik ne Vytautas Kazlauskas!“, šalia stovėjęs jau anksčiau minėtas Domas prapliupo juokais. Man irgi buvo juokinga. Pradėjęs nuo pirmos nominacijos (metų folk/etno grupe tapo „Pievos“ – visgi dėl Alinos aš klydau ir dėl to džiaugiuosi), Vytautas įsivažiavo ir pristatė antrąją – metų funk. Kadangi iš šitos kategorijos klausęs buvau tik „Bites“, už juos ir sirgau. Nelaimėjo. Laimėjo „Magic Mushrooms“. Turbūt buvo vertesni, nesiimu spręst.

Iš karto po šio apdovanojimo į sceną išėję „Mountainside“ nustebino dviem dalykais. Visų pirma, jų bosistas/vokalistas bosine gitara grojo nykščiu, kas šiaip jau nėra labai dažnas reiškinys muzikos pasaulyje. O antra – iš pasirodymui skirtų 15 minučių gal pusę laiko užėmė kažkokia monotoniška ir ištęsta daina, po kurios nebesinorėjo šitų Kauno rokerių klausytis. „Birutės“ irgi turbūt negrojo. Vėl turbūt nieko nepraradau.

O tada, po dar vieno pašnekesio pas poną Tadą atėjo mano pats laukiamiausias vakaro pasirodymas – „Bora“! Vokalistas, pasibėdavojęs, kad tų 15 minučių, skirtų vienam pasirodymui, yra kaip reikiant per mažai, pradėjo tai, dėl ko „Borą“ labiausia gerbiu – BEPROTIŠKAIENERGINGĄPASIRODYMĄ. Tuoj pat nusiėmiau akinius, nusisegiau laikrodį ir šokau į patį moshpito įkarštį. Tiesa, jis nebuvo labai galingas, kadangi apdovanojimuose susirinkę pankai sudarė gal 5 proc. visos populiacijos, tačiau vis tiek neblogai pasistūsinom. Mano savimeilę paglostė ir tai, kad grupė patenkino mano išrėktą prašymą ir sugrojo „Propagandą“. Geras pasirodymas. Užskaitau. Mano skaudantis sprandas irgi.

Iki metų metalo nominacijos truko reabilitacija ir alaus gėrimas, stengiantis susigrąžinti visus prarastus skysčius. Metalo nominaciją pristatė kažkurių metų „Be tabu“ žmogus ir liūdnai pagarsėjęs „Švyturio“ vėliavėlių gynėjas Sėkla, kuris anksčiau buvo žinomas kaip koncertų organizatorius. Metų metalistais tapo „Argharus“, tarp konkurentų įveikę ir mergaičių numylėtinius, su Radžiu nesibodinčius groti „Wozu“.

Po metų renginio, kuriuo tapo „Mėnuo Juodaragis“, apdovanojimo, scenoje pasirodė „Grol“, kuriuos, prisipažinsiu, klausiau tik dėl to, kad ten būgnais muša buvęs mano draugės fizikos dėstytojas. Gana ilgai derinę, junginėję ir reguliavę gitaras „Grol“ pagrojo tą savo muziką, bet manęs nesužavėjo, todėl patraukėm prie rūbinių. Atstovėję paskutinėje tą vakarą eilėje su MC Katekizmu dar grįžom į Senamiestį kebabų. Iš Senamiesčio parėjau namo ir vakaras buvo baigtas.

Negaliu sakyti, kad buvo blogai. Gal tiesiog „Bora“ grojo per trumpai.

Desertui – „Propaganda“