Kai šitie įvykiai Lietuvoje prasidėjo, dauguma šio tinklaraščio skaitytojų, tarp jų ir šito įrašo autorius, dar stačiomis vaikščiojo po stalu ar, geriausiu atveju, nedrąsiai mokyklos suole skiemenavo pirmus žodžius knygose.

Truputis istorijos: „Roko Maršu buvo vadinami festivaliai, vykę įvairiose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 metais, atnaujinti festivaliai vyko 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavymą visuomenės gyvenime.“ Tokį gana skurdų aprašymą pateikia lietuviškoji Wikipedia.

Asmeninį mano susidomėjimą „Roko maršais“, ir ypač vykusiu 1989 metais, pažadino į rankas patekęs albumas „Roko maršas per Lietuvą’89″, kuriame šalia tokių, visiems beveik iki skausmo žinomų vardų kaip „Antis“ ar „Foje“, radau tokias grupes kaip Edžio Punkrio grupė, Dariaus Polikaičio grupė ar grupė „Naujas kraujas“. Suraukiau antakius ir pasileidau toliau ieškoti, kadangi, laikydamas save šiokiu tokiu muzikos gurmanu, negaliu sau leisti nežinoti tokių įvykių dalyvių. Galų gale išsiaiškinau, kad visos šios trys grupės yra lietuvių, tačiau gyvenančių už Atlanto. Edžio Punkrio grupė buvo iš Kanados, Dariaus Polikaičio – Čikagos, o grupę „Naujas kraujas“ įkūrė Andrius Kulikauskas (ne tas garbanotas), išeivis iš JAV, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje. Genamas smalsumo ir tikėjimo, kad ir skaitytojams Sąjūdžio metais vykę kultūriniai įvykiai gali būti įdomūs, susisiekiau su šio maršo dalyviais ir pradedu straipsnių ciklą „Užmirštas Roko maršas“.

Pirmasis mintimis apie tą „Roko maršą“, išskirtinai su tinklaraščio „Žmogui, turinčiam ką pasakyti“ lankytojais, dalijasi „Foje“ gitaristas ir vokalistas Andrius Mamontovas.

Žtkp: Kokie buvo skirtumai tarp Lietuvos grupių ir tų, kurios atvyko iš užsienio?

Andrius M.: Visų pirma, tai jie turėjo labai gerus muzikos instrumentus, apie kokius tuo metu mes galėjome tik pasvajoti. Skyrėsi ir jų muzika, kuri skambėjo kaip mūsų tėvų tuo metu mėgstamos estrados melodijos. Be to, jie ir atrodė truputį ne taip, kaip kad mes tikėjomės.

Žtkp: O ko jūs tikėjotės?

Andrius M.: Na, tais laikais mes įsivaizduodavome JAV piliečius labiau „rokeriškos “ išvaizdos, o jie buvo tiesiog normalūs, draugiški, geri ir paprasti žmonės. Jie labai stengėsi būti labai lietuviški. Kita vertus, muzikantai, iš kokios jie bebūtų šalies, visada randa bendrą kalbą ir labai greitai peržengia bet kokius kultūrinius skirtumus.

Žtkp: Kaip sekėsi su jais bendrauti?

Andrius M.: Nors ir mes, ir jie, sutikome kitokius žmones, nei kad tikėjomės, bet labai greitai suradome bendrą kalbą. Maršo pabaigoje buvo sunku išsiskirti ir mes surengėme net kelis atsisveikinimo vakarėlius. Su visais „Roko maršo“ dalyviais iki šiol palaikau labai draugiškus ir šiltus ryšius. Visada susitinku su jais, jei tik būna proga, kai aplankau JAV ar Kanadą.

Žtkp: Koncertai vyko Nepriklausomybės priešaušryje. Koks buvo maršuose dalyvavusių muzikantų požiūris į tuo metu vykstantį tautinio išsivadavimo judėjimą?

Andrius M.: Nepriklausomybės idėja buvo labai stipri, ji tiesiog tvyrojo ore. Apskritai kalbant, tai buvo ypatingas vienybės jausmu nuspalvintas metas, visi didžiavomės savo šalimi ir šaknimis, ir tikėjomės, kad jau greit atgausime Nepriklausomybę.

Ačiū už pokalbį.

Pabaigai siūlau „Foje“ kūrinį „Aš gimsiu rytoj“ iš albumo „Roko maršas per Lietuvą’89″.

Bus daugiau…