Kadangi nuo ankstesnės pamokos daugelis iš jūsų nusiplovė, tai padariau išvadą – nedaryti pamokų apie taiką ir panašius dalykus (et, kad ir mokykloje taip būtų). Žmonės ištroškę įdomiosios istorijos. Taigi, šiandien įrašas, kuris bus įdomus visiems (bent aš taip tikiuosi) – tarpukario Italija.

Įvadas

Visų pirma – kas yra fašizmas? Fašizmas – XX a. pradžios ideologija ir judėjimas prasidėjęs Italijoje, kuris pasižymėjo totalitarinės, vienpartinės ir vienatautės valstybės kūrimo siekiais. Pagrindiniai jos bruožai: antikomunizmas, nacionalizmas, nacijos (tautos) vienybė, vado kultas.

Fašizmo įsigalėjimo Italijoje priežastys

1921 metais, praėjus tik trims metams nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Italijoje susikūrė politinė partija, kurios siekiai , švelniai tariant, karingi.
Kas lėmė šios partijos susikūrimą? Paryžiaus taikos konferencijoje, kuri buvo surengta po Pirmojo pasaulinio karo, Klemenso (Prancūzijos atstovas) ir Loidas Džordžas (Didžiosios Britanijos atstovas) italus laikė antraeiliu partneriu, Italijos delegacijai nepavyko įtikinti sąjungininkų garantuoti šaliai jos teritorinius laimėjimus, todėl 1919 -1922 m. Italija išgyveno sunkią tiek politinę, tiek ekonominę, tiek visuomeninę krizę. Plito nedarbas, populiarėjo komunistinės idėjos, augo nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi, nes Italija negavo jai žadėtos Istrijos ir Dalmatijos. Karalius ir vyriausybė nepajėgė palaikyti tvarkos kuomet iš karo grįžo tūkstančiai demobilizuotų karių.

Partijos įsikūrimas

Šia suirute labai protingai pasinaudojo neseniai įsikūrusi fašistų partija – vyriausybę ir karalių jie kaltino neveiklumu ir nesugebėjimu palaikyti tvarkos. Fašistų partijos populiarumas augo kaip ant mielių – metų pabaigoje jos gretose jau buvo virš 250 000 tūkstančių žmonių. Dauguma jų buvo viduriniosios klasės atstovai, taip pat partijos gretose buvo daug pramonininkų ir žemės savininkų.

Italijos vėliava

Benitas Musolinis

Valdžią fašistai paėmė jau 1922 metais, surengę žygį iš Neapolio į Italiją. Tuomet karaliui Viktorui Emanueliui nebeliko nieko kito, kaip tik paskirti fašistų lyderį Benitą Musolinį vyriausybės vadovu. Štai ką apie jį rašo istorikas J.Skirius:
Benitas nemėgo mokyklos drausmės, keletą sykių buvo iš jos pašalintas. Būdamas dešimties metų, jis susiginčijęs peiliu rimtai sužeidė mokslo draugą. Panašiai elgėsi ir vėliau. Iš jo mokymosi neatrodė, kad būtų buvęs gabus didesnei veiklai <..>
Negalima sakyti, kad Benito buvo tinginys, tačiau devynių miego valandų jam nesutrukdydavo nei didžiausia krizė. Pats jis manė gyvenąs sveikai: negėrė alkoholio, nerūkė, per dieną išgerdavo mažiausiai tris litrus pieno, šešiskart valgė vaisius, o ilgus metus mito vien skystu maistu. Labai mėgo žirgų sportą ir pats puikiai jodinėjo. Kasdien nors pusvalandį fechtuodavosi. Beprotiškai mėgo aviaciją.
Žurnalistai jį vaizdavo kaip visapusiškai išsilavinusį žmogų, kuris gerai išmano politiką, filosofiją, mėgsta muziką ir pats groja smuiku, rašo apysakas ir teatro pjeses. Per savo gyvenimą jam teko būti ir kalviu, ir mūrininku, ir mokytoju, ir žurnalistu, ir politinės partijos kūrėju.

Benito Musolinio mintys apie fašizmą: Fašizmas gyvenimą supranta kaip kovą, žmogui priklauso užkariauti tokį gyvenimą, sukuriant pirmiausia pačiam savy įrankį (fizinį, moralinį, intelektualinį) tokio gyvenimo statybai. Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, juo labiau neturi vertės, žmogiškosios ar dvasinės, už valstybės ribų. Šia prasme fašizmas yra totalitarinis, o fašistinė valstybė – visų vertybių sintezė, stiprinanti tautos gyvenimą.

Ugninga Musolinio kalba.

Jaunieji fašistai

Tikiu į amžinąją Romą, mano krašto motiną ir į Italiją, jos pirmagimę dukterį pradėtą jos nekaltame įsčiuje Dievo malone. Kentėjusią nuo barbarų užpuolimo, nukryžiuotąją, paaukotąją, paguldytą į karstą ir XIX amžiuje prisikėlusią iš numirusiųjų, įžengusią garbėje į dangų 1918 ir 1922 metais. Sėdinčią po dešinei savo motinos Romos, būsinčią gyvųjų ir mirusiųjų teisėja. Tikiu į Musolinio genijų, į mūsų šventąjį tėvą fašizmą ir kankinių bendravimą. Tikiu į visų italų atsivertimą į fašizmą ir į imperijos atsikėlimą. Amen.

Tai malda, kurią turėjo išmokti kiekvienas jaunuolis, norėjęs (ar nenorėjęs, juk niekas neklausė) tapti tikru fašistu. Visos stipriausios diktatūros (Musolinio, Hitlerio ir Stalino) didelį dėmesį skyrė jaunimui, jo „auklėjimui“. Tuomet jauniems žmonėms nekyla klausimų kodėl reikia neapkęsti žydų (tas labiau būdinga nacistinei Vokietijai), aklai tikėti savo duče (lyderiu) ir nesiekti jokių permainų.

Jaunoji fašistė rodo pagarbą Italijos vėliavai

Štai ką turėjo galvoje Musolinis, kalbėdamas apie Romos imperijos prisikėlimą

Partijos valdymas

Nors fašistai į valdžią atėjo nedemokratiniu būdu, Musolinio vyriausybę rėmė daugelis Italijos gyventojų ir net katalikų bažnyčia. Tuomet Benito buvo vienas populiariausių Europos politikų, o fašizmas vertintas kaip gana perspektyvi politinė doktrina. Kodėl susiformavo toks požiūris? Musolinis stengėsi pabudinti Italijos ekonomiką, skatino gamybą, organizavo visuomeninius darbus. Taip pat sparčiai buvo statomi gyvenamieji namai, žmonės gavo darbo ir kur gyventi. Tuo metu duče stebino visą Europą.

Kita vertus Italijoje buvo įvestas totalitarinis valdymas, iš valdžios buvo išstumtos visos nepritariančios partijos, sukurta netgi politinė policija kovai su opozicija. Didžioji ekonominė krizė palietė ir Italiją. Ilgainiui diktatūra vis griežtėjo. Buvo nužudytas socialistas, parlamento deputatas Džakomas Mateotis, jis buvo bene vienintelis žmogus išdrįsęs abejoti tuometine santvarka. 1924 metų birželio 10 dieną jis dingo, o kūnas surastas tik rugpjūčio 18 duobėje netoli Romos miesto.

Diktatūros įsigalėjimas

Fašistinė diktatūra galutinai įsigalėjo 1936 metais, kuomet Italija užpuolė Etiopiją. Šio užpuolimo pasekoje valstybė pateko į politinę izoliaciją, o tai paskatino suartėti su nacių Vokietija. Šios dvi šalys pasirašė sutartį dėl bendrų veiksmų ir įtakos sferų pasidalijimo Vidurio ir Pietų Europoje. Italija prisijungė prie antikominterno pakto, kurį sudarė Vokietija ir Japonija. 1937 metais ji išstojo iš Tautų sąjungos, kurios pagrindinis tikslas buvo išvengti tokių karų, koks buvo Didysis karas (Pirmasis pasaulinis). Antrasis pasaulinis karas galutinai pakirto tiek paties Musolinio, tiek fašistinės diktatūros autoritetą ir pražudė jos lyderį.

Musolinis negyvas

Nušautą Musolinį minia pakabino žemyn galva (Musolinis kairėje, dešinėje viena iš jo mylimųjų)