Džiugu sulaukti svečių iš kitų tinklaraščių, šiandien svečiuose Justas iš Legitum

Iškelti klausimą, o po to jį atsakyti – toks yra, atrodytų, kiekvienos užrašyti mintis mėgstančios sielos tikslas bandant sukurpti bent kiek padoresnį, dėmesio ir gero įvertinimo verkiant šaukiantį tekstą. Save aš pats laikau giliai įklimpusiu į diletantizmo liūną. Grafomanu. Bet dėl to nesijaučiu nelaimingas. Anaiptol, nežinodamas, koks blogas rašeiva esu, nežinosiu ir kito, skaitančiojo manas mintis, kančios. Matyt, toks yra kiekvieno save įsimylėjusio gyvenimo tikslas: iškelti probleminį likimo klausimą „ar (iš tiesų) esu grafomanas?“ ir atsakyti į jį teigiamai. Jei išlieki sąmoningas, atsiribojęs nuo savo „kūrybos“. Grafomanizmo esmė: rašau, nes rašo ir kiti. O jei žiūrėtume plačiau, neatsimenu, kuris portugalų fotografas yra tą sakęs, tačiau yra svarbu, ką jis sakė: „Šiais laikais niekas nebenori skaityti, tik rašyti, nenori klausyti, tik dainuoti, nenori matyti, tik nori būti matomi.“

Jei rimtai, susiformuluotas teminis klausimas man atrodo kaip pats tyriausias bei tikriausias egoistinės prigimties sielos (o jos visos tokios; apie tai – kada nors vėliau) pamaloninimas. Mąstydamas apie save ir savo vidų, rasi atsakymus, kurių seniai ieškojai. Arba teigei ieškojęs. Iškasi savo vidaus dirvas, išravi visus gerumo daigus, išverti girias (Virgin forests), galiausiai patenkini save ir, jei esi pakankamai raštingas, dabar gali pamokyti ir kitus. Žodžiu, jei dabar man jau reikėtų atsakyti į sau užduotą klausimą, sakyčiau: „Todėl, kad esu tobulai išnagrinėjęs save, perpratęs žmonių padermę, sugebu nuspėti jos veiksmus ir galiu savo pažinimo vaisių mokyti kitus.“ Šiame atsakyme svarbiausias motyvas – didaktika. Kiekvienas žinome, kaip reikėtų elgtis, kaip reikėtų reaguoti. Turime genialių planų kitiems, kitų gyvenimams. Bet, kaip Bulgakovas rašė „Meistre ir Margaritoje“, žmogus negali būti savo likimo (tuo labiau kieno nors kito) valdovas. Bulgakovo veikėjo, Profesoriaus Volando, žodžiais tariant, „žmogus turėtų turėti planą gyvenimui bent tūkstantmečiui į priekį, tačiau jis net nežino, kada nusilauš koją, sugrius ir susižeis, taps neįgalus“. Kalbėdamas tokiomis mintimis, sakau sau ir jums: turiu ką pasakyti.

Žengiu gyvenimu, esu patyręs daug įvairų dalykų, daug dalykų padėjau ir kitiems patirti. O save laikydamas pakankamai raštingu, negalėdamas nerašyti, nes tik taip jaučiu, kad atskleidžiu save, galiu pripažinti, kad esu grafomanas. Nes, man taip atrodo, neparašau nieko vertingo. Jei atvirai, kalbėti apie savo vidaus arimus laikau juokingu užsiėmimu. Nemanau, kad kažkam įdomu būtų skaityti apie tai, ką jaučia mano siela, ieškodama tinkamo kelio (nekalbu hipotetiškai, kalbu apie save). Visa tai neturi prasmės tol, kol jaučiu (taip pat ir Jūs), kad stengiuosi mokyti. Nesame mokytojai. Pasaulis jau turėjo pakankamai mokytojų. Užteko ir Jėzaus, ir Mohameto, ir Budos, ir Gandžio, ir Lenono. Jei rašote, nes negalite nerašyti – esate tikrieji kūrėjai. Siela šaukia ir neleidžia elgtis priešingai. Turime talentus. Bet venkime didaktikos ir taip išlįsime iš grafomanizmo. Nebeliks tos kvailos etiketės.

Galiausiai – tikrasis atsakymas į klausimą: jaučiu, kad turiu galimybę realizuoti tą talentą, kurį paliečiau nežmogiško įsikišimo dėka, kurį jau pripažino kiti. O ką pasakyti turime mes visi. Tik ne visiems tą reikia daryti raštu. Ar iš viso daryti. Nedarykime to, ką daro visi. Darykime tai, ko tikrai norime patys. Mano susikurtas blogas – puiki saviraiškos erdvė, už ją esu dėkingas. Džiaugiuosi, kad susikūriau asmeninę erdvę.

Labai gerbiu tikrus blogerius, siekiančius atrasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, siekiančius pasidalinti mintimis, keičiančiomis gyvenimus. Aš pats tikrai visai neseniai supratau, kad yra verta viešinti savas mintis. Man tobulėti yra kur, bet jaučiu, kad turiu talentą.

Įsitikinimas cementuoja dinamiškąjį gyvenimą.

Patiko Justo mintys? Jei patiko nesidrovėkite, apsilankykite jo tinklaraštyje ir užsiprenumeruokime jo įrašus.