Tai antroji istorijos pamoka. Kadangi pirmojoje rašiau apie Pirmąjį pasaulinį karą, tai antrojoje nusprendžiau parašyti apie sunkumus (ir pakilimus), užklupusius jam pasibaigus. Tai tik pirmoji dalis apie tarpukarį (planuoju trilogiją ar net daugiau). Šį kartą – J.A.V. ir Europa po Pirmojo pasaulinio karo.

Sugrįžkime į 1918 metus. Protingi žmonės sako, kad kare nėra nugalėtojų. Protingi žmonės nežino J.A.V. istorijos. Būtent pirmasis pasaulinis karas J.A.V. pakelė į dar neregėtas aukštumas – ji tapo galingiausia pasaulio valstybe. Kodėl taip atsitiko? Na, visų pirma J.A.V. teritorijoje nevyko jokių karinių veiksmų, tad civilių aukų grafoje švietė nuliai. O kas gali būti geriau, kai Europa išvargusi nuo karo ir skaičiuoja milžiniškus nuostolius? Tuo metu J.A.V. tapo didžiausia kreditore – visiems iš eilės teikė paskolas ir užsidirbo kalnus pinigų iš palūkanų.

Tačiau niekas nenori prisiminti to, kas vyko 1929 – 1933 metais. Tas procesas, vykęs 4 metus turi nepaprastai skambų pavadinimą – „Didžioji depresija“. Tai buvo didžiausia kapitalistinio ūkio krizė per visą kapitalizmo istoriją. Dėl ko visa tai kilo? Atsakymas labai paprastas, bet kartu labai sunkus – dėl bankinių spekuliacijų. Akcijų kainų augimas didino investuotojų turtą. Bankai išdavinėjo kreditus, užstatu priimdami pervertintas akcijas. Dauguma bendrovių, kurios turėjo aukštai įkainotas akcijas iš tiesų nevykdė jokios veiklos. Tai neturėjo ilgai tęstis. Spekuliacijos nebegalėjo pasiekti dar aukštesnio lygio, tad žmonės pagaliau susiprotėjo parduoti savo akcijas. Tik viena bėda – jie atsitokėjo vienu momentu, taip numušdami akcijų vertę. Nukentėjo ne tik tos nieko neveikiančios bendrovės, bet ir rimtos firmos. Kokios didžiosios depresijos pasėkmės? Daugelio bendrovių akcijos nuvertėjo iki nulio, o paprasčiau tariant jos bankrutavo. Milijonai darbininkų prarado darbus. Štai tau ir bankinės spekuliacijos…Dėl visa to kalta vyriausybė, kuri it naktinis sargas viską stebėjo, bet nesikišo (taip manė bus geriau). Taip pat didelį smūgį sudavė atsigaunantis Europos ūkis.

Didžioji depresija

Franklinas Ruzveltas

1932 metais prezidentu buvo išrinktas Franklinas Ruzveltas, jis paskelbė naująjį kursą (programą). Jos esmė – bankų kontrolė, indėlių draudimas, diegiama socialinio draudimo sistema, įstatymai dėl darbo laiko apribojimo, minimalaus darbo užmokesčio įvedimas, kainų kontrolė ir sąžininga konkurencija. Kitaip tariant jis įvedė viską, ko iki didžiosios depresijos nebuvo. Kaip matome J.A.V. išgyveno didelį pakilimą ir dar didesnį nuosmukį, tačiau dėl Ruzvelto pastangų sparčiai kilo jos ekonomika. O kaip reikalai klostėsi Europoje?

Naujai susikūrusiose Europos valstybėse įsitvirtino demokratinis valdymas, nes tautos norėjo pačios lemti savo šalies raidą, tačiau ilgainiui išryškėjo tautiniai, ekonominiai, socialiniai prieštaravimai, kurie demokratinį valdymą darė neįmanomą. Tautų apsisprendimo principas veikė ne visur, štai Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse liko daug tautinių mažumų, jos buvo nepatenkintos esama padėtimi. Tautiniai konfliktai ir didžiųjų valstybių nenoras bei nesugebėjimas juos spręsti mažino europiečių pasitikėjimą naująja tvarka. Pasibaigus karui daugelį valstybių slėgė ekonominiai ir finansiniai sunkumai, nes karas pareikalavo nemažai išlaidų. Šalyse buvo daug bedarbių, o infliacija – nesuvaldoma. Nusivylimas demokratija ir naująja tvarka pasiekė apogėjų – kūrėsi komunistų ir fašistų partijos. Naujai susikūrusiose valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje) įsigalėjo diktatūrinis valdymas autoritarizmo forma. 3 – 4 dešimtmečiai Europoje – diktatūrų įsigalėjimo metas.

Apie pačias galingiausias diktatūras Europoje – tolimesniuose istorijos pamokų įrašuose.