Turbūt ne vienas iš mūsų neseniai girdėjo istoriją, kaip Kaune vedė 102 metų senolis. Jei kas nepamena – galite viską sužinoti čia. Atrodytų – nuostabu, kad net ir tokio garbaus amžiaus žmogus randa savo meilę. Tačiau ar jis jums neatrodo jaunesnis ir šiek tiek guvesnis, nei turėtų būti šimtą metų perkopęs vyras? O gal jis tiesiog padarė tai, kas buvo populiaru apie 1941 metus, tik prasidėjus sovietų okupacijai?

Jau gana seniai, bendraudamas su savo vyresnio amžiaus giminaičiais, išgirstu tokią ar panašią frazę: „Taip, jam 100, bet iš tikrųjų tik 89″. Kaip sužinojau vėliau – istorija yra tikrai įdomi.

Kai 1941 metais Lietuvoje prasidėjo sovietų okupacija, vyrai, jaunesni nei 33 metai, prievarta buvo mobilizuojami ir siunčiami į frontą. Imami buvo praktiškai visi, bent kiek sveikiau atrodantys. Tačiau gana greitai buvo surasta originali išeitis, kaip priverstinio tarnavimo išvengti. Ta išeitis buvo visiškai paprasta – tiesiog buvo nuspręsta pasidirbti dokumentus, kurie rodytų, kad jų turėtojas yra vyresnis nei 33 metai, t.y., gimęs anksčiau nei 1908 metų sausio 1 dieną (beje, mano ir brolio Toto prosenelis buvo gimęs 1907 metų gruodžio 27 dieną ir tik dėl tų kelių dienų nelipo į kareiviškus botus).

Bet ar manote, kad tokiems kariuomenės vengėjams užteko pasisendinti metais ar dviem? Toli gražu – pagal poreikį vyrai sendinosi 3-5, kai kurie 10, o patys vyriausiai atrodantys – iki 25 metų. Todėl dabartiniu metu atsiranda daugybė šimtamečių, kurie atrodo daug jaunesni, o savo guvumo priežastimi įvardija „sunkų darbą, cigarečių ir alkoholio nevartojimą“ ir pan. O iš tikrųjų jie yra paprasčiausi apsimetėliai, anksčiau,negu priklauso, gavę pensiją…

Tačiau nemanau, kad Lietuva yra kažkokia išimtis – veikiausiai tokių pat „šimtamečių“ galima rasti ir kitose sovietų okupuotose valstybėse.