Jau maždaug dveji metai domiuosi Islamu. Nepabijokite – tikrai netapau musulmonu ir tuo labiau neketinu bandyti jūsų atversti į šitą tikėjimą. Pernai lankiau Islamo įvado kursą anglų kalba, o šiemet pasirinkau Vidurio Rytų studijas kaip vieną iš mokymosi dalykų. Gaila, kad tokių dalykų nėra mokęsi kai kurie viešosios nuomonės formuotojai.

Per vieną iš Vidurio Rytų studijų užsiėmimų turėjau garbės išklausyti vieną labai įdomų pristatymą apie Islamo mitų kūrimą vieno gerbiamo politologo straipsnyje. Kadangi prezentacijos autorės Irma ir Akvilė sutiko, pabandysiu pristatyti tai, apie ką jos kalbėjo. Susipažinimui, žinoma, būtų gerai, kad perskaitytumėte straipsnį, kurį rasite čia (pirma dalis) ir čia (antra dalis).

Viso teksto ašis – Vakarų civilizacijos ir Islamo civilizacijos priešprieša pagal Samuelio Huntingtono „civilizacijų susidūrimo“ koncepciją. Tiesa, E. Vareikis labai įdomiai apibrėžia „Vakarų civilizaciją“ – „Europiečiai ir amerikiečiai nuo Vankuverio iki Vladivostoko“. Jei pasitikėtume tokiomis civilizacijos ribomis, tai į ją patektų tokios grynai amerikietiškai-europietiškos valstybės kaip Rusija, Kinija, Mongolija, Albanija, Ukraina ar Moldova. Įdomi koncepcija, žinant, kad net E. Vareikio taip mėgstamas ir cituojamas S. Huntingtonas šias paminėtas valstybes jau priskyrė Rytų civilizacijai. Beje, kaip tapačias sąvokas E. Vareikis naudoja „europiečiai“, „krikščionių pasaulis“,“krikščionys“.

Jau pačioje teksto pradžioje esame įvedami į vadinamąjį „kito“ diskursą per keletą įvaizdžių:

• grėsmė (“Gasdinimas islamu pasiekė išties grėsmingą mastą.”)
• baimė (“europiečiai ir amerikiečiai [...] baiminasi”)
• griovimas (“gerovę gali nesunkiai sugriauti”)
• ginklai (“koraninėmis tiesomis apsiginklavę”)
• mirtis (“ruošiasi mirčiai”)

Nežinau, kiek iš šio blogo skaitytojų yra susipažinę su Edwardo Saido darbais, kuriuose jis dekonstruoja Orientą. Trumpai tariant, jis įrodo, kad europiečiai ir kiti kitataučiai, turi susikūrę savo vaizduotėje arabų pasaulio įvaizdžius, bendrai vadinamus Orientu ir netgi žiūrėdami į patį regioną, nesugeba nieko daugiau matyti, tik savo vaizduotės vaisius. E. Vareikis čia smogia dar stipriau – praktiškai sukuria hiperorientalizmą: „Radikaliojo islamo lyderiai ir apologetai, pasinaudodami globalizacijos techninėmis galimybėmis sėkmingai platina visą eilę mitų apie savąją civilizaciją, ir mėgaujasi tos mitologijos emociniu poveikiu oriems bei racionaliems europiečiams.“

Toliau E. Vareikis bando pateisinti kolonializmą:“Taip, europiečiai siekė atrasti ir kontroliuoti visą pasaulį. Tam reikėjo ne destruktyvios, o konstruktyvios politikos. Islamas tuokart turėjo veikiau destruktyvią, vartotojišką viziją – naudotis pasauliu, bet ne jį tobulinti. Arabų ir kitų islamo šalių išteklius atrado ir efektyviai naudoti pradėjo europiečiai.” Iš čia seka išvada, kad kolonializmas buvo tiesiog dangiška mana, be kurios arabai patys nebūtų sugebėję išnaudoti savo turimų gamtos išteklių. Nežinau, kaip jums, bet man taip skamba visiškai nesuvokiamai.

E. Vareikis ne tik didžiulį pasaulio plotą suplaka į vieną kokteilį – tą patį jis padaro ir su visomis musulmoniškomis valstybėmis: „didysis islamo pasaulis nuo Mauritanijos iki Indonezijos“ arba „valstybės, kuriose dominuoja islamas – nuo Mauritanijos ir Bosnijos iki Indonezijos“. Turbūt bet kuriam, bent kiek besimokiusiam socialinės geografijos yra daugiau nei akivaizdu, kad tai net nėra vienas regionas, o religija čia yra vienintelis bendras dalykas.

Viena mano mėgstamesnių straipsnio vietų yra ta, kurioje E. Vareikis priešpastato tikėjimo nuoširdumą. „Krikščionys, kad ir kokie jie būtų, išsiugdė savybę diskutuoti tikėjimo klausimais. Tai ne silpnumas, o stiprybė, kol tikėjimo tiesos nenustatinėjamos balsavimu…“ sugretinamas su „Islame nėra diskusijų ir nuomonių įvairovės. Taip tiesiog reikia. Tai silpna islamo vieta <…> Jiems [musulmonams] manyti tiesiog draudžiama“. Keista tai girdėti, ypač žinant, kad pats Islamas yra labai nevienalytis: yra šiitai, sunitai, kurie savo ruožtu skyla į daugybę denominacijų. Tokie skirtumai būtent ir atsirado iš diskusijų ir ieškojimų.

Kita iškalbinga citata: „Musulmonai labai noriai diskutuoja apie krikščionybės keistenybes ir jos silpnumą, tačiau [...] yra nepakantūs kritikai islamo atžvilgiu, netoleruoja jokių Korano ar šventų vietų niekinimo“. Nuo kada netoleravimas sau šventų simbolių niekinimo yra kritikos nepriėmimas?

Toliau E. Vareikis iškart peršoka prie Islamo teisės:“Šariatas veikia tiesiogiai, ir jokios humaniškos „pataisos“ negalioja, negalioja ir jokia intelektualinė modernesnė šariato interpretacija“. Visų pirma, jis turbūt nežino, kad šariatas nėra Islamo teisė, tokias fukcijas atlieka „fiqh“. Visų antra, paskaitykime, ką apie šiuos dalykus rašo viena pripažinta Islamo tyrinėtoja, katalikų vienuolė Annamarie Schimmel:“Niekada neegzistavo jokia kita didžioji religinė bendruomenė, [...] kuri būtų labiau pasirengusi suteikti savo nariams laisvę tik už tai, kad jie sutiktų, bent jau išoriškai, minimaliai laikytis tikėjimo priedermių.“

Savo visišką Islamo neišmanymą autorius demonstruoja ir smogdamas tokiais žodžiais: „Islamas neturi nuodėmės ir atgailos kategorijų“. Ką gi, iš tikrųjų nemanau, kad E. Vareikis yra kada nors skaitęs Koraną, tačiau jeigu pabandytų, rastų tokias eilutes: „Shaitân (Satan) threatens you with poverty and orders you to commit Fahshâ (evil deeds, illegal sexual intercourse, sins etc.); whereas Allâh promises you Forgiveness from Himself and Bounty, and Allâh is All-Sufficient for His creatures’ needs.“ Aš asmeniškai apie Islamą būčiau labiau linkęs spręsti iš jo šventojo rašto, o ne iš nemotyvuotų E. Vareikio postringavimų.

Toliau E. Vareikis pereina prie ekonomikos. Šioje vietoje jis vėl pradeda kalbėti apie dalykus, apie kuriuos turi tik apytikslį įsivaizdavimą – islamiškąją ekonomiką. Islamiškoji ekonomika – yra XX a. viduryje gimusi doktrina, kurios tikslas yra identifikuoti ir skleisti tokią ekonominę santvarką, kuri atitiktų islamo principus. Gerbiamas politologas ją akivaizdžiai maišo su realiai veikiančia musulmonų šalių ekonomika. Tikrosios islamiškosios ekonomikos principai buvo bandomi įgyvendinti praktikoje ir taip atsirado islamiškoji bankininkystė, kurią E. Vareikis vadina „kriminaline“ (sic!). Taigi, kuo ji tokia kriminalinė? Tuo kad atitinka Islamo moralės normas? O gal dėl to, kad islamiškuose bankuose yra draudžiama imti palūkanas? O gal tuo, jog islamiškieji bankai institucionalizuoja zakat - privalomo musulmonų mokesčio, kuris skiriamas neturtingiesiems remti, rinkimą? Beje, jei autorius dar nežinojo, tai daugiausiai islamiškųjų bankų veikia Jungtinėje Karalystėje. Jeigu islamiškoji bankininkystė yra tokia „kriminalinė“, tai kodėl nėra uždraudžiama? Be to, vienas iš islamiškų bankų – „Bank of London & The Middle East Plc“ jau paskelbė apie savo ketinimus teikti paslaugas Lietuvoje.

Autorius švelniai tariant nusišneka ir kalbėdamas apie musulmoniškų šalių ekonominio bendradarbiavimo sąjungas: „Nekurdamas vieningos islamo regiono rinkos, islamo pasaulis gali jaustis laimingas, galėdamas prisijungti prie vis globalėjančios europietiškos arba euroatlantinės laisvosios rinkos, galėdamas tapti jos dalimi ir laikinai naudotis jos privalumais.“ Nežinau, ar autorius girdėjo, bet yra tokia Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba, kuriai priklauso Bahreinas, Kataras, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Omanas ir Saudo Arabija – šešios musulmoniškos šalys, kurios 2010 metais jau planuoja įsivesti ir bendrą valiutą. Be to, kelios musulmoniškos šalys dalyvauja ir ASEAN – Pietryčių Azijos asociacijos veikloje. Šiaip ar taip, autorius, būdamas galybės tarptautinių parlamento grupių narys, galėtų ir žinotų šias ekonomines asociacijas…

Viena iš nedaugelio teksto vietų, kurioje autorius neklysta, yra apie naujausių technologijų panaudojimas: „Šiuolaikinių informacinių technologijų panaudojimas santykinai žemas“. Tačiau – Vidurio Rytai yra regionas, kuriame 2007 metais sparčiausiai auga interneto naudotojų skaičius… Bet aš jau žinau, ką autorius man atsikirstų į tokį argumentą: „Bet islamistai laimi žemo intensyvumo konfliktus, kuriuose karo metodai yra pasala ir klasta. Taip galima pasiekti rezultatą ir neturint technologinio pranašumo“. Tikrai – kam tokiu atveju musulmonams internetas?

Nepamiršta E. Vareikis ir Islamo plėtros ir tam įrodyti netgi pateikia stulbinančius skaičius: „Musulmonų kasmet padaugėja 2.13 %, o krikščionių 1.36 %“, o „Gimstamumas islamiškose bendruomenėse yra dvigubai didesnis, nei krikščioniškose“. Iliustruodamas šiuos skaičius, E. Vareikis cituoja „Pasaulio krikščionių enciklopediją“. Po ilgų paieškų Irma ir Akvilė surado, kad šiuos skaičius jis ištraukė iš kito šaltinio – „World Christian Trends AD 30 – AD 2200. Interpreting the annual Christian megacensus“ – labai abejotino patikimumo knygos, kurioje „suskaičiuoti“ visi iki vieno atsivertimai į kitas religijas. Įdomu, kiek laiko prie jos turėjo dirbti autoriai, kad visus suskaičiuotų? Beje, šioje knygoje rašoma, kad daugiau kaip 1 tūkst. žmonių sugebėjo priimti drūzų – vienos kvaziislamiškos religijos – tikėjimą, kai šioje religijoje netgi nėra atsivertimo instituto. Daugiau įdomybių galite rasti čia.

Gerai, bent tiek, kad autorius mus nuramina: „Galime miegoti ramiai – už pinigus jie mūsų nenupirks, nes paprasčiausiai turi jų per mažai”. „Nafta turi tendenciją pasibaigti, o „nedirbantys“ pinigai – taip pat. Pinigus atneša ne naftos turėjimas, o jos pardavimas, o norint parduoti, reikia pirkėjo. Žudydamas pirkėjus nepraturtėsi. C’est la vie“. Ačiū mūsų krikščioniškajam Dievui.

E. Vareikiui turėčiau tik vieną patarimą – prieš rašant apie tokius sudėtingus dalykus kaip religija, derėtų ne tik ją gerai išmanyti, bet ir bent jau pasiskaityti Wikipedia. Tokie straipsniai kaip šie daro žymiai daugiau žalos, negu naudos, o bandymas sulaužyti islamiškus mitus jų pasėja dar daugiau.

Šelmis tas E. Vareikis..