Kas mane pažįsta žino, kad labai dažnai mėgstu užsirašinėti įvairius juokingus filmų vertimus į lietuvių kalbą. Aš net nekalbu apie pavadinimų vertimo kuriozus – kaip „Stealth“ virsta „Superbombonešis: naikinti viską“ – man įdomūs ir pačių filmų turiniai – kvailai išverstos frazės, užrašai, slengas ir kiti dalykėliai. Kadangi pats šiek tiek vertėjauju, turbūt tai galima vadinti profesine liga – kaip krepšinio teisėjas visada atidžiau seka kolegos darbą, o melžėja negali atitraukti akių nuo kitos melžėjos.

Kadras iš filmo „Superbombonešis: naikinti viską“.

Skaityti toliau »

„Po***i. Važiuojam.“. Tokia SMS žinutė prižadino mane vieną trečiadienio rytą, apie 12:45 (esu bedarbis, todėl nei su Saule keliuose, nei su ja einu miegoti. Tuo labiau, kad dėl to supyktų mano mergina, kurią tėvai pavadino Lauryna, o ne Saule). Žinutė atėjo nuo bičiulio Tado, su kuriuo gerus tris mėnesius ketinome važiuoti į koncertą Varšuvoje, pažiūrėti, kaip atrodo senukai rokeriai AC/DC.

NB: Čia yra detalus kelionės aprašymas. Jeigu norite rasti trumpesnį, labiau pritaikytą šiuolaikiniam, visur skubančiam žmogui – vadybininkui, piarščikui, taksistui – pirkite liepos mėnesio „Playboy“. Ir šiaip – pirkite – aš noriu valgyti.

Nuotraukoje – visa daugybė Rouzės Varšuvoje, Bemovo oro uoste. Foto (c) – „Pauly blog“

Skaityti toliau »

Nesu didelis keliautojas ar kelionių mėgėjas. Nesu netgi skridęs lėktuvu, o šis faktas šiurpina visus aplinkinius, kurie vos ne mintinai žino visus „Ryanairo“ maršrutus ar leidžia savaitgalius milanuose, londonuose, o vasarą keliauja į ibizas. Tiesa, kai buvau kokių penkerių metų su tėčiu skridom kukurūzniku – pakilom iš Lukšių kolūkio, esančio netoli mano gimtųjų Liepalotų, aerodromo. Nelabai ką iš to pamenu – tik tiek, kad sėdėjom ant kažkokių sėdynių, kurios buvo panašios į unitazus. O ir žeme užsienin keliavau ne per daugiausiai – viena kelionė į rusyną, netoli kurio užaugau, gal ketvirtoj klasėj su teta važiavom į ekskursiją Lenkijoje, vėliau truputį lankiausi Briusely ir keletą kartų Rygoje. Tiesa, Lietuva išmaišyta skersai išilgai, bet ir tai tik paskutiniu metu, kai turėjau džiaugsmo su puikia kompanija, kuri vadinasi „Humoro klubas“, dalyvauti turuose per Lietuvą. Paradoksalu tai, kad knygą, apie kurią dabar rašau, baigiu skaityti kitoje kelionėje į Lenkiją – į ACDC koncertą.

Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“ – jau knygynuose.

Skaityti toliau »

„Mūsų darbas juokint, o anys tegu juokiasi“…
Modestas Vaišnoras, 1981-2010.

Šiandien neliūdžiu vienas. Liko draugai. Bet Modesto nebėra. Manau, pats laikas ir vieta tau, Mode, padėkoti už:

…ginčus, kas buvo UB40 vokalistas ir skambučius į 118 išsiaiškinti…

…tą kartą, kai kartu plėšėm Edinburgo „Hearts“ marškinėlius, nes ant jų buvo Ūkio banko logotipas. Pasirodo, praktiškai nuspėjai ateitį…

…už trijų veiksmų realaus absurdo pjesę „Parduodu močiutę“ – ji saugiai guli mano stalčiuj, reikės dar kartą paskaityti…

…už tą kartą, kai su tavimi, Justinu ir Domu per automobilio langus nuogais užpakaliais šiurpinom Švėkšnos gyventojus, prieš tai įveikę jų šeštokų rinktinę krepšinio aikštelėje…

…už straipsnį „Verslo klasėje“, po kurio akimirką norėjau pats grįžti į kaimą. Bent laikinai…

…už Mikos „My Interpretation“ kiekvieną kartą, kai kur nors važiuodavom. Pamenu, sakei, kad reikia būtinai skrist kur nors, kur pasirodys Mika, „nes lėktuvų bilietai dabar nebrangūs“. Mika šią vasarą atvažiuoja į Klaipėdą – nebūtų reikėję net skristi.

…ir už visą rokenrolą.

Paulius.

2009, kažkur pakeliui iš Švėkšnos. Antras iš kairės arba dešinės – Modestas.

Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr

Tai kas vyko praėjusį šeštadienį, be jokios abejonės, bus aptarinėjama dar ne vieną savaitę, bet galiausiai po truputį tils, tils, kol galiausiai didžioji visuomenės dalis apie tai užmirš. Taip, šis įrašas – apie eitynes „Už lygybę“, daugumos lietuvių geriau pažįstamas „Gėjų parado“ pavadinimu. Turiu jus nuliūdinti, bet nepasakysiu nieko naujo. Ką čia gali pasakyti, kai iki tol homoseksualų problemas beveik ignoravusi bulvarinė žiniasklaida (ne bulvarinės Lietuvoje beveik nėra), pajutusi gerą „biznį“, metė visus žurnalistus, nuo neapsiplunksnavusių studenčiokų iki ne vieną dešimtį šioje srityje dirbančių žmonių, kurie prirašė, prikalbėjo ir prifilmavo galybę turinio. Iš karto kyla klausimas – ką iš tų reportažų sužinojome? Man atrodo, kad visiškai nieko. Šioje vietoje iš karto peršasi palyginimas su vienu Bristolio menininko, žinomo Banksy slapyvardžiu, darbu.

Skaityti toliau »

Su birmiečiu Džošua (tai vaikino slapyvardis, dėl savo veiklos jis atsisako atskleisti savo tikrąją tapatybę) susitikau dar 2009 metų pabaigoje, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą. Porą dienų prieš interviu mes jau buvome pasimatę, kai lankiausi Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute vykusioje diskusijoje ir dokumentinio filmo „Burma VJ“ („Birmos VJ“) peržiūroje. Jau tada įstrigo, kad nuo Džošua veido niekad nedingsta šypsena, nors iš jo lūpų skamba tokios baisios istorijos, kai kurias iš jų netgi sunku suvokti protu. Prisėdome, atsikimšome po buteliuką „Coca-Colos“ ir pradėjome pokalbį. Beje, viso pokalbio metu šalį vadinsime Birma, nes taip ją vadina ir pats Džošua.

Straipsnio ir filmo „Birmos VJ“ herojus Džošua su vienuoliais Čiangmajaus mieste, Tailande.

Skaityti toliau »

Dažnai susimąstau, ar perskaitęs visas „protingas“ grožines ir negrožines knygas (antruoju atveju tai knygos, susijusios su mano studijuojamu dalyku ir šiaip protingos knygos, kurių nebūtų galima laikyti grožinėmis) tapsiu protingesniu, laimingesniu ir sugebėsiu į pasaulį žvelgti apsiskaičiusiomis akimis. Štai žinomas filosofas Arvydas Šliogeris, siūlo mokytis iš pavyzdžių, tarkime skaitant antikos mąstytojų knygas ar kokių kitų autoritetų, kurie parodytų kaip reikia gyventi, kad pagaliau pasiektum taip išsvajotą laimę/apsiskaitymą ir protingumą kartu sudėjus. O kas būtų, jeigu savo pavyzdžiu laikyčiau patį filosofą? „Aš nepripažįstu jokių gėjų ar feminisčių. Jūs tik pagalvokit, kas yra feministė?! Ką tai reiškia, kai moteris nenori būti moterim?.. Na, tarkim aš nenorėčiau būti vyru. Aš noriu būti vyras. Man patinka būti vyru“

Skaityti toliau »

Pastarąsias dvi savaites gyvenau kaip karalius – turėjau spausdintuvą. Dvi savaites džiaugiausi HP Officejet Pro 8500 All-in-One. Taigi nieko nelaukdamas, norėčiau pradėti pasakoti įspūdžius. Pirmasis įspūdis, išpakavus šio tikrai All in one aparato dėžę buvo – „aš tikrai jo nepasijungsiu“. Ir iš tiesų, aš ir neturėčiau sugebėti jo įsijungti, juk Officejet byloja, kad:
1. Office – įrenginys skirtas ofisui (biurui).
2. Jet – jo sudėtingumas prilygsta reaktyvinio lėktuvo sudėtingumui. Tačiau vargais negalais vis dėl to sugebėjau įkišti keletą laidelių šian bei ten ir vuolia.

Skaityti toliau »

Kaip jau žinote, dievo tikriausiai nėra. Tad kaip skelbė ateistobusas – nustokite rūpintis ir mėgaukitės gyvenimu. Kad ir kaip tai atrodytų lengva, dauguma žmonių taip gyventi nemoka ir netgi nenori. Jie ieško atsakymų į klausimus, kurių tiesiog nėra, jie visur įžvelgia kūrėjo ranką, tačiau prispausti įrodymų jau ne kartą yra išsižadėję svarbių tiesų – nuo pripažinimo kad žemė nėra nei visatos, nei saulės sistemos centras (nors ši „tiesa“ nebuvo tiesiogiai padiktuota katalikų bažnyčios, tačiau uoliai ginta) iki Ch. Darwino evoliucijos teorijos priėmimo (bet vistiek pasiliekant prie savo „tiesų“ – kad ši teorija tik atsako į klausimą „kaip?“, o ne „kodėl?“). Tikint į dievą, nuošalyje lieka kiti nežemiški dalykai, kaip pavyzdžiui tikėjimas, kad egzistuoja ateiviai. Taip buvo iki 2008 metų, nes būtent tais metais vyriausiasis Vatikano astronomas pareiškė, kad tikėjimas dievu ir tikėjimas ateiviais nesikerta.

Skaityti toliau »

Prieš porą mėnesių pasaulį sukrėtė kraupi žinia – eidamas penkiasdešimt pirmuosius savo gyvenimo metus, mirė pop karalius Michael’as Jackson’as. Daugybė atlikėjo fanų išėjo į gatves su ant skruosto sutviskusiomis ašaromis išdavikėmis. Kartu su naujiena kad pop karalius mirė, pasipylė diskusijos kodėl viskas įvyko taip staiga, juk Jacksonas ne koks paprastas seniokas, o superžvaigždūnas, miegodavęs deguonies kameroj ir 24 valandas per parą turėdavęs gydytoją pašonėje. Jacko – wacko (keistuolio Džeko) gyvenimas  buvo pilnas keistenybių – nuo dalinimosi lova su vaikais iki plastinių operacijų manijos. Tačiau jo gerbėjai išliko ištikimi net ir tada kai Jacksonas mirė.

Skaityti toliau »